Sakėte man: „Septynerius metus ir dar pusę jaučiuosi įstrigusi, juk buvau nusprendusi – sueis 60 ir viskas, baigiu.“ Ar įstrigote, nes padėti tašką yra gąsdinantis veiksmas? O gal, metams bėgant, išeiti tapo nebe taip baisu?
Ir baisu, ir nelengva, ir nepaprasta. Ne aš viena sulaukiau tokio amžiaus, aplink daug tokių draugų ir draugių, mūsų bendraamžių. Visokių išėjimų mačiau, liūdnų – irgi. Tie septyneri metai, matyt, man buvo duoti, kad prisijaukinčiau suvokimą, jog pasibaigus vienam tarpsniui prasideda kitas. Ir tie tarpsniai visai žavūs: baigei mokyklą – vienas, išvykai iš tėvų namų – kitas, pradėjai gyventi savarankiškai – dar kitas. O paskui – kaip nuo kalno: šeima, vaikai, darbas, atsakomybės. Dabar suprantu, kad mokymosi ir studentavimo periodas buvo pats smagiausias.
Su Jonu susituokėme dar studijų metais, abu mokėmės tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute. Aš rengiausi tapti istorijos mokytoja, Jonas – kūno kultūros mokytoju. Institutas mums skyrė bendrabutį, gyvenome savarankiškai, tėvai nepadėjo; mokslai, vaikai, o paskui – darbas. Kai pagalvoji, buvo žiauriai sunku.
Į butą išsikraustėme, kai Robertui buvo puspenktų metų, o Algirdui – dveji su puse. Tuo metu jau buvau pradėjusi vadovauti „Lietuvos“ kino teatrui. Sūnūs su tėčiu daug sportuodavo, Jonas prognozavo, kad vyresnėlis Robertas perims mano reikalus, o jaunėlis Algirdas taps sportininku. Tačiau išėjo atvirkščiai: Algirdas liko kino teatre su manimi, o Robertas nuėjo tėvo pėdomis.
Laikas taip greitai prabėgo, vaikai jau turi savo šeimas, o mes su Jonu ir vėl likome dviese.
Visai kaip „Kino pavasaryje“ rodytame filme „Netikėta meilė“...
Visiškai mano filmas! Argentinos režisieriaus Juano Veros istorija apie tuščio lizdo sindromą. Vaikai palieka namus ir staiga paaiškėja, jog daugybę metų kartu gyvenę žmonės nebeturi nieko bendra. Tačiau tokios mintys apgaulingos, po daugybės nuotykių jiedu vėl sueina. Man šis filmas – dar vienas įrodymas, kaip svarbu išgyventi kiekvieną mums duotą etapą protingai ir sąžiningai.
Aiškiai žinau: su saule nė vienas iš mūsų negyvens. Todėl manau, kad dabar atėjo laikas jaustis kaip jaunystėje – pats linksmiausias ir smagiausias metas, kai darbai padaryti, vaikai užauginti, tad mes su Jonu galėsime gyventi dviese, kaip mums norisi. Anūką turime tik vieną, tikiuosi, galėsime daugiau laiko ir su juo pabūti.
Jau keletą metų dėliodavau savo darbus, galvodavau apie veiklas, į kurias norėčiau nerti. Labai svarbu suprasti, ką iš tiesų nori daryti. Visą laiką gyvenau nešiodamasi viduje žodį reikia. Reikia namus sutvarkyti, reikia vaikus užauginti, reikia darbus nudirbti, reikia kino teatrą išsaugoti, reikia tėvais pasirūpinti ir taip be galo – reikia, reikia, reikia. Festivalį išlaikyti irgi reikia, juk visokių laikų buvo... O štai dabar grįžtu į tokį laiką, kai darysiu, ką noriu, kai esu laisva. Vyras pritaria visoms mano idėjoms, esu tikra, kad labai gerai praleisiu man likusį laiką.
Vida, ką reiškia 65 metų ribą peržengusiai moteriai susivokti, ko ji iš tikrųjų nori gyvenime?
Labai paprasta! Tiesiog imti ir pagalvoti. Su savimi pasišnekėti. Prisėsti – geriau su vyno taure, žinoma, – ir pasišnekėti. Dar nesu sudėliojusi paskutinių taškų, manau, padarysiu tai po Kanų kino festivalio, kai galėsiu dar keturias dienas pailsėti viena. Pasilikau tas dienas, kad galėčiau suspaudyti perjungimo mygtukus. Laimė, kad turėsiu tam laiko, nes kai kurioms draugėms buvo blogiau: dirbo valstybės tarnyboje, suėjo pensijos amžius, ir viskas, viso gero, niekas neklausė, pagalvoti neleido. Žinau, kaip joms buvo nelengva.
Per tuos septynerius metus perskaičiau daug knygų apie pereinamuosius metus ir laikotarpius. Manau, esu pasirengusi. Prieš keletą metų per Tarptautinį Berlyno kino festivalį kalbėjau su Rytų Europos kino festivalių rengėjais. Tada padarėme džiuginančią išvadą: nuostabu, jei tavo išauginto festivalio kam nors reikia. „Kino pavasario“ reikia mano sūnui Algirdui, esu visiškai rami, atiduodama festivalį į jo rankas. Kitų festivalių vadovai tokios prabangos neturi. Ar tai nereiškia, kad man ir toliau sekasi?
O ką norite veikti? Kokios veiklos Jums malonios?
Labiausiai dabar noriu daugiau dėmesio skirti savo vyrui, nes per 40 bendro mūsų gyvenimo metų tam vis nebūdavo laiko. Šiais metais bus 41, kai mudu susipažinome, o susituokėme po pusmečio pažinties. Abu esame pėstininkai, norime išvaikščioti visą Lietuvą, tiek daug visko dar nepamatyta. Daugiau laiko galvojame leisti prie jūros, svarstome, ar nevertėtų išvis į Palangą persikelti. Mano vaikystė praėjo Birštone, gal dėl to tas kurorto jausmas man artimas... Su geriausių draugų pora, kurie irgi jau laisvesni, susidarėme kelionių grafiką. Aš dar vadovauju senjorų klubui, labai norėčiau kažkur pasavanoriauti, o tiek dar likę neperskaitytų knygų ir nepažiūrėtų filmų, tiek – koncertų, spektaklių, kad, duok Dieve, tik viską suspėti.
Jūsų pozityvumo genas nepaliauja stebinti. Ir kartu Jūs – klasikinis po Ožiaragio ženklu gimusio žmogaus pavyzdys – labai tvirtai stovinti ant žemės. Iš kur visa tai atsinešėte?
Sunku pabėgti nuo gyvenimo – šis suvokimas teikia ramybės. Galbūt ir genai lėmė. Mano močiutė iki gyvenimo pabaigos vis juokais gyveno, smagiai laiką leido. Ir mamytė tokia buvo, turbūt aš irgi šį bruožą paveldėjau. Tačiau svarbiausią dalyką supratau pati: niurgzliai, bambekliai ir visokie tokie niekam neįdomūs. Nuo jų bėga net artimiausi žmonės. Liedamas pyktį, mylimus žmones darai įkaitais. Tai kodėl turiu tapti priešu savo artimiausiems?
Apskritai nesu linkusi galvoti, kad kažkas manimi pasirūpins. Neseniai perskaičiau Hendriko Groeno knygą „Kol dar gyvas“. Labai žaismingas pasakojimas apie senelių namus ir suaugusių vaikų santykį su tėvais.
Mūsų kartai visiškai normalu galvoti apie tai, kad teks pasirūpinti savimi, nes neaišku, kuriame pasaulio krašte gyvens vaikai. O ir jiems nesinori užkrauti savo rūpesčių... Tačiau mūsų tėvų kartai, ko gero, nieko nėra baisiau už senelių namus...
Atgyvenęs požiūris, bet aš jį suprantu. Pamenu, kartą su vieno bičiulio mama nuskridome į Jungtines Amerikos Valstijas, kur jis dirbo ir gyveno su šeima. Mamai, tikrai žemaitei iš kaimo, tai buvo pirmas skrydis lėktuvu. Atskridome, laikas pasikeitęs, mes ilgai nesimatę, kalbos liejasi, sakome, mama, eik pailsėti, bet ji nė iš vietos, nerimsta. Tada pasikviečia sūnų ir išdėsto jam tokios ilgos savo kelionės tikslą: atvykau tavęs parsivežti, juk esi vienintelis mano sūnus. Kaip gyvensiu, jei manęs neprižiūrėsi?
Man atrodo, kad apie senatvę su vaikais reikia kalbėtis. Juk ir jie kada nors bus tėvai, seneliai. Kai kalbiesi, iškyla mažiau nesutarimų ir nesusikalbėjimų. Turime tokią tradiciją Naujuosius metus sutikti Latvijos pajūryje. Tomis švenčių dienomis esu atsakinga už kino seansus. Pažiūrėję filmą „Komuna“, gerdami „burbulus“ kalbėjome apie tai, kad reikėtų įkurti bendraminčių namus – komuną. Prisijuokėme iki ašarų, įsivaizduodami, kaip joje gyventume ir kokius pokštus vieni kitiems krėstume. Žinai, nebūtų jau taip blogai! Tik jokių jaunų slaugių!
Vida, įdomu, ką galvojate, kai pažvelgiate atgal, kaip šiandien vertinate savo karjerą, darbą, festivalio „Kino pavasaris“ pradžią.
Karjera to nevadinčiau. Antra, esu tikra, kad viskas, kas vyksta, vyksta natūraliai. Na, gal gyvenimas, likimas ar Dievulis kiek ir pakoreguoja, bet aplinkybės kiekvienam skirtingai susiklosto, o ir skirtingi žmonės šalia atsiranda. Man sekėsi – vis protingi, vis geri ir išmintingi supdavo.
Baigusi institutą pagimdžiau Robertą, Jonas gavo paskyrimą į Sporto komitetą Vilniuje. Jis buvo profesionalus sportininkas, o aš gavau paskyrimą važiuoti dirbti į kaimą. Mūsų svočia dirbo „Pergalės“ kino teatre, sakė, ten nepriimsiu, bet yra vieta „Lietuvoje“. Taip atsidūriau ten, ir dėkui Dievui! Tiesą sakant, jokio plano, kaip dabar jaunimas planuoja – darbas, karjera, šeima, – neturėjau. O ir savo vaikams ateities neplanavau: baigę gimnaziją patys pasirinko, ką veiks.
Ir darbas, ir festivalis, regis, man pasitaikė savaime, lyg taip, o ne kitaip ir turėjo būti.
Per tiek metų, būdama šalia labai skirtingo amžiaus žmonių, matote, kaip keičiasi kartos. Į gera ar į bloga tie pasikeitimai?
Man labai smalsu juos stebėti. Kažkada svajojau būti mokytoja, dirbti su jaunais žmonėmis. Taip nutiko, kad ir dirbau, man įdomu su jais, dažnai esu jų pusėje. Gal net dažniau, nei savo bendraamžių. Jauni žmonės už mus protingesni, jie turi daugiau ambicijų. Aš tokia nebuvau – priėmė į darbą, vadinasi, reikia dirbti.
Prancūzai pasiūlė rengti kino festivalį – vadinasi, reikia rengti?
Man įdomu viskas, kas nauja. Štai kodėl už daug ką esu dėkinga jauniems žmonėms: už informaciją, už jų problemas, už tai, kad pradėjau geriau suprasti jų gyvenimą. „Lietuvos“ kino teatre anuomet rinkdavosi dešimt, dvylika metų už mane jaunesni žmonės, dabar bendrauju ir su trisdešimčia metų jaunesniais. Kartais net pati žagteliu iš netikėtumo.
Kaip ir visos mamos, galvoju apie savo vaikus, svarstau, ar jiems pasiseks, gal reikia mano pagalbos. Visgi po šios pandemijos nutariau išvis nesikišti: to, ką jie sugalvojo, kaip išsisuko, kaip susitvarkė su karantino iššūkiais, aš nebūčiau sugalvojusi ir įstengusi padaryti. Taigi, duok Dieve, jiems ir toliau daryti tokius didelius darbus, save įprasminti ir būti laimingiems.
Anuomet, 1995-aisiais, buvau mačiusi tik vieną – Maskvos tarptautinį kino festivalį, apie Europos festivalius tada nė svajoti negalėjome. Festivalio „Kino pavasaris“ idėją pasiūlė tuometinis Prancūzijos ambasadorius Lietuvoje Philippe’as de Suremainas ir kultūros atašė, nepaprastas Lietuvos draugas Fredericas Jugeau. Dabartinėje prezidentūroje, kur tada buvo įsikūrusi Prancūzijos ambasada, susirinkome Vokietijos ambasados Lietuvoje kultūros atašė, britų tarybos atstovas, savaitraščio „7 meno dienos“ redaktorius Linas Vildžiūnas ir aš, tada „Lietuvos“ kino teatro direktorė. Fredericas Jugeau kalbėjo apie tai, kad būtų gražu surengti jaunų Europos kino kūrėjų festivalį, o aš galvojau, kas gi tuos filmus žiūrės, jei nežiūri pripažintų režisierių darbų.
Vis dėlto iš Prancūzijos į Lietuvą perkeltas kino festivalio modelis pasiteisino – „Kino pavasaris“ įvyko. Per visus tuos metus jis nebuvo rengiamas tik vieną kartą – 2003-iaisiais, kai neliko kino teatro „Lietuva“. Tačiau net ir blogi dalykai virsta gerais: 2006 metais festivaliui radome kitus namus, filmus rodėme „Vingio“ kino teatre, o mūsų komandą papildė jauni žmonės, kurių idėjos ir šiandien veda festivalį pirmyn. Komanda yra stipriausia, ką turime.
Aplink Jus visada – daugybė žmonių, pažįstamų, draugų ir partnerių. Kaip pavyksta išlaikyti tuo pat metu ir draugiškus, ir verslo santykius?
Tik tada, kai uždarė „Lietuvos“ kino teatrą, kuriam ilgus metus vadovavau, išsiaiškinau, kad egzistuoja kažkokia valstybės pagalba. „Lietuva“ buvo valstybinis kino teatras, o aš viską supratau taip: jei esu vadovė, turiu viskuo pasirūpinti. Tą darydama sužinojau, koks svarbus asmeninis santykis. Ir kokia svarbi yra nepriklausomybė! Kai kuriuos Europos kino festivalius valstybės finansuoja net 70 procentų. Tačiau už dyką niekas nieko neduoda – valstybės politika išryškėja sudarant festivalio repertuarą: šį filmą galima rodyti, o šio – geriau nereikia. Didieji mūsų festivalio rėmėjai – privačios kompanijos, o jie jau tikrai nepateikia nurodymų, kokius filmus rodyti, o kokių – ne. Turėdami ištikimus rėmėjus, galime žiūrovams parodyti geriausius, naujausius filmus. Ir asmeninis santykis čia – taip pat ne paskutinėje vietoje.
Pastaruoju metu ir kine, ir kasdieniame gyvenime daug kalbama apie moterų vietą ir pozicijas. Kaip Jūs išlaikėte tą moters vyrų pasaulyje egzaminą?
Nenoriu net prisiminti, ką reiškia ateiti į banką prašyti paskolos kino teatro renovacijos darbams. Tada jau važinėdavau po pasaulį, mačiau kino teatrų su kinui skirta garso aparatūra ir ekranais. Norėjau, kad ir Lietuvos žiūrovai kiną taip žiūrėtų. Miesto savivaldybė davė sutikimą renovuoti kino teatrą, tačiau paskolą turėjau paimti pati. Ėjau į visus bankus ir niekas su manimi nenorėjo kalbėtis. Sutiko tik vienas, bet ir tas po daugelio metų taip pasakojo savo įspūdžius: ateina ryža moteriškė, prašo keturių milijonų kino teatrui renovuoti ir kalba apie kažkokį kino biznį. Iš tiesų tuomet plaukus dažiau raudonai ir aiškiai supratau, kad jei tų milijonų prašytų vyras, jam būtų kur kas lengviau.
1995-aisiais pirmą kartą išvykote į Kanų kino festivalį. Kokia tai buvo kelionė?
Kosmosas! Kvietimą į festivalį atsiuntė Prancūzijos ambasada Lietuvoje, ji apmokėjo ir kelionės, ir gyvenimo Kanuose išlaidas. Tai, kas rodėsi visiškai nepasiekiama, staiga tapo visai arti. Turėjau progos ne tik pamatyti naujausius Europos režisierių kino filmus, bet ir suprasti, kaip organizuojami panašūs festivaliai. Tai buvo ypatinga ir nepaprastai vertinga patirtis, leidusi atrasti kelius į svarbiausias pasaulio kino industrijos organizacijas, stebėti pasaulinio kino raidą. Gaudavome bilietus į svarbiausius vakarinius kino seansus, iš arti matėme tuos, kuriuos kiti matydavo tik kino ekrane.
Per tuos metus Kanuose nebuvau tik vieną kartą – praėjusiais metais, kai festivalis dėl pandemijos nevyko. Šis festivalis man gal bus paskutinis, 26-asis. Neprasta proga padėti tašką, argi ne?
Tokiame festivalyje juk reikėdavo pasukti galvą, ką apsirengti, kaip atrodyti...
Kanai reikalavimus kelia netgi ateinantiesiems į dieninius kino seansus. Man gražu, kai per vakarinius vyrai sėdi su smokingais ir peteliškėmis, o moterys puošiasi vakarinėmis suknelėmis. Žinoma, ir Kanuose būna visokių išsišokėlių, bet apsaugininkai dirba, tad jei atrodai ne visai taip, kaip derėtų, į salę gali tiesiog neįleisti.
Pirmąsias sukneles Kanų festivaliams man siuvo Vitalijus Autukas. Visada malonu, kai gerai jautiesi, bet ne apranga festivaliuose svarbiausia – kur kas svarbesnės man būdavo pažintys ir galimybė sutikti kino industrijos žmonių.
O ką reiškia Kanuose žiūrėti lietuvių filmus?
Iki ašarų smagu. Žiūrėjome Šarūno Barto filmus, Sergejaus Loznicos filmą „Nuolankioji“, prie kurio prisidėjo ir lietuvių prodiuseriai. 2019 metais „Kritikų savaitėje“ žiūrėjome trumpametražį Vytauto Katkaus filmą „Kolektyviniai sodai“. Džiaugiuosi, kad festivalyje atsirado Lietuvos kino centro stendas, ten visi galime susibėgti, pasimatyti, atvežti rėmėjus, kad šie suprastų, kiek daug toks festivalis gali duoti miestui ir šaliai.
Šiandien gavau kvietimą į Karlovi Varų kino festivalį, mėgstu Odesos festivalį. Taip pat važiuoju į Taline vykstantį kino festivalį „Black Nights“, į Vroclavo – Lenkijoje, į San Sebastiano – Ispanijoje. Venecijos ir Berlyno festivalius palieku jaunimui.
Esate festivalio vadovė, kuri savo sukurtą festivalį palieka sūnui. Ar pavyks išvengti patarimų? Ar nesinorės toliau vadovauti? Juk esate dar ir mama...
Sudėtingas reikalas, tikrai. Lygiai toks pat sudėtingas, kaip ir dirbti kartu su savo vaiku. Algirdas prie festivalio komandos prisijungė dar studijuodamas. Dirba jau dvidešimt metų ir per tą laiką buvo visko. Kai dirbu, neriu į veiklą stačia galva, tada tik apie tai ir kalbame – tiek darbe, tiek namuose. Laimė, tos kalbos Algirdo nuo kino neatgrasė. Tačiau kai jis perėmė mano pareigas, iškart pasakė: per šeimos susitikimus – jokių kalbų apie darbą.
Pavyksta laikytis susitarimo?
Sunkiai. Pamiršdavom. Primindavo. Iki dabar taip vyksta. Algirdas turėjo daug pamokų, ir labai nelengvų, bet viskas, regis, klostosi gerai. Šeimos ir darbo reikalus sunku derinti, bet jei pavyksta su savo vaiku rasti bendrą kalbą, galima rašyti didelį pliusą. Pripažįstu, kad tai buvo nelengvas kelias mums abiem.
Gal prieš metus kalbėjomės su anūku Liutauru. Šis sako: „Kaip jums smagu, su tėveliu į festivalius važinėjate.“ „Ateis laikas, tu irgi su tėčiu važinėsi, perimsi iš jo festivalį“, – mėginau aiškinti. O jis man: „Bet aš visai nenoriu.“ Ir tikrai – per prievartą nieko nebus. Žinau, kad Algirdui „Kino pavasaris“ mielas, kad jis labai dėl jo stengiasi, taigi man ramu, sieloje gera. Jis ir toliau viską tęs, stengsis. Kartais beprotiškos jo idėjos mane išmuša iš vėžių, bet žinau, kad sūnus turi gerą komandą, padėsiančią sumanymus įgyvendinti.
Visai neseniai už kino veiklą Prancūzijos ambasada Lietuvoje apdovanojo Jus Prancūzijos meno ir literatūros riterio ordinu. Sakydama padėkos kalbą atskleidėte, kad Prancūzija žavėjotės visą gyvenimą...
Gimiau kaime, Prienų rajone. Nuo vaikystės mane žavėjo prancūzų kalba, kai tik išgirsdavau ją per radiją, įsivaizduodavau, kad ir pati kada nors taip galėsiu kalbėti. Taip susiklostė, kad metams bėgant prancūzų kultūros mano gyvenime radosi vis daugiau – iš pradžių muzikos, vėliau literatūros, o paskui – ir daug kino. Labiau pažinusi prancūzų gyvenimo būdą, negalėjau atsižavėti (ir vis dar neatsižaviu) prancūzišku gyvenimo stiliumi, gebėjimu išlaikyti žaismę ir begalinį dėmesį kultūrai. Esu dėkinga Prancūzijai už dėmesį mūsų festivalio veiklai, už pamokas, pagalbą, o dabar dar ir už riterio ordiną.
Kine – kaip gyvenime, mėgstate sakyti. Kiek iš kino filmų pasiimate sau?
Man atrodo, kad kiekvienas filmas, kaip ir knyga, palieka ką nors svarbaus. Labai mėgstu biografinius ir istorinius filmus, o pastaraisiais metais ypač pamėgau dokumentiką. Ji atvaizduoja realų gyvenimą, jokio žmogaus fantazija tokio stipraus scenarijaus nesukuria.
Ar įmanoma išskirti vieną filmą? Jei dabar paklausčiau, koks yra Jūsų gyvenimo filmas, ką atsakytumėte?
Didžiulį įspūdį man yra palikęs „Skrydis virš gegutės lizdo“. Bet yra ir kitų – patinka Paolo Sorrentino darbai, atmintyje išliko „Tobuli melagiai“. Man svarbu, kai kinas kalba apie vertybes.
