Graži Jūsų pavardė – Rūkas. Tai išnykstantis, tai vėl atsirandantis gamtos reiškinys. Ir Jūs buvote išnykęs iš Lietuvos, 28-erius metus gyvenote Londone. Kodėl gerai Vilniuje vertęsis galerininkas emigravo?
Išvykau 1993 metų sausį. Laikmetis buvo sunkus, visi stengėmės išgyventi. Tuometinis Vilniaus senamiestis priminė puotą per marą. Vadovavau paveikslų galerijai Bokšto gatvėje, į pagalbą pasikviečiau menotyros studentę Sandrą Skurvidaitę. Dabar dr. profesorė Sandra Skurvida dirba Niujorke. Mudu ne tik kartu triūsėme galerijoje, bet ir praleisdavome vakarus, eidavome į barus.
Gimiau ir augau Šiauliuose. Įstojęs į Vilniaus universitetą studijuoti biologijos buvau pakviestas į kariuomenę. Mažas norėjau būti girininku, traukė gamta, paukščiai. Studijuodamas tikėjausi tapti ornitologu, bet vienas profesorius patarė domėtis vabzdžių tyrinėjimu, o trečiame kurse suvokiau, kad perspektyvi yra genetika. Įmonėje „Fermentas“ atlikau praktiką, turėjau važiuoti į Maskvą gilintis į morfogenezę. Bet kaip tik tada Lietuva atkūrė nepriklausomybę. Man pasakė, kad biofizikos, biochemijos ir genetikos laboratorijos buvo finansuojamos SSSR Gynybos ministerijos, ir patarė ieškotis darbo mokykloje. Jaunas, didelių ambicijų, o svajonės dužo... Išėjau akademinių atostogų. Tačiau biologijos žinios nenuėjo veltui, praverčia restauruojant instrumentus, nes čia reikia chemijos ir kitų žinių.
Maniau, studijavote menus. Jus buvo galima pamatyti senamiesčio bohemos rateliuose.
Yra išleisti du „(Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijų“ tomai (sudarytojai V. Michelkevičius ir K. Šapoka). Bokšto g. galerijos bendradarbė S. Skurvidaitė per interviu mane įvardijo kaip „netipišką Vilniaus meno scenos figūrą“. Daug laiko praleidau bendraudamas su menininkais, veždavome parodas į Lietuvos ambasadą Maskvoje.
Kai Anglija priėmė sprendimą dėl bevizio režimo, Sandrai pasiūliau išvažiuoti kartu. Bet jai reikėjo baigti studijas. Įgijusi diplomą išvyko į JAV.
Žmonės stengėsi išleisti rublius, pirko paveikslus. Po to atsirado „žvėriukai“, atėjo sunkmetis. Niekam meno nebereikėjo. Tikėjausi ką nors rasti Anglijoje. Įsidarbinau viešbutyje naktiniu portjė.
Esate žaismingas romantikas. Nuo seno sklando graži legenda. Sėdi kavinėje studentė ir verkia – ką tik sužinojo, kad mama susirgo onkologine liga. Jūs prieinate, klausiate: „Kas atsitiko?“ Mergaitė atšauna: „Nieko.“ Neatlyžtate: „Gal ko norėtumėte?“ Ji šypteli pro ašaras: „Rožių.“ Atsistoja ir nueina. Paskaitai įpusėjus, atsidaro auditorijos durys, išdygstate Jūs su glėbiu rožių. Vėliau mergaitė suskaičiuos 50 žiedų. Tais laikais turbūt išpirkote visą turgelį? Ir kaip, nieko apie tą studentę nežinodamas, ją radote?
Leiskite prisiminti (ilgai tyli). Pamenu, rožes pirkau Konarskio turgelyje. Bijojau eiti į auditoriją, dėl drąsos net 50 gramų įkaliau. Mano gyvenimas tada buvo intensyvus, kupinas įvairiausių įvykių, ačiū, kad priminėte. Dabar pats savimi stebiuosi.
Kokią laimę radote Londone?
Visko ten buvo, ir labai sunkių dienų, kai reikėjo tiesiog išgyventi, nes niekas negalėjo padėti, išskyrus patį save. Dirbau viešbutyje, restorane, statybose. Vienoje kompanijoje sutikau anglą stalių, baigusį dailidės mokslus, mes buvom porininkai, jis mane mokė visko, o aš žinias siurbiau kaip kempinė. Tapom nebloga komanda. Po kurio laiko įsteigiau UAB, daug ko nežinojau, dariau nemažai klaidų, jos man brangiai kainavo.
Labai nemėgstu rutinos, tad ėmiausi restauruoti senus namus. Visada turėdavau verslo partnerį. Traukė darbas su medžiu. Perskaičiau, kad Anglijoje yra nauja programa, skirta seniesiems amatams atgaivinti, valstybė apmoka 70 proc. mokslo išlaidų. Į programą pateko ir muzikos instrumentų gamyba. Pradėjau studijuoti Pietų Temzės koledže. Per dvejus metus baigiau instrumentų gamybos specialybę. Mokytojas Keithas Gravesas įkvėpė toliau mokytis instrumentų restauravimo paslapčių. Jis pasakė: „Būsi mano asistentas, padėsi mokyti instrumentų gamybos, o aš tave mokysiu restauravimo.“ Po ketverių metų tarė: „Viskas, daugiau nebeturiu ko tau duoti.“ Kiekvienų metų gale susirenka meistrai, kurie įvertina tavo sugebėjimus ir suteikia rekomendacijas.
Kaip sutikote buvusią žmoną?
Londone susipažinau su žemaite iš Plungės, sukūrėme šeimą, turime du sūnus. Bet išsiskyrėme. Gal ir dėl to 2019 m. spalį į mašinos bagažinę susikroviau dirbtuves ir grįžau į Lietuvą. Sūnūs liko Londone. Šią vasarą jie praleido Vilniuje, man buvo didelis džiaugsmas. Vyriausiasis pabuvo penkis mėnesius, nutarė tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Nors gimė Londone, jis Lietuvos pilietis. Keista, neišlaikė psichologinio testo. Sakė, kad pusės klausimų nesuprato. Konradui Povilui 21-eri, jis sportininkas, kendo meistras, 18-os tapo Anglijos kendo čempionu, yra nacionalinės rinktinės narys.
Jaunėliui Dominykui Konstantinui 19 metų. Jis – menininkas, milžinas, beveik dviejų metrų ūgio, plačių pečių kaip senelis, mano tėvukas, tvirto sudėjimo. Daug paišo, kuria istorijas, koledže mokosi animacijos.
Ar anksti į rankas paėmėte smuiką?
Kai gyvenau Šiauliuose, su tėvuku mėgdavom pasivaikščioti, kartu eidavome į turgų, jis pasakodavo man istorijas. Jam, paaugliui, į rankas buvo papuolusios smuikelio dalys, iš jų pats surinko smuiką ir grodavo kaimo šokiuose. Kartą užėjome į komiso parduotuvę ir pamatėme smuiką. Manęs, penkerių metų pyplio, tėvukas paklausė, ar norėčiau groti. Žinoma, norėjau. Jis nupirko instrumentą, o grįžus namo mamai pasakė: „Sūnus nori groti smuiku.“ Nuvedė į muzikos mokyklą, mokytoja patikrino klausą, sako, eik į koridorių, aš su mama pašnekėsiu. Einant namo mama atsargiai paklausė: „Sūnau, o gal tu nenori groti smuiku?“ Sakau, nenoriu.
Man patiko menai, antikvariniai dalykai, eidavau į blusų turgus, matydavau įvairiausių smuikelių. Nusipirkau vieną smuiką, kitą – suskilusį. Restauruodamas instrumentus nusiramindavau, man būdavo gera. Susiradau minėtą koledžą, turėjau staliaus įgūdžių, sekėsi perprasti styginių instrumentų restauravimo ir gamybos paslaptis. Prašiau, kad iš manęs reikalautų daug, be gailesčio, nes noriu būti labai geru restauratoriumi. Mokytojas buvo reiklus, bet džentelmeniškas. Jei kas nors nepavykdavo, gražiai pasakydavo, ką reiktų pataisyti. Aš mokydavau šiurkščiai, studentams griežtai pareikšdavau: „Perdaryk!“ Būdavo, skundžiasi: „Gerardas pasakė, kad aš ne kakliuką išpjoviau, o kėdės koją.“ Buvau kirvis.
Anglijoje rinka didesnė nei Lietuvoje, ten turėjote gerokai daugiau ir įdomesnių projektų, tiesa?
Pasisekė, kad aplink mane susibūrė nuostabūs žmonės ir puikūs muzikantai. Turėjau drąsos, nebijodavau restauruoti rimtų paveldo instrumentų. Esu restauravęs tokių, kurie yra vieni seniausių pasaulyje. Pavyzdžiui, Venecijos meistro Francesco Linarolo altą, pagamintą 1550 m., su juo grojo Pinchas Zukermanas, vėliau – BBC simfoninio orkestro primarijus Norbertas Blume’as.
Be to, pradėjau užsiiminėti dileryste, aukcionuose pirkdavau sulaužytus instrumentus, juos restauruodavau ir parduodavau. Gamindavau senųjų meistrų instrumentų kopijas klientams, kurie jau turi tuos instrumentus, bet negali originalo vežti į kitą šalį arba koncertuoti su juo lauke. Tokių instrumentų draudimas kainuoja milijonus, yra sąlygų, kai negalima koncertuoti lauke, tarkime, jei drėgmė didesnė nei 70 proc., temperatūra žemesnė nei 14 laipsnių. Blogai, kai per sausa ir per drėgna.
Vilniuje draugas suteikė patalpas. Visko, ko reikia restauruojant ar gaminant instrumentus, Lietuvoje nėra. Pigmentų, specialaus lako, senosios medienos, triušių odos klijų, specialių įrankių ir kt. perku užsienyje. Kartais laką darau pats.
Lankau seminarus, klausau paskaitų, turėjau galimybę medienos paruošimo, klijų ir lako gamybos mokytis pas François Perego – Luvro tapybos restauratorių. Jis yra parašęs 900 puslapių enciklopediją apie pigmentus. Pasiūlė nusipirkti talpų atmintuką – įrašys savo knygų kolekciją.
Turiu daug klientų ir trūksta rankų. Šiuo metu gaminu du altus, bet jiems pabaigti nelieka laiko. Restauracija jo reikalauja daug ir ne visada pavyksta „pagydyti“ instrumentą iš karto. Anglijoje mano mokytojas sakydavo, kad restauracija – tai vienas kvadratinis centimetras per dieną.
Kodėl smuikus, altus, violončeles vadinate ezoteriniais instrumentais?
Kuo daugiau dirbu su instrumentais, tuo mažiau juos suvokiu. Yra bendros taisyklės, bet kiekvienas instrumentas individualus. Kartais atrodo, kad jis gali supykti ir neskambėti. Tada ko nors ieškau. Kai gaminu instrumentus, visą laiką groja CD grotuvas, kad instrumentai gimtų su muzika. Jei mano nuotaika bloga, spaudžia rūpestis, negaminu ir nedarau jokių darbų, kurie lemia garso skambesį – kad nuotaika nepersiduotų instrumentui. Jei man kas negerai, būna, į dirbtuves neinu tris dienas.
Kartą aukcione nusipirkau restauruotiną smuiką. Sutvarkiau, bet jis neskambėjo. Pakeičiau stygas. Atėjo smuikininkė, ėmė groti, ir smuikas suskambo. Yra smuikų, kurie daryti žymaus meistro, laikantis taisyklių, medis nuostabus, bet neskamba. Tada sutrinku. Sakau sau: „Gal dar kažko nežinau.“ Turiu kelis instrumentus, kuriuos palikau tiems laikams, kai suvoksiu visas paslaptis. Po to ateina mintis padaryti tam tikrus pakeitimus. Kito meistro instrumento stengiuosi radikaliai neperdaryti. Bet yra tam tikros konstrukcinės detalės, kurios lemia skambesį. Jas pakeitus instrumentas atgyja.
Kokį brangiausią instrumentą teko restauruoti?
Prižiūriu tuos, kuriais dabar groja Džeraldas Bidva – Lietuvos kamerinio ir „Kremerata Baltica“ orkestrų primarijus. Jis griežia Gidono Kremerio Stradivarijaus smuiku. Iš tos pačios G. Kremerio kolekcijos tvarkiau altą ir violončelę, pagamintus žymaus Venecijos meistro Matteo Goffrillerio, po to dirbau su meistro F. Linarolo. Čia kalbame apie instrumentus, įkainotus septynženklėmis sumomis. Tokie smuikai yra kaip investicija, kaina kasmet didėja 7–9 proc. Fondai, bankai, kitos finansinės institucijos perka senųjų meistrų instrumentus kaip pačią geriausią investiciją. Aukcionuose nė vienas brangus smuikas, kurio kaina didesnė nei 300 tūkstančių eurų, nelieka neparduotas.
Ar pradėdamas restauruoti seną instrumentą pasidomite jo kilme, kokiais metodais meistras dirbo, kokia tai mokykla?
Dabar baigiu restauruoti violončelę, priklausančią Lietuvos nacionalinės filharmonijos instrumentų kolekcijai. Kietoji dalis padaryta iš buko. Aštuonis mėnesius ieškojau tinkamos medienos, kad atitiktų originalo raštą. Tada skaitau literatūrą, kaip meistras dirbo, kokius metodus ir medžiagas taikė.
Būna, atidarai instrumentą, o viduje per 300 metų tiek visko pridaryta! Tada pašalini buvusių restauracijų žymes, skaitai literatūrą, kokiais metodais tas meistras dirbo, kokios medžiagos tuo metu naudotos.
Kaip pažeistus instrumentus Jums atneša restauruoti?
Būna labai sužalotų. Baisiausi – nurestauruoti, kai nebėra grįžtamojo proceso. Kad išgautų garsą, koks nors netikęs meistras pašalina storesnį medžio sluoksnį, bet instrumentas nebetenka jėgos. Tokio dalyko nebesutvarkysi.
Kita – ant originalaus lako užlakuotas naujas. Tokia restauracija labai brangi. Vien viršutinės violončelės dalies naujo lako nuėmimas, kad atskleistume senąjį, kainuoja iki 50 tūkst. eurų. Yra specialistų, kurie tik tuo ir užsiima, retušuotojų, kurie atgaivina senąjį laką. Viena žymiausių retušuotojų – vokiečių kilmės, Anglijoje gyvenanti ir dirbanti Iris Carr.
Esate restauravęs daug įžymių smuikų. Bet yra instrumentų, kuriais net negrojama, tiesa?
Sakoma, kad pirmąjį smuiką (mums pažįstamos formos) XVI a. viduryje pagamino Andrea Amati, vykdydamas Medičių šeimos užsakymą. Seniausias išlikęs šio meistro smuikas, kurio datą galima rasti viduje, yra „Karolis IX“ („Charles IX“), pagamintas Kremonoje 1564 m. „Mesijas“ („Le Messie“), kurį 1716 m. pagamino Antonio Stradivari, išlieka pirmuoju smuiku, kuris dar nėkart nebuvo panaudotas. Dabar jis yra Oksfordo Ešmolio muziejuje. Ten saugoma nemažai senųjų meistrų instrumentų, su kuriais negalima groti. Tai restauratorių, ekspertų ir kolekcininkų Hillų šeimos sąlyga, dovanojant muziejui šią kolekciją. Su kitais brangiaisiais instrumentais groti privaloma.
Instrumentai, su kuriais negrojama, užmiega. Rusų oligarchai nusipirkdavo Stradivarijaus smuikus ir pasidėdavo dėl grožio. Jie turi nuostabaus grožio ir garso „Lady Blunt“ smuiką, per aukcioną už jį sumokėjo 15,9 mln. Amerikos dolerių. Stradivarijaus altai ir violončelės kainuoja iki 60 mln. Su instrumentais, kurie parduodami dabar, privaloma groti. Draudimo kompanijos prisiima atsakomybę. Stradivarijaus draugija ne tik pardavinėja instrumentus, bet ir stebi, į kieno rankas jie patenka, garsiam muzikantui gali patarti, kokia šeima tokį turi, ir padėti pasiskolinti.
Ar esate daręs Guarneri, Stradivarijaus smuikų kopijų?
Dažniausiai šių kopijomis ir užsiimu. Kartais skiriasi forma ir skambesys.
Medį perku iš akustinės medienos ruošėjų, taip pat aukcionuose. Miršta meistras, lieka dirbtuvės, o giminaičiai visą tą turtą parduoda aukcionuose. Dabar mano medienos kolekcijoje yra daugiau senos negu naujos.
Kad galėtum gaminti instrumentą, nukirtus medį mediena turi natūraliai džiūti penkerius ar septynerius metus. Viršutinė smuiko dalis daroma iš eglės. Populiariausia Alpių eglė, mūsų regione – Karpatų eglė, Amerikoje – kalninė eglė. Kita pusė daroma iš klevo, augančio buvusioje Jugoslavijoje ir Rumunijoje. Geriausiu laikomas Bosnijos klevas – jis ne tik gražus, bet ir turi puikių akustinių savybių.
Kokios savybės svarbios instrumentų restauratoriui ir gamintojui?
Iš pradžių trūksta kantrybės. Po kelių savęs prievartavimo mėnesių pradedi mėgautis. Kantrybė atsiranda savaime. Kruopštumas būtinas, nes svarbus net mažiausias atskilęs gabaliukas – dešimtoji milimetro dalis. Manau, turiu perfekcionizmo ligą, visus daiktus dedu į vietą pagal dydį, drabužius – pagal spalvą, puodelius išrikiuoju ąselėmis į vieną pusę ir t. t. Pamanęs, kad tai nėra sveika, ėmiau daryti netvarką ir stebėti, ar tai mane erzina. Neerzina. Vadinasi, esu normalus. Tačiau kai dirbu, įrankiai turi būti savo vietose. Turiu jų tūkstančius, ištiesęs ranką iš tam tikro stalčiuko pasiimu reikiamą.
Mano darbe nėra rutinos, nes kiekvienas instrumentas skirtingas. Iš ryto ateinu į dirbtuvę ir darau svarbiausius darbus, kol galva dar šviežia. Kai smegenys susispaudžia, pradeda blogėti koncentracija, darau paruošiamuosius darbus, nereikalaujančius preciziškumo.
Nuo rutinos bėgu. Jei kur nors nuėjau viena gatve, grįšiu kita, nes eiti tuo pačiu keliu neįdomu.
Sakėte, kad senas instrumentas – šiltas ir patrauklus, bet būna ir nuobodžių. Kaip suprasti?
Būna, kad kiek beįdėčiau meilės ir darbo, negaliu pagerinti kokybinių savybių. Kartais stingu entuziazmo dirbti su tokiais instrumentais. Vadinu juos instrumentais su riba.
Ar tiesa, kad turite violončelę, pagamintą Vilniuje Baltazaro Dankwarto dirbtuvėse tuo laikotarpiu, kai kūrėsi Stepono Batoro (dabar Vilniaus) universitetas?
Turiu, bet iš kur tokia informacija? LDK, Zigmanto Vazos laikais, Vilniuje veikė instrumentų meistro Baltazaro Dankwarto (1550–1622) dirbtuvės. Jis turėjo du sūnus, Baltazarą II (1620–1690) ir Janą (1610–1683), o jų dinastija siekė 100 metų. Tai mūsų miesto, šalies paveldas. Daug instrumentų, pagamintų šiose dirbtuvėse, buvo pardavinėjami kaip itališki kūriniai. Džiaugiuosi, kad į mano rankas papuolė šis instrumentas.
Labai norėčiau atkurti šį senąjį amatą. Tai nereiškia, kad amatininkai turėtų daryti to instrumento kopijas. Dar neradau laiko šiai violončelei restauruoti. Senųjų amatų mokyklos kūrimas yra mano ambicija. Vilniaus dailiųjų amatų asociacijos meistrai – tekstilininkai, vitražistai, juvelyrai ir kt. taip pat dalyvauja senųjų amatų atgaivinimo programoje, bet pastatą Stiklių g. 8, kur įsikūrę vitražistai, ruošiamasi parduoti. Žmonėms nusvyra rankos. Vilniaus senamiestis neturėtų būti vien naktinių barų ir restoranų vieta, čia turėtų veikti ir senųjų amatų mokyklos bei dirbtuvės, kur žmonės ateitų pasižiūrėti, kas ir kaip kuriama.
Kremona, Italijos miestelis, turi daugiau nei 300 smuikų meistrų. Vaikštai gatvelėmis ir pro langus matai, kaip gaminami instrumentai. Vilniaus Pilies gatvėje kadaise veikė auksakalių, juvelyrų dirbtuvės, dabar visi išsislapstę. Reikia leisti žinoti, kas mes tokie. Tai svarbu ne tik miestui, bet ir visai Lietuvai. Privalome išsaugoti amatus. Kokie nuostabūs Bernardinų bažnyčios medžio raižiniai. Kas nors atsitiktų, nežinotume, kaip visa atkurti, neturime klasikinių medžio drožėjų. Talentingų žmonių yra, visuomenė turėtų susitelkti ir padėti jiems susiburti.
Esate nemažai sportavęs. Gimnastika, šaudymas iš sportinio lanko, boksas, karatė... Kaip atradote kendo?
Esu bandęs daug ką. Gimnastikai netikau dėl sunkių kaulų ir kūno proporcijų. Dėl darbo rutinos vasarą kendo užsiimu retai. Esu Lietuvos kendo asociacijos valdybos narys. 2005 m. grįžęs į Lietuvą įkūriau šią asociaciją ir pradėjom važinėti į Europos bei pasaulio čempionatus. O pradžia tokia: Londone blusų turguje nusipirkau japonišką kardą, ėmiau domėtis, kur toks gražus ginklas – meno kūrinys, Japonijoje laikomas vienu iš šventųjų daiktų, – naudojamas. Japonams šis ginklas ne žudymo įrankis, o šventa relikvija, reikalinga savigynai, saviugdai. Kendo koncepcija – valdydamas kardą darai save geresniu žmogumi. Yra griežtos etiketo taisyklės, pagarba priešininkui. Laimėjęs prieš varžovą negali rodyti džiaugsmo. Jei per varžybas išreiški džiaugsmą, tavo pergalė anuliuojama.
Yra graži istorija: kardo meistras pakvietė siuvėją į dvikovą. Šis nusiminė, nuėjo pas kitą kardo meistrą paklausti, ką jam daryti, juk nemoka kautis. Tas klausia: „Ką moki geriausiai?“ – „Siūti kimono.“ – „Kaip pasiruoši siūti?“ – „Ateinu į dirbtuves, susitvarkau, kad mano mintis būtų švari ir nukreipta tik į tai, ką darysiu. Ramiai atsisėdu ir pradedu siūti.“ – „Puiku. Eik ir kaukis taip, kaip esi pasiruošęs siūti.“ Ir ką, siuvėjas atėjo, ramiai atsiraitojo rankoves, raišteliu susirišo kimono, kad drabužis netrukdytų. Jį stebėdamas kardo meistras pagalvojo: „Kodėl siuvėjas toks ramus? O gal jis – labai kietas, tik aš apie jį nežinau? Ar noriu šiandien mirti? Ne, nenoriu.“ Priėjęs prie siuvėjo, pasakė: „Gal gražus atsiprašymas išspręs tą problemą?“ Kova laimima, iki sukryžiuojami kardai. Moralas: prieš stodamas į kovą turi būti susitelkęs. Kaip ir kiekviename darbe.
Londone kurį laiką šaudžiau iš japoniško lanko, pakviečiau ir savo žmoną. Netrukus supratau, kad visko neaprėpsiu, likau prie kendo. Mūsų treniruotės šeštadieniais sutapdavo. Kendo klube buvo vaikų grupė, vesdavausi mažus sūnus kartu, japonės mamos juos prižiūrėdavo. Vaikai pradėjo įsitraukti, tik mažasis, būdamas 10-ies, pasakė: „Nebenoriu. Man nepatinka su pagaliu trenkti kitam per galvą.“ Lankė baseiną. O vyresnėlis turi talentą. Vasarą vesdavo treniruotes Lietuvos meistrams, mačiau, kad man toli iki jo. Iki pandemijos kasmet po du mėnesius treniruodavosi Japonijoje.
Jums nesvetima ir mentorystė – vedate seminarus „Viskas apie smuiką“, edukuojate vaikus, skaitote paskaitas suaugusiesiems. Ką suteikia pedagoginė veikla?
Skaitau paskaitas paprašytas, pats iniciatyvos nerodau. Turiu du mokinius, kurie nori išmokti restauruoti. Buvo daugiau, bet turbūt ne visi atlaiko mano charakterį. Gal aš per reiklus? Tai didelė atsakomybė: jei pasakyčiau, taip, gali restauruoti, – meluočiau jiems ir sau. Dabar turiu mokinį iš Kauno, jis yra bankininkas, trijų vaikų tėvas, labai gabus, užsispyręs ir metodiškai mokosi. Šiuo metu jis pas mane dirbtuvėse. Yra ir talentinga moteris, turinti daug entuziazmo, bet ir labai daug darbų. Ji prašo, kad mokyčiau restauruoti strykus.
Taigi yra du mokiniai ir asistentas – muzikantas Bernardas Petrauskas, pirmųjų smuikų koncertmeisteris Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestre. Bernardas gamina pirmą savo instrumentą, jis bus mano amato paveldėtojas. Groja, jaučia instrumentą, mudu esame važinėję po įvairius aukcionus, jis yra grojęs su beveik visais garsiausiais instrumentais pasaulyje. Puikus muzikantas, studijuoja instrumentus, bus neblogas ekspertas. Bernardas man kaip įsūnis. Jo tėvas tokio paties amžiaus kaip aš.
Gerardai, o ar Jūs grojate?
Ne. Bet profesorė Rusnė Mataitytė pasakė, kad turiu unikalią medžio girdėjimo klausą.
Manau, muzikinės klausos neturiu arba mano balsas nedera su mano klausa. Galiu girdėti atskirą instrumentą, kuriuo grojama orkestre. Būna, girdžiu „sergantį“ styginį. Iš garso dažnai atskiriu seną instrumentą nuo naujos kopijos. Esu senųjų instrumentų šalininkas. Tačiau yra šiuolaikinių styginių, kurie skamba taip pat puikiai. Buvo atliktas eksperimentas: ekspertai už užuolaidos klausėsi penkių šiuolaikinių ir penkių senųjų Guarneri, Stradivarijaus instrumentų. Pagal garsą laimėjo trys šiuolaikiniai ir du senieji styginiai.
Yra puikių šiandienos meistrų, pavyzdžiui, Samuelis Zigmuntovičius, amerikietis, jo pagaminti instrumentai kainuoja iki 150 tūkst. dolerių. Smuikininkė Leila Juozapovič groja jo instrumentu. Ji turi ir Guarneri smuiką, bet labiau mėgsta Zigmuntovičiaus, nes groja šiuolaikinių kompozitorių muziką. Londone nuėjau į jos koncertą, žinojau, kad gros Zigmuntovičiaus smuiku, norėjau pasiklausyti to instrumento skambesio, o klausiausi tiesiog muzikos. Ji taip užburiančiai grojo, kad užmiršau, ko atėjau.
Nuostabius instrumentus daro Valdas Stravinskas, jis mokėsi pas austrų meistrą. Esame gabi tauta.
