Pažinojusieji I. Veisaitę išskiria jos inteligenciją, platų akiratį, energiją, principingumą, gebėjimą kalbėti be užuolankų. Ir būtinai pamini toleranciją. O mes pasakykime paprasčiau – meilę žmonėms. Kauno gete paauglystėje įkalinta, iš jo lietuvių dėka ištrūkusi mokslininkė, duodama interviu, toleranciją apibūdino būtent taip. „Mano senelis Chielis Štromas, Babtų pienininkas, buvo svajotojas (biznį savo rankose laikė senelė), labai humaniškas, uoliai saugojęs gerus žydų ir lietuvių santykius. Turbūt iš jo mes ir paveldėjome meilę žmonėms“, – kalbėjo I. Veisaitė.
Prolietuviška šeima
Tąkart buvome susitikusios pakalbėti apie jos pusbrolio Valdemaro Ginsburgo lietuviškai išleistą knygą „… ir Kaunas verkė“. Joje kalbama ir apie dieną, kai prasidėjo šios didelės bei vieningos žydų šeimos tragedija. Irenai tuomet buvo trylika.
1941 m. birželio 22 d., ankstyvą sekmadienio rytą, Kauną pažadino keli sprogimai. Nuo aerodromo pusės virto juodi dūmai – panašu, kad ten nukrito bombos. Per radiją netrukus pranešta, kad artinasi vokiečių kariuomenė, o rusai traukiasi. Taip Kaunas pajuto prasidėjusį karą.
Tą rytą ne vienuose Kauno žydų namuose karštligiškai buvo svarstoma: likti ar trauktis? Garzonų ir Štromų šeima tąryt sušaukė giminės pasitarimą. „Ar bandyti bėgti palikus visą turtą? Ilgai ginčijęsi nutarėme pasilikti. Prieštaravo tik mano patėvis, Samuelis Garzonas. Nors ir nekęsdamas komunizmo, jis teigė, kad naciai kelia didesnį pavojų, nei rusai, ir kad jis verčiau bandytų laimę pas Stalino valdomus klasinius žudikus, nei pas Hitlerio vadovaujamus rasinius žudikus.
Vyresni Garzonų šeimos nariai, išgyvenę vokiečių okupaciją Pirmojo pasaulinio karo metais, jį perkalbėjo. Jie teigė, esą vokiečių kultūra ir civilizacija pernelyg senos ir tvirtos, kad per aštuonerius metus jas būtų galėjęs sunaikinti Hitleris“, – taip giminės tarybą senelių namuose Smalininkų g. Kaune savo knygoje aprašė V. Ginsburgas, tuomet Kauno universitete studijavęs architektūrą.
Iš šios šeimos gyva išliko tik jaunoji Štromų karta: I. Veisaitė, jos mamos sesers sūnus V. Ginsburgas, mamos brolio vaikai – Margarita bei Aleksandras Štromai. Irenos, Margaritos ir Aleksandro gyvybes išgelbėjo lietuviai, slėpę juos po pabėgimo iš Kauno geto. Valdemaro kelias atgal į gyvenimą vedė per Dachau koncentracijos stovyklą.
Atrodė, kad pasaulis nieko nežino
Su I. Veisaite tąkart aptarėme V. Ginsburgo knygos toną – be pykčio ir nuoskaudos, stengiantis suprasti lietuvius, istorinių aplinkybių įtrauktus į užburtą ratą, – visoje Europoje išryškėjusį konfliktą tarp dviejų dominuojančių ideologijų: fašizmo ir komunizmo. Profesorė patvirtino, kad jųdviejų senelio užduoto taikaus sugyvenimo tono giminėje niekas nė nemėgino ginčyti. „Ir mano mamos brolis, Štromas, buvo didelis litvomanas, iš pagarbos Lietuvai vietoj Hirscho-Georgo tapęs Jurgiu. Baigęs studijas Belgijoje ir Pirmojo pasaulinio karo metais pradėjęs dirbti administracinį darbą Prancūzijoje gavo pasiūlymą ten likti, tačiau grįžo į Kauną. Savo vaikus – Margaritą ir Aleksandrą, būsimąjį politologą ir profesorių, – leido į lietuviškas mokyklas. Tik apsikrikštyti nesutiko, nors tai būtų jam išsaugoję tarnybą tarpukario Lietuvos finansų ministerijoje“, – priminė I. Veisaitė.
Todėl savaime suprantama, kad ir Irena nuo vaikystės puikiai kalbėjo lietuviškai. „Tai man vėliau išgelbėjo gyvybę – slapstantis pabėgus iš geto lengviau buvo neatkreipti dėmesio“, – pastebėjo profesorė.
Pokalbis pasisuko link juodžiausio šios žydų giminės istorijos puslapio.
1941 m. liepos pradžioje (pirmieji kruvini pogromai jau buvo praūžę) Kauno žydams uždrausta rodytis viešose vietose, naudotis viešuoju transportu, vaikščioti šaligatviais, pardavinėti turtą, turėti radijo imtuvą. Be to, vokiečiai pareikalavo, kad žydai visada dėvėtų apdarus su geltona Dovydo žvaigžde ir visi kraustytųsi į vieną vietą – Vilijampolės getą. Gestapo vyresnybė, pasikvietusi žydų atstovus, aiškino, esą lietuviai įniršę dėl to, kad valdant sovietams žydai bolševikai persekiojo gyventojus, tad gete jiems bus saugiau.
Maždaug po mėnesio Vilijampolėje baigta išvedžioti spygliuota viela, pastatyta sargyba ir uždaryti vartai – teritorijoje, kurioje lig tol gyveno apie 10 tūkst. žmonių, susigrūdo per 30 tūkstančių. Tarp jų – ir mamą jau praradusi Irena (tėtis po skyrybų iš Lietuvos buvo emigravęs anksčiau), pusbroliai, pusseserė, jų seneliai, teta, tetėnas. Rūpestį kėlė žiaurios sąlygos, chaosas, gyventojų perteklius ir alkis, bet visi stengėsi negalvoti apie prarastus namus ir daiktus. Svarbiausia buvo išgyventi. Geto žydai save įtikinėjo, kad naciams Kauno žydų reikia kaip darbo jėgos, todėl pavyks išgyventi.
Viena po kitos vykusios vadinamosios akcijos – žydų žudynės – geto kaliniams atvėrė akis. Jie buvo priversti sau pripažinti, kad nacių, tų atseit „civilizuotų ir kultūringų gynėjų“, pažadai beverčiai. Rodos, vilties nebeturėjo likti. Bet ji neužgeso. „Atrodė, kad reikia ištverti tam, kad pasauliui praneštume apie tai, kas čia vyksta, atrodė, jog pasaulis nieko nežino, todėl nieko nesiima“, – prisiminė I. Veisaitė.
O tuo metu, pasauliui vis dar tylint, 1942 m. sausį, Berlyno Vanzė rajone įvyko slapta nacių vadų konferencija, kurios metu nuspręstas žydų likimas. Kad ir kokia nepakeičiama būtų 8 mln. vokiečiams pavaldžių žydų darbo jėga, nutarta nepagailėti nei lėšų, nei pastangų efektyvesniems šios tautos naikinimo būdams sukurti. Ir kuo skubiau, nes Rytų Europoje naudojamas masinių sušaudymų metodas esąs per lėtas ir per primityvus.
Įtampa įsiminė visam laikui
Pirmasis didelis vokiečių pralaimėjimas prie Stalingrado 1943 m. žiemą Kauno žydams buvo mažas vilties spindulėlis, deja, pavasarį nustelbtas žinių apie užkurtas dujų kameras Lenkijoje. Kauno geto gyventojai pasiryžo bet kokia kaina išgelbėti bent savo vaikus.
I. Veisaitė taip prisiminė savo mirtinai pavojingą kelionę į laisvę: „Gavau tėvų draugų Strimaičių raštelį, raginantį gelbėtis. Sunku buvo apsispręsti: gaila palikti senelį, pusbrolį, draugus. Vis dėlto mane įkalbėjo.“
Vakare paauglė turėjo slapta išsmukti iš kolonos, vedamos į naktinį darbą, gretų ir nusiplėšti iš anksto atlaisvintą Dovydo žvaigždę. „Reikėjo iš kolonos išeiti ramiai, neatkreipiant dėmesio. Ir dabar prisimenu jausmą, kad į nugarą bet kada gali įsmigti kulka“, – baisi to vakaro įtampa į I. Veisaitės atmintį įsirėžė visam laikui.
Klausant profesorės pasakojimo apie pilną pavojų slapstymąsi Kaune, Vilniuje, apie vienų lietuvių globėjų parodytą drąsą, užuojautą, meilę, kitų – įtarumą, atsargumą ir abejingumą, iš akių pabiro ašaros. I. Veisaitės paklausiau, kaip ji pati jaučiasi dešimtis kartų viešai tai prisimindama. „Aš pasakoju tarsi apsiginklavusi šarvais, nes antrąkart viską išgyventi būtų neįmanoma“, – tiesiai atsakė iš mirties nasrų gete ištrūkusi Irena.
Susitikimas su budelio anūke
Po karo I. Veisaitė studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą, baigė germanistiką Maskvos universitete, Sankt Peterburgo (tuometinio Leningrado) universitete baigė aspirantūrą. Nuo 1953-ųjų ji beveik penkis dešimtmečius dėstytojavo Vilniaus pedagoginiame universitete, dėstė Vakarų Europos literatūros, vokiečių literatūros, XX a. teatro istorijos kursus.
Laukė dar vienas išbandymas: vėl išgyventi Kauno geto siaubą, apie jį pasakojant ne bet kokiam klausytojui, o Holokausto vykdytojo Helmuto Raucos, pasiuntusio myriop 10 tūkst. Kauno geto žydų, anūkei. Sutikite: išlikti su šarvais, apie kuriuos kalbėjo Irena, jų nenusimesti ir nepaskęsti skaudžiose emocijose tokioje situacijoje turėtų būti itin sunku.
Ši istorija aprašyta istoriko Aurimo Švedo knygoje „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“, o jos tęsinio liudininku teko būti geram Irenos bičiuliui, publicistui Donatui Pusliui.
„Paskelbus „Didžiąją akciją“ į Demokratų aikštę turėjo išeiti visi – maži ir suaugę, dirbantys ir pasiligoję – geto gyventojai. Stengdamasi atrodyti kiek įmanoma vyresnė, tai yra darbinga, apsirengiau mamos rūbais, užsisegiau jos liemenėlę, į ją įsikišau keletą kojinių, kad krūtinė atrodytų kaip suaugusios moters, – A. Švedui pasakojo I. Veisaitė. – Pamenu, kaip stovime suskirstyti kolonomis dažniausiai pagal savo darbo vietas, o pro jas eidamas gestapininkas H. Rauca rodo, kurie žydai turi eiti į kairę, kurie – į dešinę. Kitaip sakant, vieni buvo siunčiami mirti, kitiems dar suteikta laikina galimybė gyventi. Buvo labai šalta. Mes stovėjome visą dieną nuo ankstyvo ryto laukdami, kol H. Rauca ir jo bendrai ateis iki mūsų kolonos. Mūsų rūšiavimas prasidėjo jau temstant, apie 16 val. Mačiau, kaip mano pusbrolis Valdemaras, teta Polia ir dėdė Samuilas, tetos vyras, buvo pasiųsti į gerąją pusę, nes dar atrodė sveiki ir darbingi.
Mano seneliams jau buvo per 70. Jie atrodė gerokai paliegę, tačiau aš nepraradau vilties juos išgelbėti. Kuomet prie mūsų priėjo H. Rauca, žiūrėjau jam tiesiai į akis turbūt su tokia hipnotizuojančia jėga, kad jis mano senelių net nepastebėjo. „Mergaitė turi gražias akis. Eik į dešinę!“ – išgirdau jį sakant. Pamenu, kaip traukiau senelius, kaip bėgome į dešinę ir kaip senelė maldavo: „Vaikeli, neskubėk. Aš negaliu bėgti!“ Bet aš vis tiek tempiau ją ir senelį beveik su antgamtine jėga... Tą kartą mums dar buvo lemta sugrįžti į savo geto būstą...“
Nuo tų dienų praėjus daugiau nei septyniems dešimtmečiams, 2017-aisiais, I. Veisaitę susirado H. Raucos anūkė Reglindis. Ji, apie tamsią senelio praeitį sužinojusi jau būdama suaugusi, tuo metu lankėsi vietose, kuriose buvo įvykdyti H. Raucos nusikaltimai, ieškojo žmonių, kurių gyvybė priklausė nuo jo vieno rankos mosto. Moterų susitikimas virto tvirta draugyste. Ar girdite, kaip plazda Irenos senelio iškelta humanizmo vėliava?
Kai su Irena ir Reglindis susitiko D. Puslys, jodvi buvo Vilniuje ką tik kartu sutikusios šv. Velykas. „Su jomis pasimačiau netrukus po šv. Velykų, kai švenčiame Dievo Gailestingumo savaitę. Šiuo laikotarpiu taip įprasta girdėti kalbas apie prisikėlimą, viltį, gailestingumą. Tačiau išskirtinė malonė buvo pajausti šiuose žodžiuose glūdinčią esmę, tapti liudininku to, kaip praeities skriaudas nusveria teisingumas, o žaizdas gydo ne kerštas, o atjauta, gailestingumas“, – apie neįtikėtinai jaudinantį susitikimą portale www.bernardinai.lt rašė D. Puslys.
„Per mūsų paskutinį pokalbį, užėjus naciams, kai mano mama jau buvo suimta, ji man pasakė, kad turiu visada būti savarankiška ir gyventi taip, kaip galiu sau leisti, niekada nieko neprašyti... Turiu laikytis to, ką turiu, ir nenorėti daugiau. Antra, visuomet turiu likti su tiesa. O svarbiausia man buvo tai, kad niekada neturiu keršyti“, – yra pasakojusi I. Veisaitė.
