Šįmet festivalis „nowJapan“ daro pertrauką, bet tavo galva ir šiandien pramušta Japonija?
Taip. Didžiuojuosi nauja iniciatyva, kuri jau netrukus išvys dienos šviesą. Baigiame parengti tūkstančius žydų išgelbėjusio japonų diplomato Chiune Sugiharos istoriją, skirtą paaugliams. Ši pavardė šmėžuoja tarp kultūrininkų, diplomatų, tarptautininkų, o plačiajai visuomenei jis žinomas panašiai kaip Jonas Basanavičius ar kita istorinė asmenybė – kažkada gyveno, kažką svarbaus nuveikė, kažką esam girdėję, bet kas jis išties?
Pateiksime gražią istoriją su detektyvo elementais – paaugliams tai įdomiau nei aikštėse statomi bronziniai biustai. Buvo garbė pasidarbuoti su tekstus rašiusia Agne Žagrakalyte, iliustracijas kūrusiu japonų iliustratoriumi Kohyo Ikeshita. Formatas – interaktyvus, galima rinktis savą istoriją: neramus metas – tarpukaris, pro langą matai, kaip į duris beldžia rusų kareivis, esi Japonijos diplomatas, atidarysi ar ne? Įvykiai pasakojami katino Akio akimis (beje, Sugiharos muziejuje Kaune iki šiol yra priklydęs katinas). Mūsų herojus Akio – ir pusiau šnipelis. Šiaip šnipų ten knibžda – ir lenkų, ir vokiečių, šnipinėja tarnaitės ir visi kiti aplink, nes toks buvo laikas.
Šiai idėjai – keleri metai, vis ją padėdavau į stalčių, nes imdavausi tuo metu įgyvendinamų projektų. Tačiau prasidėjo pandemija, dar labiau išaugo skaitmenizacijos poreikis, visi sužiuro į ekranus. Labai tikiu, kad knyga rezonuos su skaitytojais – atvertę ją bet kurio mobiliojo įrenginio ekrane, jie matys tekstą, iliustracijas, bus animacijos darbų, galės apžiūrėti Sugiharos namus, rūsyje prie katilinės įrengtą slėptuvę nuo bombų.
Neseniai ir pats parengei internetinį leidinį „Šaltibarščiai šampano taurėje“, jį vadini subjektyviu gidu apie Japoniją Lietuvos kūrėjams. Kaip ir kodėl atsirado šis nemokamai visiems pasiekiamas tavo darbas?
Tai nedidukas trisdešimties puslapių gidas su iliustracijomis. Man tiesiog buvo smagu į vieną vietą sudėti viską, kas man pažįstama, patikrinta, gera prisiminti visus „grėblius“, ant kurių esu užlipęs dešimtis kartų ir tik tada pasimokęs. Galbūt kažkam tos mano išmoktos pamokos bus naudingos? Be to, esu apsisaistęs puikiais kolegomis japonais, su kuriais palaikome betarpiškus santykius. Jie – kaip geras vertėjas, kuris padaro taip, kaip reikia, išverčia tiek, kiek reikia. Tai man palengvina japonų kultūros pažinimą – galiu atsipalaiduoti, nes jie viską padarys gerai.
Rašydamas konsultavausi ir su japonais, ir su Japoniją puikiai pažįstančiais lietuviais. Sudėjau ten pradžiamokslį, kaip niekur nepavėluoti, kaip paduoti vizitinę kortelę.
Kuris iš tų „grėblių“ įsimintiniausias?
Istorija, kai Tokijuje valandą pavėlavau į užsakytą restoraną, nes mobiliojoje programėlėje buvęs žemėlapis – blogas. Susisiekiu, kitame miesto gale sėdintys garbūs japonai sako: „Mes palauksim.“ Sėdi visa diplomatų delegacija ir laukia, net neliečia patiektų gėrimų. Tokia baisi gėda! Graužiesi, kad dusyk nepatikrinai, ar žemėlapis teisingas. Bet juk ar pagalvotum, kad, pavyzdžiui, Vilniuje yra du restoranai tuo pačiu pavadinimu arba dvi filharmonijos? O Tokijo mastelis šiek tiek didesnis nei Vilniaus, ten yra visko... Įpuolu į restoraną, pasitinka tautiniais apdarais vilkinčios darbuotojos, duoda šlepetes, palydi, o salėje tyla – niekas nieko nesako, bet juk perskaitai kambarį pats...
Kuo ši istorija baigėsi?
Užtrukau dvejus metus. Tiesiog tą žmogų vis kažkur kvieti, jis neranda tau laiko, bet ir toliau kvieti. Galiausiai, matydamas norą toliau bendrauti, pasitaisyti, jis duoda antrą šansą, o jį gavęs arba nebepavėluoji, arba viskas baigta. Kūrybininkų susitikimuose normalu, jei kur nors pasirodai dešimčia minučių vėliau, o Japonijoje man teko persiorientuoti. Žinoma, kažkiek gali panaudoti vadinamąją užsieniečio kortą – visi paklaidžioja metro, transporto sistema tikrai paini.
Užtat rašydamas gidą norėjau patarti žmonėms, kad ruošdamiesi į susitikimą nepagailėtų laiko, iš anksto pažiūrėtų „YouTube“, kaip atrodo reikalinga stotis, kad pridėtų pusvalandį paieškoms. Jei klausiate kelio, japonai labai nori padėti, bet dažniausiai ne itin gaudosi patys – žino tik savo įprastą trajektoriją, kaip skruzdėliukas savo takelį nuo maisto iki namų. Kai kuriuos geranoriškus japonus pats paleidau, atsisakydamas pagalbos – mačiau, nežino, muistosi, tačiau nesako „ne“ – tiesiog negali. Tokius tekdavo tiesiog nukabinti nuo mandagumo kabliuko.
Kaip apskritai tavo gyvenime atsirado Japonija? Kada tai nutiko?
Gana seniai ir banaliai – pradėjau nuo japoniškos animacijos. Tada atsirado lėtas „Dial-Up“ internetas, mIRC, įvairūs kanalai, sutikau bendraminčių, su kuriais sėdėdavome paaugliškuose tūsuose iki ketvirtos ryto, žiūrėdami anime. Tuo laiku tai atrodė toks neįprastas, labai kitoniškas dalykas – tikras importas. Panašiai kaip džinsai sovietmečiu – bent jau taip įsivaizdavau, prisiminęs mamos pasakojimus apie tuo laikus.
Iki tol galvojau, kad animacija skirta tik vaikams, tačiau greitai supratau, kad forma nebūtinai lemia turinį. Japonijoje tai didžiulė industrija suaugusiesiems: istorinių dramų, detektyvų, pornografijos – ko tik nori. Šis formatas ten tiesiog buvo santykinai pigus. Pavyzdžiui, JAV minutė animacijos būdavo ženkliai brangesnė nei nufilmuota, o Japonijoje – atvirkščiai. Todėl jie norėdavo aibę kinematografinių idėjų kepti animacijos būdu. Iš to atsirado ir avangardo, ir indie, ir įvairių nesąmonių. Pradėjau po tą japonišką pasaulį orientuotis, o tada pasidarė smalsu daug kas: kodėl ten tokie dangoraižiai, kodėl jie gyvena tokiuose mažuose butukuose, valgo lazdelėmis ir t. t.
Ne šiaip tik pažiūrėjai multikų ir pavalgei sušių – Japonijos ėmeisi iš esmės, net mokaisi tos, regis, neišmokstamos kalbos.
Čia toks pasižaidimas. Kita vertus, savo įvaizdį „Facebook“ kuriu gana tendencingai ir nerašau, kad man prastokai ta japonų kalba sekasi (šypteli). Kadangi kartais prisireikia Japonijoje būti, turiu kalbos bent kažkiek pramokti. Juk kokį džiaugsmą patiriame mes, kai Vilniuje sutiktas Japonijos ambasadorius pasisveikina: „Laba diena.“ Japonai labai džiaugiasi, kai pasakai tuos dešimt žodžių, kuriuos moki. Jie norėtų būti atviri, draugiški, bet visą laiką reikia šalia turėti vertėją. Aš tikrai norėjau ir noriu toliau bendrauti ir susikalbėti su ta nuostabia 125 milijonų nacija. Tad pastresavau, nuėjau į kalbos kursus ir supratau, kad išmokti įmanoma, tik reikia įdėti labai daug darbo.
Taip pat supratau, kokį poveikį kalbos konstrukcijos turi sąmonei, bendravimui, tarpusavio santykiams. Toje kalboje labai daug mandagumo, hierarchijos – vienaip kalbi su meru, kitaip – su savo kaimynu. Ir tai nėra tik „gerb.“ arba „jūs“ pridėjimas. Tai visai kitokie žodžiai, kitokia sintaksė, mandagumo vingrybės. Viena vertus, kalba nerangi, atsiduri semantiniuose akligatviuose, kai sakinyje negali pasakyti „ne“ – toks žodis egzistuoja, bet šioje situacijoje jis neveiks, niekas taip nesako. Tai labai gerai atskleidžia kultūrą, iš kur tie subtilumai, skirtingus sluoksnius susiejanti pagarba. Tad besimokydamas kalbos pats sau aptinku naujienų, kurios yra įdomios ir net praktiškai pritaikomos.
Neatsakinėju sau į klausimą, ar kada nors kalbą išmoksiu. Bet kuriuo atveju tai man toks rekreacinis (intensyvumo reikšme) užsiėmimas. Laukiu, kada gyvenimas pamėtės tam daugiau laiko.
Ką davė, ko išmokė japonai, bendravimas su jais?
Suvokiau, kad dar labai daug nežinau, nepasiėmiau, dar turiu daug ką kapstyt ir kapstyt. Kad ir jų grafinio dizaino istorija, kuri žvėriškai gili, pakuočių, objektų dizainas – vėl atskiri reikalai, turintys gilią kultūrą. Japonija ilgą laiką man buvo visko ašis, buvau ja labai užsidegęs. Ir dabar žinau, kad, ėmęsis bet kokios su šia šalimi susijusios veiklos, sutiksiu įdomių žmonių, idėjų, pavyzdžių, o tai džiugina.
Kitas dalykas, noriu visą pasaulį matyti kaip bibliotekos katalogo stalčiukus su kortelėmis, kur kieno vieta. Jų tradicinis ir šiuolaikinis menas – kitoks, dažnai juntamai japoniškas. Pavyzdžiui, viena menininkė kuria neįtikėtinas skulptūras iš pienių pūkų, nenaudodama jokių klijų – jie patys kažkaip sukimba savo mikrošluotelėmis. Juk iš principo nieko čia japoniško – pienės auga visur, bet tuo pačiu metu tai – taip japoniška! Kitas vaikinas iš vielyčių darė mažus stulpelius, pakabino lempą, jo darbo tikslas buvo šešėlio atspindys ant popieriaus lapelio – matydavosi visokios keistos figūros. Japonų kūrėjų duetas Tešimos saloje sukūrė betoninį ovalios formos paviljoną, kuris atrodo kaip milžiniškas vandens lašas su kiauryme skliaute. Padengė paviršių specialia medžiaga, ant kurios kaupiasi dulksna, rasa, įrengė akiai nematomą vandens tiekimo sistemą. Visą dieną skirtingose paviljono vietose atsiranda vandens lašų, balučių. Kadangi paviljono grindinys kokiais dviem laipsniais pakrypęs, to žmogaus akis nepastebi, bet pakanka, kad susikaupę vandens lašai nuolatos lėtai riedėtų žemyn.
Taigi viskas, ką ten randi – betono burbulas be jokio kampo, kuriuo kiaurą parą rieda lašai. Kuo tai japoniška? Bet visgi taip japoniška! Japonai kuria kitaip – sakau ir pats dvejoju, nes labai noriu aiškiai užfiksuoti, kas tas „kitaip“. Jie labai įsigilinę, labai inžineriški – net sakyčiau, kad juos užvaldžiusi tam tikra kokybės neurozė. Nemažai kultūros ir meno turi tiesioginį ryšį su urbanistika, megapoliškumu, kuris man, visiškam Tokijo mylėtojui, yra artimas. Taip pat Japonijoje labai išplėtotas cyberpunk, arba retro ateities žanras, kaip mes įsivaizdavome ateitį prieš penkiasdešimt metų, kaip atrodytų naujasis Tokijas po poros šimtmečių – tai man labai įdomu.
Apie japonus, jų meną, vietą tame mano katalogo stalčiuke galima kalbėti be galo. Bet grįžęs prie klausimo, ko jie išmokė, atsakyčiau: siektinos kokybės. To, kad idėja gali turėti dar didesnę gelmę. Jie nuoširdžiau, giliau žiūri į savo amatą, viską, ką daro. Kartais – bereikalingai. Ir tai tikrai tikrai užknisa. Tarkim, turime po poros savaičių atidaryti parodą, japonas man rašo: „Labas, Sergejau. Kadangi savo garaže neturėjau galimybės patalpinti lentynų, paprašiau savo kaimyno, jo garažas didesnis.“ Toliau – visos kitos smulkmenos: garažo plotis – metras šešiasdešimt, lentynos – metras aštuoniasdešimt, jų negalėjo guldyti, nes sudėti kažkokie žmonos rakandai, ir taip toliau. Kam to reikia? Išsprendė problemą, o kaip – kam įdomu? Arba sako: „Sergejau, ne japoniškai organizuoji reikalus.“ Atsakau: „Organizuoju taip, kaip CŽV – turi žinoti tiek, kiek reikia, ir ne daugiau. Kam gaišti?“ Pasijuokiame, bet jie aiškina toliau, kad nori žinoti viską, antraip negali nurimti. Mūsų kultūroje daug improvizacijos, mes pratę savarankiškai naviguoti, o jiems reikia instrukcijų. Susitari susitikti prie rytinio viešbučio išėjimo – svečias tiesiog nueina į rytus ir randi jį stovintį už šimto metrų. Kodėl?..
Kaip atsidūrei festivalyje „nowJapan“? Ten japoniškų keistumų turėjo būti per akis.
Buvo gūdūs 2008-ieji, kai bičiulis pasiūlė prisidėti organizuojant „Cosplay“ (tai Japonijoje prasidėjęs judėjimas, kurio šalininkai persirengia mėgstamais anime ar kompiuterinių žaidimų personažais) renginį. Į jį atėjo penkis kartus daugiau žmonių, nei tikėjomės. Buvo smagu, įdomu, darėme kažką naujo. Kažkaip sugebėjome ir finansinę krizę išgyventi, nes tuo metu nei turėjome pinigų, nei mokėjome juos skaičiuoti. Po to viskas pradėjo įgauti formą, o mes įgavome smegenų, po truputį suprasdami, ką norime daryti, kas sekasi. Kurį laiką tai buvo didelis eksperimentas, žaidimų aikštelė. Kvieti keistesnį japoną, labai nori, kad jis atvažiuotų, bet žinai, kad bilietų į jo renginį neišparduosi. Tačiau pakviesti jį atrodo įdomu, prasminga. Tada skaičiuoji kitaip: anas uždirbs ir už tą, viską išlygins.
Iš festivalio, o dar – tokio nišinio, kultūrinio įmanoma uždirbti?
Manau, kad festivalis gali būti verslas. Mūsiškis – taip pat, tik reikėtų eiti į kompromisus, daug ką daryti kitaip – kompetentingiau, su didesne komanda. Kokiais 2016 metais priėjome takoskyrą – arba darome popsą ir siekiame uždirbti, arba eksperimentuojame. Buvo laikas, kai veždavome atlikėjus, kurie aktualūs kone kiekvienam Lietuvos kompozitoriui arba muzikos prodiuseriui, tačiau daugiau niekam. Sueidavo tie kūrėjai, bet ne paprasti mirtingieji. Darėme viską, kaip mokėjome, vadovėlio, koks turėtų būti festivalis, nėra, išmintingo užnugario neturėjome.
Dabar daug kas kitaip. Energijos tebeturiu tiek pat, tik su metais atsiranda daugiau išminties ir savo baterijos resursus naudoju kitaip. Pavyzdžiui, nebenoriu didžiuotis savimi, kad po vidurnakčio radau Vilniuje šokiams tinkamo linoleumo, kurio niekas kitas nesurado. Verčiau didžiuotis, kad surandi žmonių, kurie nori to linoleumo ieškoti, o dar geriau – randa laiku, ar didžiuotis, kad pavyko suburti komandą. Būdavo visokių nesąmonių, visko prisigalvodavau, bet po tos žaidimų aikštelės jau ženkliai brandžiau žygiuoju į kitas iniciatyvas, reikalus, atsisakau tam tikrų fobijų, stabilumo. Kalbu su bendraamžiais – vienas darbuose kankinasi, kitas persigalvoja dėl karjeros, trečia nori keisti kryptį. Pirmyn! Bet dažnai nesiryžta. Ir čia suprantu, jog yra mentaliteto takoskyra – mano, išmokusio plūduriuoti nestabilumo jūroje, ir tų, kurie siekia stabilumo.
Bet stabilumo daugiau ar mažiau reikia kiekvienam.
Stabilus pagrindas – profesinė pasaulėžiūra – numatyti, kad tai, ką veiki, yra įdomu ir teikia naudos. Mąstyti, ką darai, dėl ko darai, o svarbiausia – kam dar be tavęs tai aktualu. Nes jei aktualu tik tau, tikriausiai bus riesta. Galima gelbėti dangaus mėlį, sukurti fainą megztinį su trečia rankove, bet kam visa tai? Klausimas ciniškas, bet svarbus. Reikia bandyti derinti prasmę su pragmatika arba – kūrybą ir ambicijas su pinigais, kas yra apčiuopiama ir adekvatu.
Pagal specialybę esi grafikos dizaineris. Tuo dar užsiimi?
Grafinį dizainą, kaip amatą, liečiu retai. Bet jis stipriai įsipynęs į kasdienybę. Kūrybinis prodiusavimas, fotografija (o ji yra mano hobis, aistra) – visur reikia požiūrio, kurį formuoja grafinis dizainas. Kūrybiškumas turi kažkam tarnauti, spręsti problemą: rankena turi būti patogi, plakatas – perskaitomas. Dizaineriui reikalingas mąstymas veikia ir kitas sritis. Pavyzdžiu galima paimti tarsi savose sultyse paskendusią socialinę iniciatyvą: reikia išsiaiškinti, kam ji išties skirta ir turėtų tarnauti, o tada jau imtis kūrybiškų idėjų, kad tai, ką darome, kažkam tarnautų, būtų funkcionalu ir reikalinga. Man smagu įstrigusį mechanizmą prikelti, išjudinti, kad pasiektų plačiąsias mases. Didžioji mano veiklos dalis dabar visai nesusijusi su Japonija.
Tavo į „Instagram“ keliamas senjorų fotografijų ciklas „Seniors of Vilnius“ – įkvėptas Japonijos? Ten yra daug garbaus amžiaus žmonių, jie matomi, gerbiami.
Būdamas Japonijoje pastebėjau, kad fotografuoju arba urbanistinius peizažus, arba jaunas mergas, arba senukus. Jie – raziniški, raukšlėti, skuodžiantys asfaltu su savo pusiau dirbančiais sąnariais – man buvo toks įkvėpimas! Japonai džiaugiasi fotografuojami. Mūsų senjorai žiūri rezervuotai. Jiems tai pirmiausia atrodo įtartina. Kai pasikalbame, dažnai įtarimai išsisklaido.
Kartais nusižiūrėtą senuką pasekioju, kol pastebiu geresnę šviesą, įdomesnį kampą. Vakar ėjau paskui vieną man labai įdomu vyriškį. „Kodėl mane fotografuoji?“ – „Kad labai fainai atrodot.“ – „Baik tu, aš – ubagas.“ – „Betgi fotografuoju ne dėl to, atrodot puikiai.“ Ir tikrai – visas žavingas su žvejo kepure, marškiniai – su geltonais meškiukais, per petį permesta tašelė, joje – radijo imtuvas, groja džiazą. Fotografavau ir kalbinau buvusį tardytoją, paskui – šaudymo čempioną, kuris išėjęs į pensiją neturėdamas ką veikti tapo sodų bendrijos pirmininku. Mielą ponią, kuri pasakojo, jog serga Alzheimerio liga ir kitąsyk sutikusi mano vardo nebeatsimins, bet aš jos atsiminti turėčiau. Esu šnekinęs supergražią damą Vokiečių gatvėje, papasakojusią, jog dabar atsigauna po insulto, kaip psichologiškai buvo sunku, kai vaikai ją iš naujo mokė skaityti. Prieidamas prie žmogaus jaučiuosi taip, lyg lupinėčiau „Kinder“ kiaušinį: niekad nežinau, kokią istoriją rasiu. Nesitiki nieko, o nustebina žvėriškai. Tada pats sau primenu: bendraujant reikia mažiau galvoti, tiesiog leisti susidurti mintims. Tai sunku, nes noriu viską numatyti, sukontroliuoti.
Ar iš japonų santykių srityje turime ko pasimokyti?
Nebent to, kad ten yra kitaip. Japonijoje dar gaji pasenusi šeimos struktūra ir namų šeimininkės kultas: sulaukusios kokių 35-erių moterys baigia karjerą ir išeina gimdyti vaikų, tampa namus prižiūrinčiomis, parduotuves lankančiomis, su draugėmis susitinkančiomis damutėmis. Jos kaip ir norėtų grįžti į darbą, bet visuomenė tam nepritaria, nes mano, jog dirbti ir uždirbti turėtų vyrai. O šie parneša visą mamutą – savo atlyginimą žmonai, kuri jam išskiria pinigų išlaidoms. Moterys rūpinasi namų gerove, namuose tampa karalienėmis, bet joms pamažu nustoja rūpėti, kas dedasi pasaulyje, netgi savo šalyje, taip jos pasidaro lengvai valdomos visokių medijų.
Beje, Japonijoje vis daugiau socialinės reklamos, kurioje raginama neengti vyrų, norinčių perimti dalį namų ruošos darbų. Japonės vyrams jų neduoda, nes nepasitiki. Taigi, šeimos santykių iš japonų nelabai pasimokysime, užtat darbinių – puikiausiai. Jei jie priima tave kaip partnerį, kolegą, tą daro visa širdimi. Smagu, kad tokių tvirtų bičiulysčių toje šalyje tikrai turiu.
