Žavaus ir gražaus, šviesiai rudų garbanotų plaukų, spindinčių mėlynų akių aktoriaus neįmanoma nemėgti. Tačiau jo sėkmės paslaptis – tikrai ne išvaizda.
Pripažinimą Matthew McConaughey pelnė už jį išgarsinusius vaidmenis romantinėse komedijose, bet vyras neužmigo ant laurų ir įrodė galintis puikiai įkūnyti ir rimtus herojus draminiuose filmuose. Apie tai, kad M. McConaughey išgyvena renesansą, pirmąsyk prabilta dar 2014 m., kai aktorius visiškai pakeitė savo įvaizdį kino industrijoje. Dėl to jis ištisus metus atsisakinėjo vaidmenų įvairiose romantinėse komedijose, nors tuo metu jo populiarumas ir finansinė grąža buvo pasiekę piką. Taip Holivudui aktorius parodė, kad jo ketinimai – tikri. Ir kai jau atrodė, kad visi pamiršo, kaip kerinčiai Matthew McConaughey atrodo paplūdimyje be marškinėlių, jam buvo pasiūlyti vaidmenys tokiuose kino filmuose ir serialuose, kaip „Advokatas iš Linkolno“, „Žudikas Džo“, „Tikras detektyvas“, „Dalaso klubas“.
Būtent taip Matthew McConaughey įtikino, kad gali suvaidinti ne tik žavų vilioklį, bet ir advokatą iš Niujorko ar ŽIV sergantį kaubojų iš Teksaso. O kai už kaubojaus, 1985 m. kovojančio už savo ir kitų likimo brolių teisę būti gydomiems nuo ŽIV nepatvirtintais, tačiau efektyviais vaistais, vaidmenį aktorius pagaliau gavo „Oskarą“, oficialiai pradėta kalbėti apie tai, kad jo karjera išgyvena renesansą. Taigi rizikinga idėja mesti tai, kas ilgą laiką puikiai sekėsi, atsipirko su kaupu. Šiomis dienomis perskaičiusi apie tai, kad Matthew McConaughey ketina iškelti savo kandidatūrą Teksaso gubernatoriaus rinkimuose, pamaniau, kad vyksta kažkas panašaus – vyras ir vėl keičia savo profesinio kelio kryptį. Galiu drąsiai vadinti tai renesansu, kadangi visi iš patirties jau žinome, kad M. McConaughey atsitraukia tik tam, kad sugrįžtų su trenksmu. Kaip manote, ar išvysime dar kitokį Matthew McConaughey, šįkart – politiko vaidmenyje, tik ne kino ekranuose, o realiame gyvenime?
Šiandien sunku patikėti, kad aktorius pirmąsyk kino teatre filmą žiūrėjo būdamas 17 metų. Jis augo įprastoje teksasietiškoje šeimoje, kurioje mieliau buvo sportuojama ir laikas leidžiamas gryname ore, nei keliaujama į kino teatrus ar kitas pramogų vietas. Apie tai savo memuaruose, kuriuos išleido pernai, M. McConaughey pasakoja labai atvirai ir nuoširdžiai. Įdomus faktas ir tas, kad jo tėvai susituokė tris kartus ir du išsiskyrė. O pats aktorius apie karjerą kino industrijoje net negalvojo iki 22-ųjų savo gyvenimo metų. Tik paskutinius metus bestudijuodamas universitete M. McConaughey nusprendė drastiškai keisti profesinio kelio kryptį. Tam įtakos galėjo turėti ir tai, kad geriausias jo draugas studijavo aktorystę. O perskaitęs Ogo Mandino knygą „Didysis pasaulio prekiautojas“, kurioje autorius pasakoja, kaip pasiekti užsibrėžtų gyvenimo tikslų, Matthew McConaughey galutinai pasiryžo įgyvendinti savo svajones.
Gavęs vieną pirmųjų savo vaidmenų juostoje „Išmuštieji iš vėžių“ Matthew McConaughey nėrėsi iš kailio, kad sudarytų nepamirštamą įspūdį visai filmavimo komandai. Ir labai greitai iš tylaus bei niekam nežinomo aktoriaus jis tapo garsus ir pasiekė puikių rezultatų. Po pirmosios sėkmės kino industrijoje aktorius neatsipalaidavo ir paklausęs labiau patyrusių kolegų pradėjo mokytis aktorystės pas Penny Allen. Mokslai truko nei ilgai, nei trumpai – 19 metų, kol ji iškeliavo anapilin. Paties Matthew McConaughey žodžiais tariant, niekas jo nežinojo taip gerai, kaip Penny Allen, kuri intuityvų talentą sugebėjo paversti profesionaliu darbu.
Kitaip nei ekrane, aktorius niekada nesidalino privačiu savo gyvenimu, nekalbėjo apie meilės reikalus ir neskubėjo susisaistyti santuokiniais ryšiais. Tik būdamas virš 40-ies galiausiai apsisprendė susituokti su iš Brazilijos kilusiu modeliu Camila Alves, ir tai tik gimus antram jų vaikui. Šiuo metu pora augina jau tris vaikus – du sūnus Levį bei Levingstoną ir dukrą Vidą. Šeima Matthew McConaughey suteikė stabilumo ir galiausiai jis galėjo susitelkti į rimtus projektus. Praėjus metams po vestuvių aktorius atliko vaidmenį kino juostoje „Dalaso klubas“, o prieš tai turėjo numesti 22 kilogramus. Jis pripažino, kad nebūtų galėjęs to padaryti be šeimos palaikymo. Nederėtų pamiršti, kad tais pačiais metais apdovanojimams buvo nominuoti ir tokie aktoriai kaip Leonardo DiCaprio ir Christianas Bale’as, tačiau jį laimėjo būtent Matthew McConaughey. Sakydamas kalbą aktorius ne tik kalbėjo apie tai, kokia didelė garbė varžytis su tokiais garsiais kolegomis, bet ir nepamiršo padėkoti Dievui bei šeimai. Pastaroji Matthew McConaughey yra didžiulė vertybė.
Visgi ne mažiau aktoriui svarbus ir bendruomeniškumas. Gal būtent todėl jis nusprendė pasukti politikos keliu ir taip padėti pagrindą tam, kad žmonėms būtų pradėtas kurti šviesesnis rytojus. Pats aktorius yra prisipažinęs, kad labiausiai bijo dar vieno pilietinio karo. Kalbėdamasi su juo pajutau, kad jei jis užsimanytų pakeisti politikos principus, taip ir padarytų. Žinoma, Matthew McConaughey nėra pirmas aktorius, nusprendęs pasimatuoti politiko kėdę. Įdomu, kad net trys aktoriai, 1987 m. vaidinę kino juostoje „Grobuonis“, vėliau nusprendė tapti gubernatoriais: tai Jesse’as Ventura Minesotoje, Arnoldas Schwarzeneggeris Kalifornijoje ir Sonny’is Landhamas, kandidatavęs bei išrinktas Kentukyje. Nepamirškime ir Ronaldo Reagano, tapusio 40-uoju JAV prezidentu. Gali susidaryti toks įspūdis, kad aktorystė ir politika yra susijusios profesijos. Matyt, jas sieja gebėjimas patikti žmonėms.
Gana akivaizdu, kad Matthew McConaughey gubernatoriaus posto nesiekia dėl savanaudiškų tikslų. Jis dar nėra patvirtinęs savo kandidatūros, nors apklausos rodo, kad jau pirmauja. Populiarumas stipriai išaugo po to, kai jam pavyko sukurti kampaniją „Mes esame Teksasas“, kurios metu buvo suaukota 7 milijonai JAV dolerių vasario audrų aukoms padėti. Tačiau pats Matthew McConaughey, vadinantis save valstybės veikėju, filosofu ir dainuojamosios poezijos atlikėju, neskuba kalbėti apie politiką arba bent jau kol kas nesidalina politinėmis pažiūromis. Jo paties žodžiais, jis vis dar tyrinėja. Ir taip yra ne todėl, kad Matthew McConaughey bijotų nesėkmės – jis turi svajonę pakeisti politinę atmosferą iš esmės: sujungti žmones centre, o ne palikti radikaliose pakraštėse. Būtent todėl jis toks atsargus, nepateikęs savo nuomonės net abortų klausimu, kuris Teksase dabar itin aštrus. Matthew McConaughey atvirai prisipažįsta, kad pusių šiuo metu nesirenka tikslingai – jam kur kas svarbesnis platesnis paveikslas ir tikra lyderystė.
Jau visai netrukus sužinosime, ar Matthew McConaughey sieks tapti Teksaso gubernatoriumi, o gal imsis kito reikšmingo vaidmens. Tačiau derėtų jam priminti jo paties žodžius, ištartus prieš Guy Ritchie kino juostos „Džentelmenai“ premjerą: „Gali sėdėti vietoje, analizuoti ir vertinti, kurį kelią pasirinkti, tačiau nepastebimai pralėks savaitė, dvi, mėnuo, metai, dveji, treji ir tada suvoksi, kad taip nieko svarbaus ir nenuveikei, nė vieno kelio nepasirinkai.“
Kad ir kaip ten būtų, Matthew McConaughey sugrįžimą dar tikrai išvysime.
Apie santykius su tėvu
„Su tėvu santykiai buvo puikūs. Naftos verslas buvo itin sėkmingas, kai gyvenome Teksase. Iš ten išsikraustėme, kai man buvo 10 metų. Gyvenome kelyje, nes verslas ėjosi puikiai ir tėvui reikėjo prekiauti įvairiose vietovėse. Kartais jį pavaduodavau. Studijų metais, deja, neturėjau galimybės leisti daug laiko su juo, bet metus ar dvejus prieš pat jo mirtį kartu buvome nemažai. Jis iškeliavo penkios dienos prieš man pradedant vaidinti pirmame mano kino filme „Išmuštieji iš vėžių“. Tėčiui buvo labai svarbu išmokyti mane pasitikėti savimi.
Kai pats tapau tėvu, supratau, kad ir man labai svarbu to išmokyti savo vaikus. Dar vienas dalykas, kurio tėvas mokė mus visus – kad niekada nesakytume „negaliu“. Mūsų namuose „negaliu“ ir „nekenčiu“ buvo blogiau už bet kokį keiksmažodį ar Dievo vardo paminėjimą be reikalo. Pamenu, vieną šeštadienį turėjau nupjauti kieme žolę. Man niekaip nesisekė įjungti žoliapjovės ir tariau tėvui: „Aš negaliu įjungti žoliapjovės.“ Jis dėbtelėjo į mane, priėjo, patikrino tepalus, pakeitė juos, dar kažką padarė ir žoliapjovę įjungė. Tada pro sukąstus dantis iškošė: „Matai? Tu ne negalėjai įjungti žoliapjovės. Tai tebuvo laikina, išsprendžiama problema.“ Negalėjau su juo nesutikti. Jis tęsė: „Atėjai pas mane ir padėjau problemą išspręsti. Daugiau niekada nesakyk „negaliu“ – paprašyk kieno nors pagalbos.“ Tai man buvo gera pamoka. Aš ją išmokau ir tęsiu tėčio palikimą to paties mokydamas savo vaikus.“
Apie paauglystę
„Mokykloje buvau... tas vaikinas, kuris turėjo draugų visose populiariausiose grupelėse. Buvau geras, bet ne geriausias sportininkas. Nepaisant to, draugavau ir su Betty Rice – ji buvo pirmoji mergaitė Teksase, kuri įsivėrė į nosį auskarą, rengėsi juodai ir priklausė gotų subkultūrai. Taigi buvo nepritapėlė, o aš – jos draugas. Todėl net nežinau, kaip apibūdinti, koks buvau paauglystėje. Matyt, dariau tai, ką ir dabar darau, to nė nesuvokdamas (juokiasi). Smagūs laikai buvo... Turėjau pikapą – tai labai patiko merginoms. Važiuodavome pasivažinėti bekele. Po pamokų mano automobiliu leisdavomės į nuotykius. Kiekvieną sekmadienį jį kruopščiai plaudavau. Manau, kad mano paauglystė to meto Teksaso priemiesčio paaugliui buvo labai tipiška. Labai daug laiko leisdavome kartu su šeima, lauke...“
Apie teisės studijas
„Ketinau tapti kriminalinės gynybos advokatu. Dalyvavau keliuose teismo posėdžiuose ir labai džiaugiuosi, kad persigalvojau ir nestojau studijuoti teisės. Man daug labiau prie širdies tai, kuo užsiimu dabar. Galiu suvaidinti advokatą, o po kelių mėnesių – jau kažką kitą. Tačiau tuomet mano šeimoje būdavo juokaujama, kad turiu tapti advokatu, kad galėčiau apginti šeimą teismuose. Kad ir kaip ten būtų, teisingumą tuo metu vertinau tik per asmeninę prizmę. Kaip tik tuo metu Steve’as Biko buvo laikomas suimtas Pietų Afrikoje ir aš sekiau visus su tuo susijusius įvykius. Mano instinkai rėkte rėkė, kad jį reikia ginti, o ne nuteisti. Ginti, ginti, o ne nuteisti. Apie tai diskutavau mokykloje, gyniau savo poziciją. Man tokie dalykai puikiai sekėsi – kažką apginti. Net sporto srityje visuomet buvau gynėju. Tai suvokiau tik neseniai. Kiekvieną bylą, kurią pamatydavau per žinias ar perskaitydavau laikraščiuose, analizuodavau ir jausdavau, kad galėčiau žmones apginti. Dėl to ir norėjau studijuoti teisę.“
Apie studijas
„Visada buvau puikus mokinys, studentas. Studijavau aktorinį meistriškumą, buvau pirmūnas. Tačiau patekęs į tikrą filmavimo aikštelę per tris savaites apie kino kūrybą išmokau kur kas daugiau nei per dvejus studijų metus. Dabar, mokydamas studentus, labai stengiuosi perduoti kuo daugiau žinių, kad ir jiems nenutiktų taip pat.“
Apie dėstytojavimą
„Dirbu dėstytoju Teksaso universitete. Dėstau vieną ir tą patį dalyką jau aštuonerius metus – kino scenaristiką. Iš tiesų, galutinis filmas labai skiriasi nuo pirminio scenarijaus, kurį kiekvienas komandos narys perskaito. Tai pastebėjau dar prieš dešimt metų. Pradėjau analizuoti kiekvieną kino filmą, kuriame vaidinau, man tai buvo įdomu – kas, kaip ir kodėl pasikeitė. Kartais pokyčių įvykdavo, nes apkarpydavo biudžetą, kartais – papildydavo. Kartais režisierius prieš pradedant filmuoti turėdavo vieną viziją, o bebaigiant ji kardinaliai pasikeisdavo. Nutikdavo netgi taip, kad tekdavo atsisakyti geriausių scenų, nes neužtekdavo biudžeto joms įgyvendinti. Būtent apie visas šias patirtis ir įžvalgas kalbuosi su savo studentais. Pasakoju apie kelionę nuo scenarijaus iki kino ekrano. Turiu 30 metų patirtį kino industrijoje, todėl manau, kad esu kompetentingas apie tai kalbėti.“
Apie didžiausią gyvenimo laimikį
„Ar esu pagavęs didelę žuvį? Esu. Kai filmavome kino juostą „Apgaulinga ramybė“, nusprendėme pailsėti, tad mes su Stevenu Knightu išvykome pažvejoti. Pagavau 93 kilogramų svorio tuną. Visą likusį filmavimą komandai buvau įdomesnis ne kaip aktorius, bet kaip žmogus, pagavęs tokio dydžio tuną (juokiasi). Žmonės ėjo jo pažiūrėti, pamaitinome visą kaimą! Netyčia tapau salos maitintoju (juokiasi).
O jeigu kalbėtume perkeltine reikšme, didžiausias mano gyvenimo laimikis yra mano šeima. Stevenas Spielbergas yra pasakęs: „Mes kuriame filmus, tačiau iš tiesų epiniai yra mūsų vaikai.“ Tikra tiesa.“
Apie multikultūrinius namus
„Mes niekuomet nepraleidžiame žaidynių dėl pasaulio taurės, ypač jei į aikštelę išeina žaliai geltona komanda. Mūsų namai – tikrai multikultūriniai. Skamba portugalų kalba, virtuvėje pilna skardinių su pupelėmis. Kas vakarą groja vis kitokia muzika – nuo Jorgės Beno iki „AC/DC“. Vaikai turi dvigubą pilietybę. Stengiamės kaip įmanoma dažniau vykti į Braziliją ir kuo daugiau laiko praleisti žmonos tėvynėje, su jos šeima ir artimaisiais. Mano vaikai portugališkai kalba geriau nei aš, bet aš tuo labai džiaugiuosi. Pas mus į svečius kas savaitę atvažiuoja mano ar mano žmonos giminės.“
Apie vidinį kompasą
„Manau, kad jis gana tiksliai suderintas – atskiriu, kas yra teisinga ir kas ne. Žinoma, kartais reikia būti reliatyviam. Kartais – priimti vieną sprendimą, kuris nėra geras, bet apsaugos nuo šimto dar blogesnių įvykių. Šio dalyko mokomės visą gyvenimą.
Kai man reikia priimti svarbų sprendimą, aš noriu pabūti vienas. Laukiu, kol mano vidinis kompasas parodys kryptį. Kol atsakymas nukris tarsi savaime. Kartais įsivaizduoju, kas būtų, jei priimčiau vieną ar kitą sprendimą – ar naktimis miegosiu ramiai?“
