12 metų mergaičiukė iš Šiaulių atvažiuoja pas penkeriais vyresnę seserį į Vilnių, juodvi nueina į „Lietuvos“ kino teatrą ir pamato erotinį filmą – Peterio Greenaway’aus „Intymų dienoraštį“. Ar ši juosta paskatino mąstyti apie aktorės kelią?
Tuo metu domėjausi filmais, buvau jautri muzikai, dailei (lankiau dailės mokyklą, grojau pianinu), tad šis filmas natūraliai įplaukė į mano pasaulį, bet įspūdį sustiprino faktas, kad eini į kino teatrą sostinėje, nebe provincijoje, ir žiūri tai, kas tavo amžiui lyg ir neleistina. Jaučiausi esanti senos sielos, subrendusi anksčiau laiko. Mane traukė rimti dalykai, gal net per rimti. „Intymus dienoraštis“ sujaudino, bet apskritai žiūrėdama filmus neretai pagalvodavau, kad aš galėčiau suvaidinti geriau. Tai skatino išmėginti save kine.
Kada pirmąsyk pasigailėjote pasirinkusi aktorės kelią?
Pasigailiu praktiškai kiekvieną kartą: kai kas nors nepavyksta, darbas kertasi su asmeniniu gyvenimu, kas nors kenčia šeimoje, aš gailiuosi, bet tai trunka trumpai. Viskas yra suderinama, kai ko galima atsisakyti, o juolab dabar, kai turiu daug patirties ir išmokau planuoti. Negaištu laiko bereikšmiams dalykams. Arba kuriu, arba leidžiu laisvalaikį su kuriančiais žmonėmis, arba viena, arba su šeima.
Šiuo metu rašote muziką?
Muzikos nerašau. Dainuoju. Su „Moka Efti“ orkestru įrašinėjame antrą albumą. Pirmą išleidome, turėjome pristatyti Vokietijoje, planavome atvykti ir į Lietuvą, bet sustabdė COVID-19 pandemija.
Kai Vilniuje niekas nesiūlydavo vaidmenų, kai reikėdavo tiesiog išgyventi, kai Jaunimo teatre sukūrėte kelis ryškius vaidmenis, bet paprašiusi etato jo negavote, vis tiek kantriai laukėte savo valandos. Atsisakydama vaidinti lėkštuose televizijos serialuose rizikavote likti ant ledo.
Taip, rizikavau viskuo. Be to, kai kurie kolegos manė, kad mano atsisakymas yra blogis, kad esu pernelyg rimta, susireikšminusi. Jaučiau, kad nedarydama to, ką daro jie, aš tarsi juos niekinčiau. Tai netiesa. Esu girdėjusi įžeidžiančių vyresnių aktorių komentarų, lyg žvelgtų į mane iš viršaus: „Tu, mergaite, pernelyg aukštai šoki.“ Nurydavau. Turiu stiprią intuiciją: žinojau, kad sulauksiu savo valandos. Labai tiksliai žinojau, ko noriu iš kino ir kad jis Lietuvoje atgims, nes ateis jaunoji kūrėjų karta.
Kine sukūrėte vaidmenų, kurie kardinaliai pakeitė Jūsų gyvenimą. Annos Melikian režisuotame filme „Žvaigždė“ buvote pripažinta geriausia aktore. Jūsų būtis pakito. A. Melikian – aukštai profesinę kartelę pakėlusi režisierė. Pakilo ir Jūsų kartelė kitiems filmams?
Kai kuriems režisieriams pakakdavo, kad Rusijos kino festivalyje „Kinotauras“ esu įvertinta kaip geriausia aktorė. Be to, kitokia, europietė iš Lietuvos. Ten dar stiprus požiūris, kad mūsų kino mokykla lyg ir geresnė. Antra vertus, tą nuomonę galėjau paneigti kitais filmais, jei būčiau vaidinusi prastai. Bet pasipylė įdomių pasiūlymų, iššūkių, kuriuos buvo smagu priimti. Tai – vieno etapo, kuris truko 10 metų, prisiminimai. Dabar – visai kitoks etapas.
Tačiau praeitas etapas Jums buvo tarsi tramplynas į kitą lygį, padėjęs pasikelti profesinę kartelę dar aukščiau.
Tas tramplynas atnešė ir rizikingų komercinių, politinių, žmonių pažinimo, draugysčių išbandymų. Iš per didelio naivumo ir noro gerai bei aktyviai daryti karjerą nebepastebėjau, kai tai tapo savotiška mėsmale. Amplua ėmė kartotis. Nors sukūriau radikaliai kitokių vaidmenų, pasijutau pavargusi. Pasakiau „stop“ tam pačiam vaidmeniui. Man reikėjo autorinio kino.
Jums tekdavo blogiukės vaidmenys, tokius atskleisti, regis, įdomiau.
Žinoma, įdomiau, o kiekvieną kartą reikėdavo sukurti vis kitokią blogiukę. Bėgau nuo savo klišių, apie kurias tik pati žinojau, visi būdavo patenkinti. Vis tik ilgainiui Rusijoje ėmiau jaustis blogai, nes negirdėdavau kritinių pastabų, tik „genialno“ ir „genialno“. Ten aktoriai dievinami. O Lietuvoje to nėra. Pas mus kitas kraštutinumas – nemokame vertinti ir girti. Man ten trūko kūrybinio muštro ar konfrontacijos su režisieriais. Antra vertus, buvo džiugu dirbti, nes niekas netrukdė, nedusino, galėjau maudytis savo kūrybos erdvėje.
Vokiečių televizijos seriale „Babilonas Berlynas“ įtaigiai suvaidinote kabareto „Moka Efti“ dainininkę Svetlaną Sorokiną. Sukta ir paslaptinga rusė nešvariems darbeliams pasitelkia vyrišką įvaizdį. Kaip Jus atrado režisierius Tomas Tykweris?
Tuo metu Rusijoje buvo karštas etapas, buvau žinoma, man paskambino iš Vokietijos: „Ieškome rusiškai kalbančios geriausios rusų aktorės, kuri dainuotų“, ir pakvietė į bandymus. Nuvykau į Berlyną. Nežinojau, kad serialą režisuos T. Tykweris. Ir tada sutikau rusų aktorių Ivaną Švedovą. Pasirodo, jis buvo matęs „Žvaigždę“ bei kitus filmus, kuriuose vaidinau, ir pasiūlė mane jiems. Abu juokėmės iš gražaus jo gesto, nes aš juk nesu rusų aktorė. Vokiečiams pasakiau, kad esu lietuvė, jiems tai buvo dar įdomiau, nes laisvai kalbu angliškai ir rusiškai. Nuėjau į bandymus, bet netikėjau, kad tiksiu. Buvau neišsimiegojusi, lyg ir suirzusi, tas megapolis Berlynas, įtartini vokiečiai, nesupratau, ką jie kalba. Atpyliau sceną su rusų aktoriumi, reikėjo trenkti jam per veidą. Vožiau iš širdies, nes maniau, kad apsisuksiu ir išvažiuosiu, manęs niekas nebepamatys.
Po kelių dienų paskambino pats T. Tykweris. Koks žmogaus paprastumas! Sako, noriu pakviesti tave į Berlyną, sveikinu, esu laimingas, galėsiantis dirbti su tavimi. Pamačius didžiulę studiją, daugybę lakstančių kostiumuotų žmonių, visą pasirengimo filmuoti maštabą, man išsprogo akys. Filmo biudžetas – 50 mln. eurų. Staiga prasiveria durys, įeina T. Tykweris. Sako: „Sveikinu ir labai džiaugiuosi, kad dirbsime kartu.“
Šiame filme išryškėjo Jūsų androginiškumas. Pirmas Jūsų vaidmuo kine – „Anarchija Žirmūnuose“ – berniukiškai atrodanti homoseksualė. Kaip, būdama nepaprastai moteriška, sugebate įkūnyti berniokus? Ar berniokiška buvote ir vaikystėje?
Nebuvau berniokiška, bet labai artima su tėčiu. Kasdien kartu važiuodavome pastatyti automobilį į garažą ir grįždavome kalbėdamiesi. Mane labiau traukė vyrų pasaulis, neturiu draugių moterų. Manęs nepalietė „me too“ tema, nes nereagavau į vyrų flirtus su manimi taip, kaip reaguoja kitos merginos. Visada žinojau, kur juos pasiųsti. Nuo paauglystės valdžiau situaciją, žinojau, kad pati rinksiuosi, su kuo būti, su kuo miegoti, su kuo turėti romaną, už ko ištekėti ir t. t. Žinojau, kad tai yra mano, moters, sprendimas. Bet androginiškumo visada turėjau – jis juntamas balse, elgsenoje. Man patinka vyrų pasaulis, jų konkretumas.
Jūsų aktorinio meistriškumo dėstytojas Jonas Vaitkus buvo pakliuvęs į „me too“ pinkles. Esate ryški aktorė, dirbote su įvairiais režisieriais. Ar jaučiate ne vien kūrybinį, bet ir erotinį vyro bei moters artumą?
Seksizmas iki šiol yra didelė problema. Bet yra ir kitas kraštutinumas – blokavimo kultūra. Tai plati tema. Visada jaučiau, kad į mane žiūrima kaip į moterį, kartais – kaip į geismo objektą. Kažkam esu įkvėpimas, mūza, gal erotinės kūrėjo mintys skatina jį statyti geresnius filmus, spektaklius. Man tai niekada netrukdė. Gal todėl, kad sugebėjau išlaikyti atstumą, pasakyti ne. Jei suaugęs žmogus negali pasakyti ne, jis turi daug vidinių problemų, o galios pozicijoje atsidūręs vyras ar moteris tokiais žmonėmis gali pasinaudoti.
Ar tiesa, kad Jums siūlė vaidinti Petrą I?
Siūlė, mudu su Petru I panašūs. Žiūrėjau į jo nuotrauką, pamačiau tokias pačias dideles akis. Tereikia gero grimo. Mielai imčiausi šio vaidmens, jį siūlė įdomus jaunas režisierius. Gal dar užsėsiu ant arklio ir prasijosiu (juokiasi).
Kinotyrininkai teigia, kad esate neišnaudota. Dūstate.
Būtumėt prieš savaitę paklaususi, būčiau sakiusi: „Dūstu.“ Dabar pasipylė vaidmenų lyg iš gausybės rago, vėl nebedūstu. Esu labai gerame etape, numatoma filmų, vaidmenų, norisi juos sukurti kūrybiškai, bet vis dėlto Lietuvoje stiprių moterų vaidmenų trūksta. Užsienyje jos į kiną grįžo didžiule banga, yra labiau matomos ir vertinamos. Norisi sudėtingų, įdomių vaidmenų.
Režisieriai Jus myli ir už tobulai sukurtas erotines, aktų scenas. Esate suvaidinusi nemažai apnuogintų meilės scenų. Ar tai nėra našta?
Man – ne. Man gražu erotika, nuogumas. Nuo vaikystės domiuosi menu, o jame – daug nuogo kūno. Jei grįžtume prie P. Greenaway’aus, jis mane tam tikra prasme ir išlaisvino. Kūnas – mano įrankis. Meilės scena filme nuogumą pateisina. Tai yra gamta, žmonės mylisi kiekvieną dieną. Kūryboje svarbu nespekuliuoti aktu. Man patinka Bernardo Bertolucci erotizmas, žavi Larso von Triero gebėjimas kalbėti apie žmones. Esu linkusi su režisieriais vaidmenis analizuoti, kad nuogumas nebūtų tik dėl nuogumo. Gerai parašytas scenarijus ir talentingas režisierius yra viskas, ko reikia. Ateini į aikštelę ir supranti, ką turi daryti. Nemėgstu ilgų pokalbių.
Kokius vaidmenis kuriate dabar?
Ruošiuosi įdomios latvių režisierės Signės Birkovos filmui „Lotus“. Tai bendras projektas su lietuviais, su Uljana Kim. Filmas pasakos apie pirmąją moterį operatorę avangardistę. Filmuojama 35 mm senovine kino juosta, ir pati kamera – auksinis daiktas, ją aikštelėje turime saugoti. Įdomus trūkinėjantis vaizdas, kaip senų filmų. Mano personažas – Alisa von Trot – moteris medine koja, išsitaršiusiais raudonais plaukais... Dariau pauzę, kad sulaukčiau autorinio kino, labai trūko keistų asmenybių, įdomių iššūkių. Negalvojau apie pinigus, mane išlaikė muzika. Dabar galiu sau leisti filmuotis, kur noriu pati.
Tikiuosi, kad taip pat kursiu vaidmenį antrame režisieriaus Jurgio Matulevičiaus filme.
Esate pastebėta Holivude. Jums siūlė vaidinti juostoje apie Džeimsą Bondą. Vėl – rusės blogiukės vaidmuo. Atsisakėte?
Neatsisakiau, buvo labai įdomu. Gavau pasiūlymą: vienas vokiečių agentas perdavė laišką, skaitau ir negaliu atsistebėti: „Tu turi norėti vaidinti pas mus, įvynioti save į tam tikrą popierėlį, ateiti į dešimt kastingų, ir gal mes tave paimsime...“ Pats agentas rašo: „Gal jus domintų vaidmuo Džeimso Bondo filme?“ Tuo metu jį turėjo režisuoti Danny’is Boyle’as. Jis paprašė, kad nufilmuočiau prisistatymą ir atlikčiau kelias scenas. Ruošiausi įrašinėti, bet pasiekė žinia, kad D. Boyle’as iš projekto pasitraukė. Įvyko konfliktas tarp jo ir aktoriaus Danielio Craigo, pasiūlymas nuplaukė. Bet faktas – nuostabus ir labai juokingas.
Spalį Jums sukaks 40 metų. Vizualiai visai nesikeičiate. Gera genetika?
Ne tik. Įtaką daro ir darbas su savimi, fizinis judėjimas, be to, stengiuosi pailsėti. Per karantiną grįžau į šokį. Akademijoje šokau baletą, gerai sekėsi, patiko, tad vėl pamečiau galvą dėl baleto ir šiuolaikinio šokio. Dirbu kasdien, puantai visada su manimi. Galiu paneigti visus klaikius visuomenės nusistatymus dėl amžiaus. Nėra su juo susijusių ribų. Taip, balerina netapsiu, bet galiu šokti, puikiai judėti, valdyti savo kūną. Aktoriui tai ypač svarbu. Man gera baleto studijoje save įveikti.
Ar daug vaidmenų padėjo Jums augti kaip aktorei?
Vaidmenų nemistifikuočiau. Kas kita – filmo kūrimo procesas. Sutikti žmonės, šalis, kurioje dirbi, daug pamatai, prapleti akiratį, sutinki daugybę įdomių asmenybių. Ne visos jos lengvos, bet tai formuoja tavo pasaulį. Kuo sudėtingesnis vaidmuo, tuo uždaresniame burbule esi, kol kuri filmą. Labai suartėji su kolegomis, jie tampa lyg šeimos nariai. Pasitikrini save, savo kantrybę.
O asmenybę augina ir juodas darbas. Kino menas sunkus, reikalauja ištvermės. Jis yra nuolatinis laukimas, turi neprarasti energijos. Žmonės, kurie tau padeda kurti, keičia tavo gyvenimą.
Kaip vertinate savo amžiaus tarpsnį kine? Kokia moterų situacija?
Protagonistas ir viso filmo vedlys vis dar yra vyras. Reikia drąsos, nuoširdumo, kūrybiškumo, kad sukurtum stiprų moters asmenybę išryškinantį scenarijų. Latvių filmo režisierė – labai įdomi asmenybė. Signė man primena Kirą Muratovą. Vaidmenį ji rašė man, tad galiu pulsuoti, žinau, kad vertina mano veidą, akis, asmenybę, galime kalbėtis, būti artimos. Kai tau įteikia tokią didelę dovaną, stengiesi sukurti kažką ypač gražaus. Tokie dalykai itin reti.
Ir pati svarstėte imtis režisūros.
Labai norėčiau. Kol kviečia jauni, įdomūs, neįprasti režisieriai, tebesijaučiu įdomia aktore. Dar dominu Lietuvos, Baltijos šalių, kitus Europos, Rusijos režisierius. Švedai, norvegai atrado Lietuvą po serialo „Černobylis“. Norvegų režisieriai atvyksta į Vilnių, filmavausi seriale „Spotify Untold“, kuriamame „Netflix“ platformai.
Kai dirbote Maskvoje ir nuolat skraidydavote į Vilnių pas sūnų, parašėte muziką spektakliui „Mergaitė su degtukais“ ir padainavote jame kelias dainas. Muzikos ėmėtės kaip alternatyvos aktorystei?
Mažas pabandymas prisiliesti prie muzikos, kad nedykaduoniaučiau. Ilsėtis nemoku. Man reikia vis ko nors ieškoti. Domina menų sintezė, mėgstu išbandyti save vis kitoje srityje. Man sako, kad negaliu būti talentinga visur. Bet negi save plaksi dėl to, kad esi talentinga? Jei Dievas davė ir drėbtelėjo, reikia džiaugtis.
Seriale „Babilonas Berlynas“ Jūsų atliekama daina „Zu Asche, Zu Staub“ („Į pelenus, į dulkes“) sukėlė susižavėjimo bangą. Daina tapo kultine, surinko 10 mln. perklausų. Su orkestru „Moka Efti“ išleidote dvi plokšteles, pradėjote koncertuoti. Ar dainavimas padeda pabėgti nuo aktorystės rutinos?
Negalėjau nė pagalvoti, kad ta daina sulauks tokio atgarsio. Atsimenu filmavimus, viskas kėlė juoką. Jaučiausi lyg cirko artistė. Tas laikmetis, merginos su bananais... Užsienio režisieriai reiklūs, bet į filmavimą žvelgia lengviau. T. Tykweris visad sakydavo: „Filmavimas turi būti fun – smagu, kūrybiška.“ Sunkiai dirbant turi likti smagumo jausmas. Pozityvumo parakas visus varė į priekį. Dabar jau galiu juokauti, kad jiems su manimi pasisekė. O man pasisekė per juos, nes radau orkestrą, tapusį mano šeima.
Orkestre – 20 vyrukų ir Jūs viena moteris?
Taip. Viename autobuse. Važiuoji mėnesio gastrolių, visur kabo kojinės, nuo ryto visi pučia instrumentus, gali išeiti iš proto, bet aš pripratau. Nuostabūs atlikėjai. Pasibaigus vakarėliams mane ant rankų nešioja (juokiasi). Nors iš pradžių prisibijojo, buvo labai pasitempę. Manė, kad aš – divų diva, bet išaiškėjo, kad didžiausios divos yra kai kurie vyrukai.
Anksčiau muzikantų pasaulis man buvo nepažįstamas. Dabar apie „Moka Efti“ orkestrą labai norėčiau padaryti dokumentinį filmą. Sunkiai dirba, bet atsipalaiduoti, gyventi linksmai vokiečiai moka.
Galite palyginti skirtingų kultūrų – rusų, vokiečių, lietuvių – bohemą?
O taip! Vokiečiai – išlaikyti, reikia daug laiko, kad taptų tavo draugais. Kai filmavausi, Berlyne pragyvenau šešis mėnesius. Jausdavausi keistai. Į tave žiūri vyrukas, matai, kad jam patinki, bet neprieis. Spigins į tave, bet tavo erdvės nepažeidinės. Rusai iškart prišoks, jų niekas nestabdo. Rusiškas mačizmas ir seksizmas užknisa. O lietuviai yra per vidurį. Šimtas gramų – ir gal tada prieis.
Bohema irgi skiriasi. Rusai gali kalbėtis iki ryto. Lietuviai greitai prisigeria ir pokalbiai nutrūksta. Vokiečiai geria daug ir ilgai, bet išlaiko normalų pokalbį. Nesu mačiusi, kad nusigertų iki žemės graibymo.
Kai buvome susitikusios prieš septynerius metus, sakėte, kad vyną skiedžiate vandeniu. Matote tarp aktorių liūdnų alkoholizmo pavyzdžių?
Alkoholis niekada nebuvo mano draugas ir nepadeda jokioje situacijoje. Jau ilgą laiką išvis nebegeriu. Po taurės proseko jaučiuosi visiškai girta. Taigi alkoholis dingo ir tai buvo vienas geriausių gyvenime priimtų sprendimų.
J. Matulevičiaus filme „Izaokas“ įtaigiai suvaidinote Eleną, Tomo Vengrio juostoje „Gimtinė“ – Viktoriją. Kaip lietuvių scenaristai ir režisieriai mato moteris? Kaip Jūs matote savo vaidmenis lietuvių kino juostose?
Kol kas dar mato nedrąsiai. Dar pratinasi. Tomas suaugusiuosius paliko už vaiko peties, bet šis sprendimas man patiko. Niekada nesiveršiu į kadrą. Padėsiu režisieriui įgyvendinti jo idėją. Jei moters vaidmens nedaug, maksimaliai stengiuosi, kad būtų efektyvu. „Izaoke“ esu įvardinama pagrindine atlikėja, bet lyginant su kitais vaidmenimis man ten – lyg šmėkštelėjimas. Gal kam atrodo efektingas personažas.
Apskritai man nėra mažų vaidmenų, svarbu, kad vaidmuo būtų įsimenantis. Skaitydama scenarijų galvoju, kaip ir ko personažą pripildyti. Dažnai ateinu su reikalavimais keisti išvaizdą, amžių, toną. Plakatinis, plokščias vaidmuo manęs niekada netenkina.
Reikia laiko, drąsos moterims pažinti, tai ateina su amžiumi, patirtimi. Mūsų tėvų bendravimas buvo atviresnis, labiau fizinis. Niekas nieko neturėjo, sėdėdavo virtuvėse, vyko tarnybiniai romanai, fiziniai pasimatymai. O „Tinderio“ karta – santykiai šalti, kaip tu pažinsi moteris? Jaunieji režisieriai jas gaudo iš savo pačių idealo, kitų filmų, mūzų. Mano užduotis – užpildyti spragas, duoti režisieriui pasiūlymų, kad moters kine nenuplokštintų.
Kas yra kūrybinė vienatvė?
Gali būti apsupta didžiulės komandos filme, kuriam žadama sėkmė, ir nerasti nieko bendra su kolegomis. Esu tai patyrusi. Jei komandoje nėra nė vieno žmogaus, su kuriuo galiu panašiai pajuokauti, pasidalinti saviironija, jaučiuosi vieniša. Aktorius yra tik sraigtas. Gali vaizduoti ką nori, bet esi tik dėlionės detalė. Jei tu ne iš tos dėlionės, bus sunku įsiterpti.
Karantinas kurį laiką privertė sustoti, lagaminus padėti į spintą.
Su orkestru prasidėjo gastrolės, džiaugsmingai atpylėm keturis koncertus juoduose Vokietijos židiniuose ir staiga situacija pasikeitė, paskelbtas karantinas. Atšaukė skrydžius į Lietuvą. Grįžau sunkiai, penkias valandas be vandens sėdėjau lėktuve Vilniaus oro uoste. Namo parsiradau paryčiais, turėjau izoliuotis. Maniau, apkabinsiu sūnų, vyrą, o turėjau likti uždaryta name viena. Vyras prie durų padėdavo maisto... jaučiausi tragiškai. Kai jau galėjau būti su šeima, pradėjau džiaugtis mažais dalykais. Stengėmės pakęsti vieni kitus, neuždusti. Mus išgelbėjo puikus humoro jausmas. Menai, kuriuos kuriame, ėmė atrodyti beverčiai. Tačiau užsidarę žmonės klausė muzikos, žiūrėjo filmus, skaitė knygas. Menas juos palaikė.
Niekada nekalbate apie savo vyrą. Jis taip pat aktorius?
Ir ne tik. Mudu sutarę, kad viešai apie vienas kitą nekalbėsime. Jis mano sutuoktinis, mes kartu jau 12 metų ir nesiruošiame pagal naujas madas skirtis. Kartu esame labai laimingi. Jaučiuosi ypač mylima ir pati labai jį myliu. Jis augina mano sūnų ir aš didžiuojuosi tuo žmogumi. Sūnų padėjo auginti ir mano tėvai, o kad būtų arčiau jo, iš Šiaulių persikraustė į Vilnių. Per karantiną daugiausiai laiko leidome sodyboje – mūsų rojuje.
Jūsų sūnus visada laukdavo Jūsų grįžtant. Būdamas šešerių žadėjo tapti Belgijos karaliumi ir prisijungti Lietuvą. Dabar Dovydui 13 metų, jau paauglys.
Juokiuosi – vadovėlinis paauglys. Karantinas man sutapo su jo paauglyste. Didžiulis išbandymas išbūti su paaugliu. Kantrybės mokykla. Mudu su Dovydu daug kalbėdavomės apie žmogiškuosius dalykus, juokaudavome. Labai suartėjome. Per karantiną atsibuvau su sūnumi už visą tą laiką, kai negalėjome būti kartu.
Kuriate megapoliuose, o save vadinate gamtos gaivalu. Pamenu, sakėte: „Esu kaimietė – iš miško, iš samanų, iš kažin kokių laumės pasaulių.“ Urbanistinėje aplinkoje turėtų būti nelengva. Bet gebate išvengti blizgių vakarėlių, atsiriboti...
Tai mane ir gelbėja. Ypač Maskvoje buvo sunku, iš nuomojamo buto nekišdavau nosies. Berlynas – gražus miestas, daug parkų, bet ir ten urbanistikos per daug. Esu kaimietė, negaliu be gamtos, jos pasiilgstu, mano vaikas vaikšto basas. Miestuose raganauju.
Gruzinų aktorius Merabas Ninidzė sakė: „Tu – absoliuti gamtos jėga.“ Matau, kad žurnalistai, kritikai, režisieriai mane nori įsprausti į rėmus. Nepavyks. Nes gamta keičiasi. Esu kaip vėjas, kaip tekantis vanduo – neįkišite manęs į stalčius. Man prilipdė etiketes: pasipūtusi, šalta, aristokratiška... Mano prosenelė – aristokratiškų manierų, grįžusi iš Sibiro, be vienos kojos, visada išlaikė etiketą ir orumą. Aš įkišu alkūnes į žemę ir tada mano aristokratiškumas išsivadėja. Vyras, kai mato mane tik namie, juokiasi: „Na, tu ir kaimietė.“
Neprisileidžiu žmonių. Kad mane pažintų, turi praeiti daug metų. Man patinka gyventi laumiškai, raganiškai, mėgstu raganauti.
Kas yra meilė, Severija?
Man – viskas. Variklis. Meilė esu pati. Mano poros jai atviros, o jausmai perpildyti meilės vaikui, vyrui, tėvams, vyrams. Nors motinos meilė turėtų užpildyti viską, mano širdis – labai didelė. Jei žmogų pamilstu, dėl jo galėčiau padaryti daug ką. Kartais galiu įsimylėti skaudžiai, net jei žinau, kad mane sužeis, atstums. Arba įsimylėti per atstumą. Man šis jausmas būtinas. Turiu turėti savo mūzas, nepasiekiamus meilės objektus, naiviai idealizuoti, burti, kas galėtų būti, jeigu būtų. Tai mane kūrybiškai varo į priekį.
Neslėpsiu, tame yra daug erotikos. Man patinka flirtuoti, valdyti situaciją, sukti vyrus aplink pirštą. Matau to grožį. Patinka energija, sinergija kine. Kartais būna ir lengvos neapykantos, vyrų ir moterų santykiai sudėtingi. Visi vyrai, su kuriais išgyvenau sunkius etapus, liko geriausiais mano draugais. O moterys, deja, ne, jos įsiskaudina. Vyrai blogus dalykus pamiršta.
Ar Jūsų vyras žino, kad nuolat įsimylite?
Jis dar mane sutikęs žinojo, kas aš per paukštis. Neslėpiau. Jei pasiduočiau meilės impulsams, tiesiog negyvenčiau šeimoje. Valdau situaciją ir apie savo jausmus su vyru kalbuosi. Tavo artimasis privalo būti geriausiu draugu, bet kartu man patinka išlaikyti atstumą, paslaptį. Turiu turėti savo pasaulį. Mano vyras brandus, žaviuosi jo pagarba man ir tuo, kad jis mane ramiai pakenčia.
Kokie vyrai Jums pakerta kojas?
Erotiškiausia yra intelektuali asmenybė. Intelektas nokautuoja. Man trūksta kolegų noro plėsti akiratį, intelektualių pokalbių. Mėgstu stipriai žavėtis žmogumi ir žinoti, kad nieko tarp mūsų nebus. Senamadiškas platoniškumas.
Keliais štrichais
Moteriškumas. „Metams bėgant berniuko manyje vis mažiau. Kartais išlenda aprangoje, įvaizdžiuose, filmuose, bet esu labai moteriška ir gan senamadiška. Man patinka džentelmeniškumas, gražios moterys, būti šalia jų, sakyti joms komplimentus. Nesuprantu konkurencijos. Mėgstu lietuviškąjį dolce vita, estetiką, spalvas, stiliaus reikalus, domiuosi mada.“
Stilius. „Ekscentriškai klasikinis. Patinka įdomūs kūrėjai. Juodas kostiumas, balti marškiniai yra nuostabu, klasika turi likti. Bet dabar man norisi, kad kostiumas būtų prarėžtas, nugara nuoga. Visur – paslaptis. Pati erotiškiausia man – apsirengusi moteris. Lieka daug vietos vaizduotei.“
Magija. „Mano vaiko gimimas, tas jausmas, kurį patyriau, yra stebuklas. Man Dovydas yra stebuklas. Magija stebėti, kaip jis auga, keičiasi. Magiška, ką sūnus atsinešė iš senelių, prosenelių, nuostabu jo rainelėse matyti nepriklausomą sielą. Nesvarbu, kad jis išėjo iš tavo kūno, kad neapsakomai jį myli, – vis dėlto teks paleisti, jis eis savo keliu. Magija yra ryšys tarp mūsų.“
Įkvėpimo šaltiniai. „Stengiuosi išbūti tą būseną, kai niekas neįkvepia. Jei desperatiškai laikaisi karjeros, grūdiesi į vakarėlius, vežiesi ne filmą, o sukneles, staipaisi, vaidmenys neateina. Reikia tiesiog gyventi. Nueik į turgų, nusipirk uogų, vaikščiok, medituok. Žiūriu daug filmų, esu sukaupusi domėjimosi menais, žmonėmis bagažą. Ir savaime ateina estetinis vaidmens suvokimas – intuityviai pajaučiu personažą.“
Filmas. „Nuolat pažiūriu L. Visconti filmą „Mirtis Venecijoje“. Jame kažin kas užkoduota. Vyro žavėjimasis berniuku... Gal ten daug manęs, aš taip pat mylėdama neturiu ribų. Be to, filme skamba G. Mahlerio muzika. Esu priklausoma nuo šio kompozitoriaus, nuo sunkiosios elektronikos, roko, džiazo. Estetinis lydinys, kuris mane pravirkdo.“
Knyga. „Nuostabus kūrinys yra V. Nabokovo „Lolita“! Kaip įmanoma taip apčiuopiamai parašyti tokią kontroversišką istoriją? Esi taip įtraukiama į personažo pasaulį, kad jį net pateisini.“
Aktorius. „Larsas Eidingeris, vokiečių aktorius, vaidina mano mylimąjį „Babilone Berlyne“, su randu veide – viena įdomiausių ir paslaptingiausių asmenybių. Vertinu jį dėl atsakingo požiūrio į darbą, paprastumo, puikaus humoro jausmo, saviironijos. Daug kartų įsitikinau: kuo didesnis talentas, tuo paprastesnis žmogus.“
