Šeimoje – stiprus meno genas
Apie teatrą ir gyvenimą su gerbiama Elena kalbėjomės jaukiuose jos vaikystės ir vasaros namuose Senojoje Varėnoje. Čia ji su tėveliais gyveno nuo septynerių iki studijų metų, vėliau, kur bedirbtų ir begyventų, čia praleisdavo visas vasaras ir atostogas, o dabar atvažiuoja į sodybą sprogstant medžių lapams ir į Vilniaus namus išvyksta vėlų rudenį.
Atsivėrimų, nuoširdumo, kūrybinių intarpų sklidiname pokalbyje simboliniais laiko tiltais pakeliavome po svarbiausius ir mažiau žinomus menininkės gyvenimo ir kūrybos užkulisius. Elena sakė, kad už visa, kas gyvenime nutiko ir ko pasiekė, yra dėkinga šviesaus atminimo tėveliams, kurie ją „sugalvojo šitaip didelę, taip mažą...“, šviesaus atminimo vyrui, aktoriui Edgarui Savickiui, su kuriuo likimas lėmė pragyventi 40 metų, savo vaikams, vaikaičiams, draugams, kolegoms, taip pat varėniškiams, nes ji čia visada laukiama.
Vartydama senus albumus, moteris sugrįžta į praeitį. „Gimiau Lazdijų rajone, mažame Vainiūnų kaimelyje. Tėveliai buvo paprasti kaimo žmonės, ūkininkai. Tėvelis baigęs staliaus mokslus, dailūs jo darbai puošė ne tik mūsų namus. Jis buvo geras matematikas, mokėjo ne vieną užsienio kalbą. Su nostalgija prisimenu ir vaizduotėje visada labai ryškiai matau savo vaikystę: gražius sodybos vaizdus, savo seneles, tetas – tai buvo ypatingi žmonės. Į pirmą klasę Vėžionių pradinėje mokykloje tėveliai išleido vos šešerių. Buvau tokia smulkutė, kad plunksnakočio nenulaikiau. Bet labai norėjau mokytis, – šypsosi. – Dėl pokario neramumų tėvai paliko gimtinę ir, kai man buvo septyneri, persikėlėm į Senąją Varėną. Šeimoje augom trise – aš, sesuo Zita ir brolis Algis.“ Prisimindama praeitį, Elena sako, kad jos artimuosius likimas blaškė po visą pasaulį, tad giminėje teka įvairių tautų kraujas.
Ar buvo joje menininkų? „Manau, kad mano artimieji giliai tų meno genų turėjo. Mamytė ir visos jos seserys buvo labai dainingos. Iš vaikystės prisimenu pasakojimus apie kaimo vakarones, kuriose jos buvo nepakeičiamos dainininkės. O kaipgi dzūkai be dainų? Aš taip pat labai mėgstu dainuot. Mamos sesuo Monika buvo kaimo artistė, pamenu, kaip įtikinamai vaidindavo... Štai mano mama, čia – tėvelis. Čia aš per mokyklos išleistuves. Va mūsų šeimos nuotrauka, kai vaikai buvo dar mažiukai – aš, vyras Edgaras, Henrikas, Kristina ir jaunėlis Edgaras, jis žuvo jaunas... Čia mano diplominis spektaklis, kuriame vaidinau grafienę...“ – pasakoja, sklaidydama albumų lapus.
Nors ir labai svajojo apie aktorystę, baigusi mokyklą stojo į Vilniaus universitetą. „Bijojau tėvų nuomonės, nes anksčiau buvo toks požiūris: jei artistė, tai labai nerimta moteris. Antrais metais jau buvau drąsesnė, bet... į tuometę konservatoriją neįstojau. Tada dar po metų pasiruošusi įstojau lengvai.“ Elena sako, kad iki šiol ją lydi šviesus, kone magiškas vaizdinys, kuris turbūt ir buvo ta burtų lazdelė į teatro pasaulį. „Kas mokėsi konservatorijoje, visiems laikams įsimindavo sunkias, vos pastumiamas pagrindinio įėjimo duris. Atvažiavau į pirmą paskaitą, stumiu jas – staiga durys atsidaro lengvai, kaip pūkas! O tarpduryje stovi pats profesorius Konradas Kaveckas ir mandagiai, net teatrališkai šypsodamasis sako: „Prašom, panele, užeikit.“ Man, mergaitei iš provincijos, tai buvo tarsi durys į pasaką...
Prasidėjo studentiškos dienos. Didžiavausi, kad studijuoju konservatorijoje, mat turėjau galimybę mokytis pas teatro švyturius: profesorę Ireną Vaišytę, docentą Zenoną Buožį, Vytautą Čibirą. Studijų metais turėjau daug draugų: kiek daug studentiškų prisiminimų su kurso draugais Doloresa Kazragyte, Dalia Jankauskaite, Angele Fišaraite, Aldona Burdaityte, bičiuliais Dagna Juknaite, Aušra Banaityte, Donatu Katkumi, – patikėkit, jis ir jaunystėje buvo labai charizmatiškas! Iki šiol gera prisiminti gyvenimą ir nuotykius 24-ame bendrabučio kambaryje J. Tallat-Kelpšos gatvėje, kur labai draugiškai gyvenome net keturiolika. Niekada nesipykom, buvo smagu.“
Aktorė tikina, jog jaunimas visais laikais buvo truputį pašėlęs. „Mano lova stovėjo prie lango, o vaikinai iš panelių naktį per langą į bendrabutį grįždavo, ir būtinai įkopdavo per mano langą. Į namus kas dvi savaites parvažiuodavau. Stipendija buvo nedidelė, tad atsiveždavau bulvių, lašinukų, kiaušinių, sviesto, tada visi draugiškai per kelias dienas viską sušveisdavom. Na, studentai visais laikais tokie.“ Lietuvos valstybinėje konservatorijoje ji mokėsi ir įgijo dramos aktorės kvalifikaciją. Elenos Savukynaitės studijų draugai atsimena, kad dar studijuojant matėsi, jog ji paženklinta, apdovanota talentu, „buvo ir liko kurso perliuku“.
Teatro pedagogikos švyturys
E. Savukynaitė įvardijama kaip Lietuvos teatrinės kultūros puoselėtoja ir ugdytoja, kuriai teko dirbti ir aktore, ir režisiere, ir dėstytoja. Ir nors jos indėlis į Lietuvos teatro istoriją neabejotinai didelis, kuklumo nestokojanti žymi teatralė save ir kūrybinius pasiekimus mėgsta santūriai pristatyti rašytojų mėgstamo Omaro Chajamo ketureiliu: „Aš atvirom akim pasauly gyvenau. Jo paslaptis, mįsles spėliojau, gvildenau, septynias dešimtis galvojau. Ir supratau: žinau, kad nieko nežinau...“, bei Rabindranato Tagorės eilėmis: „Aš pamirštu, aš nuolat pamirštu, kad skrydžiui neturiu sparnų, kad kelio nežinau ir kad sparnuoto žirgo neturiu...“
Baigusi studijas menininkė penkerius metus dirbo Kauno teatre dramos ir pantomimos aktore. „Ypač prasmingas ir įdomus kūrybinio darbo etapas – Kauno teatro pantomimos trupė, kuriai vadovavo iš Rygos į Lietuvą atvykęs Modris Tenisonas. Pantomimos grupė buvo ypatingas reiškinys. Kauno pantomima – filosofinė pantomima apie žmogaus gyvenimą, išspręsta visai netikėtomis, šiuolaikinėmis priemonėmis, kurios panėšėjo į šiuolaikinį baletą. Ji rėmėsi didžiaisiais Renesanso dailininkais – judesiu ir forma. Trupėje buvo labai stiprių aktorių vyrų, o aš buvau prima, pagrindinė toje trupėje moteris. Apskritai tai buvo labai ryški, netikėta, nematyta, dar niekieno nepažinta ir Sovietų Sąjungoje labai garsi trupė. Gastroliavom per tuos penkerius metus Maskvoje, Sankt Peterburge, Rygoje, Taline, Minske.“ Teatralai iki šiol vertina E. Savukynaitės darbą propaguojant ir diegiant dramos spektakliuose pantomimos elementus.
Vėliau ji tapo Valstybinės konservatorijos dėstytoja Vilniuje. Dėstė scenos judesį ir fechtuotę. Nuo 1974 m. buvo Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų dėstytoja. Čia dėstė vaidybą ir režisūrą, scenos judesį, fechtuotę, šokį įvairių specialybių studentams: būsimiems aktoriams, mokytojams, liaudies teatrų režisieriams, apie dzūkų tarmę kalbėjo būsimiems etnologams. Per tuos metus statė studentiškus spektaklius Mokomajame teatre. Ryškiausi – B. Zlotnikovo „Komanda“ ir R. Blaumanio „Siuvėjų dienos Silmačiuose“, J. Rainio „Vėjeli, pūsk“, V. Šekspyro „Tuščios meilės pastangos“ ir daug kitų.
Teatralė dirbo ir liaudies operoje: pastatė K. Miliokerio operetę „Vargšas studentas“ ir J. Ofenbacho operą „Hofmano pasakos“, vadovavo dviem režisierių laidoms, kartu su legendiniu režisieriumi Povilu Gaidžiu parengė tris teatro aktorių laidas. Vaidino ir kine. Kino mėgėjai tikriausiai prisimena Lietuvos kino studijoje režisieriaus A. Aramino sukurtą filmą „Kai aš mažas buvau“, kuriame E. Savukynaitė sukūrė Tinos personažą.
Nuo 1976 m. aktorė dalyvavo mokslinėje metodinėje veikloje. Skaitė pranešimus katedroje, sudarinėjo scenos judesio ir šokio programas studentams. Nuo 1986 m. skaitė metodinius pranešimus mokslinėse konferencijose. 1995 m. už aktyvią pedagoginę, kūrybinę, mokslinę veiklą E. Savukynaitei suteiktas pedagoginis docentės laipsnis. Ji taip pat parengė nemažai straipsnių teatrinio pobūdžio leidiniuose „Mokykla ir teatras“, „Patirčių realizmas“ ir kituose. 2001 m. išleido monografiją „Lietuvos pantomima 1967–1972 m.“.
Tuometės Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose surinktas pirmas aktorių kursas, numatytas specialiai Klaipėdos dramos teatrui, baigė aktoriaus meno studijas prieš 42 metus. Studijas baigė 16 aktorių: Vida Kojelytė, Lina Krušnaitė, Nelė Savičenko, Edita Kauzaitė, Gediminas Kantauskas, Kęstutis Macijauskas, Alina Mikitavičiūtė, Lili Stepankaitė, Valentinas Klimas, Albertas Bartašiūnas, Kazimieras Žvinklys, Rimantas Pelakauskas, Vidas Jakimauskas, Igoris Reklaitis, Liubomiras Laucevičius, Kęstutis Žilinskas. Visi jie priimti dirbti į Klaipėdos dramos teatrą. Legendiniai šio kurso vadovai buvo režisierius Povilas Gaidys ir dėstytoja Elena Savukynaitė.
Moteris džiaugiasi, kad dauguma jos studentų ne tik vaidina teatrų scenose, bet ir aktyviai dalyvauja kultūriniame gyvenime: renginiuose, literatūros skaitymuose ir koncertuose, yra pelnę tiek žiūrovų simpatijas, tiek ir garbingų apdovanojimų. „Išugdžiau daugiau kaip penkis šimtus studentų. Tie, kuriems dėsčiau visas disciplinas, man buvo kaip vaikai. Tekdavo kaip mamai būti. Atsiveri, tada nejučiomis ir jie atsiveria.“
Buvę studentai, o dabar jau žymūs aktoriai liudija, kad E. Savukynaitė – nepaneigiamas autoritetas, kiekvienam davė labai daug. Būdama reikli sau ir kitiems, darė įspūdį mokydama ne tik aktorystės, bet ir gyvenimo, išugdė atsakomybę darbui, pareigos jausmą. Jos paskaitose iš nuobodulio užmigti negrėsė. Pagarbą dėstytojai, gražią bendrystę liudija vienas iš gražiai iliustruotų laiškų. „Mieloji mūsų Mokytoja Elena, štai stovime dabar prieš Jus mes, 1976 metų „gaidžiukai“. Ar pamenate, kokie buvome tada? Nedrąsūs ir tuo pačiu [metu] akiplėšos, dar nieko nemokantys, o jau „žvaigždės“. Atsibelsdavom vidurnaktį į Jūsų namus ir suvalgydavome viską, ką tuo metu surasdavome. Ateidavome ir dieną sutrikę, išsigandę po rūstaus Povilo Gaidžio žvilgsnio ar žodžio. Pasikeitėme? Gal. Tik Jūs nesikeičiate. Stovime prieš Jus, vis tokią pat jaukią, nuoširdžią ir jauną savo Mokytoją. Stovime vėl kaip 76-aisiais su vieninteliu klausimu: ar dar yra mums vietos šalia Jūsų? Tegu šitos gėlės būna tarsi beldimas į širdies duris. Pirmoji „gaidžiukų“ laida“, – rašė jie E. Savukynaitei.
Žymi teatralė pažymi, kad visada dirbo labai daug, atsidavusi, iš visos širdies. „Siekiant dėstytojauti, darbo teatre teko atsisakyt, kaip ir savo asmeninio gyvenimo. Darbe augo ir mano vaikai.“ Pačiais jautriausiais žodžiais ji kalba apie kolegą Povilą Gaidį. „Mes su Povilu buvom labai artimi – turėjom tą patį požiūrį į teatrą ir į artistą. Dirbom sutartinai, vienas kitą papildydami, niekada nekonfliktuodavom. Kalbėjom ta pačia teatro kalba, ėjom ta pačia kryptim. Neapčiuopiamus, naujus dalykus vienas iš kito paimdavom, ryškius dalykus paėmiau ir iš savo dėstytojo Čibiro. Povilas, kalbėdamas apie studentų ugdymą, apie mus šmaikštaudamas sakydavo: „Kaip tėvas su motina.“ Mes draugavom šeimomis.
Man labai pasisekė: mokiausi pas tikrus pedagogikos šviesulius – profesorę Ireną Vaišytę, Vytautą Čibirą, docentą Zenoną Buožį. Be visų profesinių dalykų, visam gyvenimui įsisąmoninau gerbiamos profesorės pasakymą, kuriuo vadovavausi ir teatre, ir gyvenime: „Niekada nepulk kaltinti kitų. Jei nepasisekė, pirmiausia pagalvok, gal pats ne taip padarei. Nes kaltindamas pats darysiesi blogesnis.“ Būna situacijų, kai norisi mesti kokį kaltinimą, bet pirmiausia, atsimindama profesorės žodžius, permąstau ir priimu taktišką sprendimą. Kai dirbau, vienoj ar kitoj situacijoj svarstydavau, ką apie tai pasakytų Irena Vaišytė. Man ji kelis laiškus parašė, tikriausiai vertino.
Mokydamasi labai norėjau būt herojinio plano aktore. Pasirodo, kad esu visgi charakterinio plano. Kai dirbom su Povilu Gaidžiu, buvo labai smagu ir įdomu. Kai studentai ko nors nepadarydavo, tada jis pasiraukydavo nepatenkintas ir sakydavo: „Nagi, dėstytoja, parodykit.“ Nesvarbu, koks herojus. Mes suprasdavom vienas kitą be žodžių.
Koks mėgstamiausias mano vaidmuo? Įdomūs vaidmenys buvo pantomimos spektakliuose, neabejotinai – mano ir P. Gaidžio studento Kęstučio Žilinsko pastatytame avangardinę kryptį žymėjusiame spektaklyje „Žaidimo pabaiga“ pagal S. Becketto kūrinį. Tame spektaklyje įkūnijom labai jautrius personažus. Aš buvau Nelė, o mano vyras Edgaras – mano vyras. Mūsų vaidmenys nebuvo pagrindiniai, buvom antraplaniai aktoriai. Bet kolegos laukdavo tos scenos, kai išlįsdavom iš šiukšliadėžių – vaidinom tragišką šiukšlynų žmonių būtį, ten ir numirdavom. Graudžios ir man pačiai, ir žiūrovams buvo jautrios mano frazės, kuriomis herojai prisimindavo gražesnį gyvenimą praeityje: „ Atsimeni, kaip mes ten ėjom?“, „Oo, bet tai buvo vakar...“ Byrėdavo ašaros, nes tai labai emocionalu. Tas vaidmuo ir tas spektaklis labai brangus, jis yra gavęs vadinamąjį lietuvišką „Oskarą“. Įdomūs ir su studentais kurti spektakliai – V. Šekspyro „Jam visagalis laikas palankus“, I. Ilfo ir J. Petrovo „Stiprus jausmas“.“
Elena prisimena, kad sovietų laikais cenzūra į teatrą kišosi, bet į pantomimą nelabai. Nors suprato, kad tai aiškiai vakarietiška kryptis, bet drausti negalėjo – juk apie sovietų valdžią nepasakyta nė vieno žodžio. „Teko bendrauti net su Čilės pantomimos teatru, kai jis gastroliavo Vilniuje. Tą laiką ilgai priminė čilietiški papuošalai.
Teatras – klampus dalykas. Nepriklausai vien nuo savęs. Sėkmei reikia daug komponentų, kurie susijungia arba nesusijungia – reikia režisieriaus, aprengėjo, partnerio. Vaidinti gerame spektaklyje pas gerą režisierių – kas gali būti nuostabiau! Bet jei vaidini blogame spektaklyje, tada net nenori, kad kas tave matytų. Televizijos spektakliuose, kine vaidinti teko nedaug.“
Femme fatale
Knygos verta Elenos Savukynaitės bei jos vyro, latvio aktoriaus Edgaro Savickio meilės ir gyvenimo istorija. „Kai dirbau Kauno pantomimos teatre, nuvažiavom su kolegomis į Latviją, pantomimos festivalį. Edgaras buvo pantomimos aktorius, taip pat ten dalyvavo. Per atsisveikinimo vakarą priėjo prie manęs, geltona rože nešinas, pakvietė šokti. Kaip vėliau paaiškėjo, tą rožę buvo gavęs iš gerbėjos, bet perdovanojo man. Visą vakarą šokdino, kalbėjomės... Išvažiavau į Kauną, o rožė ir Edgaras liko. Bet jis pradėjo rašyt laiškus, paskui atvažiuodavo. Pradėjom draugauti, o kai įsimylėjom – kalbėti, kur gyvensim. Aš į Latviją važiuot nesiryžau. Bet jis mane labai mylėjo – visko atsisakęs, atvažiavo į Lietuvą.
Mano vyras visą gyvenimą sirgo, jam buvo širdies nepakankamumas. Sunki buvo jo vaikystė – su mama, sese ir broliu ją praleido tremtyje. Buvo 27 metų, kai mane vedė, ir visada su liūdesiu kalbėjo, kad greit numirs. Dažnai kartodavo jį gydžiusio daktaro žodžius: „Jei negersi, nerūkysi, merginų nemylėsi, gal ir gyvensi dar kokį dešimt metų...“ O išgyveno keturiasdešimt... Bet tai jį labai psichologiškai veikė, net šiek tiek trukdė karjerai. Edgaras buvo labai talentingas aktorius. Nors neturėjo aukštojo mokslo diplomo, bet yra suvaidinęs daug vaidmenų teatre ir kine. Aš sakiau, kad labai jį myliu, tad jis nemirs.
Santuokoje gyvenom 40 metų. Aplinkiniai, kolegos mumis žavėjosi, sakė, kad esam pavyzdinė šeima. Žinoma, gražiai gyvenom, nors santuokiniame gyvenime ir buvo visokių nesklandumų. Tačiau visada galvojau, kad neturiu teisės išsiskirt. Atsakomybė, padorumas neleido – juk jis pametė viską, savo gimtąją šalį, artimuosius ir mėgstamą darbą, pasiaukojo dėl manęs, ir tas žinojimas mane šildė. Sunku buvo abiejų mūsų tėvams apsiprasti, kad marti ne latvė, o žentas ne lietuvis. Esu tolerantiška visoms tautybėms, bet iš savo patirties žinau, kad tautiniai skirtumai irgi yra viena iš šeimų nesusikalbėjimo priežasčių. Manau, kad lietuvis visgi turi vesti lietuvę, o latvis latvę.“
Palinkėjimai ateities teatrui
„Dažnai pagalvoju, kad gyvenimas kartais eina ne tuo keliu, kuriuo turėtų eiti. Lygiai taip ir su teatru. Tai išgyvenu stebėdama ir Dalios Tamulevičiūtės festivalyje rodomus spektaklius. Šiuolaikinis teatras dažnai įgauna kitą formą, spalvas, kvapus ir jie ne visada malonūs. Žiūri spektaklį ir galvoji: „Ne, jis ne mano. Man teatras – tai išgyvenimas, jame ieškau vilties, kuri šildytų, palaikytų. Nesinori matyt piktų, nemalonių dalykų, nes jų mums užtenka kasdienybėje. Ir kai tai pajuntu, labai liūdna. Viską suprantu, kad jaunimas ieško modernių formų. Visgi žiūrovus privalu versti mąstyti, kad iš teatro išeitų pasikeitę. Teatras turi būti kaip laimės ašaros. Norisi pasinerti ir su ta viltimi gyventi tame spektaklyje, matyti kelrodį. Visada džiaugiuosi, kai scenoje matau talentingai dirbančius savo studentus. Tada užlieja toks neapsakomai geras jausmas – matai savo darbo tąsą, ką padarei, įdėjai į jų profesiją, taip pat širdį. Savos prasmės suvokimas leidžia manyti, kad gal ir ne visai neprasmingai pragyvenai.“
Varėniškiai Eleną Savukynaitę pažįsta kaip Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio komisijos narę. Tačiau didelis jos indėlis ir į šio festivalio atsiradimą Varėnoje bei sėkmingą gyvavimą. Su D. Tamulevičiūte jos buvo ne tik studijų draugės, bet ir bendražygės: abiem teko mokytis toje pačioje Varėnos vidurinėje mokykloje, studijuoti viename kurse konservatorijoje ir bendrauti visą gyvenimą. Už pagalbą organizuojant festivalį E. Savukynaitė buvo apdovanota ženklu „Dalios žvaigždė“. „Su Dalia buvom artimos draugės. Viena apie kitą žinojom viską. Mūsų požiūris į teatrą buvo labai panašus.
Ko palinkėčiau būsimiems aktoriams? Jie visada turi išgyventi, įlįsti į savo vaidmenį. Kuo giliau įlendi, tuo labiau vaidmuo pasisekęs. Kiekvienam studentui ir aktoriui, atėjusiam į teatrą, noriu palinkėti turėti savo režisierių. Kai jį turi, esi ir būsi vedamas, saugomas, jis padės tau atsiskleisti, tai labai svarbu. Savo gyvenime tokį režisierių aš turėjau. Tai buvo Modris Tenisonas. Tą, ką dariau, jam atrodė geriausiai. Ir man tada atrodė, kad esu geriausia. Mane tai motyvavo, leido tikėti savimi.“
Be užburiančių, įdomių pasakojimų apie teatre praleistus metus, Elena pasidžiaugia ir artimaisiais. Sūnus Henrikas viename iš kūrybinių vakarų, prisiminęs vaikystę, labai jautriai pasakė, kad ji buvo pilna mamos lopšinių ir dainų, kurios tarsi numezgė vaikams kelią į kūrybą ir meną. Dukra Kristina džiaugiasi iš mamos paveldėjusi gražų balsą ir aktorinį meistriškumą, jai labai malonu, kur benuvažiuotų, sutikti mamos studentų. Yra įkūrusi ugdymo studiją „Šilkaus pupa“ ir jau penkerius metus joje veda edukacijas vaikams iki dvejų metų bei jų tėvams, išleidusi knygą „Kuriame pasaką su aktore Kristina Savickyte“. Elena turi aštuonis vaikaičius, iš jų aktoriaus profesiją planuoja rinktis Kristinos dukros dvynės Gabija ir Justina, pastaroji jau mokosi Brightono akademijoje Londone miuziklo aktorės profesijos.
Žymi moteris pašmaikštavo, kad gyvenime ją nuolat lydėdavo visokie nutikimai, į kuriuos ji lyg netyčia įsipainiodavusi. „Buvau padūkusi. Aš sau vaikystėje buvau negraži, nepatikau, visada norėjau būt kažkokia kitokia. Nesuprantu, iš kur tas kompleksas. 14-os metų supratau, kad reikia riestos nosytės, nes kokia gi būsiu aktorė su kumpa nosimi. Pasistačiau veidrodį, vandenilio peroksido ir pradėjau džyru, džyru pjauti nosį. Bet operacija nepavyko.
Apie mano vardą irgi visa istorija. Keturiolikos metų suklastojau savo gimimo liudijimą. Mano vardas buvo Elė. Mokykloj vadino Elka. Tada pasiėmiau metrikus, pritaikiau plunksnakotį ir parašiau „Elina“. Kai darė pasą, valdininkas apie tokį vardą nebuvo girdėjęs, sudirbo mano kūrybą ir parašė „Elena“. Tėvelis vadino Eliute, latviai kolegos – Elli. Bet gražiausiai – Elyte – pavadino vaikaitis Motiejus.
Koks mano gyvenimo miestas? Siela pirmiausia Varėnoj, 70 metų aš čia... nors čia tik artimųjų kapai. Niekas daugiau čia negyvena, tik aš vasaromis. Gyvenimo miestas man yra ir Klaipėda. Ten praleidau net 33 metus. Ten augo mano vaikai, prabėgo kūrybingiausi, laimingiausi metai. Mane ten labai mylėjo, ir aš ten labai visus mylėjau. Ir studentams dėsčiau, dirbau daugybę kitų man mielų darbų. Prisimenu dabartinį Klaipėdos merą Vytautą Grubliauską, kai jis buvo Džiazo katedros vedėjas, o aš prodekanė. Būdavo, tik pasakai, kad reikia parašyt ataskaitas, jis pirmas atneša. Šaunuolis! Kai amžinybėn išėjo Povilas Gaidys, Klaipėdos meno pasaulis labai ištuštėjo. Bet dar yra labai daug žmonių, kurie mane prisimena – muzikantų ir, žinoma, teatralų.“
Elena paatvirauja, kad mintyse dar sukasi daug gražių idėjų, kurias labai norėtų įgyvendinti. Viena jų – knyga apie teatrą ir jo žmones, su kuriais mokėsi, dirbo, bendravo arba kuriems dėstė.
„Reikia turėti šviesos su savimi, iš savęs, kad šviestum tamsybėse visiems ant kelio stovintiems, kad jie išvydę patys rastų šviesos savyje ir eitų savo keliu, kad nestovėtų tamsybėse...“ – kadais rašė ryškiausias visų laikų lietuvių genijus, Senojoje Varėnoje gimęs M. K. Čiurlionis. Jo parašyti žodžiai labai tiksliai tinka ne tik jo paties asmenybei ir talentui iliustruoti. M. K. Čiurlionis buvo puikus pranašas ir šioje žemėje augusiai nuoširdžiai, svetingai, talentingai teatro šviesą nešančiai Elenai Savukynaitei.
