Lapkritį Kauno paveikslų galerijoje buvo atidaryta „Stebuklingų kilimų“ paroda, kurią lydėjo ir kiti, nebūtinai realūs, akcentai. Ši paroda – projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis. Vasarojančiame Kaune apie meną be sienų susitikome pasikalbėti su italų kuratore Benedetta Carpi de Resmini. Be jos nebūtų pakilęs nė vienas stebuklingas kilimas!
Esate iš Romos – miesto, kuriame meno išvengti sunku. Kada nusprendėte, kad norite dirbti būtent šioje srityje?
Procesas natūralus. Taip, esu romietė – kai buvau maža, tėvas kiekvieną sekmadienį vesdavosi mane į muziejus, kitas meno ir kultūros erdves. Tad gal keturiolikos ar penkiolikos jau rimtai svarsčiau apie su tuo susijusį darbą. Pamenu išvyką į Paryžių – ten savarankiškai aplankiau daugybę muziejų, savo patirtis kruopščiai aprašiau dienoraštyje. Grįžusi namo apie tai, kaip kelionė mane įkvėpė, ir kad norėčiau pomėgį paversti darbu, pasisakiau tėvui.
Jis pritarė?
Kaip čia pasakius. Jis mirė, kai man buvo septyniolika. Prieš mirtį pažadėjau, kad tapsiu teisininke. Visgi vėliau nusprendžiau studijuoti literatūrą ir meną. Romoje.
Ar ir dabar gyvenate Romoje?
Taip, namai – Romoje. Baigusi universitetą, tiesa, išsikrausčiau į Turiną. Daug metų dirbau su dabartine „Castello di Rivoli“ muziejaus vadove Carolyn Christov-Bakargiev, kuri anksčiau dirbo 13-osios šiuolaikinio meno parodos „dOCUMENTA“ meno vadove. Sakyčiau, tai buvo mano pirma artima pažintis su kuratoryste.
Neretai kuratoriai yra ir aktyviai kuriantys menininkai – vieni viešiau, kiti slapčiau. O jūs?
Nepasakyčiau. Tikrai mėgstu fotografuoti, bet nelaikau to menu. Taigi man mieliau dirbti su menininkais – bendradarbiauti, sukurti kokybišką galutinį rezultatą drauge. Manau, mano vaidmuo meno pasaulyje yra būtent toks.
Paminėjote pasaulį. Kada ėmėtės tarptautinių projektų? Štai ir dabar kalbamės ne kur kitur, o Kaune. Koks jūsų ryšys su Lietuva?
Tiesą sakant, Kaunas buvo pirmas miestas, kurį aplankiau Lietuvoje – dar 2014-aisiais. Čia nuostabi architektūra, dievinu centrinį paštą... Anuomet dabar jau šviesios atminties Osvaldo Daugelio kvietimu kuravau belgų meno parodą Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.
Tuomet turiu paminėti bičiulę Juliją Reklaitę, kuri tuo metu dirbo Lietuvos kultūros atašė Romoje. Ji supažindino mane su lietuvių menininke, menotyrininke ir kuratore Laima Kreivyte. Kartu su ja surengėme tarptautinę italų ir lietuvių parodą. Vėliau yra tekę dirbti Prancūzijoje, Belgijoje.
Laima Kreivytė itin aktyviai domisi moterimis kūrėjomis ir jas palaiko. Ar tai ir jūsų interesų sfera?
Taip, būtent dėl to Julija mus ir supažindino. Taip gimė paroda „M/A\G/M\A. Kūnas ir žodžiai Italijos ir Lietuvos moterų mene nuo 1965 metų iki šių dienų“, 2017 m. vykusi Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje, o po metų – Romoje.
Gerai pamenu tą parodą. Kokią paralelę tuomet vedėte tarp italų ir lietuvių meno 7-ajame XX a. dešimtmetyje? Ar aptikote daugiau kontrastų, ar panašumų?
Panašumų tikrai radome. Kūrėjų tikslai buvo tie patys. Ir tai labai įdomu – juk gyvenome skirtingose santvarkose. Iki šių dienų pasikeitė tik raiškos priemonės.
Atrodo, kad prieš keliasdešimt metų žinutės buvo transliuojamos subtiliau, nei, pavyzdžiui, paskutiniame XX a. dešimtmetyje, kai meno kūriniai įgavo daug daugiau jėgos, sustiprėjo menininkių balsai. Sakyčiau, toks pagrindinis skirtumas.
Kokie gi tai tikslai?
Nebūtina pasiekti auditoriją ir būti matomai, bet užsitikrinti vietą ir teises visuomenėje – tokias, kokias turi kiti. Moterys vis dar turi to siekti. Šiandien apie tai kalbėdami jau neapsiribojame moterimis ir dviejų lyčių samprata. Visgi bendroje diskusijoje moterų balsas turi būti girdimas garsiau.
Sutapimas ar ne, bet dabar sėdime fotografijos parodoje apie menininkus ir jų mūzas. Menininkai fotografijose įvardinti, mūzos – ne. Ką apie tai manote?
Manau, kad vardai ir balsai nepakenktų. Kai kurios feminizmo teorijos nuogo moters kūno naudojimą mene smerkia, bet aš tam nepritariu. Jei kūrėjas ar kūrėja sąmoningai renkasi tokią išraiškos priemonę, tai nebūtinai pažeidžia moterų teises. Tiesiog reikia aiškiai apsibrėžti tikslą ir pateisinti priemones. Šis papildomas sluoksnis, jei galima taip pavadinti, tikrai reikalingas.
Pasikalbėkime apie Europą jungiantį projektą „Stebuklingi kilimai“ – vėliau rudenį būtent čia, Kauno paveikslų galerijoje, įvyks pagrindinė jo paroda. O kaip viskas prasidėjo?
Procesas buvo lengvas ir net natūralus. Pamenu, kalbėjomės su projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ vadove Virginija Vitkiene. Tai ji pasiūlė pamąstyti apie idėją Europos Sąjungos programai „Kūrybiška Europa“. Koncepcija pati pasidiktavo. Jau kitą dieną brūkštelėjau Virginijai – o gal pavadinam tai „Stebuklingais kilimais?“ Kalbame apie žmogaus teises, Europos bendruomenę apskritai ir bendruomenes. O geriausias būdas kalbėti apie jas yra remiantis pasakų metaforomis. Būtent per pasakas išreikšti savo identitetą yra pats natūraliausias būdas, juk tai – mūsų kilmė ir šaknys.
Pasakos padeda susieti skirtingas šalis, nes jų motyvai bendri. Lietuvių ir italų pasakose daug panašumų! Visgi kaskart sekdamas pasaką kai ką iš ankstesnės versijos prarandi, nes kai ką įdedi savo. O tai ir yra tikroji ko-kūryba. Tai vienijantis būdas parodyti savo šaknis ir identitetą, nepamirštant, kad gyvename bendrame pasaulyje.
Ar vaikystėje mėgote pasakas?
Nepasakyčiau. Susidomėjau jomis jau užaugusi, kai gilinausi į rusų folkloristo, pasakų tyrėjo Vladimiro Proppo darbus.
Lietuvoje buvo leidžiama knygų serija „Pasaulio pasakos“. Jas skaitydami galėdavome keliauti bent mintimis ir taip net tolimiausių šalių pasakojimuose rasdavome panašių motyvų į esančius lietuviškose. Slibiną nugalėti pavykdavo visiems.
Tikrai taip, ir jose gausu metaforų, kurias net nesąmoningai užaugę vartojame kasdien. Kaip ir sakiau, supratau pasakas jau daug vėliau. Pavyzdžiui, kad „Snieguolė ir septyni nykštukai“ – tai ne tik gražuolės ir princo meilės istorija.
Ar sudėtinga pasakų motyvus versti į šiuolaikinio meno kalbą? Projekto „Stebuklingi kilimai“ geografija itin plati, kaip ir kultūriniai kontekstai, kuriuos kuria ča dalyvaujantys menininkai. Kaip pavyko atrasti bendrą vardiklį?
Sunku nebuvo – dirbome su kuratorių komanda, visi vadovavomės bendra specifine koncepcija, tad ir menininkai buvo siūlomi tie, kurie gali ja operuoti. Pripažinsiu, kad ne visi puikiai sutaria tarpusavyje, bet tai turbūt visiškai normalu, o kaip pavyks rezultatas, pamatysime jau lapkritį.
Žinote, šią parodą matau labiau kaip procesą, nei kaip konvencinę ekspoziciją. Eksponuosime ne tik konkrečius kūrinius, bet ir jų gimimo procesus.
Išduosite daugiau?
Paroda neturės įprastų sekcijų, veikiau – penkias temas. Viena jų – apie mūsų bendrą vietą gyventi. Antroji kalba apie ekologiją kaip gyvenimo būdą. Juk jei draugiškai elgsimės su planeta, mūsų ekosistema išliks.
Liminalumas, buvimo ant slenksčio samprata, bus išreikštas temoje „Vėliavos ir ryšiai“. Pakviečiau menininkus sukurti po grafinį vėliavos sprendimą. Dažniausiai juk vėliava simbolizuoja tautą, bet šiuo atveju prašiau neliesti tautinių šaknų, o patyrinėti bendrumo idėją. Kaip būdami ribinėje erdvėje galime dalintis idėjomis, menu ir kitais dalykais.
Paskutinė parodos tema – apie tai, kaip skaityti ateitį. Čia pakviečiau du puikiai žinomus lietuvių menininkus – Eglę Rakauskaitę ir Mindaugą Navaką. Jie pasitelkdami savo kūrinius pristatys parodą. Konceptualiai susiejau šiuos du kūrėjus, nes jie savo darbais gali nuspėti ateitį.
Tikiuosi, rudenį dar galėsime keliauti ir į parodos atidarymą – na, ir jos instaliaciją, – susirinks bent jau dauguma „Stebuklingų kilimų“ projekto dalyvių.
Kuratorius neretai yra mediatorius – tarp menininkų ir erdvių, tarp menininkų ir auditorijos ar tiesiog tarp skirtingų menininkų. Kas sunkiausia?
Galvodama apie šią parodą galiu pasidžiaugti, kad subūrėme tikrai draugišką kuratorių komandą, taigi dirbti nėra sunku. Tarp menininkų būna trinties, tai susiję su meno politiškumu ir socialiniais aspektais. Vieni radikalesni, ir čia kyla daugiausiai problemų. Gyvenime gali būti radikalus, bet jei dirbi komandoje, turi suvokti save bendrame kontekste.
Kalbant apie radikalumą, deja, šis žodis 2021-aisiais vis svarbesnis.
Taip, nes sudėtingėja problemos, kamuojančios ištisus žemynus. Italijoje kasdien susiduriame su migrantų klausimu. Stabdyti juos? Grąžinti namo? Bet jei jiems ten pavojinga? O kur dar pandemija... Tenka konstatuoti, kad gyvenimas – tai nuolatinis bangavimas, tik ši banga užsitęsė gal kiek per ilgai.
Kai „Stebuklingi kilimai“ prasidėjo, o tai buvo 2017-aisiais, karšta tema buvo Kalė džiunglės, migrantų stovykla Prancūzijoje. Politinė sistema sukūrė liminalinę erdvę, ant slenksčio, joje uždarė migrantus, neleido šiems kirsti sienų ir vykti į Angliją. Tada įvyko „Brexitas“ ir Jungtinė Karalystė tapo nebe Europos Sąjungos dalis. O migrantai... Kai kuriems pavyko išvykti. Kitus grąžino į jų kilmės šalis. Taigi tokie procesai vyksta bangomis, bet, nepaisant to, neturėtume prarasti vilties, kad viskas gali būti geriau. Šis projektas to ir siekia diena po dienos. Tai kova. Kasdienė kova.
Manau, kad menas apskritai, tai yra šiuolaikinis menas – juk gyvename šiuolaikiniame pasaulyje, – tikrai turi kalbėti apie socialinius ir politinius iššūkius savo kalba. Nes būtent per meną mes galime komunikuoti su savo valstybių vadovais. Ne su kitų, pabrėžiu. Juk kai atidarai parodą, apie ją kalba visuomenė, rašo spauda. Rašo apie tai, kokią žinutę perduodame. Tikiuosi, kad ir „Stebuklingi kilimai“ sukels klausimų mūsų šalių vadovams.
Dar grįžkime prie jūsų. Ar pati kolekcionuojate meno darbus?
Aš – ne, bet vyras kolekcionuoja. Aš tikrai gera jo konsultantė (šypsosi).
Kokie gi šios kolekcijos akcentai?
Didžiausias – WIlliamo Kentrige’o darbas. Tai toks, sakyčiau, kolekcijos ekscesas. Turime ir lietuvių meno – Eglės Ridikaitės tapybos.
Turbūt nereikia klausti, ar matėte Linos Lapelytės, Vaivos Grainytės ir Rugilės Barzdžiukaitės operą „Sun & Sea (Marina)“ Venecijos bienalėje? Gal net buvote statiste?
Tikrai mačiau! Puikus darbas, tam tikra prasme nuspėjęs ateitį, iškėlęs dabar tik svarbesnius ekologijos klausimus. Liną Lapelytę pažįstu seniai, ji dalyvavo ir parodoje „M/A\G/M\A“. Kai opera laimėjo „Auksinį liūtą“, rašiau apie tai italų spaudoje. O pati kaip savanorė operoje nedalyvavau, bet tai darė Laima Kreivytė!
