Nepriklausomos Lietuvos laikais užaugusi Akvilė sako jausdavusis suvaržyta vien dėl to, kad buvo mergaitė. „Mane traukė veiklos, kurios įprastai vadinamos berniukiškomis. Jūratė sovietmečiu taip pat darė tai, ką paprastai darydavo vaikinai. Man buvo įdomu, kaip „Bičių“ merginos anuomet pradėjo groti gitaromis, daug kas patikėti negalėdavo, kad muziką kuria pačios, skamba ne fonograma. Man tai – artimas, skaudus jausmas, bet kartu ir smagu, kad laikai keičiasi, o tokie išgyvenimai lieka istorijai“, – sako drąsią roko merginų istoriją į piešinius sudėjusi Akvilė.
Pasaulyje yra sukurta daugybė komiksų apie muzikos grupes. „Bičių“ istoriją perkeltį į komiksų knygą Akvilę įkvėpė Arne Bellstorfo knyga „The Beatles“, pasakojanti apie legendinės grupės narius pažinojusį žmogų. „Komiksų žanras leidžia atskleisti mažas detales, išraiškas, netgi tylą“, – sako menininkė. Jai tikrai pasisekė, nes, kurdama komiksų istoriją, galėjo kalbėtis ir pasakojimus girdėti iš svarbiausios herojės – Jūratės – lūpų: „Man nereikėjo visko įsivaizduoti, galėjau jos klausti, bet tuo pat metu jaučiau ypatingą atsakomybę – norėjau tiksliai nupiešti, nesupainioti faktų, nepadaryti klaidų. Vaikystėje tėvai pasakodavo istorijas iš savo jaunystės. Jie daug jaunesni nei Jūratė, bet įvykiai panašūs: nelegalūs muzikos įrašai, džinsai, KGB klausomi telefonų pokalbiai. Man šios istorijos buvo nepaprastai įdomios, tačiau priminė pasakas – atrodė neįtikėtinos, nesuprantamos, kupinos nuotykių ir dramų. Tikrai norėjau nerti į tuos laikus, Jūratės pasakojimas, regis, pasotino smalsumą.“
Akvilė net keletą kartų susitiko su Jūrate, nemažai detalių rado jos knygoje „Žaliasis tiltas, grupė „Bitės“ ir senatvė“. Nupiešusi pirmuosius puslapius, nunešė pažiūrėti, sakė, labai laukusi Jūratės komentarų. „Ji atvirai priėmė ne visai įprastą komiksų žanrą, leido kurti taip, kaip jaučiau ir norėjau“, – pasakoja menininkė. Iš savo knygos herojės ji daug ko išmoko. Labiausiai – šilto santykio su žmonėmis. „Norėčiau būti tokia pozityvi kaip Jūratė! Mūsų bendras darbas yra pavyzdys, kaip per meną vyksta kartų dialogas.“
2019–2021 metai į Jūratės Dineikaitės gyvenimą atnešė ir daug džiaugsmo, ir neką mažiau skausmo. Daugybė netekčių, sunki liga, Londone gimęs trečias proanūkis, atsiminimų knyga „Žaliasis tiltas, grupė „Bitės“ ir senatvė“, filmų – „Čia buvo Saša“, „Trys milijonai eurų“, kuriuose vaidino, premjeros, leidyklos „Aukso žuvys“ išleista Akvilės Magicdust komiksų knyga, „Bičių“ vinilo plokštelė. „Visko jau šiek tiek per daug, gal netgi norėčiau, kad ir jūsų šiandien čia nebūtų“, – kalba Jūratė. Nuovargi jį apdairiai slepia ir nuoširdžiai, pasisodinusi priešais, atsakinėja į mano klausimus.
Jūrate, ar kartais pagalvojate, kiek daug likimas jums lėmė nuveikti?
Šitiek visko! Bet tikrai – truputį per daug. Net ir man, tokiai patrakėlei. Būsiu atvira: pavargau, nieko nebenoriu – jokių teatrų, kavinių, susitikimų. Nebeįdomu.
Bet anksčiau juk būdavo įdomu?
Aš menininkė, mano tėvelis – artistas, aktorius ir režisierius Viktoras Dineika. 1924 metais jis subūrė muzikinį kvartetą „Dzimdzi drimdzi“, dvejus metus gastroliavo po Amerikos lietuvių kolonijas. Grįžęs į Kauno teatrą su keliais draugais įsteigė estradinę grupę „Linksmieji broliai“. Mama Sofija išmokė groti pianinu, o per karą dar ir mokytoją man pasamdė, nusprendusi, kad muzikos man prireiks. Tėvelis vesdavosi į visus spektaklius, gyvenome Laisvės alėjoje, priešais teatrą. Būdavo, paruošiau pamokas ir einu. Kartais – į trečią veiksmą ar į ketvirtą.
Kodėl jūs pati aktore netapote? Ar kada buvo kilusi tokia mintis?
Tėveliui toks mano sprendimas nebūtų patikęs. Gink Dieve, nebūtų nurodinėjęs, bet vis pabrėždavo, kad aktorių gyvenimas sudėtingas. Nors vis tiek nuo devynerių dubliuodavau filmus Lietuvos kino studijoje, turėjau stiprų balsą. Paskutinysis, pamenu, buvo „Kubanės kazokai“. Baigusi M. K. Čiurlionio menų mokyklą, įstojau į konservatoriją. Dar buvau studentė, kai simfoninio orkestro vadovas Balys Dvarionas paprašė ateiti į orkestrą. Taip jau nutiko, kad Dvarionas mus su būsimuoju vyru, smuikininku Ričardu Bagdonu, susodino prie vieno pulto. 1965-aisiais susituokėme. Akvilė taip gražiai savo knygoje mus nupiešė: sėdime abu prie natų su smuikais, ne grojame, o žiūrime vienas į kitą.
Man tada buvo 29-eri, jam – 31-eri. Puikus, nuostabus žmogus buvo mano vyras, bet koją jam pakišo alkoholis, įniko į jį Televizijos ir radijo orkestre. Pradžioje dar taikiausi, o paskui neištvėriau: kai išsiskyrėme, sūnui Ariui buvo aštuoneri, dukrai Jorei – ketveri. Skyrybos buvo gražios, nesipykome, kartais pas mus ateidavo televizoriaus pažiūrėti, nes pats neturėjo. Buvo nusprendęs mesti, dvejus metus negėrė, o paskui – vėl iš naujo, dvi savaites gėrė nesustodamas. Pakirto infarktas. Dar skambino prieš tai: „Per stebuklą gavau majonezo, einu į Katedros aikštę, paklausysiu Brazdžionio, paskui pas jus atvažiuosiu.“ Taip daugiau niekada gyvo ir nematėme. Ričardas buvo vienintelis vyras mano gyvenime, daugiau ir neturėjau...
Tuo metu jau grojote „Erfurto“ restorane su „Bitėmis“? Ar vyras nekeldavo pavydo scenų?
Mes nepaprastai tikėjome vienas kitu. Tikrai, puikus žmogus. Tik tas alkoholis... Su merginomis iki dvylikos grojam, po koncerto grįžtu pas jį ir vaikus. Vaikai jau miegodavo, bet Ričardas visada laukdavo, kol parvažiuosiu. Jorės ir Ario į darželį neleidome, aš visą dieną namie, darbas tik vakare, alga – didelė. Simfoniniame orkestre uždirbdavau 90 rublių, o „Erfurte“ – 240!
Nuo 1972-ųjų restorane grodavome kiekvieną dieną, sekmadienio rytais – repeticijos. Mūsų merginos visos turėjo darbą, dieną – ten, vakare – restorane. Į pasimatymus vaikščioti nebūdavo laiko.
Jūs buvote toji, kuri įkūrė „Bites“ – sunkiai suvokiamą tiems laikams merginų roko grupę. Viskas prasidėjo juk ne nuo „Erfurto“, o nuo Vilniaus profsąjungų rūmų.
Atranką Profsąjungų rūmuose surengėme 1965 metais. Pavadinimas „Bitės“ kilo akimirksniu – bigbitas, bitlai, o ir bitės darbštuolės. Aš grojau gitara ir dainavau, o didžiausias mūsų stebuklas buvo saksofonininkė Česlava Vaišnytė. Visada sakau, kad ji gimė ne laiku: buvo pamišusi dėl roko, turėjo nuostabų balsą, tačiau daug kam kliūdavo jos lenkiškas bei rusiškas akcentas. O balsas – beprotiškas, aš tik roką kurkiau. Stygos kaip arkliai nuvarytos, o man sako – bronchitas, korona. Kokia korona – du skiepus gavusi? Neprarūkytas ir nepragertas balsas, nuo trylikos metų dainuoju!
Tuomet daug kam atrodė, kad rokas – bernų reikalas, jį groja ilgaplaukiai narkomanai ir prasirūkę bernai. O čia staiga – intelektualios merginos, nerūkančios, negeriančios, susirinkusios iš simfoninių orkestrų. Keliautojo Mato Šalčiaus sūnus Almus iš Amerikos man siuntė bitlų dainų natas, iš jo gaudavau plokštelių. Žavėjausi, kaip skamba elektrinės gitaros, ir svajojau, kad norėčiau pati taip groti.
Pirmas viešas grupės pasirodymas įvyko 1966 metų birželio 16 d. O paskui – pasirodymai kolūkiuose, kariniuose daliniuose, šokių vakaruose, netgi vyriausybiniuose koncertuose – tuometiniai vadovai mėgo užsienio svečiams parodyti, kad ir Sovietų Sąjungoje rokas egzistuoja. Mes nepriklausėme jokiems susivienijimams, todėl pasirodyti didelėse salėse nebuvo jokios galimybės. Labai norėjome groti ne estradą, kaip daugelis darė, o tikrą roką. Kad mūsų neuždarytų, ieškojau daug prasmių turinčios poezijos arba roko stiliumi perdainuodavome liaudies dainas. „Erfurto“ restorane repertuaras buvo platesnis, bet labiau popsinis – vokiški ar prancūziški šlageriai, Čelentano – itališki. Kiekvieną vakarą, prieš pasirodymą, turėdavau pateikti sąrašą, ką tiksliai dainuosime.
Visokių anekdotų su ta kalba būdavo. Sykį prieina vokietis, kalbina vokiškai, o aš juk nieko nesuprantu, kas, kad dainuoju. Vienintelis sakinys, dar nuo karo likęs – „Ich nicht ferštein“. Kalbų man mokytis nebuvo kada, nors ir Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinę baigiau. Pusę trijų baigiu pamokas, lekiu į čiurlionkę, vakare – dar į Kino studiją filmų dubliuoti. Baigiu savo rolę, sėdžiu, laukiu, kol tėtis baigs, pamokas ruošiu, antrą nakties namo važiuojam. Tokia mano vaikystė, bet kaip įdomu – Rakauskas, Henrikas Kurauskas, Irena Garasimavičiūtė šalia. Visi tokie intelektualūs, jokių bjaurių anekdotų...
Šiandien sunku suprasti, kokio populiarumo anuomet sulaukė jūsų grupė, kad garsas apie ją prasprūdo į Vakarų pasaulį...
„Erfurtas“ buvo tas restoranas, kuriame lankydavosi užsieniečiai. Apie tai, kad „The New York Times“ išspausdino apie mus straipsnį, sužinojau iš Almaus Šalčiaus, kuris tuomet buvo Amerikos lietuvių ir Lietuvos kultūros ryšių draugijos vadovas. Jis parašė man laišką ir pakvietė „Bites“ į Niujorką. Parodžiau tą laišką „Erfurto“ restorano vadovui, į Niujorką mūsų, žinoma, neišleido, o į mano namus prisistatė vyrukas iš KGB. Tapau nepatikima persona.
Dabar, kai pagalvoju, tai „Bičių“ karjeros pradžioje niekas labai ir nesuprato, ką mes iš tiesų darome. Nebuvo tokios muzikos tradicijos, o roką grojančias vaikinų grupes suvalgė dar greičiau. Aš irgi savo įrašų netekau, tada, kai gavome kvietimą į Ameriką, KGB atėjo pas mane, kad pasirašyčiau už grupės merginas – visos grįšime, nė viena neliks. Pasirašiau, bet jie mano parašu nepatikėjo, išpurtė visą butą, rado Vytauto Kernagio tuo metu uždraustos dainos „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“ gaidas, paslėptas sofoje. Dvi naktis purtė, kol mes buvome Palangoje, kaimynė matė šviesas mūsų bute. Kai grįžome, iškart buvo aišku, kad ne vagys apsilankė: nei auksas, nei pinigai nebuvo paliesti. Dirbo ramiai, nieko nebijojo... Kai vagys išneša žiedą, suprantu, kad galiu panašų nusipirkti, o KGB ima tai, ko nenusipirksi – suplėšė mano vaikų piešinius, laiškus, tėvelio nuotraukas, įrašus susirinko. Nemeluoju, vos iki sofos galėjom prieiti per popierių ir gaidų draiskanas.
Nuo tada KGB pradėjo mus ėsti. Man pasiūlė vienai groti „Neringoje“, aš atsisakiau, prasidėjo grupės pabaiga.
Ar jums buvo gaila, kad viskas baigėsi?
1979 metų spalio mėnesį įvyko paskutinis mano koncertas su „Bitėmis“. Kurį laiką negalėjau vaikščioti Vilniaus gatvėmis – kur dingote? Kur dingote? Kur dingau?! Iš mano gyvenimo galima dešimt knygų parašyti, istorija seka istoriją.
Po „Erfurto“ atsidūriau „Ramunės“ siuvimo fabrike. Įdarbino medžiagų matuotoja, o iš tiesų buvau mergaičių ansamblio vadovė. Tame ansamblyje ir mano dukra dainavo, pamažu mergaitės užaugo, sukūrėme grupę „Rizika“. O kaip dar pavadint? Darbo kaip nepatikima persona niekur negavau, o su „Rizika“ galėjom koncertuoti – ir į Maskvą skridome, ir į tuometinį Leningradą, ir Sibire koncertavome. Liepojoj mus pakvietė į karinę bazę, nakvojom jūreivių viešbutyje, o kapitonas kitą dieną nusivedė mane į atominį povandeninį laivą. Rodo visokius slaptus mygtukus, man, nepatikimai personai. Žiūriu aš į jį, man penkiasdešimt, jam vos per dvidešimt – toks gražus, kam man tie mygtukai?!
Po „Ramunės“ dar buvo Vilniaus autotransporto įmonės kultūros klubas, paskui prasidėjo Atgimimas, saviveiklinės veiklos baigėsi, išėjau į pensiją. Išėjau pusmečiu per anksti, užtat mano pensija buvo badas ir karas. Laimė, dar buvau pasitaupiusi iš „Erfurto“ laikų. Ir vaikus tada auginau, viena, be jokių alimentų. Išgyvenau...
Panašu, kad ir tuo metu rankų sudėjusi nesėdėjote – radote širdžiai mielų užsiėmimų...
Kaip manote, kas man tas širdeles ant pianino suklijavo? Mano mokiniai, žinoma. Muzikos mokyklos abi netoli, visada mokinių turėjau, ateidavo pagroti. Neplėšdavau daug, po penkis eurus už pamoką, man tik šildymui susirinkti ir užtenka. Juk ne man vienai sunku, visiems. O paskui viena pažįstama pakvietė filmuotis reklamoje. Filmavausi ir lietuvių, ir švedų, ir ispanų projektuose. Paskutinieji – „Čia buvo Saša“ ir „Trys milijonai eurų“.
Senatvė manęs negąsdina. Ir linksminti manęs visai nereikia. Yra sakoma, kad tik ypatingi žmonės gali būti su savimi. Aš galiu. Rašau laiškus savo senatvei, kartais jie – juokingi, kartais – filosofiniai. Nėra juose nei politikos, nei roko. Netrukus sudėsime juos į knygą.
Esu ir intravertė, ir ekstravertė. Mėgstu chebrą, visą gyvenimą su žmonėmis dirbu, bet ir vienai būti patinka. Nesuprantu, kaip gali būti bloga vienam. Tai kas tu esi? Visiškai tuščias viduje, jei nemoki pasikalbėti su savimi.
Jau keletą metų beveik nematau. Turbūt tinklainė perdegė nuo prožektorių scenoje, paseno mano tinklainė. Vaistų nėra, jokio gydymo. Dar matau spalvas, siluetus, šešėlius, štai galiu jums autografą pasirašyti. Akvilės piešinius kai kuriuos galėjau įžiūrėti. Gaminu pati, sakau, jei kiaušinienė keptuvėje geltona – viskas gerai, jei juoda, vadinasi, sudegė. Tik bulviniai blynai nelabai matosi, tad kepdama vis paimu, paragauju. Paskui, kai sudedu į baltą lėkštę, žiūriu, kad visi prakąsti. Pirmadieniais socialinė darbuotoja atneša produktų, kartais pati nueinu į parduotuvę, būna, vietoj pieno kefyrą paimu, vietoj agurko – cukiniją. Juokinga!
Jūrate, iš kur tas jūsų optimizmas, humoras ir sveikas požiūris?
Gydytojai sako: jūsų atmintis – stulbinanti. Ir negali patikėti, kad sąskaitos numerį prisimenu mintinai. Sakau: mano akys dabar – smegenyse. Tik neramina, kad nebegaliu ryte patikrinti, ką iš vakaro esu parašiusi. Pirmą knygą pradėjau rašyti, kai regėjimas buvo labai susilpnėjęs, rašydavau viską į kanceliarinę knygą juodu, storu flomasteriu, slyvos didumo raidėmis, kad pati įskaityčiau. Dabar nebesivarginu gadinti popieriaus didelėmis raidėmis. Įrašau savo tekstus į diktofoną, turiu pagalbininkę, kuri šifruoja.
Galiu negroti kasdien tango savo pianinu, galiu knygų nerašyti, galėčiau dejuoti – oi, čia skauda, ir čia skauda, vaje, kokia senatvė. O man ji patinka ir nerūpi nei iškritę dantys, nei raukšlės veide. Kas man darbo?! Jei nemylėčiau gyvenimo, turbūt dejuočiau. Bet ko dejuoti, kai tik nedaug liko? Šiandien mudvi kalbamės, o ryt gal manęs nebebus. Žinau, ką sakau, per pastaruosius trejus metus tokią daugybę savo artimų žmonių palaidojusi. Šiandien reikia gyventi, šiandien.
