Kristina, Mariau, kokia Jūsų šeimos istorija?
Marius: Kartu gyvename 12 metų. Mūsų santuoka antra ir Kristinai, ir man.
Kristina: Iš pirmos santuokos turiu 19 metų sūnų Mykolą, Marius – 14-metį Matą. Abu auginame 11 metų dukrą Moniką. Visi vaikai augo vienas kitą pažindami, kartu praleido daug laiko, gražiai bendrauja.
Kaip susipažinote?
Marius: Susitikome studijuodami BMI Executive Institute vadovams skirtoje magistrantūros programoje.
Kristina: Mūsų laida išsiskyrė draugiškumu, aktyviai bendravome. Iš grupės susikūrė keturios šeimos, tarp jų – ir mudviejų su Mariumi. Sutapo požiūriai, tikslai ir vertybės, buvo gera kartu. Sprendimas kurti šeimą nebuvo lengvas, bet įvyko, kaip įvyko. Kartais gyvenimas už mus protingesnis.
Marius buvo finansų patarėjas, investuotojas, juo ir liko. O ką veikėte Jūs, Kristina?
Kristina: Dirbau turizmo srityje. 2015 m. Mariaus paskatinta ryžausi pereiti į socialinę sritį, nutariau labiau susitelkti į žmogaus prasmę nei į pinigų vertę. Kai tau 40 metų, pradedi mąstyti, ką prasminga nori nuveikti, kas tau svarbu. Verslo srityje buvau jau daug ką išbandžiusi, natūraliai kilo klausimas: o kas toliau? Galėjau dar daugiau uždirbti, laimėti dar kelis klientus, bet to jau buvo negana.
O kokią ribą priėjote Jūs, Mariau, kad ryžotės kardinaliems veiklos pokyčiams?
Marius: Mano darbas susijęs su investavimu, anksčiau konsultavau klientus, paskutinius šešerius metus iki posūkio į socialinę veiklą turėjau verslą. Per 20 profesinės veiklos metų keitėsi tik viena – turtėjo klientai, o sritis išliko ta pati. Man buvo išties įdomu ir ilgą laiką tai vežė, bet ilgainiui pagaudavau save vis pagalvojant, kokia viso to prasmė. Kokią vertę ši veikla kuria klientams? Man pačiam? Tokios mintys kaupėsi ir galiausiai, šeimoje įkūrus labdaros ir paramos fondą, visiškai užvaldė. Šiandien 99 proc. visos veiklos susiję būtent su šiuo fondu.
Iš ko gyvenate? Juk ne iš labdaros ir paramos fondo? Pajamos teka kitomis gyslomis, ar klystu?
Marius: Abu tebeturime klientų, kuriuos konsultuojame – aš profesionalius užsienio investuotojus, įvairius fondus jų verslo plėtros klausimais, Kristina, sukaupusi didelę patirtį turizmo sektoriuje, – kelionių agentūras. Pastaruoju metu daugiausiai rūpinuosi šeimos investicijų tvarkymu.
Žmonės paprastai yra inertiški, turi šiltą kėdę ir neketina jos atsisakyti. Judu nebijojote rizikuoti. Niekada nebuvote nudegę?
Marius: Palietėte įdomią temą: laisvė visada susijusi su rizikos prisiėmimu – arba ji veda prie rizikos, arba yra pagimdyta rizikos. Vilniaus miesto meras mūsų savanoriams už darbą per pandemiją padovanojo Nassimo Nicholaso Talebo knygą „Rizikuoti savo kailiu“. Ji apie tai, kad žmonės, priimdami sprendimus, darydami įtaką kitų gyvenimui, turi įmerkti ir savo uodegą, kitaip sprendimai bus paviršutiniški. Knyga man buvo lyg medus, prarijau ją per kelias dienas.
Ar nebijome rizikuoti? Priešingai, aš ieškau rizikos. Žinoma, pamatuotos, racionalios. Rizika pažadina protą, nes kitaip lengva tapti daržove, viskam apatišku ir abejingu, be polėkio, tiesiog rutinoje paskendusiu nuoboda. Rizikuojant neįmanoma išvengti nesėkmių, bet jas vertiname kaip pamokas, kurios grūdina ir suteikia neįkainojamos patirties.
Kristina: Prieš penkerius metus nusprendėme sukurti tai, ko Lietuvoje tada dar nebuvo, investuoti ten, kur nėra jokios finansinės grąžos, kur daug kas nematė jokios logikos ir prasmės. Ryžomės investicijoms, kuriančioms didelę emocinę vertę mums patiems, aplinkai, visai visuomenei. Šiandien tvirtai galime pasakyti, kad ši rizika pasiteisino.
Marius – didelės rizikos, aukštuminio alpinizmo aistruolis. Kristina, kaip išleidžiate vyrą į kalnus, juk jis rizikuoja gyvybe?
Kristina: Aš ir pati daug laiko praleidusi kalnuose, žinau tą būseną, kai esi ten ir bandai susidraugauti su kalnu, į kurį kopi. Mokykloje lankiau turizmo būrelį, vadovas išveždavo mus į Uralą. Viename žygyje baigėsi maistas, dvi dienas bandėme pasiekti kelionės tikslą tik gerdami vandenį. Tokios patirtys grūdina. Todėl suprantu, kodėl Marių traukia kalnai. Džiaugiuosi, kad jis eina ir siekia tos būsenos, nes svarbu pakeisti aplinką, išeiti iš komforto zonos, pagyventi kitomis aplinkybėmis. Žinoma, kartu yra ir jaudulio, nes niekada nežinau, ar kalnas įsileis. Žmogus prieš gamtą kartais bejėgis.
Marius: Alpinistai nemano, kad rizikuoja. Tai artimiesiems atrodo, kad baisu ir pavojinga. Rizika, jei ją pasveri, priimi kaip duotybę ar neišvengiamybę, neatrodo tokia grėsminga ir baisi. Tiesiog turi būti atitinkamai pasiruošęs, kad ir ką darytum: ar būtum kalnuose, ar priimtum sprendimus dėl investicijų. Žmogus ima nebebijoti rizikos rizikuodamas.
Pažinties pradžioje Kristina pateikė pasiūlymą, kurio negalėjau atremti: „Važiuojam „pasitikrinti“ į kalnus.“ Jos iniciatyva tada išvykome į Afriką, kopėme į Kilimandžarą. Man tai buvo pirma kelionė kalnuose. Patirties, pasiruošimo – nulis, suvokimo apie tai – irgi nulis... Aukštis – šeši kilometrai, abu užlipom, „pasitikrinom“, nulipom. Nuo to laiko ir užsikabinau.
Kaip kilo mintis kurti labdaros ir paramos fondą?
Marius: Viena istorijos dalis susijusi su mūsų dukra. Ji gimė per anksti, tris mėnesius praleidome Santaros klinikose. Galėjome pamatyti, kaip vyksta slaugymo, gydymo procesas, ko trūksta ir t. t. Grįžę namo nutarėme: kai galėsime, už išgelbėtą dukros gyvybę padėkosime ne tik gėlėmis. Po penkerių metų grįžome į ligoninę ir paklausėme, ko jiems labiausiai reikia. Taip 2015 m. Australijoje nupirkome ir padovanojome hemodinamikos stebėjimo sistemą, arba, paprastai tariant, kraujotakos echoskopą, kurio ligoninei tada labai trūko. Šis aparatas išgelbėjo ne vieno kūdikio gyvybę. 2016-aisiais iš Švedijos nupirkome motinos pieno analizatorių. Neonatologijos centro vadovas turėjo svajonę sukurti donorinio motinos pieno banką, o tą pieną gi reikia patikrinti, įvertinti maistinių medžiagų sudėtį.
Kristina: Šiais projektais ir prasidėjo mūsų fondo veikla. Tada buvome visiški naujokai labdaros ir paramos srityje, atėjome „iš niekur“ su dviem dovanomis ligoninei. Mums veikla patiko, matėme joje didelę prasmę, patys galėjome įsitikinti poveikio stiprumu. Bet kartu tapo aišku, kad vaikai kaip rėmimo sritis mūsų šalyje sulaukia daugiausiai visuotinio dėmesio. Norėjosi rasti sritį, kur dėmesio nepakanka, kuri niekam neįdomi. Taip į mūsų gyvenimą atėjo senoliai, vyresnio amžiaus žmonės. Šiam pasirinkimui įtaką darė ir artimas mano santykis su seneliu, gyvenusiu kartu su tėvais. Buvau ta anūkė, kuri su seneliu susidraugavo labiausiai. Abu puikiai sutarėme, buvome neišskiriami draugai. Prisiminimai apie senelį ir įkvėpė ieškoti būdų, kaip paskatinti bendravimą tarp kartų. Fatališka: „Sidabrinė linija“ yra tarsi senelio sugrįžimas.
Analizuodami kitų šalių praktiką, Didžiojoje Britanijoje radome veikiančią analogišką liniją, nuvykome, susipažinome, pasakėme, kad mielai padėtume jiems plėstis Europoje pradedant nuo Lietuvos. Dėl skirtingų teisės sistemų britai nebuvo pasiruošę tokiems iššūkiams, tad leido mums pasėdėti už nugarų, mokytis ir po to daryti su visu tuo, ką norime. Taip dvi dienas pasėdėję po pusmečio, 2016-ųjų vidury, įkūrėme „Sidabrinę liniją“.
Mariau, o kas Jus paskatino atkreipti dėmesį į senelius?
Marius: 2015 m. pagal bendrus rėmimo prioritetus Lietuvoje vyresnio amžiaus žmonės tikrai nebuvo sąrašo viršuje. Pavasarinis ir kalėdinis aukojimo vajai rodo, kad koncertai labiausiai orientuoti į pagalbą vaikams, net kitoms šalims, o senolių problemoms spręsti – vos vienas kitas. Senolių tema visuomenėje ilgą laiką buvo nepopuliari. Apie šiuos žmones kalbėdavome kaip apie bambančius, piktus, dominuodavo skurdo ir nepritekliaus temos, visuomenė tarsi apsimesdavo jų nepastebinti, savotiškai ignoruodavo, lyg jų nebūtų.
Užsikabinome už atskirties, kurioje seni žmonės gyveno ir didelė dalis tebegyvena. Jų skaičius didėja kasmet, nes visuomenė sparčiai senėja. Tos tendencijos ignoruoti nebegalime. Ką daryti? Mūsų suvokta pagalba – bendrauti, kurti tarpusavio ryšį, suvesti žmones, kuriuos sietų kai kas bendra: panašus likimas, pomėgiai, patirtys, kad jie galėtų tuo dalintis tarpusavyje.
Šiandien mūsų šalyje gyvena daugiau nei 700 tūkst. vyresnio amžiaus žmonių (60 ir daugiau metų), ne visi jie apleisti, daugelis – aprūpinti, gyvena su šeimomis, bet yra tokių, kurie nieko nebeturi. Ieškojome būdų, kaip jų dienas praskaidrinti, sugrąžinti norą ir viltį gyventi. Dėl draugystės pokalbių arba pokalbių su bendraminčiais, su kuriais suvedame per „Sidabrinę liniją“, aiškiai matome, kad jų gyvenimai keičiasi.
Suvedate savanorius su senoliais ir senolius su senoliais?
Kristina: Iš pradžių su senoliais bendraudavo tik savanoriai. Ilgainiui pašnekovai pradėjo sakyti, kad savanoriai per jauni, jų nesupranta, per dideli pasaulėžiūrų skirtumai. Nutarėme sujungti žmones, artimus amžiumi. Pabandėme ir puikiai pavyko. Dabar vidutinis savanorių amžius yra tarp 40 ir 50 metų. Kryptingai ieškome vyresnių savanorių, nors neatmetame ir jaunų: yra daug žmonių, neturinčių anūkų, jie nori kalbėtis lyg su vaikaičiais, pasidalinti prisiminimais. Lygiai taip pat yra jaunų žmonių, kurie nebeturi senelių. Sako, atradau savo močiutę, kurios neturėjau, visad ilgėjausi.
Jūsų mintis – į senatvę žvelgti pozityviai. Ir visgi kokia nūdienos žmonių senatvė?
Kristina: Senoliai jaučiasi niekam nereikalingi. Mūsų misija yra suteikti jiems tikėjimo, kad yra priešingai. Žmogus, su kuriuo senolis ima bendrauti, per kiekvieną pokalbį išreiškia rūpestį, susidomėjimą, supratimą. Esame įsitikinę: Lietuvoje nėra nė vieno vyresnio amžiaus žmogaus, kuris nebūtų kam nors įdomus ir reikalingas. Tiesiog reikia paskambinti į „Sidabrinę liniją“ ir surasime žmogų, su kuriuo bus gera pasikalbėti iš širdies. Mes ir dirbame tam, kad sulaužytume tiek senolių, tiek ir visos visuomenės stereotipus, esą vyresnio amžiaus žmonės niekam nereikalingi.
Jūsų savanorė Vitalija iš Šiaulių rašo: „Negerai yra viena – kodėl tokie šviesūs seneliai, šalia kurių yra artimieji, jaučiasi tokie vieniši.“
Marius: Reguliariai atliekame pašnekovų fizinės ir emocinės sveikatos tyrimus. Pastebėjome, kad žmonės neretai jaučiasi vienišesni gyvendami šeimoje. Tai nereiškia, kad šeimyniškiai jais nebesirūpina. Gal tie senoliai fiziškai mažiau įgalūs savimi pasirūpinti, jiems reikia nuolatinės priežiūros.
Kita vertus, gyvenimas greitėja nežmoniškais tempais. Senolių paklausiame, ar jie pavalgę, ar nieko netrūksta, ir bėgame pas vaikus. Be to, vyresnio amžiaus žmonės mums dažnai pasako, kad nenori bėdomis apkrauti savo vaikų, nes ir šie turi šeimas. Tiesiog prisėsti, pabūti, pabendrauti mes dažnai pristingame laiko...
Koks „Sidabrinės linijos“ pašnekovų sociodemografinis portretas?
Kristina: Mūsų tyrimai rodo, kad dažniausiai skambina 70–80 metų našlės, gana aukšto išsilavinimo, turinčios keletą vaikų, bet gyvenančios vienos mieste, bute. Auganti auditorija – per 80 metų perkopę senoliai. Jiems emociškai sunkiau ryžtis mums paskambinti, reikia daugiau laiko prisiruošti pirmam skambučiui. Ypač skatiname drąsiau skambinti tuos, kurie mažiau juda, yra palaidoję artimuosius, jaučiasi vieniši.
Marius: Daug laiko skiriame įtikinėdami senolius, kad linija skirta būtent jiems, o visi pokalbiai nemokami. Žmonės netiki: kaip gali šiais laikais būti kas nors nemokama? Kai pabando, pasikalba, atsiveria, tada pražysta, pripažįsta: „Kur buvote anksčiau? Kodėl 20 metų reikėjo laukti?“
Kristina: Tarp pašnekovų nemažai buvusių pedagogų, taip pat žmonių, kurie visą gyvenimą buvo socialiai labai aktyvūs. Staiga dėl netekčių, sveikatos rūpesčių bendravimo ratas susiaurėjo. Įpratę dalintis, jie nebeturi kam perteikti patirties, žinių, išgyvenimų, todėl ir skambina į „Sidabrinę liniją“.
Kaip pavyko suburti didelę senoliams neabejingų savanorių grupę? Kaip juos atrenkate?
Marius: Fenomenas, kurio vis dar negalime paaiškinti: nesame darę nė vienos savanorių pritraukimo akcijos, bet šiandien jų turime apie 600, o iš viso per linijos gyvavimo metus buvo daugiau kaip 1100. Savanoriauti ryžtasi įvairaus amžiaus jautrūs ir nuoširdūs žmonės, kurie kreipiasi išvydę senoliams skirtas socialines reklamas. Tokie žmonės ateina sąmoningai apsisprendę, žinodami, kokias pareigas prisiima. Nors savanorystė čia susijusi su reguliariomis pareigomis, mes to pareiga nevadiname, veikiau gyvenimo būdu. Bent kartą per savaitę tuo pačiu laiku pasikalbėti su senoliu. Rutina tampanti atsakomybė ne visiems priimtina. Tačiau vis dar turime savanorių, kurie prisijungė 2016 m., kai linija pradėjo veikti.
Kristina: Nesvarbu, kokio mes amžiaus, kiekvienas norime kokybiškai bendrauti. Siekiame, kad ir senolis, ir savanoris bendraudami rastų prasmę. Mokymuose savanoris įsivardina bendravimo lūkestį, tuo pagrindu ir kuriame porą. Išskiriame keturias pokalbių rūšis: emocinės paramos teikimas, t. y. išklausymas, atjautimas; lygiavertis bendravimas, kai abi pusės ir pasidalina, ir išklauso, o tai veda į tikrą draugystę, gilesnį ryšį. Trečias pokalbių tipas – prisiminimų. Turime nemažai senolių, kuriems labai svarbu išsipasakoti gyvenimą. Ketvirtas orientuotas į specifinę pokalbio temą, kai senoliai domisi kokia nors sritimi ir ieško būtent tokio paties pašnekovo.
Marius: Man nurovė stogą viena istorija, kai 70-metė pašnekovė preciziškai tiksliai domėjosi Mandžiūrijos karo Ramiajame vandenyne detalėmis: kuris admirolas ką ir kada pasakė, kokią komandą davė – iki pačių detaliausių smulkmenų, o savanorė, kuri nieko apie tai neišmanė, bet labai norėjo palaikyti pokalbį, susidomėjo, prieš kiekvieną pokalbį naršydavo apie tai internete, kad galėtų lygiaverčiai su ta moterimi šnekėtis.
Esate minėję, kad kartais neaišku, kas kam padeda – savanoris senoliui ar atvirkščiai.
Kristina: Yra atvejų, kai savanoriai ateina tarsi norėdami padėti kitam, bet bando pabėgti nuo asmeninių problemų: šeimos, darbo, panirti į kitą pasaulį, kalbėtis su ne savo rato žmonėmis, kad pasikeistų aplinka, temos, emocijos, užsidegtų pozityviais dalykais. Aukso vertės pašnekovai – buvę pedagogai, jie moka dalintis ir greitai pagauna, ko reikia kitam. Pagalba tampa abipusė. Kai savanoris džiaugiasi, kad ir jam pokalbis padėjo, mes džiaugiamės, kad pavyko suformuoti pokalbių porą. Mūsų tikslas – kad abi pusės gautų teigiamų emocijų.
Kristina, poras formuojate Jūs? Matau šios liepos ataskaitą: įvyko 2873 pokalbiai, jų trukmė – 62201 min., aktyvūs savanoriai – 593, pašnekovų poros – 686.
Kristina: Po penkerių darbo metų galiu pasakyti, kad pokalbiai „Sidabrinėje linijoje“ yra terapija, laimingiausi jaučiasi tie, kuriems bendravimas yra vertybė. Tokiu atveju nebesirenki, ar pašnekovas tau tinka, stengiesi jį priimti ir suprasti, rasti ką nors, kas tau gali būti netikėta. Kalbėdamiesi žmonės atsipalaiduoja.
Padaugėjo skambinančių žmonių, kuriems dar nėra 60 metų. Pagal amžiaus cenzą jie tarsi ir nepakliūva į „Sidabrinę liniją“, bet kitos panašios nėra. Emocinės paramos linijos teikia vienkartinio pasikalbėjimo paslaugą, atsiliepia vis kitas savanoris, tęstinio santykio kurti negali. Jei jaunesnių nei 60-ies žmonių skambučių daugės, galvosime, kaip juos įtraukti labiau.
Įgyvendinote Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtą projektą „100 metų kartu“. Išleistas albumas, dokumentinis filmas. Kaip gimė projektas?
Marius: Netikėtai. Linijoje turėjome vieną šimto metų sulaukusį pašnekovą, labai gyvybingą, iškalbingą, turintį daug ką papasakoti. Artėjant minėtai sukakčiai galvojome, kaip susieti Lietuvos ir jos piliečių šimtmečius, juk žmonės, pasakodami savo šimtmečio istorijas, galėtų papasakoti ir visos šalies istoriją. Per kelis mėnesius turėjome daugiau nei 400 šimtamečių telefonų numerius. Albume įamžinti 35 žmonės, filme – kiek mažiau. Nors pradinis tikslas buvo papasakoti Lietuvos istoriją per tų žmonių istoriją, ilgainiui liko tik žmonės, kurių likimai – labai skirtingi, saviti, dramatiški.
Prie Vilniaus miesto savivaldybės tarybos įkūrėte visuomeninę komisiją „Draugiškas senatvei miestas“, jos iniciatyva mieste gimė traukos centras „Senjorų avilys“, nuveikta darbų, dėl kurių Vilnius 2019 m. buvo priimtas į Pasaulio sveikatos organizacijos globojamą draugiškų senatvei miestų bendruomenę.
Kristina: Komisijos, kuriai ne vienus metus vadovavau, tikslas buvo Vilniuje inicijuoti pokyčius senyvo amžiaus žmonių labui. Iki tol sostinėje niekada nebuvo apklausti vyresnio amžiaus gyventojai (jų yra 30 proc.), kokie yra jų poreikiai. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad senjorams be viso kito reikia ir sambūrio vietos, į kurią galėtų rinktis ir mokytis, sportuoti, žaisti, valgyti, praleisti dieną. Smagu, kad „Senjorų avilys“ gražiai dūzgia.
Šio judėjimo idėja ir tikslas – atkreipti bendruomenių dėmesį, kad, senstančioje visuomenėje vystant miestą, jo infrastruktūrą reikia pritaikyti prie vyresnio amžiaus žmonių. Vilniaus miesto savivaldybės taryba mūsų komisijos paskatinta į darbotvarkę įtraukė darbus, susijusius su vyresnio amžiaus žmonių gerove. Tarkim, jei rekonstruojama gatvė ar aikštė, mąstoma, kaip į ją pateks žmogus su neįgaliojo vežimėliu ar lazdele. Taip pat svarbi darbo santykių situacija, kokios galimybės sukuriamos senjorams ir toliau dirbti. „Senjorų avilys“ pasirinktas kaip viena iš pagyvenusių žmonių užimtumo, laisvalaikio praleidimo, jų įveiklinimo sričių.
Mariau, pasak Jūsų, žmonės labiau bijo pasenti, nei mirti. Ar sutinkate senolių, pasirengusių senatvei?
Marius: Šiuolaikinėje visuomenėje pasenti bijome, nes nežinome, kas laukia senatvėje. Modernioji valstybės istorija dar gana trumpa. Per pastaruosius 30 metų turėjome ne vieną pinigų krizę, keitėsi valiutos, nuvertėjo santaupos. Nežinomybė – kas bus dar po 10 metų, tada, kai pasensiu, išeisiu į pensiją, ar turėsiu sveikatos, pinigų, ko šie bus verti, ar manimi kas nors rūpinsis, ar liksiu savarankiškas, – kelia daug klausimų, į kuriuos atsakymus rasti sunku. Senatvė nėra patraukli, dažnai vyresnio amžiaus žmonės visuomenės gyvenime jaučiasi nereikalingi. Tokia nežinomybės baimė suponuoja mintį, kad mirti lengviau, miršti ir problemos tarsi dingsta. O jei senatvėje liksi prikaustytas prie lovos ir nebus, kas vandens paduoda? Todėl imame senatvės tarsi šalintis, ją ignoruoti, gyvename nuostatomis „dar ne dabar“, „dar anksti“. Manau, vos pradėję dirbti, gauti reguliarias pajamas, turime pradėti ruoštis ir senatvei: kaupti papildomai pensijai, investuoti į santaupas, kad senatvė būtų ramesnė.
Ką rodo poveikio tyrimai, kokia reali „Sidabrinės linijos“ nauda?
Kristina: Realią naudą parodo pašnekovų žodžiai, kad linijos pokalbiai gydo. Pokalbis, kurio tikiesi, atlieka terapinį vaidmenį. Jei yra žmogus, su kuriuo tau gera, gyja ir siela, ir kūnas.
Marius: Atsiranda prasmės pojūtis. Štai vieno pašnekovo istorija: vyras, gyvena vienas, savimi pasirūpina. Mums pasakojo: „Pirmadienį kalbuosi su elektros stulpu. Antradienį – su žvirbliu kieme. Trečiadienį galbūt su televizoriumi.“ Pradėjęs bendrauti „Sidabrinėje linijoje“ dabar kalbasi su penkiomis skirtingomis pašnekovėmis penkias dienas. Žmogus neatpažįstamai atsigavęs. Jis kažkam svarbus, atsirado prasmė laukti pokalbio. Iš pašnekovų atsiliepimų matome, kad vertybė yra ne pats pokalbis, o žinojimas, kad jis bus. Laukdamas pokalbio žmogus ruošiasi emociškai, mąsto džiugiai, prisimena, apie ką kalbėjosi praeitą savaitę, ką pasakys šiandien. Mūsų draugiškos senatvei šalies idėja, arba pozityvi senatvė, reiškia, kad norime visuomenei parodyti: senoliai yra šviesuliai, jų turtas – patirtis, išmintis. O jiems norime parodyti, kad į gyvenimą galima žvelgti šviesiau, neužsiciklinti galvojant apie kasdienes problemas.
Kristina: Teikiame ir psichologinę pagalbą. Mūsų linijoje dirba psichologė, daug savanorių turi psichologijos krypties išsilavinimą. Nemaža dalis senolių emociškai sužlugdyti, jiems reikia specialistų pagalbos. Vyresnio amžiaus žmonių savižudybių skaičius skaičiuojant tūkstančiui gyventojų Lietuvoje išlieka didžiausias. Pasiekta, kad jaunimo suicidinės nuotaikos silpnėja, o vyresnio amžiaus žmonių situacija nesikeičia, netgi blogėja. Neretai sulaukiame tokių žmonių skambučių, „Sidabrinės linijos“ jie griebiasi it paskutinio šiaudo. Esame dėkingi, kai vėliau paskambina ir pasidalina: „Jūs mane ištraukėte iš kilpos.“
Prieš dvejus metus sulaukiau 90-metės močiutės, Lietuvoje žinomos šviesios asmenybės, skambučio. Nors apsupta artimųjų rato, ji pakėlė ranką prieš save. Sakė, buvo silpnumo akimirka, išsigandau, kad galiu likti našta artimiesiems, o labai nenoriu būti nesavarankiška. Padariau nesąmonę, niekada taip nebesielgsiu.
Ar yra porų, kurios tampa itin artimos, gal net susituokia?
Marius: Man įstrigo kelios istorijos. Pirmoji: savanorė bendravo su močiute, santykiai peraugo į artimesnius, savanorė ėmė močiutę lankyti. O pas ją gyveno nuomininkas. Ir štai pernai – vestuvės, šiemet – kūdikis. Pirmoji „Sidabrinės linijos“ šeima. Antra istorija nutiko prieš kelerius metus: supažindinome tame pačiame mieste, toje pačioje gatvėje gyvenančius, bet vienas kito nepažinojusius pašnekovus – vyrą ir moterį. Po kurio laiko jie pranešė apsigyvenę kartu.
Kristina: Turime daug istorijų, kai suvedėme jauną savanorę ir močiutę, jos išsikalbėjo ir pasirodė, kad yra giminės. Atvejų, kai radom jaunystėje buvusius pažįstamus, nebeskaičiuojame.
