Vaidinate Sniego karalienę – pasakoje ji pagrobia Kajų, atrodo eilinė blogiukė, kaip ją matote jūs pati, kokia jūsų Sniego karalienės istorija?
Faktas, kad per „Sniego karalienę“ kalbame apie emocijas, jausmus, apie tai, kokie esame, kai mylime arba kai atsiribojame. Esmių esmė – žmogiškumo paieškos. Šioje pasakoje Gerda nugali, nes ji myli. Jei žmogus myli – jis visada laimi.
Sniego karalienė man atrodo nuostabi. Ji kelia pagarbią baimę, bet joje nedominuoja pyktis. Ji didinga, akistatoje su ja neįmanoma nejusti bauginančio šiurpo. Ji taip pat nėra blogis ar teisėja, ji leidžia žmonėms gyventi ir būti tuo, kuo jie yra, juk žmogus pats kuria savo likimą. Kajus suklysta, o Sniego karalienė yra jo prasižengimą atspindintis nešališkas veidrodis.
Kai Gerda išeina ieškoti Kajaus, Sniego karalienė jaučia jos artėjimą. Kai galiausiai Gerda ateina į Ledo karalystę, Sniego karalienė šypsosi ir su mergaite nekovoja, pasitraukia į šalį, kad vyktų tai, kas turi įvykti. Su meile kovoti negalima. Pjesėje rašoma, kad norint įveikti Sniego karalienę reikia dvylikos vyrų jėgos, bet pas ją einanti trapi mergaitė nešasi begalinę meilę, o meilė nugali viską. Sniego karalienė man atrodo išmintinga mokytoja.
Ar čia pirmas darbinis susitikimas su H. Ch. Anderseno „Sniego karaliene“?
Taip. Esu buvusi Coliukė, Alisa stebuklų šalyje, princesė, Pelenė – įvairiuose vaikiškuose spektakliuose atlikau įvairiausius vaidmenis. Iki rekonstrukcijos spektaklių vaikams teatre buvo daug. Ta era praėjo. Per tą laiką gimė ir praaugo jaunesnysis sūnus, jam tuoj 13 metų, ir jis būtent tame amžiaus virsme, kaip ir Kajus. Man labai smalsu, kaip mano paauglys pamatys mane spektaklyje, kokius išgyvenimus jam sukels „Sniego karalienė“.
Skaitėte ir pačią pasaką, kokį įspūdį ji jums paliko, kuo jos tekstas įdomus suaugusiam skaitytojui?
Pritarsiu režisieriui P. Tamolei – tai turbūt pati gražiausia pasaka. „Sniego karalienė“ yra daugiasluoksnė, daugiabriaunė, ji nepaviršutiniška, netiesmuka. Iš tiesų net negali labai paprastai atsakyti, apie ką ji yra. Joje tiek daug plonybių. Skaitant ją gali apimti ir šiurpulys, ir ekstazė. Labai myliu pasakos Gerdą ir spektaklyje jos vaidmenį atliekančią Samantą Pinaitytę. Sunku įsivaizduoti, kokia nepaprastai stipri mažoje mergaitėje slypinti meilės jėga. Matau Gerdoje save, kai buvau mažytė. Buvau pilna meilės. Bet pripažinsiu, dabartiniame gyvenimo etape man įdomiau vaidinti Sniego karalienę. Taip, nuo jos sklinda šaltis, bet būtų primityvu teigti, kad ji neturi jausmų. Jie yra, bet užšalę. Dažnas iš mūsų užsidarome savyje, užšąlame, kartais ir pati esu tokia. Kodėl? Kodėl Sniego karalienė tokia šalta, kodėl ji neprisileidžia kitų? Manau, kad jos personažas kalba apie kiekvieną iš mūsų – visus, kurių širdis yra ar buvo sužeista.
Įdomu, kad lyginate Gerdą ir Sniego karalienę, gal būtų galima svarstyti, kad jos abi skirtingi poliaus galai – šviesus ir tyras vaikystės pasaulis bei nubrozdintas suaugusiųjų?
Viskas atsimuša į mano viduje slypinčią mažą mergaitę. Ji vaikystėje mokėjo labai stipriai mylėti, bet pati nebuvo mylima žmogaus, kurio meilės reikėjo labiausiai – mano atveju, mamos. Ta maža mergaitė dėl meilės būtų padariusi viską, besąlygiškai. Gerda iš tiesų atitinka tą mažą mergaitę – ji savyje turi tokią galią, kad jos akivaizdoje tirpsta patys baisiausi dalykai. Dėl savo Kajaus ji padaro tai, kas atrodo neįmanoma. Jaučiu savyje turinti tą galią, stipriai myliu, pasitikiu ir taip pat neturiu baimės jausmo. Bet jaučiu bendrystę ir su Sniego karaliene. Ji jau mačiusi gyvenimo ir saugo savo širdį.
Jau kelis kartus pakartojote, kad meilė nugali viską. Tai gražus sentimentas, bet, jūsų nuomone, kiek gali būti atvira žmogaus širdis, kiek vaikiško tyrumo galima turėti einant per gyvenimą, kaip jūs pati renkatės nešti savo širdį?
Geras klausimas. Man norisi apie tai kalbėti, nes atvirumas gimdo atvirumą. Mes užsišaldome, nes kartais tiesiog per daug skauda. Neleidžiame sau iki sielos gelmių pasitikėti kitais, atsiverti, nes jau esame patyrę išdavystę. Vaikams sakome, kad nelįstų prie ugnies, nes nudegs. Bet tol, kol nenudega, jie neišmoksta netiesti į ją pirštų. Taip ir mes, kaskart gavę skaudžių pamokų užsiveriame, tarsi užsidedame apsauginį šarvą. Eiti visai atvira širdimi per gyvenimą, jos nesaugant, per daug pavojinga: jei atveri širdį, o ji sužeidžiama – skauda, o randas lieka visam gyvenimui. Galiu šokti į vandenyną ir plaukioti su rykliais, nebijau to, bet ištraukti širdį ir atverti ją, apnuoginti – ne. Nesitapatinu su Sniego karaliene, bet turiu savyje jos šaltuko. Aš jau nebesu naivi ir suprantu, kad vidinę Gerdą išsaugoti suaugusiam žmogui sunku, o gal net ne visada įmanoma.
Klausantis jūsų justi, kad, kalbant pasakos terminologija, jums yra tekę viešėti sušalusių jausmų pasaulyje, Sniego karalienės pilyje, kas jums padėjo iš jos ištrūkti?
Tikėjimas. Aš niekada neprarandu vilties ir, ačiū Dievui, šalia yra žmonės, kuriais pasitikiu, žinau, kad esu jų priimama ir mylima. Man padeda dalinimasis, išties svarbu išventiliuoti skausmą, nelaikyti jo savyje. Jei žmogui skauda, bet jis tyli, visi neiškalbėti, neišverkti ir neiššaukti dalykai gali grįžti per kokią nors ligą. To mus mokė ir ruošiantis savanoriavimui psichologijos kursuose, seminaruose.
Man pačiai pasisekė, kad esu aktorė ir galiu save visą atiduoti scenoje. Ypač dabar, kai turimi vaidmenys tokie stiprūs, gilūs – tai kartais veikia kaip gili terapija, išsprogdinu 100 procentų per savo vaidmenis viską ir dar daugiau!
Taip pat labai padeda ir tyla, įsiklausymas į save, malda. Tai – pamatiniai dalykai ir stipriai į juos remiuosi.
Jau ne vienerius metus savanoriaujate Pagalbos moterims linijoje. Kai bendraujate su skambinančiais – kas, jūsų nuomone, svarbiausia jus pasiekiantiems žmonėms?
Labai įstrigo į širdį vienas iš paskutiniųjų skambučių. Su ta mergina dar nebuvau kalbėjusi, kai kuriuos skambinančius jau atpažįstame iš balso. Ji kalbėjo nuoširdžiai ir tai buvo svarbu, nes būdamas atviras žmogus pirmiausia yra atviras sau pačiam. Pokalbio metu ji pravirko, o pabaigoje jaučiau, kad šypsosi. Savanoriaudami mes patarimų nedaliname – išklausome, girdime, atjaučiame. Kartais atsiliepi, o kitame laido gale tyla, vėliau išgirsti kūkčiojimą, visada su kitu kalbu kaip su savo artimu. Pajutęs, kad tau rūpi, kad iš tiesų klausaisi, žmogus atsiveria. Gyvenime mes dažnai bendraujame formaliai – neturime laiko giliai išklausyti, o aplink mus labai daug sužeistų sielų, vienišų žmonių. Viskas paprasta, čia nereikia išradinėti dviračio – kiekvienas be išimties nori būti išgirstas, suprastas, mylimas.
Iš tiesų savanorystė mane pačią labai daug moko, aš tiek daug gaunu. Pastebiu, kad atsirado kantrybės neskubant būti su žmogumi. Nepertraukti pokalbio, neįsiterpti, nepatarinėti, nemokyti, nes neva aš žinau geriau. Būdamas nuolankus ir mažesnis – augi pats. Natūraliai, neforsuojant.
„Sniego karalienėje“ telpa pasakojimas apie užšąlančius jausmus ir tą šaltį tirpdančią meilės galią. Sakoma, kad vienas iš žmogiškų bruožų yra gebėjimas pasakoti istorijas, kaip manote, kokią svarbą turi pasakos?
Mano šviesios atminties močiutė, tėčio mama, beveik nemokėjo skaityti, ji pasiimdavo knygą ir „skaitydavo“ anūkams – ji kūrė, o jos fantazija buvo neįtikėtinai galinga. Beje, spektaklyje įpintas vienas mano močiutės pasakojimas, juo dalinausi per repeticijas. Kai ji tą nutikimą pasakojo, aš klausiausi išplėtusi akis ir sulaikiusi kvapą. Ji pasakojo, kad būdama maža ėjo mišku ir pamatė priešais ateinančią didelę moterį, sulig eglėmis didumo, didelę, didelę, apsirengusią juodai. Ji artėjo link mano močiutės visa ūždama ir su ūžesiu pralėkė pro šalį. Močiutė sakė, kad labai išsigando, bet tai moteriai pasakė „laba diena“. Vėliau grįžusi namo savo mamai pasakojo apie tą susitikimą, o mama jai pasakė, kad tai buvo į bažnyčią melstis skubanti dūšelė ir reikėjo sakyti „garbė Jėzui Kristui“. Manyje tas pasakojimas iki šiol gyvas ir aš šventai tikiu, kad jis nutiko iš tikrųjų. Džiaugiuosi, kad šis epizodas rado vietą „Sniego karalienėje“. Žinodami savo ribas, save įstatome į rėmus ir jų nekvestionuojame. Pasakose išlaisviname save, nebijome žengti ten, kur nesame buvę. Labai turtingi tie vaikai, kuriems tėvai, seneliai, dėdės ar tetos seka pasakas.
Mes kiekvienas savyje nešiojamės meilės ilgesį, o pasakose meilė triumfuoja.
„Sniego karaliene“ grįžtate pas vaikų publiką. Ar išeiti prieš vaikų publiką kažkuo skiriasi nuo išėjimo prieš suaugusiuosius?
Vaikai yra patys tikriausi, vaikai nemeluoja, aišku, gali prikurti visokių istorijų, bet jie labai nuoširdūs. Jei prisibelsi iki jų širdies ir jie pasitikės – pajusi tokio nuoširdumo pliūpsnį, kad net silpna pasidarys. Dėl to ypatinga vaidinti vaikiškuose spektakliuose. Jau pamiršau tą jausmą. Bus įdomu sugrįžti visai kitame amplua – ne gerosios mergaitės, o Sniego karalienės. Vaikai labai įsijaučia, susitapatina su veiksmu scenoje, o kas jei gindami Kajų, tuo pačiu ir save, kas nors sušuks ar net bėgs į sceną? Labai laukiu premjeros. Bet noriu pabrėžti, kad šis spektaklis ne tik vaikams – jis visai šeimai, kiekvienam žmogui.
Neseniai matavotės Sniego karalienės kostiumą, papasakokite, kokius pojūčius jis jums kelia?
Pats pirmas primatavimas nelabai džiugino, kažkaip kitaip įsivaizdavau Sniego karalienę, bet pasitikėjau komanda ir jos profesionalumu. Kostiumų dailininkė ir scenografė yra labai talentinga, ji unikaliai pamatė „Sniego karalienės“ pasaulį. Sniego karalienės meškenos sveria penkis kilogramus, po apačia dar apie porą kilogramų sverianti suknelė. Su kostiumu esu sunki, įžeminta, didinga. Sniego karalienė viską turi savyje, jai nereikia daug pastangų ar gestikuliacijos – vos pakeliu ranką ir viskas vyksta. Bus gražu ir įspūdinga.
