Julija, esate menininkė. Ne tik kuriate drabužius, bet ir tapote paveikslus, neseniai pristatėte karantino įkvėptą mini kolekciją – mados kapsulę „Trys plius viena“. Kas Jums yra menas? Kokią vietą Jūsų gyvenime jis užima?
Menas gyventi – klišė, vartojama kalbant apie prabangą. Prieš akis iškyla oranžinės spalvos kokteiliai žydros jūros pakrantėje.
Tai yra melas. Tuštuma, už kurios nieko nėra. Menas gyventi yra visuma: jos pradžia yra gebėjimas susitarti su savo demonais, tąsa – smalsumas ir noras mokytis, o šią visumą įtvirtina tokia vertybių sistema, kurioje svarbiausia rasti savo tiesą, ją pripažinti ir jos laikytis, nepaisant nieko. Toje sekoje dar labai svarbus yra džiaugsmas, patiriamas atpažįstant įvairius pojūčius, stebint aplinką bei save ir kuriant. O kūryba įmanoma visur: t. y. kurti galima santykius, savo aplinką, auklėjant vaikus, gaminant maistą, taip pat sodininkystės, verslo, sporto, dizaino, medicinos, architektūros, inžinerijos, tapybos, skulptūros, keramikos ar siuvimo srityse. Kurti galime viską, prie ko prisiliečiame, o tada matome ir savo smalsumo bei išradingumo nulemtą rezultatą.
Mano kuriamas menas yra kūrybinių mano asmenybės galių tąsa, tarsi nervų rezginys, išsitempiantis į holistinį mano pasaulį, darbais kalbantis apie galią, rūpestį, džiaugsmą būti ir kurti. Tais darbais dalinuosi tikėdamasi sukurti aplinką, kuri išpildo ir pripildo pasaulį grožio, skleidžia dėkingumo ir estetikos pajautą mano kūrinius matantiems bei jaučiantiems žmonėms.
Kokia Jūs esate? Kas ta tikroji Julija Janus?
Esu pusiau introvertė, pusiau ekstravertė. Mėgstu gyventi savo oazėje, namai yra mano didžiausias energijos šaltinis. Meilė ir kūryba – gyvenimo skonis. Smalsumas – variklis. Aš esu veidrodis, mokausi atspindėdama ir dar esu Darytoja: viskas, ko išmokstu, turi būti tuoj pat pritaikoma praktiškai, kitaip nematau prasmės ko nors imtis.
Esu ir idealios durys – puikiai moku bendradarbiauti ir suvedu žmones bendram tikslui. Nuolat būnu mokymosi procese: šiuo metu iš naujo mokausi atpažinti savo emocijas ir jas išgyventi. O kiek jų sušlaviau po kilimu per paskutinius ketverius metus... Paslėpiau emocijas tada, kai atsisakant vieno didelio savo gyvenimo projekto reikėjo atsisveikinti su kolegomis. Nenorėjau, kad mano skausmas didintų jų patiriamą stresą, nes ir kolegos išgyveno pokyčius. Tuomet skyrybos ir mamos mirtis – viską ir toliau šlaviau po kilimu.
Mano silpnybė – mėgstu tinginiauti ir daryti dalykus, kurie man patinka, o ne kurie tuo metu būtini. Tam, kad laikyčiausi sistemos, leidžiančios pabaigti darbus ir pasiekti rezultato, turiu bendradarbiauti su kitais žmonėmis. Ir tada su manimi galima nuversti kalnus.
Kai vieną dieną išlindo nugaros skausmai, maniau, tai sporto sukelta trauma, tačiau kai skausmas perėjo į lėtinį, pamažu iš proto varantį kojų nervų skausmą, susimąsčiau. Iškentėjusi du mėnesius trukusį kolitą, supratau, kad tai, kas liko po kilimu, gyva, veržiasi lauk ir turės išeiti, noriu aš to ar ne. Pasirinkimas buvo paprastas: dirbti su savimi ir sveikti arba ir toliau leisti visiems neišgyventiems ir nepaleistiems jausmams naikinti mane fiziškai. Renkuosi darbą su savimi, nes be galo noriu ir toliau kurti...
Prieš trejus metus uždarėte savo parduotuves, sakėte jautusi tam tikro apsinuodijimo mada požymių. Išvardijote ir daugiau tuo laikotarpiu Jus užklupusių negandų. Tačiau šiandien ir vėl grįžote į mados verslą, vėl kuriate. Kaip manote, esate stipri asmenybė?
Visi esame asmenybės. Asmenybės skiriasi vienos nuo kitų savo elgesiu, sąmoningumo, suvokimo lygmenimis, joms būdingais emociniais elgesio modeliais. Tyrėjai asmenybių tipus bando susisteminti, suskirstyti pagal emocinį elgesį.
Manau, holistiniu požiūriu, visi esame lyg programinių elgesio modelių rinkiniai, o modelius perimame iš šeimos, jų veikiami elgiamės vienaip arba kitaip, laviruojame tarp psichologinių traumų ir įskiepytų elgsenos normų. Traumos gali būti ir paveldėtos, jei jas patyrė mūsų tėvai, savo elgesiu tuomet natūraliai traumavę ir mus. Sąmoninga ir stipri asmenybė bando suvokti, atpažinti programą ir išsivaduoti iš jos gniaužtų, pakeisti ją į sveikesnę sau ir savo artimiesiems. Visas sąmoningas gyvenimas yra asmenybės ugdymosi kelias, savo programos keitimas, kad ši leistų reikštis tam, ką vadiname likimu.
Ar turite vietą, kurioje jaučiatės geriausiai, kur vykstate atgauti jėgų?
Tai namai. Šiaip jau visos vietos yra nuostabios savaip. Jei jose išgyvenu pakilimą ar kritimą, stiprius jausmus arba tiesiog turiu galimybę kuo nors gėrėtis, tas vietas prisiminsiu. Bet tai, kas yra mano namai, yra mano Vieta. Ten atgaunu jėgas. Kuriu ir ilsiuosi. Namai man – energijos susigrąžinimo vieta.
Koks šiuo metu didžiausias Jūsų noras?
Kurti. Galėti kurti ir galėti džiaugtis. Labai domiuosi holistiniu pasaulio suvokimu. Kalbant apie viską: gyvenimo būdą, meną, architektūrą, madą, muziką, mediciną, turizmą ir t. t. Noriu sieti savo kūrybą su holizmu. Remiuosi paprasta mintimi, kad nė vienam iš mūsų, nesvarbu, ką veiktume, neužtenka pažinti ir žinoti tik savo srities elementus. Būtina gilintis į visumą ir ryšius tarp atskirų elementų – tik tada pažinsime visatą ir Kūrėją.
Forma yra vienas iš septynių meno elementų – vaizdinių priemonių, kurias menininkai naudoja kurdami. Kas Jums yra forma? Kokios formos įkvepia kurti?
Forma yra matoma bet kokio fizinio daikto struktūra ir siluetas. Gyvo ir negyvo. Ji gali būti natūrali, sukurta gamtos, ir nenatūrali – sukurta žmogaus.
Geometrinė forma man siejasi su vyriškuoju pradu, o banguota, pasiskolinta iš gamtos, – su moteriškuoju. Gražiausia ir subtiliausia jų harmonija pasireiškia tada, kai abi, būdamos šalia, stebėtinai dera, kartu iliustruodamos ir žmogaus bei gamtos dermę. Abi formos rūšys turi matematinę savo taškų seką, o šioms jungiantis forma tampa kūriniu.
Žmogus, pats būdamas gamtos forma, yra unikalus, kaip ir bet kuris gyvis, augalo lapas, smiltis, snaigė. Gamta mus apdovanojo konstruktyviu kūrybiniu mąstymu ir geometrines bei banguotas konstrukcijas mes kuriame mastydami apie savo gyvenimo įrankius, namus, net maisto ir drabužių formas. Tai nuostabi savybė, beveik dieviškas gebėjimas papildomai sukurti savo esybės tęsinius.
Kaip suprantate gerą skonį?
Net vanduo turi be galo daug skonio atspalvių. Druska – taip pat. Mane žavi skonio harmonija. Žinant skonių dermės paslaptis, lengva pagaminti bet kokį patiekalą. Tačiau tai dar nereiškia, kad maistas patiks visiems. Skanumas priklauso nuo visų penkių pojūčių – ne tik nuo skonio. Taip pat – nuo aplinkos.
Įdomu, kad skonį gebame įsiminti – jis įsirašo į mūsų atminties istoriją, besiformuojančią visą gyvenimą. Dažnai tai, kad mėgstame vienokį ar kitokį maistą, susiję su tam tikrais prisiminimais. Taip atsiranda bendra ir šeimos, tautos skonio atmintis, palikimas.
Yra ir dar viena skonio reikšmė – kai kalbame apie estetinį skonį: gebėjimą gražiai rengtis, derinti aksesuarus, kurti savo stilių, aplinką. Tuomet sakome, jog dėl skonio nesiginčijama, tačiau juk iš tikrųjų aršiai ginčijamės...
Net mūsų manieros, elgsena tapatinamos su geru arba prastu skoniu. Yra posakis: skaniai arba neskaniai pajuokavo. Skirtinguose visuomenės sluoksniuose tas pats elgesys, išvaizda, kalba ar aplinka vertinama labai skirtingai, pasižymi savitomis normomis ir madomis.
Taigi skonis apima visą mus supantį paveldėtą ir nuolat tobulinamą estetinį pojūčių pasaulį.
Kai žmogaus gyvenime įvyksta pokyčių, neretai kartu permąstomos ir vertybės. Kokia vertybė šiandien Jums yra pati didžiausia?
Šiais Šeimos gynimo maršų laikais tai gali nuskambėti ortodoksiškai, bet didžiausia vertybė man yra šeima. Taip, galbūt šeimos narių gyvenimo kartu laikas trumpėja, galbūt šiuolaikinė socialinė sistema ir gali padėti sėkmingai išgyventi po vieną ar kuriant trumpalaikius santykius, tačiau tai, ką atsinešame iš savo giminės, šeimos, tai, kas mus kuria ir palydi tolyn į gyvenimą, yra mūsų vertė ir įgytas palikimas, be kurių nebūtume tokie, kokie esame. Tik paskui galiu gilintis į palikimo aspektą, bandyti keisti save suvokdama, ką paveldėjau, išmokau ir ko nenoriu perduoti vaikams, bet toks procesas įmanomas tik turint šeimą ir jos istoriją, žmones ir prisiminimus. Ir man nesvarbu, kokia ta šeima bus ateityje, ji vis tiek liks didžiausia mano vertybė.
