Monika, iš kur atplaukia Jūsų talentas piešti ir pasakoti istorijas?
Nežinau, iš kur mes visi atplaukiame. Iš kur ateiname į šį pasaulį. Man regis, mums visiems į širdis ir galvas įsodinti istorijų daigeliai, visi vaikai būna dailininkai ir istorijų kūrėjai, kol staiga... nebebūna. Gal man pasisekė tuos daigus išsaugoti, išauginti. Kiekvienas turi savo būdą pasakoti istorijas, tik reikia galvoti, kaip tas būdas pasieks kitus, kad išgirstų ir išklausytų. Sugaudyti tuos dalykus man labiausiai padėjo šeima, namų aplinka, o vėliau ir mokslai.
Netikiu, kad yra koks nors genas, lemiantis polinkį į meną ar mokslą. Menas yra būdas domėtis pasauliu, stengtis suprasti, kas vyksta aplink mus ir mūsų viduje. Ne vienas garsus matematikas buvo ir menininkas. Mano šeimos nariai nėra menininkai. Bet jie formavo mano polinkį, pomėgį, o dabar tarsi savastį pasakoti istorijas. Mama muzikologė, dirba Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre redaktore. Su ja nuo vaikystės eidavome į biblioteką, daug skaitydavome kartu, ji mums su sese rašydavo laiškus ir įmesdavo į pašto dėžutę, ruošdavo advento kalendorius. Rūpestis kitu žmogumi paties padarytais meno darbeliais mums buvo įprastas dalykas.
Tėtis – gydytojas, gamtos žmogus, miškų ir pelkių braidytojas. Vieni mano seneliai buvo miestiečiai, kiti – kaimo žmonės. Mano šeima yra tarsi skirtingo pasaulio matymo, supratimo, žinių ir jausenos sandūra. Visos močiutės mėgo rankdarbius. Promočiutė ilgą laiką gyveno kartu. Močiutė Danutė labai mėgo megzti, visą vaikystę rengdavomės jos megztais megztiniais. Iš jos išmokau, kad visko, ko nori, gali pasidaryti savo rankomis, jei tik esi atkakli. Su ja eidavome į muziejus, parodas. Jai tai buvo svarbu, įdomu, vesdavosi ir mus su sese. Šviesios atminties Danutė mirė praėjusį rudenį, atrodo, kad ji – dar visai šalia. Senelis Duanas Timukas ilgai dirbo Mokytojų namų direktoriumi. Ten lankėme Jūratės Stauskaitės Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklą, kuri prisidėjo prie to, kaip aš suprantu meną, kūrybą, jo reikšmę, kaip menas betarpiškai įsiterpia į mano kasdienybę.
Ar anksti pastebėti gabumai buvo lavinami?
Į dailės mokyklą ėjome ne dėl to, kad reikia kažko išmokti, pasirengti tapti dailininke, bet dėl to, kad tai buvo smagu. Ten išmokau, kad nėra gerai ar blogai sukuriamo meno, svarbu pats kūrybos procesas. Neseniai skaičiau apie XX a. dailininkę, meno edukatorę, vienuolę Coritą Kent, jos meno kūrimo taisykes. Apie kūrybą ji sako taip: nėra gerai ar blogai, yra tik „darai“.
J. Stauskaitės mokykla neruošė dailininkų, tačiau sudarė prielaidas jaustis tokiai. Tapti dailininke niekad nesiruošiau, visą laiką ir taip ja buvau. Piešti buvo įprastas, savas dalykas. Tik paskutinėse gimnazijos klasėse su sese papildomai pasimokėme akademinio piešimo. Vėlgi dėl to, kad patiko, smagu piešti, vaizduoti, stebėti aplinką. Dabar, kai esu baigusi grafikos bakalauro ir vizualinės komunikacijos magistro studijas, kai turiu savo vaikų, pagalvoju apie meno mokymosi svarbą, metodus ir kuo tai vertinga. Menas yra būdas žvelgti į pasaulį, tai mokslo atsvara. Mokslas kalba apie kiekybinius dalykus, menas – apie kokybinius. Jis moko, kad mažos detalės yra svarbios, atveria vidinio augimo perspektyvą, kalba vaizdais, muzikos garsais. Kai žmogus, susidūręs su tam tikrais įvykiais, negali jų apibūdinti žodžiais, menas leidžia perteikti tai, ką nešiojiesi viduje.
Jūsų sesuo Agnė Ulytė yra gydytoja?
Agnė yra gydytoja ir medicinos mokslininkė, doktorantūroje tyrinėjusi medicinos sritį kaip sveikatos apsaugos sistemą. Ji jaunesnė už mane metais, mėnesiu ir dešimčia dienų.
Taip pat ji piešia komiksus, kuria mokslines iliustracijas, muzikuoja džiazo grupėje. Abi esate linkusios į menus, bet sesuo pasirinko gydytojos profesiją. Ar Jums nekilo panašių minčių?
Stoti į Vilniaus dailės akademiją sumaniau mokydamasi paskutinėje gimnazijos klasėje. Svarsčiau įvairias alternatyvas, abiem su sese rūpėjo ir menas, ir mokslas, bet sesė sugeba dirbti metodiškiau. Profesija tavęs neapibrėžia, darbas ar pomėgis kartais susipina. Mano sesė mėgo gamtos mokslus. Mudvi visus 12 metų mokėmės toje pačioje klasėje, lankėme tuos pačius būrelius, tačiau jautėme, kad profesiniai keliai bus skirtingi.
Kokia yra Judviejų seserystė? Konkuruodavote ar labiau draugaudavote, palaikydavote viena kitą?
Visada draugaudavome. Net jei dėl ko nors varžydavomės ar nesutardavome, greitai susitaikydavome. Mokykloje mus laikydavo dvynėmis, būdavo juokinga: kaip nepastebite, kad mes visgi ne dvynės, akys skirtingų spalvų. Sesė yra didžiulė dovana ir privilegija, kuri man teko. Su ja daug ką kartu darėme, kurdavome meninius projektus, eksperimentus, turėjome savo juokus, viena kitą paremdavome, pastiprindavome. Mama nuolat kartodavo: „Jūs būsit geriausios draugės.“ Taip ir yra.
Kaip sumanėte sukurti bendrą enciklopedinio pobūdžio komiksų knygą „Gatvių susitikimai“ (2020 m.), kurioje Vilniaus gatvių pavadinimuose įamžintas asmenybes ar įvykius vaizduojate pasitelkdamos gerą humoro jausmą?
Nuo mokyklos laikų mėgdavome kurti bendrus projektus, rašėme juokų tinklaraštį „Padirbta statistika ir netikros naujienos“ – trumpų pastebėjimų tekstukus su paveiksliukais.
Vilnius – mūsų gimtasis miestas, domėjomės jo istorija, legendomis, menu. Vis kirbėjo mintis ką nors apie jį sukurti. Taip pat norėjosi sukurti bendrą projektą. Tuo metu jau buvau susituokusi, su vyru studijavome ir gyvenome Švedijoje, Agnė mokėsi Vilniuje. „Gatvių susitikimai“ buvo mūsų tinklaraštis, vis įkeldavome pačių sukurtus komiksus, tai tapo būdu bendrauti, palaikyti ryšį. Kurti kartu su sese smagu. Kai tų komiksų prisikaupė nemažai, nutarėme projektą apibendrinti. Pamanėme, kad knyga būtų geras formatas. Žinoma, tada komiksų rinkinį dar gerokai išplėtėme.
Gal abi žingsniuodamos į mokyklą sustodavote ties sankryžomis ir bandydavote išgirsti gatvių pokalbius, kaip šios aptarinėja reikalus, giria viena kitą, ginčijasi, svajoja, juokauja? Kokie buvo žaidimai?
Kaip prasidėjo gatvių pokalbiai? Kartą ėjome Gedimino prospektu. Priėjusios V. Kudirkos gatvės sankryžą ėmėme svarstyti: „Va ir susitiko Gediminas ir Kudirka. Kokia kalba jie kalbėtųsi? Ar suprastų vienas kitą? Kas jiems būtų aktualu?“ Apsibrėžėme aiškias taisykles, stilistiką, spalvas, kad vienas langelis bus įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa. Stengėmės rasti esminius tuos žmones jungiančius dalykus ir parašyti komentarus. Norint tai padaryti, reikėjo apie tas asmenybes daug sužinoti. Taip po truputėlį piešėme ir rašėme.
Kas žadina Jūsų vaizduotę, skatina fantazuoti?
Man įdomi kalba, žodžių dėliojimas, ryšių tarp sąvokų kūrimas, metaforos; tautodailė, naivusis menas, tradicinis menas, žmonių ženklai, stengiantis papuošti savo buitį ir būtį; aplinkos stebėjimas: žmonės, gyvūnai, gestų smulkmenėlės, metų laikai, debesys, dangus. Mėgstu piešti lauke. Kai mokiausi dailės mokykloje, su Agne ir po vieną eidavome piešti į lauką. Brangūs vaikystės prisiminimai, kai su močiute Danute ir promočiute Petronėle eidavome į paupį, piešdavome. (Dar viena močiutė Filomena ir senelis Antanas gyveno Uliūnų kaime Panevėžio rajone.)
Vaikystė, mano pačios prisiminimai su močiutėmis, seneliais, su gėlių ir žolių, medžių sąvašynais, krūmynais; taip pat mano vaikų vaikystė, kaip jie mato, kaip man pasakoja, ką veikia. Mokslas, problemos, tai, kas aplink mus ir ko dažnai nesuprantame. Knygos, kurias perskaičiau tinkamu metu, pasakos ir apskritai visos gerai papasakotos istorijos, kurios primena apie pasaulio stebuklingumą. Jausmas, kad pasaulis yra rimtas ir nerimtas, – visa tai mane įkvepia.
Kūryba yra kažkoks atsakas, būdas pažvelgti į kasdienybę iš šalies.
Ar Vilniaus dailės akademijoje studijuodama grafiką žinojote, kad kursite knygas vaikams?
Nežinojau. Studijavau grafiką, o apie tai, kad kursiu knygas vaikams, negalvojau, nors kurdavau visokias vadinamąsias menininko knygas, tyrinėjau visokius pasakojimo įkurdinimo knygoje formatus. Paskui konkurse pirma mano iliustruota knyga „Paliegusi obelis“ pagal Prano Mašioto pasakaitę laimėjo IBBY Lietuvos skyriaus konkurso premiją. Tai buvo padrąsinimas. Pamažu supratau, kad noriu kurti istorijas ir jas iliustruoti. Nuvažiavau į Bolonijos vaikų knygų mugę, kad suprasčiau vaikų knygų leidybos atmosferą.
Tarptautinį pripažinimą pelniusi Jūsų knyga „Kas yra upė“ gimė studijuojant Stokholmo menų, amatų ir dizaino universitete (Konstfack) kaip vizualinės komunikacijos magistrantūros baigiamasis darbas. Kas inspiravo upės temą?
Visą vaikystę gyvenau Vilniuje prie Neries, su šia upe susiję daug jausenų, prisiminimų. Buvimas šalia upės, ėjimas pasivaikščioti, vedžioti šunį, mėtyti akmenukus į vandenį – vaikystė tekėjo kartu su ta upe. Ji tarsi giminaitė, nevadini jos vardu, nesakai, einam prie Neries, o sakai, einam prie upės. Promočiutė pasakodavo apie savo mamą, kad ji skalaudavo ledinėje upėje ponų skalbinius. Kita su upe susijusi istorija, kurią išgirdau iš „Misija Sibiras“ dalyvių, apie tremtinę. Sibiro glūdumoje ji nueidavo prie upės, žiūrėdavo į tekantį vandenį ir prašydavo: „Upe, upe, parnešk mano žvilgsnį namo, pas tuos, kuriuos myliu.“ Įstojusi į minėto universiteto magistro programą žinojau, kad noriu sukurti darbą apie upes, savo santykius su jomis, apie tai, kaip visi pasaulyje esame susiję. Turėjau dvejus metus gilintis, kurti, diskutuoti su mokslo draugais, kol ėmiausi to, kas vėliau tapo knyga.
Jūsų piešinys „Sidabro upė“ vaizduoja mergaitę ir močiutę, plaukiančias upe, joms virš galvų – žvaigždėtas dangus. Prisiminimai, patirtys, lydintys nuo vaikystės, gražiai sugula į knygą. Ar tiesa, kad pasakotoja – Jūsų močiutė, o mergaitė panaši į Jus, mažą?
Mergaitė panaši, ją kaip tik ir nupiešiau su megztiniu, kurį man buvo numezgusi močiutė. Ji, kokią pavaizdavau – su sijonu, susuktais plaukais, siuvinėjanti, – gal nėra konkreti mano močiutė. Mano močiutės nesinešdavo rankdarbių prie upės, bet tas jausmas, kad esame kartu, kažką veikiame, o šalia mūsų teka pasaulis, kuris plaukia į tolumas, ir šios, jei atidžiau pasižiūrime iš vaikystės perspektyvos, buvimo prie upės laiko, priartėja.
Jūsų iliustracijos skelbia, kad upė – tai susibūrimo vieta, namai, atgaiva, mįslė, kvapas, siūlo gija... Ar Jūsų močiutės siuvinėdavo?
Taip, siuvinėdavo. Yra likę gražių jų rankdarbių.
Jūsų mama – kito laikmečio močiutė, bet Jūsų vaikams ji – toks pats šviesos, šilumos, išminties šaltinis.
Galėjimas bendrauti su seneliais yra didelė dovana, kurią tau duoda gyvenimas, nes seneliai kito laiko žmonės, matę kitus dalykus. Kai seneliai gali būti tavo draugai, yra laimė. Draugiškas, atviras, pagarbus ir lygiavertiškas santykis labai praturtina. Kalbu iš savo patirties. Esu močiučių žmogus, mano tapatybę apibūdina tai, kad močiutės gyveno kartu ir mes daug bendravome.
Knyga „Kas yra upė“ pabuvojo prestižinėje Bolonijos vaikų knygų mugėje, iliustracijos Londone pelnė apdovanojimą už geriausią knygą vaikams Pasaulio iliustracijų apdovanojimų Jaunojo talento kategorijoje, Šanchajaus vaikų knygų mugėje – Leidėjų apdovanojimą, kitų dešimties įvertinimų, vis gausėjančių vertimų į užsienio kalbas, o 2020 m. buvote paskelbta Italijos Anderseno premijos laureate už geriausią negrožinę knygą vaikams. Vienas kūrinys ir tiek laimėjimų! Kaip manote, kodėl?
„Premio Andersen“ yra prestižinis Italijos vaikų literatūros apdovanojimas, kurį teikia vaikų literatūrai skirtas žurnalas „Andersen“.
Ruošdamasi magistro darbui, peržiūrėjau nemažai kitų knygų vaikams apie upes, bet tokios knygos, kokią įsivaizdavau, neradau. Norėjau papasakoti apie upę įvairiais aspektais: gamtos, kultūros, emocijų, mitologijos ir t. t., stengiausi visa apibendrinti, pateikti skirtingus matymo aspektus. Upė mums svarbi. Šalia upių kūrėsi miestai, jos daugeliui žmonių artimos, bet ne visada pastebimos, pažįstamos. Norėjau, kad mano knyga padėtų pažvelgti į mūsų aplinką naujai. Kad ką nors pažintum, turi stengtis pamatyti kuo daugiau pusių. O tada gali mylėti ir rūpintis. Man buvo svarbi aplinkosauga, norėjosi paskatinti žmones rūpintis gamta, pastebėti, kad ji ne tik resursas, fiziniai ištekliai, kuriuos galima išnaudoti, bet ir praturtina mūsų sielą. O dažniausiai dalykai, kurie labai brangūs vienam, yra brangūs ir kitiems. Jie gali būti labai paprasti, kaip žvaigždės, atsispindinčios vandeny... Žmonės atsiliepia į tuos dalykus, ratilai nusklendžia...
Knyga padeda vaikams pažinti gamtines, kultūrines, mitologines upės savybes, skatina ekologinį sąmoningumą. Jus įkvėpė ne vien gimtoji Neris, bet ir Indijos Ganga, joje vykstančios apeigos, ir Okavango deltos gyvūnija... Ar teko keliauti po Indiją?
Nesu keliavusi. Mano knygų istorijos atplaukusios pas mane ne iš tiesioginės patirties, o perskaitytos, surastos ar mane suradusios. Tai mano vidinis keliavimas per istorijas, per pasakojimus.
Kas gimsta pirmiau – tekstas ar piešiniai?
Kaip kada. Mano pirminis tikslas – papasakoti apie tai, kas man įdomu. Pirmiausia galvoju apie knygos struktūrą, tada ieškau būdo, kaip naratyvas turėtų plėtotis, vesti skaitytojus nuo pradžios iki galo. Pavyzdžiui, iškart žinojau, kad knygoje apie upę noriu nupiešti atsispindinčias vandenyje žvaigždes arba ryto žaroje kylančias antis, o kai kur norėjau papasakoti istorijas, tarkim, apie upių pavadinimų kilmę. Kartais tekstą kurdavau pagal piešinius, o kartais piešinys atsirasdavo kaip teksto palydėjimas.
Ieškodama santykio tarp realybės ir legendų, sukūrėte knygą apie daktarą Joną Basanavičių „Per balas link aušros“. Kuo Jums svarbi mūsų tautos patriarcho asmenybė?
Ši knyga kilo iš sumanymo kartu su sese Agne – Jonas Basanavičius buvo gydytojas. Tuo metu Agnė studijavo Prahoje, domėjosi medicinos istorija. Žinia, kad ir J. Basanavičius Prahoje gyveno, ten suredagavo pirmąjį „Aušros“ numerį, taip pat sutiko savo žmoną.
Pagalvojome, kad smagu sukurti knygą apie J. Basanavičių, surasti būdą, kaip papasakoti vaikams apie veikėją, įdomų jo gyvenimą, o ne sustingusią enciklopedinę asmenybę. Mūsų valstybei šis veiklus žmogus padarė daug. 2018 m. pasirodžiusi knyga buvo ir kaip mūsų dovana, skirta mūsų valstybės šimtmečiui.
Piešdama iliustracijas rėmėtės nuotraukomis. Pavyzdžiui, bendra J. Basanavičiaus ir jo žmonos Gabrielos Eleonoros Mohl fotografija. Ilgai teko kapstytis archyvuose? Ar Jums įdomi ši darbo dalis – kaupti, tyrinėti knygai reikiamą medžiagą?
Tai didžiulė darbo dalis, ilgai užtrunka, gal ne viskas į iliustracijas perkeliama, bet ruošdamasi naujai knygai analizuoju literatūrą, nuotraukas, to meto vaizdus – juk negaliu padaryti klaidų, jaučiuosi atsakinga už skelbiamą žodį ir detales. Pasėdžiu archyvuose, skaitau internetines enciklopedijas, knygas. Kaip atrodė žmogus, kokie baldai buvo kambaryje, kokioje šalyje tas miestas ir t. t. J. Basanavičiaus laikais valstybių sienos Europoje skyrėsi nuo dabartinių. Kai apie viską pagalvoji, reikia faktus patikrinti ir ištyrinėti.
Jūsų kūryboje aptinkami žemėlapių motyvai. Žavitės viduramžių menu, ypač tos epochos kartografija, vadinamaisiais mappae mundi. Kodėl?
Viduramžiai – ilga epocha, kartografija skirtinga, mappae mundi nevaizduoja pasaulio geografinių žinių tiksliai, o apibendrina pasaulį ir tai, kas apie jį žinoma. Man patinka minėtų žemėlapių vaizdai, kaip vienoje plokštumoje dėliojami tikri, žinomi ir pramanyti dalykai, legendos, pasakojimai, pasaulio santvarka ir t. t., kaip kūrėjai stengėsi visa apibendrinti viename lape. Mappae mundi mane įkvepia, man apskritai įdomi tikrų dalykų ir istorijų, legendų lauko, kuris yra tarsi šalia ar virš mūsų, sankirta.
Esate atidi detalėms. Ar todėl, kad Jūsų pasakojimai – edukaciniai, keliate sau tikslą praturtinti žiniomis vaikus ir suaugusiuosius?
Neturiu tikslo tiesiogiai tas žinias įpiršti, mano tikslas parodyti, kad jos turi vietą mūsų pasaulyje. Man atrodo, jos dažnai yra ne savaime, pačios įdomios, o tuo, kad siejasi su kitais dalykais. Gali pasakoti istorijas apie viską, kas vyksta aplinkui, pasakoti įdomiai, nesausai, ir tikrovė atrodys nuostabi.
Jums pasakas sekdavo ir mama, ir močiutė, ir promočiutė, tik skirtingu laiku. Ar jų pasakos taip pat būdavo skirtingos?
Taip. Promočiutė dažnai sekdavo pasakas iš atminties, kokias prisimindavo, pavyzdžiui, „Joniukas ir Grytutė“ arba apie du dvynius brolius. Močiutė skaitydavo iš pasakų knygų, dieną – kraupesnes, Haufo, Hofmano arba brolių Grimų pasakas. O su mama skaitydavome vakarais – apsakymus apie vaikus, kas vakarą po skyrių ar daugiau.
Skaitau ir seku pasakas dabar jau savo vaikams. Dukrytei Marcelei treji su puse, o sūnui Pranui 11 mėnesių. Dukrai daug skaitau prieš miegą. Kartais ji prašo: „Pasek pasaką iš galvos.“ Ir seku, kuriu, nors dažnai tos pasakos kažkur nuklysta ir retai turi gerą moralą.
Ką rastume Jūsų studijoje? Daug popieriaus, teptukų, spalvotų pieštukų, akvarelės, guašo, bet gal ir ko nors paslaptingo, mistiško, stebuklingo ten galima aptikti?
Nežinau... Be išvardytų dalykų, dar yra kompiuteris, grafinė planšetė, nemažai knygų, žurnalų, man brangių paveikslų, prikauptų gamtos radinių ir visokių kartoninių dėžių – o gal prireiks, nebaigtų rankdarbių. Šalia stalo stovi dukros staliukas, ją čia dažnai rastumėte, tai būtų pats stebuklingiausias dalykas. Džiaugiuosi, kai ką nors kartu darome. Aš paišau, ji piešia šalia, paskui žiūrime, ką abi sukūrėme.
Kaip vaikų meno pėdsakai atsiranda Jūsų piešiniuose? Specialiai taip piešiate?
Nespecialiai, man taip išeina. Nemąstau apie stilių, ranka turi savo kelią, braižą. Gal tokį įspūdį sukuria priemonės, kuriomis paišau – pieštukai, vandeniniai dažai įprasti vaikams. Šios priemonės man padeda išgauti tam tikrą taktiliškumą, betarpiškumo įspūdį.
Ar daug turite iliustracijų naujai knygai apie prancūzų impresionistą Claude’ą Monet ir jo sodą Živerni kaime, kur žydėjo įvairiausios gėlės?
Jau nupiešiau visas iliustracijas. Tekstą parašė kitas rašytojas, aš šį kartą tik iliustruoju. Pirma didesnė knyga, kai nekuriu visko pati.
Ar Jums įdomu piešti gėles?
Piešiau ne vien gėles, bet ir apie Monet gyvenimą, kaip jį lydėjo piešimas, tapyba, atspindėjau ir XIX a. pabaigos bei XX a. pradžios Prancūzijos gyvenimą. Aiškinausi, kokios gėlės augo Živerni kaime. Panašių radau ir pas mus, tarkim, pelargonijų, tad atsinešiau į studiją ir piešiau iš natūros.
Kokia buvo Jūsų vestuvių puokštė?
Iš didelių baltų lelijų.
Anksti sukūrėte šeimą?
21-erių. Mudu – iš tos pačios mokyklos. Mano vyras Juozas – matematikas, dabar labiau palinkęs į inžineriją, bet jis ir puikus muzikantas, labai gražiai groja smuiku.
Jūsų vaikučiai dar visai maži, kaip Jums sekasi dalintis tarp buities ir kūrybos?
Kai turiu gerą palaikymo komandą, tada ir sekasi. Padeda vyras, močiutės, kitaip suderinti darbą ir buitį būtų labai nelengva. Man rūpi ir šeima, ir namai, ir kūryba, o visa tai suderinti sunku. Buitis susideda iš daugybės mažų dalykų, apie daug ką galvoti reikia vienu metu: tą padaryti, ten nueiti, tą pasiimti, tą pamaitinti... Kuriant man būtina susikaupti, reikia tėkmės, jausmo, o tas derinimas galvoje užima daug vietos. Kaip gražiai paskirstyti laiką, kad šeimai liktų džiaugsmo, ilgiau pabūtume kartu, ir padaryti savo kūrybines užmačias – tai nuolatinis ieškojimo procesas.
Ar daug svajojate, ar stengiatės svajones įgyvendinti?
Nebūtina įgyvendinti visko, apie ką pasvajoji. Pavyzdžiui, jei noriu kur nors nuvykti ar nusipirkti kokį nors daiktą, galiu jį ir nupiešti. To kartais ir užtenka.
Keliais sakiniais
„Man vertybės yra tiesa, gebėjimas galvoti savo galva, sąžiningumas, atjauta, laiko sluoksnių pajautimas, supratimas, kad šiame pasaulyje esi laikinas, bet kartu turi ryšius, kurie tave laiko čionais; atidus žvilgsnis, atkaklus susikaupimas ir domėjimasis pasauliu, suprantant, kad čia esi ne vienas; vertinu gebėjimą tiksliai ir aiškiai kalbėti bei juokus.“
„Mane prajuokina mano vaikai, juokingi dukrelės pasakymai.“
„Sujaudina žmonių nelaimės. Ir kažin koks ilgesys...“
„Mėgstu rytines darbo valandas, bet dažnai dirbu ir vakarais – tenka prisitaikyti prie galimybių.“
Metų laikai. „Stengiuosi mėgti visus metų laikus, kiekvienas savaip yra gražus ir atneša džiaugsmo. Įkvepia gamtos kaita, atgimimas ir laikas, kai viskas ramiai užmiega. Atėjo ruduo, keičiasi nuotaika...“
„Mano mėgstamos spalvos – samanų žalia, žalsvai auksinė, tamsiai mėlyna, rausva. Ir spalvų perėjimas iš mėlynos į oranžinę – toks saulėlydžio dangus.“
Pomėgiai. „Mėgstu užsiimti rankdarbiais, meistrauti, su vaikais ką nors kurti iš gamtoje rastų dalykų ar studijoje esančių dėžučių, popieriukų, siūlų. Mėgstu vaikščioti, būti gamtoje, skaityti.“
Šeima. „Mąstant iš krikščionio pozicijos, visi esame broliai ir seserys, giminaičiai. Šeima yra mano artimieji, bet artimieji gali būti ir visi žmonės.“
„Meilė – tai apsisprendimas, pasiryžimas, mūsų pašaukimas šiam pasauliui; visatos mįslė ir atsakymas į visus klausimus, nes jei nėra meilės, nėra nieko. Ji yra sunkus darbas ir didžioji pasaulio paguoda, Dievo uždavinys mums.“
