Kažkodėl man būtinai norisi pasakyti, kad Milda Metlovaitė yra mergaitė iš Laisvės alėjos, paties Kauno centro, tarsi tai būtų kažkokia svarbi ypatybė. Gal dėl to, kad ji čia gimė ir užaugo? O gal dėl to, kad Laisvės alėja yra tokia vieta, kuri neleidžia savęs pamiršti, kad ir kokioje pasaulio vietoje būtum. Mildos vaikystės kiemas – Dramos teatro kiemas. Nors visi tie vidiniai Laisvės alėjos kiemai yra labai specifiniai, jaukūs, niekada nežinai, kur vienas prasideda ir užsibaigia. Jie tiesiog labai plastiškai jungiasi ir atrodo, kad tai viena, labai jauki erdvė. Milda sako, kad žiūrėdama filmą „Emilija iš Laisvės alėjos“ verkė ir jautė nenugalimą savo vaikystės ilgesį. Ir nors Vilniuje gyvena jau septyniolika metų, Kaunas visuomet buvo namai.
Tačiau šią vasarą tėviškę – ištuštėjusį tėvų butą – teko parduoti. Jame kažkada gyveno ir seneliai, o močiutės, kuri buvo KTU profesorė, darbo kabinetas prilygo paslapčių oazei su specifiniu aliejinių dažų, jos rūkomų cigarečių kvapu ir visatos centru – molbertu, nes močiutė mėgo tapyti. Ir jei Milda nupieštų visus įspūdingiausius vaikystės paveikslus, vienas iš jų būtų tas, kuriame ji žaidžia su rausvais, neseniai gimusiais paršeliais kažkur tvarte – mama dirbo zootechnike. Tėtis anksti išvyko gyventi į Ameriką, kur gyvena ir dabar. „Mane užaugino mama ir seneliai, jie visi jau iškeliavę. Ryšys su tėčiu stiprėja dabar, kai jis atvažiuoja į Lietuvą, bet negali būti tiek pat stiprus, kiek būtų tada, jei pats būtų auginęs mane ir sesę.“
Ko iš tavęs tikėjosi tėvai?
Man buvo svarbu suprasti pačiai, kuo noriu būti. Atrodė, kad labai mažą mane nuvedęs į sportą tėtis lyg ir išsprendė ateities klausimus, o mano gyvenimas buvo sudėliotas toli į priekį. Buvau garantuota, kad stosiu į Kūno kultūros akademiją ir būsiu trenere. Sportavau labai ilgai ir maniau, kad sportas ir yra tai, ko noriu. Turėjau nuostabų trenerį, iš jo perėmiau esminius gyvenimo pagrindus. Sportas ir disciplina puikiai formuoja žmogų. Man ir jis yra savotiška meno rūšis. Tačiau sportuojant pabaiga ne visuomet būna laiminga. Gali atsitikti nelaimė ir tuomet viskas, į ką buvo sudėta daug pastangų, darbo ir vilčių, per vieną akimirką tampa praeitimi. Taip atsitiko ir man.
Koks gyvenimas buvo tavo jaunystės Laisvės alėjoje?
Buvom Laisvės alėjos vaikai, didelė bendraamžių grupė, reperiai, rinkdavomės po legendiniu „Merkurijumi“, ir kai dabar grįžtu į Kauną, suspaudžia širdį, kad vaikystės kiemo taip pat nebeliko. Bastūnai buvom. Draudimų, kad neleis į kiemą, į Laisvės alėją, iš mamos niekada nesulaukdavau. Santykis su ja buvo artimas, atviras, labai pasitikėjome viena kita. Nebuvau auksinis vaikas ir kartais tas pasitikėjimas susvyruodavo, tačiau mamos auklėjimas buvo minkštas, lengvas, gal todėl ir dabartinis mano požiūris į žmones grįstas didele laisve ir pasitikėjimu, tikėjimu, kad visi žmonės yra geri.
Ar gerai mokeisi?
Nebuvau pirmūnė, visuomet pasėdėti Laisvės alėjoje buvo įdomiau, nei pamokose. Ir dabar daugiau draugų likę iš Laisvės alėjos, o ne iš klasės. Manau, kad būtent tuomet užsimezgę ryšiai buvo labai tikri. Visko būdavo gatvėj – ir juodo, ir balto, bet išgyvenom, o buvusius nuotykius paliksiu tai Mildai – iš Laisvės alėjos...
Kokia tavo darbo diena?
Mano dieną sezono metu visiškai formuoja darbo krūvis, nes kartais pradedu dirbti tik trečią dienos, tada su pertraukomis dirbu iki nakties. Tačiau būna ir taip, kad prabundu šeštą ir dar gulėdama lovoje kompiuteryje sustyguoju visus darbus. Susitariu su asistentais, pasiskirstom, kas ką veiks, ir imamės darbų. Labai priklauso, ar tai yra pasiruošimas, ar renginys, ar filmavimas. Būna ir taip, kad, pradėjęs dirbti šeštą valandą ryto, baigi ketvirtą jau kitos dienos ryte ir po kelių valandų, tarkim, aštuntą, vėl dirbi. Per karantiną pradėjau dirbti su kompiuterinių žaidimų kūrėjais – „Nordcurrent“, kuriu virtualius drabužius žaidimo personažams. Mano darbas toks įvairus, dėl to ir myliu jį, kad dienos visai nepanašios viena į kitą.
Kaip šįmet gyvenime atsirado Palanga?
Karantinas visus privertė pailsėti ir sustoti, pasigilint į save, vienas būdamas mąstai daug. Sakydavau, vėliau, vėliau apie viską pagalvosiu, o per karantiną tas „vėliau“ staiga tapo dabar. Įlindau į save ir tai užtruko.
Buvo gegužės pradžia, nutariau penkias dienas praleisti pas bičiulius Monciškėse, šalia Palangos. Penkios dienos užtruko iki spalio... Tai per visą karjerą buvo pirmas kartas, kai nutariau vasarą nedirbti apskritai. Kiekvienam sezonui pasibaigus pailsėdavau panašiai tiek laiko – penkias dienas, tačiau jau praėjus dviem suimdavo nerimas: kaip čia dabar taip sėdėti, nieko neveikiant? O praeitą vasarą mano sąžinė net nesukrutėjo. To laiko su savim, matyt, labai reikėjo. Atradau nuostabią vietą prie jūros – Monciškes, laukinę gamtą, nes metų metais iki tol važiuodavau į Nidą. Dar atradau jėgos aitvarų sportą. O labiausiai po visos vasaros prie jūros patikau pati sau – alsavau mada, meile sau ir visai aplinkai, noru dirbti, naujomis idėjomis. Supratau, kad man jau seniai tokio atsipalaidavimo ir atsiskyrimo reikėjo, nes didžiuliai masiniai projektai su begale kostiumų, tempas ir skuba tiesiog ištuština, net jei tai tau patinka, net jei labai nori dirbti.
Taigi po praeitos vasaros jau tvirtai žinojau, kad pasibaigus sezonui Vilniuje nebūsiu. Kuruoti vasaros užsakymus lieka mano pavaduotoja, atrastas perlas – Gabija. O aš sugalvojau, kad norėsiu per vasarą pamėginti kokią nors naują veiklą. Tarkim, dirbti už baro. Įsidarbinau „Genio“ terasoje Palangoje ir tas laikas buvo wow! Gali pasirodyti, kad dirbdamas su žmonėmis daug jiems atiduodi, tačiau niekuomet nemaniau, kad dar daugiau iš jų gauni. Žmonės atvažiuoja į Palangą ilsėtis, jų nuotaika gera. Visi pilni emocijų, kuriomis dalinasi, taigi tas laikas praėjo kaip akimirka. Nė nepajutau. Dabar Palangoje sutinkami žmonės vis teiraujasi, ar grįšiu kitais metais. Susikūrė tokia sava bendruomenė, šeima, kai visi vieni kitus palaiko, jaučiu, kad mano gyvenime atsirado dar vieni namai. Tokie žmonės atsiranda tada, kai pats esi atviras, daliniesi ir nelauki, kad grįžtų, bet viskas grįžta penkiagubai. Mano vasara praėjo kaip viena didelė šypsena.
Ką dar darai su didele aistra?
Nevengiu eksperimentuoti, tai suteikia daug naujų minčių, postūmių ir idėjų. Kartais eksperimentavimas gali ir neduoti puikių ar laukiamų rezultatų, nes kažką darome pirmą kartą. Turėti drąsos pamėginti tai, ko nesi gyvenime bandęs – nuostabu. Manau, kad tik dėl to sukasi pasaulis, nes vis atsiranda kažkas naujo. Labai svarbu susidurti su nežinomybe ir kartais jai visiškai atsiduoti.
Papasakok apie darbus televizijoje.
Kai manęs klausia, su kuo dirbau arba ką rengiau, sunku išvardinti visus ir viską prisiminti. Nefiksuoju. Projektas, kuriame dirbu nemažai metų ir jaučiu, kad tai vieta, kur galiu atsiskleisti, daryti ką noriu, nes jis kaip žaidimų aikštelė, – „Lietuvos balsas“. Dar „Žmonių“ apdovanojimai, nacionaliniai technikos apdovanojimai „Tech Top“, daug didelių privačių renginių. Jaučiu atlikėjų, kurie kreipiasi, pasitikėjimą, jie nori būtent to, ką darau aš, mano žvilgsnio. Galiu pasakyti, kad man patinka rengti daug žmonių. Turiu tam tikrą savo formulę ir man nebesvarbu, ar reikia aprengti penkis žmones, ar du šimtus. Žinau sistemą, kaip tai padaryti.
Ar ta formulė yra tavo atradimas ir paslaptis?
Nežinau, ar paslaptis, tačiau dirbdamas daug metų stebi, fiksuoji, mokaisi iš nesėkmių ir tada išsikristalizuoja supratimas, kaip tai padaryti. Dabar man jau sunkiau aprengti vieną žmogų, nei penkiasdešimt. Mėgstu, kai žmonių daug. Kiekvienas stilistas turi savo kryptį.
Žinoma, galiu padaryti viską, ko užsakovas pageidauja. Bet širdis labiausiai džiaugiasi kuriant teatrinius, fantasy personažus. Tokia jau esu.
Tai kaip aprengti būrį žmonių?
To neapibrėši matematikos formule A plius B lygu puikus renginys. Dedamųjų labai daug – tarkim, labai svarbi komanda, su kuria dirbi.
Klausiu Mildos, ką daryti, kaip apsirengti, kad būčiau stilinga. Ką ji patartų? Milda juokiasi ir sako, jog stilistas gauna pinigus už tai, kad pirmiausia žmogų nurengia visomis reikšmėmis.
Stilistas pirmiausiai yra psichologas, kuris turi pajusti žmogų, suprasti, kas jį varžo, ir sugalvoti, kaip tai išlaisvinti. Kaip apeiti kompleksus, kaip parodyti gražiausias jo kūno dalis ir paslėpti problemines. Bet labiausiai man patinka kurti personažus, gal net nežemiškus – elfus, divas, klounus, taip labiau atrandu save, o ne ieškoti asmeninio žmogaus stiliaus. Mane žavi ir traukia fantazijos pasaulis.
Ar taip ir įsivaizdavai savo svajonių darbą?
Kai supratau, kad noriu dirbti toje srityje, labai tiesiai ėjau prie tikslo. Baigusi Kaune drabužių siuvimo technologijų specialybę, dar studijavau Vilniaus kolegijoje kostiumo dizainą ir įvaizdžio kūrimą, nelankiau kai kurių paskaitų, kurių žinojau, kad man neprireiks. Koncentravausi į tuos dalykus, kurie pravers būsimame darbe.
Tarkim, „Lietuvos balse“ rengdama jaunus žmones susiduriu su pasipriešinimu, nes jie save mato atrodančius vienaip, o aš aprengiu kardinaliai priešingai. Išgyvenam ir ašarojimo, pykčio, pasipiktinimo scenų – maždaug, „ką čia darai, tu nieko nesupranti“, tačiau mano charakteris yra tvirtas ir tada, kai jie nulipę nuo scenos pamato save televizijos ekrane, viskas pasikeičia – vėl ašaros, tik jau džiaugsmo, palikti šokoladai ir meilės prisipažinimai. Tada suprantu, kad savimi didžiuojuosi. Džiaugiuosi, kad žmonės perlipa save, patiki manim, nes žinau, kaip jie turi atrodyti ekrane, kad patiktų visai Lietuvai. Tuomet ir jie pradeda suvokti, kaip turi atrodyti scenoje.
Tai ko reikia Lietuvai?
Charizmos, žmogaus, kuris spinduliuoja, tokį turiu sukurti. Gal nuskambės griežtai, bet kuo mažiau žmogus turi charizmos, tuo labiau jį reikia aplipdyti blizgučiais scenoje. Puikus pavyzdys Beyonce – jai nereikia papildomų blizgučių, nes ji puiki dėvėdama juodą suknelę. Mes vedam jauniesiems atlikėjams seminarus, o juose paaiškėja, kad visos merginos norėtų atrodyti kaip ši dainininkė. Tada nuraminu: „Merginos, kai jūs avėdamos aukštakulnius scenoje judėsite taip, kaip ji, tuomet ir padiskutuosim.“
Kokio darbo niekada nedirbtum, kuo nenorėtum dirbti?
Nėra tokio, nes esu žmogus, kuris visada nori pabandyti ką nors naujo. Nežinau, kaip sektųsi su smegenų operacija, bet pirštus prie to norėčiau prikišti. Aš, žmogus, kuris lankydamas dziudo mėtė per petį vyrus, negalėjau net įsivaizduoti, kad dirbsiu su adata rankoje ir audinio gabalu. Tai tokie tolimi poliai, bet tai apie mane. Gal todėl ir manau, kad gyvenimas pilnas netikėtumų ir dalykų, kurių kartais negali įsivaizduoti. Jokia profesija negąsdina, nes kiekvienoje gali rasti tai, kas tau labai tiks. Šluoti gatves? O kodėl ne? Tai beveik tas pats, kas ir tvarkytis namuose.
Kas buvo sunkiausia dirbant barmene šią vasarą?
Kitą dieną išeiti į darbą...
Ką labiausiai mėgsti ir ko nekenti savo profesijoje?
Man visada keistai skamba, kai kas nors tai, ką darau, pavadina profesija, nes tai mano gyvenimo būdas. Net jei nedalyvauju ar nedirbu projekte, galvoje sukasi mintys, susijusios su kostiumu – kažkokios detalės, kurias inspiruoja pamatytas pastatas, spalva, betono gabalas ar dar kas. Tai užsifiksuoja galvoje ir po kurio laiko pasireiškia nauju kostiumu. Ta ugnis viduje dega visada.
Ko nekenčiu? Ar gali nekęsti savo gyvenimo būdo, kuris yra ir darbas, ir laisvalaikis, ir gyvenimas kartu? Yra niuansų, kurie išryškėja pervargus, bet tada pykstu tik ant savęs, kad neskiriu pakankamai laiko sau. Tas laikas ateina po Naujųjų metų, vasarį. Jauti, kad tavo užtaisas senka, nebe taip degi darbu, tada reikia sustoti. Ir skirti laiko sau.
Kuo dar mane žavi darbas? Negaliu numatyti, kas bus ateinantį sezoną, nes niekas net neįtaria, kokios asmenybės susirinks. Tai sukuria tokią virpančią laukimo akimirką, kai nieko nežinai iš anksto, kokie nauji klientai, kokie nauji įvaizdžiai atsiras. Rudenį prasideda „Lietuvos balso“ atrankos ir aš jau jaučiu tą virpuliuką – dalyviai taps mano gyvenimo dalimi, vaikais, su kuriais susitikusi jau po projekto ir apsikabinusi pajusiu, kaip jų energija mane pripildo. Šito jausmo negali sukurti dirbtinai.
Kas dar tau yra inspiracija?
Eiti atmerktomis akimis, matyti, kaip atrodo žmonės. Gal būsiu nepopuliari sakydama, kad nesidomiu mados tendencijomis. Aš jas jaučiu, matau gatvėje, parduotuvėse. Man įdomesni pasaulio dizainerių darbai, kaip meno objektai. Taip pat kaip įdomūs paveikslai, skulptūra ar kitos meno rūšys. Domėtis tuo, kokios bus mados tendencijos – ne man, nenoriu, kad jos man darytų įtaką. Kartais tai netgi trukdo. Tačiau nėra ir taip, kad jei pamatau madų žurnalą, jį užverčiu. Tik manau, kad mano darbas yra atrasti žmogaus stilių ar sceninį personažą, ir tam neturi įtakos mados tendencijos, nes visada žiūriu giliau, į žmogaus vidų.
Kas yra geriausias poilsis?
Jūra. Nesvarbu, kokiu metų laiku. Kalbamės rudenį ir atrodo, kad tai tobuliausias laikas būti prie jūros. Kalbėtumės vidurvasarį – ir tuomet tai būtų tobuliausias laikas būti prie jūros.
Esi labai žinoma. Kas toliau, dar po penkerių metų?
Man sudėtinga galvoti apie ateitį. Neturiu nei penkerių, nei dešimties metų plano. Džiaugiuosi tuo, kas yra. Duodu sau laisvę. Bet koks planas yra rėmai, ko sau visai nelinkiu. Mano suvokimas apie tai, kad reikia gyventi čia ir dabar, labai sustiprėjo po mamos išėjimo. Stebėti, ką tau siūlo gyvenimas, ir neapsiriboti rėmais. Bijau, kad jei susikoncentruosiu į kokį dirbtinai sukurtą planą, nepamatysiu, ką gyvenimas siūlo dabar, o gal tai kokia nors nauja patirtis.
Ar yra, tavo manymu, miesto mada? Palangos, Kauno, Vilniaus?
Kiekvienas miestas turi savo spalvą. Savitą architektūrą. Manau, negalima klasifikuoti miestų pagal madas... Kol tai darysim, tol statysim sienas tarp pačių žmonių. Tai absurdiška. Kiekvienas miestas, kiekvienas žmogus turi savo spalvą, tai sudaro visumą ir mūsų šalies autentiką.
Ką dar veikei Palangoje?
Kai tik turiu laiko, važiuoju pas savo bičiulius į „JūraSpot“, mokausi kaituoti ir tai man yra taip nauja ir vis dar nepatirta. Noriu paneigti stereotipus apie tai, kad kaitavimas yra vyriškas, daug jėgos ir ištvermės reikalaujantis užsiėmimas. Tai yra susidraugavimas su jūra. Vienas draugas manęs paklausė: ar tu ją prisijaukinai, ar ji tave? Manau, kad jūra pirmiausia turi pažiūrėti, tu vertas ar ne, kad ji tave įsileistų. Kitas privalumas – tai padeda nugalėti savo baimes.
Jei būtų tavo valia, kaip aprengtum scenos žvaigždes, mokytojus ir biurų darbuotojus?
Viską apkeisčiau vietomis. Scenos žvaigždėms pasiūlyčiau uniformas, o biurų darbuotojos dirbtų blizgančiomis suknelėmis. Čia kalbu juokais. O iš tikrųjų kiekviena paminėta žmonių grupė jau turi savo aprangos kodą, tai gal ir reikia jo laikytis.
Kaip gali žmogus išsiugdyti mados jausmą ir supratimą apie madą?
Tai vieniems duota, kitiems – ne. Gali mokytis ilgai ir nuobodžiai, bet jei neturi tos vidinės pajautos ar ugnelės, nei akademija, nei talentingi mokytojai nepadės. Manau, kad su tuo vidiniu jausmu turi gimti. Tačiau pasitikėti vien jausmu taip pat negali – patirtis ir darbas gali duoti gerų rezultatų. Norėčiau pabrėžti, kad jausmas yra tik dešimt procentų, o visa kita yra darbas. Nors be tų dešimt procentų nieko nepasieksi. Jei nori įsitvirtinti savo darbe, turi arti nuolatos. Vos tik stabtelėsi, į tavo vietą ateis naujas žmogus.
Kokie keli paprasti akcentai, detalės galėtų greitai ir kokybiškai pakeisti bet kieno stilių?
Aš siūlau į savo stilių pažiūrėti kaip į žaidimą. Kaip į linksmą dalyką. Iš ko gal net pats gali pasijuokti. Labai gera praktika yra kelioms draugėms tiesiog eiti per parduotuves ir bandyti, matuotis pačių juokingiausių spalvų, modelių drabužius. Kabinoje pakrizendamos viena iš kitos staiga pastebėsite, kaip jums tinka ta žalia spalva prie žalių akių. Arba rausva. Žaidimas, pajuokavimas, pasiūlymas draugei, kuri dėvi tik juodus drabužius, pasimatuoti geltoną gali labai padėti pastebėti dalykus, kurių nematėte iki šiol.
Kokios tavo spalvos, Milda?
Visa gama. Neseniai pajutau, kad tas ryškumas, kuris man buvo būdingas prieš kelerius metus, kažkur buvo nugrimzdęs. Tačiau šį rudenį Milda grįžta prie spalvų, tai supratau, kai užsisakiau geltoną megztuką su rožiniais delfinais. Drabužius dažniausiai siunčiuosi, parduotuvės per karantiną juk nedirbo, be to, ne paslaptis, kad mano sudėjimo moterims pasirinkimo visai nėra. Tos kelios parduotuvės – dar ne galimybė rinktis. Gaila, kad Lietuvoje pamiršti plius dydžio drabužius vilkintys žmonės, jiems sunku atrasti savo stilių – įdomų ir spalvingą.
Ką daryti žmogui, kuris yra drovus ir negali paryškinti savęs labai stilingais ir neįprastais akiniais ar rožiniu peruku?
Kiekvienas turi rasti savo kelią. Neturim būti visi margi. Labai svarbu atskleisti save. Jei pats to negali, kreipkis į specialistus, dabar net online gali pasikonsultuoti su išmanančiu žmogumi.
Su kokiais žmonėmis renkiesi bendrauti?
Jau keletą metų jaučiu, kad kiekvienas žmogus man įdomus ir bendraudama su bet kuriuo galiu rasti įdomių dalykų. Man nesunku, jei matau, kad žmogus sėdi susimąstęs ar liūdnas, prieiti ir užkalbinti. Paprastai išsivysto labai įdomus pokalbis, ir gal niekada daugiau to žmogaus nebesutiksi, bet jis padaro įtaką. Štai tokie maži stebuklai pildo mano gyvenimą. Žmonių atradimas, priėmimas tokių, kokie jie yra.
Kas pasikeistų, jei dabar Milda taptų kiemsarge, o ne žinomu žmogumi?
Neįsivaizduoju, kas gali pasikeisti. Kai ėmiau dirbti už baro, nepasikeitė niekas. Kai ateidavau nuvalyti staliuko ar surinkti klientų šiukšlių, man niekas nesikeitė.
Kokia Milda yra už uždarų durų?
Visko būna. Man labai svarbu, kad priimčiau save ir šviesią, ir tamsią. Pastarieji penkeri metai yra virsmo metai, kai man gera būti vienai. Anksčiau negalėjau to pakęsti, reikėjo žmonių aplinkui, niekad nebuvau viena. Dabar laikas teka su šunimis ir knygomis.
Ar dažnai verki?
Ai, paverkiu. Reikia išleisti iš savęs tai, kas bloga, per ašaras. Pastebėjau, kad dabar dažniau verkiu, kai gera. Sėdžiu prie jūros ir jaučiu, kad ašaros jau teka. Bet jos teka dėl to begalinio grožio. Neseniai eidama susipažinau su žmogumi, šnekamės su juo keletą valandų ir išgirstu: Milda, tu verki...
Koks būtum paukštis?
Paukščiu norėčiau būti. Kokiu? Kad gal šešias rūšis iš viso težinau. Manau, pats gražiausias dalykas turėti sparnus. Dauguma ir turi. Tik reikia išmokti juos pakelti, išskleisti. Ant vienos mano rankos ištatuiruota daug juodvarnių, jie susiję su mistika, psichologija, trileriu.
Kada paskutinį kartą dainavai?
Neseniai, per savo gimtadienį.
