Žygintai, esate menininkas ir gydytojas. Anksti išryškėjo Jūsų polinkis kūrybai, pasirinkote skulptūrą, bet po to pasukote į odontologiją. Kas lėmė šį įdomų viražą?
Tai buvo tėvų įtaka. Mano tėvai nėra medikai, bet į mano kelią pažvelgė pragmatiškai, kad iš meno bus sunku pragyventi, reikia profesijos. Mamai, chemikei, pasirodė, kad skulptoriui odontologija turėtų tikti. Mokiausi gerai, mokyklą baigiau sidabro medaliu, labai mėgau biologiją, fiziką, chemiją. Medicina neatrodė svetima, tad nusprendžiau studijuoti odontologiją.
Studijas baigiau 1993 metais ir iškart pradėjau ieškoti dantų technikų, laborantų, galinčių įgyvendinti mano idėjas, ketinau sukti estetinio protezavimo kryptimi – link grožio. 1995 metais pradėjau daryti tai, ko kiti dar nedarė, o pirmą savo paskaitą apie biomimetiką perskaičiau 2005 metais.
Pacientams svarbu atrasti odontologą, kūrybiškai, kaip Jūs, žvelgiantį į jų problemas, susijusias su dantimis.
Dantis reikia vertinti kaip gamtos kūrinį, kurį privalome labai saugoti. Kad dantį atkartotum, reikia gerai jį pažinti, sužinoti, iš ko jis yra sudarytas, tada stengtis nukopijuoti. Svarbu, kad žmonės nebijotų būti individualūs, nesiektų standartinio klasikinio grožio. Dabar būtinai turi būti ideali simetrija, balta balta, kad bandytų džiaugtis tuo grožiu, kuriuo apdovanojo gamta, bet svarbu neskubėti daryti korekcijų, ypač didelės apimties estetinių darbų burnoje.
Estetika yra mūsų susitarimo klausimas, primesti kriterijai. Kad dantys būtinai turi būti tiesūs, yra tiesiog kažkieno sugalvotos taisyklės. Gal truputį kreivais dantimis galime būti dar įdomesni? Nereikia vaikytis šypsenos standarto, kurį nežinia kas nustatė. Jei jau nudroži danties audinius, jų nebeatkartosi. Šis komplektas yra visam gyvenimui. Matau, kad daug gydytojų daro per daug procedūrų, per šiurkščiai, skubėdami. Reikia atsargiai pasirinkti ir neskubėti su invazinėmis procedūromis.
Gerbiamas gydytojau, tai kas gi yra dantis?
Dantis yra gamtos sukurta ir evoliucijos ištobulinta biologinė struktūra, skirta maistui susmulkinti. Jo audiniai ir forma turi atlaikyti kramtymo krūvį, spaudimą. Dantis sukurtas idealiai, nes palaipsniui evoliucionuodamas vis tobulėjo. Pagal iškasamas dviejų šimtų tūkstančių metų fosilijas, anatomiškai žmogaus dantų forma buvo tokia pati, kaip dabar.
Antrinė danties funkcija – estetika. Graži šypsena padeda žmogui gerai jaustis ir daro didelę įtaką kitiems asmenims, palengvina bendravimą.
Socialinėje aplinkoje dantys turi ir emocinę funkciją. O grožio kriterijai skirtingose kultūrose yra skirtingi. Pavyzdžiui, yra genčių, kurių atstovai du priekinius dantis išsimuša, nes jiems taip gražu. Kitose gentyse gražu prasidurti lūpas, įverti į jas papuošalų ir t. t. Kas vienai socialinei grupei atrodo nepriimtina ir baisu, kitai gali būti labai gražu.
Dantų grožio kriterijai kinta. Anksčiau nedaugelis kreipė dėmesį į dantų spalvą ar formą, džiaugėsi, kad gali sukramtyti maistą. O dabar ateina pacientas, neturintis šoninių dantų, negali gerai sukramtyti maisto, bet prašo: „Tu tik sutvarkyk man priekinius.“ Nes jei neturi priekinių dantų, tarsi esi autsaideris. Jei tik neatitinki tam tikrų standartų, visuomenė tave eliminuoja. Žmonės dabar susirūpinę tuo, kaip atrodo...
Ar meninė odontologija – tai kažkas visiškai naujo?
Esu baigęs Justino Vienožinskio dailės mokyklą, buvau pasirinkęs gilintis į skulptūros paslaptis. Mano mintis – sujungti meną su medicinos mokslu, o odontologija yra ta sritis, kur meniniai dalykai labiausiai gali pasireikšti. Spalvos, formos, proporcijos man, baigusiam skulptūrą, yra artima ir aktualu.
Kas yra individuali dantų restauravimo paslauga?
Dantų restauracija – didelių laiko sąnaudų reikalaujantis rankų darbas. Yra tam tikri estetinių restauracijų lygiai. Bazinis lygis – tiksli ir graži restauracija, bet jei norime ją individualizuoti, suteikti dantims ypatingų savybių, išskirtinę išvaizdą, dantų technikas laboratorijoje turės praleisti kur kas daugiau laiko. Yra dvi laminačių linijos: paprasta estetinė, tai funkcionalios, gražios laminatės, ir meninė, kai skiriame ypatingą dėmesį bei laiko norėdami išpildyti ypatingus reikalavimus, t. y. atkurti kuo tikslesnę natūralią gamtos dovaną – dantis.
Sunkiausia užduotis – restauruojant vieną dantį nukopijuoti greta esančius dantis. Paprasčiau iškart sudėti dešimt dantų – visiems pritaikai vienodą spalvą, bet įdėti vieną, kad jis nesiskirtų nuo kitų, nėra paprasta. Meninėms restauracijoms skiriame daugiau laiko, daugiau vizitų ir kaina yra atitinkamai didesnė.
Ar žmogaus dantų emalis yra sunkiai imituojamas audinys?
Sunkiai, nors nelygu, ką imituosime. Spalva yra tik vienas ir ne pagrindinis estetinis komponentas. Ne mažiau sudėtinga imituoti pralaidumą šviesai, danties paviršiaus blizgumą. Šis, kol dantis burnoje funkcionuoja, išlieka visą laiką. Plombos praranda blizgumą praėjus keliems mėnesiams po danties restauracijos, o porcelianinės laminatės blizgumą išlaiko visą tarnavimo laiką, visai kaip natūralus dantis.
Imituoti emalį sudėtinga ir dėl kitos svarbios savybės – kietumo. Emalis yra pats kiečiausias audinys žmogaus kūne. Todėl restauruojant, kai dantį kopijuojame, šalia vizualių savybių svarbu atkartoti ir fizines, kad dantis funkcionuotų taip pat, kaip originalus. Medžiagos, kuriomis užpildomas danties defektas, savybėmis turi būti panašios į danties audinį. Plomba yra keturis kartus minkštesnė, o populiarusis cirkonis – kietesnis. Optimalus variantas šiandien – stiklo keramika, kuri pagal fizikines savybes yra artimiausia danties emaliui.
Galite imituoti gamtą, atkurti dantį taip pat natūraliai, nekenkdami savo darbais ir konstrukcijomis kitiems dantims, sąnariui, pusiausvyrai burnoje?
Tokia ir yra pagrindinė gydytojų restauratorių užduotis. Tradiciškai iki šiol odontologija buvo skirstoma taip: gydytojai, kurie plombuoja, ir gydytojai, kurie protezuoja. Plomba yra medžiaga, kuria užpildoma danties ertmė. Šiandien vien užpildyti nebepakanka, turi padaryti daugiau. Aš atlieku ne plombavimą, o danties restauravimą. Paveikslų restauratorius stengiasi kuo tiksliau atkurti originalų paveikslą. Jis domėsis, kokiais dažais paveikslas nutapytas, ir restauratoriaus darbas neturi būti matomas.
Tas pats ir kalbant apie dantis. Neužtenka plomba užkišti skylę ir džiaugtis, kad nepatenka maisto. Mums reikia dantį restauruoti, atkurti jo grožį, funkcines savybes. Tai yra pagrindinė gydytojo restauratoriaus užduotis. Jei dantis nefunkcionalus, lūžęs ar nudilęs, jis negražus. Pas mus ypač akcentuojamas estetinis plombavimas, estetinis restauravimas, bet ne čia esmė. Esmė yra restauruoti danties funkciją. O estetika ateina restauracijai iš paskos.
Kita problema, kad burnoje daroma per daug restauracijų. Kai žmogus neatitinka standarto, jam iškart siūloma kaip padaryti, kad burna taptų standartinė. Bet kiekvieno žmogaus grožis yra individualus, netemptinas standarto link. Galbūt kiek nors pasisukę dantys yra jo išskirtinis bruožas ir nereikia siekti visko padaryti simetriškai, kad dantų aukštis, ilgis, spalva būtų vienodi. Ir vaikšto žmonės tarsi klonuoti.
Matau, kad kartais daroma per daug procedūrų atliekant estetinį plombavimą su plombomis ar laminatėmis, aš jas darau jau 27-erius metus. Yra nemažai atvejų, kai atsisakau laminačių. Jei matau gražius natūralius dantis ir tik kelis nelygumus, arba pacientas įsivaizduoja, kad jo dantys yra blogi, o iš tiesų sveiki ir gražūs, pageidaujamos procedūros neatlieku. Man niekur nebereikia skubėti, mėgaujuosi savo darbu, dirbdamas lėtai, kruopščiai ir atsakingai. Man nereikia per dieną įdėti dešimt laminačių, kad klinika gyvuotų. Orientuojamės ne į skaičius, o į kokybę.
Stengiatės suteikti dantims antrą gyvenimą, nesiūlote iškart traukti ir dėti implantą?
Tikrai ne. Plomba ar implantas į kaulą turi savo tarnavimo laiką. Kiekviena kita restauracija yra vis didesnės apimties. Kita plomba nebus mažesnė, tik didesnė. Restauracijoms didėjant, mažėja danties audinių. Kuo ilgiau tarnauja restauracija, tuo geriau, tuo ilgiau užkonservuoji danties audinius ir ilgiau išsaugai dantį. Japonijos vyriausybė, palaikoma Japonijos odontologų asociacijos (Japan Dental Association), yra išsikėlusi tikslą – 80/20. Tai reiškia, kad aštuoniasdešimties metų žmogus turėtų turėti 20 natūralių dantų. Tokia yra siekiamybė Japonijoje, bet manau, kad tokią siekiamybę galėtume turėti ir mes, Lietuvos odontologai. Žinoma, tai sunkiai įgyvendinama, bet reikia stengtis kaip tik galima saugoti danties audinius, kuo mažiau atlikti restauracijų ir kuo vėliau jas pradėti.
Kas yra biomimetika?
Tai reiškia, kad mes kopijuojame biologinę danties struktūrą. Dantis sudarytas iš tam tikrų audinių. Biomimetinis restauravimas yra toks, kai stengiamės nukopijuoti dantį ir atkartoti visą danties struktūrą bei funkciją. Dantį sudaro išorinis kietas sluoksnis – emalis ir vidinis minkštas dentinas. Jei pažeisti ir emalis, ir dentinas, o mes atkuriame šį defektą tik su plomba, nenukopijuojame dviejų skirtingų danties audinių. Emalis – labai kietas ir trapus, o dentinas elastingas ir minkštas, jis yra kaip buferis, elastinga emalio atrama.
Biomimetinė restauracija yra iš dviejų medžiagų, atkartojame ir emalį, ir dentiną, šios sujungtos veikia sinergiškai. Sinergijos pavyzdys buityje – trapus stiklas, suklijuotas su elastinga plėvele, tampa daug atsparesnis dūžiams. Atlikdami biomimetinę restauraciją, analizuojame, iš ko sudarytas dantis, audinių struktūrą, kaip vienas audinys veikia su kitu, ir bandome nukopijuoti.
Bendraudamas su pacientais, kokių mitų ar baimių išgirstate apie dantų atkūrimo procedūras?
Dažniausiai žmonės būna kitų gydytojų prigąsdinti ir patys išsigandę, kad naktimis griežia dantimis ir dėl to šie dyla. Dantų dilimas nėra pavojingas. Randamos fosilijos rodo, kad istorinių žmonių dantys buvo nudilę. Prieš šimtą metų niekas neturėjo nenudilusių dantų. Dabar sklando mitas: jei dyla dantys, tai – signalas, kad kažkas blogai. Pavojingas tik agresyvus erozinis dilimas, o ne lėtas fiziologinis. Neretai žmonės puola restauruoti elementarų nedidelį nudilimą. Anksčiau net vaikai turėdavo nudilusių dantų. Išmokus gerai apdoroti maistą, dantys dyla mažiau, bet taip yra tik nuo XVII amžiaus.
Kita, žmonės bijo, ir pagrįstai, kai dantis yra apvelkamas. Apvilkti tradiciniais vainikėliais dantys neretai sugenda. Kai pasakai, kad reikia dantį protezuoti, žmogus išsigąsta. Paaiškini, jog terminas protezavimas netikslus, nereikės danties ištraukti. Mikroprotezavimas saugo danties audinius, nėra pavojingas, atliekamas labai tiksliai, naudojantis mikroskopu. Tradicinė odontologija – pusiau akla, gydytojai dirba nematydami tikrojo vaizdo, o kai dantį išdidini dvylika kartų, visai kitaip pradedi jį matyti. Panašiai kaip žiūrint į dangų: matai žvaigždes ir atrodo, kad tai visi dangaus kūnai, o pažiūrėjęs teleskopu, penkių centimetrų lopinėlyje gali pamatyti galybę galaktikų ir žvaigždžių.
Mitas ar tikrovė, kad plombų medžiagos kenkia mūsų organizmui?
Anksčiau buvo amalgaminės plombos, kuriose yra švino, tad jos galėjo būti kenksmingos. Nežinau, ar dabar jas kas nors naudoja. Mes dedame baltąsiais plombas, o šios iš dalies vis tiek yra cheminė medžiaga, ir tai nėra vitaminai dantims. Tačiau alternatyvos neturime.
Plomba sudaryta iš tam tikrų cheminių medžiagų. Bet dančiui pavojingiau plombos nesandarumas. Tuomet po plomba patenka bakterijų, prasideda blogi procesai, kurie pavojingesni danties nervui. Dentinas, žiūrint per mikroskopą, yra gana korėtas, jei į tą danties sluoksnį, kai nebėra išorinio emalio apvalkalo, patenka bakterijų, jos labai greitai geriasi į vidų. Emalis yra sandarus, o dentinas – pralaidus.
Kodėl reikia saugoti dantis ir, jei įmanoma, vengti implantų?
Dantims būdingi jutimai. Kai kramtome natūraliais dantimis, jaučiame maisto konsistenciją, kietumą. Implantas kaule įaugęs kietai, jis visai neturi inervacijos, tad ir nejausime maisto konsistencijos kramtydami. Kramtant svarbu ne tik skonis, kvapas, bet ir maisto konsistencija, natūralus jo jutimas. Keli pacientai yra sakę, kad, implantavus nemažai netektų dantų, pasikeičia skonis. Nors mes skonį jaučiame liežuvio receptoriais, nosimi užuosdami maisto kvapą, bet dantys taip pat dalyvauja jutimo procese.
Kuo cirkonio keramika skiriasi nuo metalo keramikos?
Metalo keramika yra viena iš medžiagų, kur metalas sujungtas su keramika. Kai atsirado pirmasis dirbtinis dantis, kurį patentavo Charlesas H. Landas 1889 metais, jis buvo porcelianinis. Idėja buvo gera, bet tuo metu nebuvo tinkamų klijų ir jis greitai lūždavo. Tada nuspręsta, kad porcelianui reikia kieto karkaso, tai yra metalo, taip atsirado metalo keramika. Tačiau dantis atrodė neestetiškas. Dabar niekam metalo keramikos neįsiūlytum, nes negražu. Vėliau atsirado cirkonio keramika, kiek estetiškesnė, bet dėl nepakankamo skaidrumo dantis vis tiek atrodė ne toks gražus, kaip klasikinio porceliano. Dar vėliau atrasta stiklo keramika, ji šiek tiek silpnesnė už cirkonį, bet estetiškesnė.
Kas iš esmės pasikeitė dantų atkūrimo technologijų srityje?
Atsirado skaitmeninės technologijos, bene daugiausiai pokyčių įvyko dantų technikų laboratorijose – skaitmenizavimas padeda procedūras atlikti tiksliau ir greičiau. Mums, gydytojams, į pagalbą ateina inovatyvios priemonės, pavyzdžiui, ultragarsiniai preparavimo instrumentai, kurie padeda labai tiksliai preparuoti dantį, sumažėja invazyvumas. Anksčiau, kad užmautum vainikėlį, turėdavai dantį nušlifuoti. Dabar to daryti nereikia – kad padarytume restauraciją, galime preparuoti minimaliai. Turime mikroskopus, kurie didina septynis ar dvylika kartų, rodžiu dengtų mikroskopinių veidrodėlių, kūginio pluošto kompiuterinę tomografiją, inovatyvių medžiagų ir t. t.
Per 27-erius darbo odontologijos srityje metus matote, kokios būklės yra mūsų gyventojų dantys?
Būklė gerėja, bet ateina nemažai jaunų žmonių, kurie praradę palyginus daug dantų. Mąstoma, kad nesivalė dantų, blogai valėsi, netinkamai laikėsi higienos. Taip, higiena danties emaliui labai svarbi. Bet yra ir kita slapta priežastis, apie ją niekas nekalba: tai nekokybiškos, nesandarios restauracijos, kurios vėliau yra keičiamos, o taip susidaro ydingas ratas. Kai dedi mažą plombą, bet nekokybiškai, ji neprikibusi, yra mikroplyšių, tada atsiranda gedimas, tą plombą keičiame į didesnę, vėl į didesnę, po to laukia kanalų gydymas, o jei ir gydymas blogai atliekamas, dantį tenka traukti ir implantuoti.
Dantų būklę lemia asmens higiena, bet, manyčiau, tik 50 proc. Kita pusė tenka odontologų darbo kokybei. Jei procedūros būtų atliekamos kokybiškiau, mažiau invazyviai ir tiksliau, tai restauracijų mažėtų ir natūralių dantų turėtume daugiau. Pacientų dantų būklė yra ir mūsų, gydytojų, atsakomybė, nekokybiškų plombų kiekis yra per didelis. Žmonės nekalti: jei plomba nesandari, jis gali valyti dantis idealiai, tris kartus per dieną, bet vis tiek dantis suges.
