Džiugai, šiuo metu esi stipriai pasinėręs i muzikinę veiklą. Papasakok, kas užima daugiausiai laiko ir kokių naujienų galime tikėtis artimiausiu metu?
Šiuo metu daugiausia laiko užima muzika – tiek su grupe „jautì“, tiek su mano asmeniniu projektu. Įnirtingai ruošiamės pristatymui Vilniaus knygų mugėje. Be to, planuoju išleisti ir savo albumą, kuris pasaulį turėtų išvysti vasario mėnesį, tad iki to momento reikia tikrai nemažai nuveikti, pavyzdžiui, nufilmuoti kelis vaizdo klipus, išleisti dainų įrašų.
Nors daugelis, ko gero, geriau žinome tave kaip muzikantą, esi ir diplomuotas aktorius. Ar lieka laiko teatrui?
Taip, lieka. Savo laiką planuoju pagal spektaklius. Jeigu tą dieną yra spektaklis, nebūna repeticijų. Kartais, kai turiu koncertus, negaliu vaidinti, tačiau stengiuosi, kad tai būtų kuo įmanoma rečiau. Abi veiklos – labai brangios, todėl bandau jas suderinti.
Vienas įsimintiniausių tavo kuriamų vaidmenų – Michalas Ievos Stundžytės spektaklyje ,,Pagalvinis“. Kuo šis personažas tau brangus?
Šis vaidmuo man brangiausias, pripažinsiu, tuo, kad aš vis dar nesuprantu, kaip jį vaidinti. Kiekvieną kartą atrandu jį vis iš naujo. Personažą kurti buvo sunku, pradžioje net nesupratau, kaip tai daryti, tačiau režisierė padėjo man surasti kelią, tą raktą, kad galėčiau atrakinti, kuo šis veikėjas ypatingas, išskirtinis, turintis savo slaptų kampų. Galiausiai pavyko įžvelgti, kad jis nėra vien neįgalus ir vargšas brolis – jo asmenybėje slypi ir gudrus, savanaudis, mokantis iškraipyti žodžius bei dėl suluošintos vaikystės visiškai kitokią logiką ir pasaulėžiūrą turintis žmogus. Aš nuolat analizuoju, labai myliu ir branginu visą šį spektaklį, ne tik savo vaidmenį. Bendra mūsų scena kartu su Matu Pranskevičiumi – vaidinti su juo man labai gera – trunka beveik valandą, tai – mūsų, kaip bendrakursių, ilgiausia bendra scena, o laikas, atrodo, tiesiog praskrieja... Tai tikriausiai atsako į daugelį klausimų.
Ir pats paminėjai, kad Michalo personažas – sudėtingas, o visa „Pagalvinio“ brolių istorija – itin jautri ir dramatiška. Ar įsigyventi į personažą ir tada iš jo išsikūnyti tau yra paprasta? Su kokiais sunkumais susiduri?
Kartais didžiausias sunkumas – suvaidinti savo personažą ir nepamiršti matyti partnerio scenoje. Tokiais atvejais atrodo, kad mano kuriamas Michalas uždominuoja kaip personažas ir kartais pametu savo partnerį – šis dalykas tikriausiai yra sunkiausias. Kartais ir patį personažą išlaikyti nuo spektaklio pradžios iki pabaigos yra gana sudėtinga, bet aš mokausi ir stengiuosi, kad tai pavyktų, ir, žinoma, kad nenuvilčiau savo kolegų, Mato, režisierės, spektaklio ir visų, kurie skiria savo laiką mums.
Kokie vaidmenys tau artimesni – daugiau tyrinėjantys neigiamas emocijas, o gal kaip tik tokie, kurie priverčia žiūrovą šypsotis? Kodėl?
Man artimas kiekvienas vaidmuo, kurį vaidinu, nes su kiekvienu susigyvenu, į jį įsigyvenu ir dėl jo pergyvenu. Be to, praleidžiu daug laiko bandydamas atraizgyti savo personažą, kad jį realizuoti pavyktų kuo įmanoma geriau. Man svarbiausia, kad būčiau vienas iš tų sudedamųjų sraigtelių spektaklyje, kad žmonės suvoktų ir jiems patiktų tai, kas matoma scenoje. Noriu, kad jie patirtų emociją, išgyventų ją tokią, kurios ieškojo būtent tądien, linksmą ar liūdną – priklausomai nuo spektaklio, į kurį atvyko. Nesu pats sau toks svarbus scenoje, kiek man svarbu, kad spektaklis vyktų sklandžiai, o žiūrovas išeitų paveiktas reikšmingos žinios.
Kada ir kodėl kilo susižavėjimas teatru, kaip nusprendei, kad tai – tavo vieta ir nori to mokytis profesionaliai?
Teatru susižavėjau mokykloje, nes turėjau puikų teatro mokytoją Žilviną Beniušį. Jei neklystu, rodos, septintoje ar aštuntoje klasėje mane teatras pradėjo vis labiau įtraukti, nes Žilvinas buvo labai įdomus ir nematytas žmogus, kuris mąsto šiek tiek kitaip, negu aplinkiniai. Vis paprašydavau jo kokių nors knygų, pasikalbėdavome skirtingomis temomis ir pamažu supratau, kad teatro pasaulis mane labai domina. Ten galima kurti kitokia forma, negu literatūra ar muzika, kadangi tai – terpė, kurioje susilieja daug skirtingų meno šakų. Maniau, kad būsiu teatro mokytoju, bet ilgainiui nusprendžiau, kad ši specialybė gali šiek tiek luktelėti. Gavau šansą studijuoti aktorystę ir man pasisekė akademijoje išsilaikyti visus ketverius metus. Manau, tai reiškia, jog galiu bent pabandyti būti aktoriumi.
Tavo kurso vadovas, o dabar jau ir teatro bendražygis – profesorius Aidas Giniotis. Abu savo gyvenimo neįsivaizduojate be muzikos. Ar galima tikėtis ateityje daugiau bendrų kūrybos projektų muzikine prasme, ar visgi esate per daug skirtingi?
Mes su Aidu ir bendrakursiais turime projektą, kuriame perdainuojame Vytauto Kernagio dainas. Prieš porą metų buvome ir Vytauto Kernagio premijos laureatai, be to, praėjusiais metais festivalyje „Tai aš“ pristatėme vaikiškas dainas. Taigi, du bendrus projektus jau turime, ir, be abejonės, tikiuosi, kad jie tęsis ir nenutrūks. Aidas puikiai supranta muziką, iš jo išmokau ir pasisėmiau daugybės dalykų, pavyzdžiui, daugiabalsiškumo subtilybių. Man gera kurti drauge su juo, tad, jeigu ateityje muzikiniai keliai suves mus naujiems projektams, aš būsiu labai laimingas.
Visai neseniai išleidai ir savo debiutinį solo kūrinį „Nebepriklausau“, o su „Lietuvos balso“ finaliste Vaida – dainą „Nuo pradžių“. Ką šios dainos simbolizuoja tau? Ar prasideda kitoks, visiškai naujas etapas?
Aš visada kurdavau savo muziką, nes kurti man – smagus procesas. Nauju etapu galbūt galima vadinti tai, jog dabar savo asmeninę kūrybą pristatau platesnei žmonių auditorijai: dainas, kurias laikiau giliame stalčiuke, pagaliau ištraukiau į dienos šviesą. Man malonu ir gera dalintis muzika, o kai žmonės ją priima – dar maloniau. Džiaugiuosi, kad kažkas atranda jose šviesą. Noriu tęsti šią misiją, jeigu ji paliečia bent keletą žmonių.
Pabaigai – blitz klausimas: spektaklis, kuris sužavėjo taip stipriai, kad ilgam įstrigo tavo širdyje, ir daina, be kurios šiuo metu neįsivaizduoji savo kasdienybės?
Šiandien atradau Ben Howard gyvai atliekamą kūrinį „Rookery“. Negaliu nustoti klausyti jo visą dieną! Tuo tarpu vienas labiausiai palikusių įspūdį spektaklių – teatro „Atviras ratas“ darbas pagal Kazio Binkio satyrinę poemą „Sparnuotasis Matas“. Pamačiau jį būdamas dešimtoje klasėje ir mane neapsakomai sužavėjo, kaip žmonės vaidina ir nepervaidina. Į juos buvo taip skanu žiūrėti, aktoriai buvo nuostabūs! Tąsyk spektaklis paliko tikrai gilų įspūdį, o po kelių metų supratau, jog įstojau pas tą patį režisierių, kuris ir pastatė mane labiausiai sužavėjusį spektaklį, kai buvau tik mokinys... Sentimentalu, kad dabar šio spektaklio tęsinyje, pavadinimu „Raulas keliauninkas“, vaidinu aš ir mano mylimi bendražygiai – kurso draugai.
