Josée, Jūsų karjeros kelias įspūdingas: šiuo metu esate vyresnioji šiuolaikinio meno kuratorė, atsakinga už Kanados ir tarptautinio šiuolaikinio meno kolekcijas Kanados nacionalinėje galerijoje, organizuojate personalines ir temines žymių menininkų parodas bei Kanados kūrėjų dalyvavimą meno bienalėse. Kaip prasidėjo Jūsų kelias į šiuolaikinio meno pasaulį ir kaip matote savo vaidmenį Kanados meno lauke?
Užaugau frankofoniškoje bendruomenėje netoli Otavos, Kanados sostinės. Menas visada buvo mano aistra. Nuo mažens žavėjo įvairios meno išraiškos formos, kaip šokis, muzika ir vaizduojamasis menas. Didelę įtaką karjerai padarė ir mano tėvas, kuris labai mėgo istoriją ir geografiją. Tik daug vėliau supratau, kaip jo susidomėjimas politikos mokslais ir užkrečiamas smalsumas lėmė mano kuratorines praktikas. Taip pat esu įgijusi vaizduojamojo meno bakalauro ir meno istorijos magistro laipsnius. Tokios studijos šiuolaikiniams kuratoriams kiek neįprastos, tačiau meninis išsilavinimas man padėjo kur kas geriau suvokti kūrybos procesus ir kurti auditoriją įtraukiančias patirtis.
Kaip ir minėjote, šiuo metu dirbu su šiuolaikinio meno kolekcijomis Kanados nacionalinėje galerijoje ir šią man suteiktą atsakomybę labai vertinu. Pirkdama ar priimdama dovanojamus meno kūrinius sąmoningai stengiuosi praturtinti galerijos kolekciją tokiais darbais, kurie kurtų naujus ryšius, iš skirtingų perspektyvų pasakotų reikšmingas istorijas, įvairiais būdais įtrauktų ir įkvėptų auditoriją. Kalbant apie platesnį kontekstą, kaip kuratorė, siekiu užmegzti ryšį su kuo daugiau menininkų tiek pačioje Kanadoje, tiek užsienyje, kad pajusčiau, kur esame šiuo momentu ir kur einame kaip visuomenė.
Kokie buvo Jūsų pirmieji žingsniai meno kuratorystės link, koks pirmasis darbas ir kokius didžiausius iššūkius tada reikėjo įveikti?
Pirmasis mano, kaip kuratorės, darbas buvo Kanados nacionalinėje galerijoje. Nemažai laiko dirbusi stažuotoja ir asistente, netrukau sėkmingai pasiekti asistuojančios kuratorės, atsakingos už šiuolaikinio meno sritį, poziciją. Tuo metu pagrindiniai iššūkiai kilo balansuojant tarp studijų ir darbo. Turėjau tęsti pradėtas studijas dirbdama visą darbo dieną ir savarankiškai organizuoti parodas, kad įgyčiau patirties. Mano pirma kuruota paroda susijusi su Kanados menininko Christopherio Pratto darbais, kuris gerai žinomas dėl savo paveikslų ir spausdintinės grafikos. Jis visada su manimi dosniai dalijosi patirtimi ir meile gimtajam kraštui – Niufaundlandui, tad kartu ten lankydavomės mėgstamiausiose jo vietose.
Būdamas vyresniosios kartos kūrėju, jis jau buvo parengęs nemažai parodų ir publikacijų, todėl man tapo svarbu įsigilinti į tuos kūrybos aspektus, kurie anksčiau neištirti. Rengdama parodą pažvelgiau į jo kūrybos ryšį su transformatyvia socialine ir politine Niufaundlando istorija. Pamenu, kad paroda daugelį nustebino, nes tai buvo pirmoji Ch. Pratto kūrybos analizė, nagrinėjanti sociopolitinius aspektus. Apskritai pažinti šį kūrėją ir užsitikrinti pagarbą, bendradarbiaujant su juo dar ilgus metus, buvo neįtikėtina patirtis. Parodą puikiai įvertino ir kritikai, ir auditorija, tad man buvo didelė garbė 2005 m. nacionalinėje meno apžvalgoje būti įvardinta „geriausiu naujųjų kuratorių talentu“. Po to Kanados nacionalinėje galerijoje atsivėrė durys kuruoti ambicingesnius projektus. Pavyzdžiui, 2008 m. kuravau teminę parodą „Caught in the Act. The Viewer as Performer“ („Užfiksuoti veiksme. Žiūrovas kaip atlikėjas“), kuri buvo viena didžiausių šiuolaikinių parodų, kada nors eksponuotų muziejuje. Taigi man, kaip jaunai kuratorei, buvo suteikta puiki galimybė eksperimentuoti ir ilgainiui savo darbais įrodžiau, kad galiu imtis ir individualių projektų.
Kas labiausiai teikia malonumą Jūsų darbe, dirbant tiek kuratore Kanados nacionalinėje galerijoje, tiek su kitais meno projektais?
Sakyčiau, man patinka glaudžiai bendradarbiauti su įvairiais menininkais ir suteikti jiems galimybę įgyvendinti unikalias vizijas. Manau, kad menininkai – mūsų laikų filosofai, kurie gali padėti pamatyti pačius save, susieti mus su kitais ir sujungti mūsų istorijas. Jų darbai gali būti tiltu tarp praeities, dabarties ir ateities. Todėl labiausiai esu patenkinta tuomet, kai meno kolekcijas galiu papildyti transformuojančiais kūriniais, o parodų lankytojams – kurti dinamiškas patirtis, sąveikaujančias su asmeninėmis jų istorijomis.
Galima teigti, kad meno kuratorius atsakingas už tai, kaip auditorija suvokia meną. Taigi kuratorių galima laikyti tarpininku tarp publikos ir menininko. Iš kur semiatės įkvėpimo kuruojamoms parodoms ir kaip formuojate žiūrovo ir kūrėjo santykį?
Išties galėčiau save laikyti tam tikru tarpininku ar tiltu tarp meno ir auditorijos. Pirmiausia, reikėtų pabrėžti, kad auditorijų yra daug ir skirtingų. Todėl manau, kad labai svarbu žinoti, kokį žiūrovą bandai pasiekti ir kokie jo lūkesčiai. Didžiausias mano įkvėpimas teminėms parodoms kyla klausantis skirtingas menines praktikas pasitelkiančių menininkų ir atrandant bendras juos jungiančias gijas. Man patinka jungti kūrinius, kurie iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti visai nesusiję, o vėliau tyrinėti, kaip jie pradeda dialogą vienas su kitu ir kaip mes tam pradedame teikti prasmę. Visada stebiuosi matydama, kaip vaikai sąveikauja su menu ir kuria jam įvairias reikšmes. Tačiau tam tikru mūsų vystymosi periodu, kai imame abejoti savo instinktais ir įžvalgomis, daugelis prarandame šį gebėjimą. Todėl dar vienas mano tikslas – atgaivinti žiūrovų nuostabą ir pasitikėjimą savo interpretacijos galia.
Ar dažnai lankotės kitų kuratorių parodose, kad pasisemtumėte įkvėpimo ir susipažintumėte su naujomis kuratorinėmis praktikomis? Jei taip, ko ten dažniausiai ieškote?
Norėdama susipažinti su naujomis meninėmis ir kuratorinėmis praktikomis įvairiose pasaulio vietose, dažniausiai lankausi tarptautinėse bienalėse. Jose ieškau to, kaip šios parodos atliepia jas supančią aplinką, tarptautines tendencijas ir naujus konceptus. Vertinu kūrybišką mąstymą, todėl mėgstu parodas, kurios palieka erdvės žiūrovų interpretacijoms ir nėra pernelyg teorinės ar didaktinės. Kurdama šiuolaikinio meno kolekciją Kanados nacionalinėje galerijoje, įvairiose parodose ieškau ir mažiau žinomų, tačiau novatoriškų ir patrauklių menininkų kūrinių.
Esate šiuolaikinio meno kuratorė. Kaip apibūdintumėte šiuolaikinio meno situaciją Kanadoje? Kuo modernus menas išskirtinis Jūsų šalyje ir kas Jus labiausiai žavi?
Kanada yra didelė šalis, kurioje, priklausomai nuo vietovės, egzistuoja skirtingi kūrybos ypatumai. Pavyzdžiui, Vankuveryje galima pastebėti vyraujantį konceptualaus meno ir fotografijos palikimą, susijusį su žymiais Kanados fotografais Jeffu Wallu, Ianu Wallace’u ir kitais menininkais, tačiau tokio palikimo pėdsakai jau nepastebimi Kvebeko provincijoje ar Kanados rytinėje pakrantėje.
Arktis taip pat yra išskirtinė ir įdomi. Joje vyrauja inuitų tautinės grupės menininkai, kurie gerbdami savo tradicijas ir praktikas glaudžiai bendradarbiauja tarpusavyje. Deja, dėl Kanados teritorijos dydžio daugelis menininkų dažnai nežino apie kitų menininkų, dirbančių atokiose vietovėse, darbus. Todėl man patinka sutikti kūrėjus specifinėje kūrybinėje jų erdvėje ir turėti galimybę užmegzti ryšių tiek įvairiose Kanados vietovėse, tiek ir už jos ribų.
Kalbant apie lietuvių meno pėdsakus užsienyje, ar Kanados auditorijai žinomi lietuvių menininkų darbai ir ar galėtume rasti jų kūrinių tarp šiuolaikinio meno atstovų Kanados galerijose?
Pirmiausia, galimybė tapti Kauno bienalės kuratore man atvėrė duris ir suteikė nuostabią progą dirbti su daugeliu Lietuvos menininkų ir dar geriau susipažinti su šalies kūrėjais bei jų naudojamomis praktikomis. Galiu pastebėti, kad Kanadoje tikrai yra pripažintų lietuvių menininkų, o daugelis jų siejami su „Fluxus“ judėjimu. Nacionalinės galerijos kolekcijoje turime vizualiojo meno kūrėjo Žilvino Kempino instaliaciją „Double O“ („Dvigubas O“) ir kelis Jurgio Mačiūno filmus.
Apskritai jaunoji menininkų karta Lietuvoje labai dinamiška ir įdomi. Jų kūryboje yra eksperimentinės ir netgi, sakyčiau, revoliucinės dvasios, kurią galima sieti ir su „Fluxus“ judėjimo atstovų Jurgio Mačiūno bei Jono Meko palikimu. Neabejoju, kad artimiausiu metu lietuvių kūrybos bus tik daugiau.
Jus būtų galima vadinti tikra Venecijos bienalės eksperte, organizavusia keletą pripažinimo pelniusių Kanados menininkų parodų. Su Jumis dirbę kūrėjai: kolektyvas „Isuma“ (2019 m.), Geoffrey Farmeris (2017 m.), Shary Boyle’as (2013 m.) ir Stevenas Sheareris (2011 m.), kėlė tapatybės, vienatvės, atsparumo, begalybės, egzistencijos, asmeninių patirčių ir kitus fundamentalius klausimus. Kaip, Jūsų nuomone, bėgant metams pasikeitė menininkų perteikiamos temos ir žiūrovams siunčiamos žinutės?
Į šį klausimą gan sunku atsakyti, nes visi menininkai labai individualūs, kaskart įgyvendinantys skirtingas idėjas. Kiekvienoje Venecijos bienalės parodoje sukuriama nauja, specifinę autoriaus idėją atspindinti patirtis. Viename savo straipsnių esu analizavusi Kanados paviljono istoriją, kurioje nagrinėjau, kaip buvo rengiamos parodos nuo 1958 m. iki 2017 m. 1958 m. pristatytas paviljonas atliepė tuometes architektūros, parodų dizaino tendencijas, 1950-aisiais ir 1960-aisiais kurtų paveikslų ir skulptūrų kontekstą. Buvo siekiama formuoti dinamiškesnę patirtį žiūrovams, sukurti ryšį tarp galerijos ir ją supančios aplinkos bei įnešti natūralios šviesos. Ilgainiui keičiantis meninėms praktikoms, kūrinių mastui ir atsiradus naujoms technologijoms, paviljoną imta naujoviškai integruoti į meninius, kuratorinius ir architektūrinius projektus.
Kelerius metus dirbdama su Venecijos bienalėje dalyvaujančiais menininkais ir pati stebėjau, kaip transformavosi Kanados paviljonas, įvairiems menininkams stengiantis įgyvendinti naujas idėjas ir kurti skirtingą santykį su auditorija. Pavyzdžiui, Geoffrey Farmerio instaliacijoje „A Way Out of the Mirror“, kurioje buvau atsakinga už logistinius ir techninius aspektus, buvo sudaryta ypatinga galimybė stebėti, kaip menininkui parodos paviljonas tampa neatsiejama jo kūrinio dalimi, asmeninių ir kolektyvinių traumų simboliu ir priminimu auditorijai apie sunaikinimo ir atsinaujinimo procesus.
Buvote pakviesta tapti pagrindine jau visai netrukus prasidėsiančios Kauno bienalės kuratore. Žmonės, atėję į meno bienalę, dažnai tikisi tam tikro meninio atsako, reaguojančio į pasaulinę situaciją, geopolitines ir psichosocialines patirtis. Kaip apibūdintumėte dabartinę pasaulio būklę ir kaip ji šiemet paveiks Kauno bienalės išskirtinumą?
13-oje Kauno bienalėje bus nagrinėjamos žmogaus atsparumo, priespaudos, neteisybės ir prisitaikymo istorijos, todėl bus siūloma apmąstyti dabartinę pasaulinę padėtį, įskaitant pandemiją, krizinę situaciją Baltarusijoje ir kitose šalyse. Paroda „Once Upon Another Time... gyveno jie jau kitaip“ tiria su transformacija susijusius mitus ir fikcijas, taip pat asmeninių ir bendruomeninių patirčių istorijas. Todėl kiekvienas parodos darbas turi savo žinią ir savo istoriją. Mano tikslas šiame kontekste yra, įtraukiant visus kylančius skirtumus ir panašumus, iš individualių menininkų kūrinių gijų sukurti bendrą istoriją, užmegzti jų tarpusavio dialogą ir leisti žiūrovams atrasti kūrėjų darbus istoriškai reikšmingose Kauno vietose.
Kaip apskritai buvo sugalvota parodos „Once Upon Another Time... gyveno jie jau kitaip“ koncepcija ir kokie pagrindiniai klausimai joje bus keliami?
Parodos koncepcija buvo sukurta dar prieš pandemiją ir tam tikra prasme buvo pranašiška, nes daugelis mūsų per pastaruosius 18 mėnesių egzistavo išgyvenimo režimu. Žmonių atsparumo fenomenas gali būti įkvėpimo šaltinis, nes ir toliau susiduriame su nelaimėmis, neteisybe, priespauda ir klimato kaita, pasaulis patiria krizę dėl COVID-19 ir nuolatinę socialinę neteisybę. Visuotinė pandemija mums parodė, kaip artimai mes visi susiję tiek gerąja, tiek blogąja reikšme. Todėl krizinės patirtys skirtingose visuomenėse gali sukelti nepasitikėjimą, baimę ir netgi smurtą.
Tikiu, kad pasaulinę situaciją atliepiantys bienalės menininkų darbai bei įtaigios istorijos suteiks galimybę įsijausti ir iš naujo atrasti ryšį vienam su kitu. Pradėjus organizuoti Kauno bienalę, uždaviau sau kelis klausimus: kaip galime prisitaikyti ir judėti į priekį bei kaip galime gyventi kitaip? Todėl menininkai savo darbuose siūlys atrasti įdomius ar kiek kritiškus atsakymus į šiuos klausimus ir padės mums pergalvoti savo vertybes, įsitikinimus, prisiminimus, tapatybes, santykį su gamta ir nežinomybe.
Siekdama geriau susipažinti su Lietuva, šalies menininkais ir jų kūryba, Lietuvoje lankėtės dar prieš pandemiją. Deja, pandemijos apribojimai sujaukė Jūsų tolesnių kelionių į Lietuvą planus ir paveikė bienalės organizacinį darbą. Kaip priėmėte šiuos iššūkius ir kaip tokiomis neįprastomis sąlygomis užmezgėte ryšį su Kaunu bei vietiniais menininkais?
Pandemija turėjo didžiulę įtaką bienalės organizavimo procesui ir darbui su menininkais, kurių iki tol niekada nebuvau sutikusi asmeniškai. Ieškodama galinčių pasirodyti menininkų, virtualiai susitikau su daugiau nei trisdešimčia lietuvių kūrėjų ir galiausiai atrinkau vienuolika. Dėl pandemijos turėjau pakeisti savo darbo metodiką ir kurti ryšius su menininkais, kitais kuratoriais, rašytojais ir kultūrininkais virtualiai. Taigi laikas, kuris būtų praleistas kelionėse, buvo investuotas į kokybiškesnius ir ilgesnius susitikimus su kūrėjais.
Taip pat labai pasitikėjau visa Kauno bienalės komanda ir jos vadove Neringa Kulik. Neringa – išskirtinė kolegė ir pagrindinis žmogus, padėjęs susipažinti su unikaliomis vietinėmis erdvėmis ir susitikti su partneriais. Per visą šį laiką užmegzti santykiai su kūrėjais ir organizacine komanda ypač stiprūs, nes dirbome kartu net sunkiausiomis sąlygomis ir išgyvenome tai, kas parodos koncepcijai suteikia dar daugiau gylio.
Viename interviu sakėte, kad Jūsų pagrindinis tikslas Kauno bienalėje yra „sukurti prasmingas žiūrovų patirtis, pristatant meno darbus, kurie kalba apie žmoniją šiuo konkrečiu laikmečiu.“ Kokias transformuojančias žinutes žiūrovai turėtų išsinešti iš Jūsų kuruojamos bienalės?
Nesitikiu, kad lankytojai iš parodos išsineš tas pačias transliuojamas žinutes, jos kiekvienam bus individualios. Tikiuosi, kad žiūrovų pažintis su meno kūriniais, eksponuojamais folkloriniam menui, gamtos ir sporto istorijai skirtuose muziejuose (A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje / Velnių muziejuje, Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje, Lietuvos krepšinio namuose), paskatins įsigilinti ir apmąstyti istorijas, kurios bus pasakojamos šiose vietose. Todėl siekiu, kad bienalės lankytojai galėtų mokytis iš skirtingų menininkų žiūros kampų, išraiškos formų ir pajustų ryšį su asmeninėmis istorijomis.
Parodų organizavimo procesas labai dinamiškas ir dažnai pilnas iššūkių. Kokios buvo daugiausiai iššūkių kėlusios ir sėkmingiausios parodos Jūsų karjeroje?
Jau minėtus Venecijos bienalėje dalyvavusių menininkų G. Farmerio ir kolektyvo „Isuma“ projektus galėčiau laikyti vienais sudėtingiausių ir sėkmingiausių. Ambicinga G. Farmerio paroda buvo iššūkis konceptualia, logistine ir technine reikšme, nes vizijai išpildyti reikėjo koordinuoti tris kūrybines komandas Kanadoje, Šveicarijoje, Italijoje ir projektuoti naują paviljono konceptą.
Inuitų kino kūrėjų „Isuma“ paroda buvo sudėtinga kitkuo. Menininkams rengiantis parodyti autentiškus, kultūrinėmis inuitų tradicijomis grįstus filmus, turėjome išspręsti su vaizdo projektavimu susijusius sunkumus, atsiradusius dėl Kanados paviljone esančių stiklinių fasadų skleidžiamos šviesos. Taip pat šioje instaliacijoje siekėme paskatinti lankytojus sulėtinti tempą, o tai išties sudėtinga užduotis tokiame renginyje kaip Venecijos bienalė. Minėti iššūkiai suteikė galimybę išmokti naujų darbo metodų ir įsiklausyti į kitus. „Isuma“ paroda apskritai pakeitė mano pačios požiūrį į darbą su menininkais, nes susidūriau su istoriškai Kanadoje susiklosčiusiais kolonijinės neteisybės aspektais.
Jūsų šiuolaikinio meno apžvalgos yra pasirodžiusios įvairiuose meno ir periodiniuose leidiniuose Kanadoje ir už jos ribų. Žvelgiant iš šiuo metu pasauliniu mastu vykstančių krizių perspektyvos, kokias meno tendencijas matote postpandeminėje realybėje? Kaip menas apskritai gali padėti išgyventi šiuo sudėtingu laikotarpiu?
Mano patirtis rodo, kad menas gali padėti rasti ryšius tarp skirtingų kartų, įveikti sienas ir skirtumus. Jei skirsime pakankamai laiko tam, kad pamatytume pasaulį kito žmogaus akimis, tai gali padėti būti atviresniems ir dar geriau suprasti vienam kitą. Taigi įsivaizduoju, kad meno kūrimas, ypač pasitelkiant didesnį tarpusavio bendradarbiavimą, artimoje ateityje taps dar svarbesnis.
Spartėjanti skaitmenizacija po truputį keičia ir kūrybines išraiškas. Kaip manote, kaip ateityje gali kisti tarptautinės šiuolaikinio meno bienalės, kai į meno sritį vis labiau veržiasi naujosios technologijos, skirtos ne tik aukštesnio technologinio lygio sprendimams sukurti, bet ir virtualiai bendrauti su auditorija?
Per pandemiją visi pamatėme, kaip keičiasi meno auditorija. Žmonės, negalėdami keliauti į tarptautines parodas, siekia įsitraukti į jas kitais būdais. Todėl manau, kad hibridiniai renginiai, kuriuose telpa tiek fiziniai, tiek virtualūs potyriai, ilgainiui egzistuos kaip nauja norma.
Taip pat galiu nujausti, kad žiūrovai ištroškę daugiau įvairialypių potyrių – nuo efektingų iki verčiančių susimąstyti patirčių. Aš pati daug laiko praleidau apmąstydama parodos auditorijų klausimą. Esu tvirtai įsitikinusi, kad būtina bendrauti su vietos bendruomenėmis, nes parodos turėtų būti svarbios ne tik tai vietai, kurioje yra organizuojamos, bet ir vietos gyventojams.
Kas toliau – kokie planai ir projektai laukia ateityje?
2021-ieji buvo labai intensyvūs kūrybos atžvilgiu. Nemažai pastangų pareikalavo darbas su daugybe naujų muziejaus viešosioms erdvėms užsakytų kūrinių, prestižinių Kanados šiuolaikinio meno apdovanojimų „Sobey Art“ organizavimas ir Kauno bienalės kuravimas. Veiklos horizonte – mano kuruojama paroda, kurioje nagrinėjama šokio išraiška šiuolaikiniame mene, taip pat darbas su naujais užsakymais ir būsimų išvažiuojamųjų Kanados nacionalinės galerijos parodų organizavimas. Ateityje tikiuosi turėti dar daugiau galimybių įgyvendinti reikšmingų projektų Lietuvoje.
