Šie metai žymi sidabrinį, 25-erių metų diplomatinės Jūsų karjeros jubiliejų. Prieš tiek laiko buvote paskirta Lietuvos garbės konsule Ohajo valstijoje.
Tapusi atkurtos Lietuvos Respublikos garbės konsule išgyvenau visą gamą jausmų. Jaučiausi pagerbta savo ir savo tėvų Tėvynės, bet kartu užplūdo išgyvenimai mąstant apie atsakomybę ir įsipareigojimus savo kraštui. Man buvo labai svarbu, kad šioje pozicijoje pateisinčiau tik pradėjusios savarankiškai žengti į tarptautinę areną Lietuvos lūkesčius.
Buvote pirma mūsų šalies garbės konsulė Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Iki šiol menu 1996 metais Lietuvos Respublikos ambasadoriaus dr. Alfonso Eidinto žodžius, kuriais į mūsų bendruomenę Klivlande Jo Ekscelencija prabilo: „Man didelė garbė ir tikras malonumas dalyvauti šiame istoriniame įvykyje. Pirmą kartą po nepriklausomybės atkūrimo Lietuva šiandien oficialiai išplečia savo atstovavimą didžiausioje ir svarbiausioje mums, mūsų nepriklausomybei ir saugumui pasaulio valstybėje – Jungtinėse Amerikos Valstijose.“
Taigi buvau pirma Lietuvos garbės konsulė ir pirma lietuvė moteris šiose pareigose JAV. Vėliau buvau paskirta Lietuvos Respublikos garbės generaline konsule. Dabar atstovauju Lietuvai Ohajo, Indianos ir Kentukio valstijose. Šiandien Lietuvai įvairiose JAV valstijose iš viso atstovauja 19 garbės konsulų.
Didžiuojuosi, kad galiu reprezentuoti gimtąjį kraštą ir Lietuvą pristatyti kaip demokratinę bei pažangią šalį.
Jungtinėse Amerikos Valstijose esate žinoma verslininkė ir visuomenės veikėja. Kaip tai siejasi su diplomatinėmis Jūsų pareigomis?
Per daugelį metų susiklostė darnūs santykiai su valstybės pareigūnais, švietimo įstaigomis, užsimezgė nemažai kontaktų, naudingų abipusei prekybos plėtrai. Taip pat pavyko sukurti tvirtą pagrindą komercinei, kultūrinei ir tarpvyriausybinei veiklai, bendradarbiavimui. Atstovaudama Lietuvai šiandien galiu padėti įvairiose srityse. To pasiekiau pirmiausia pati dalyvaudama įvairių verslo organizacijų veikloje. Esu ne vienos jų bei universitetų tarybos narė. Aktyviai dalyvauju įvairiose konferencijose, parodose, kur atsiranda vis naujų ryšių, o šiuos vėliau reikia tik palaikyti ir puoselėti.
Kiekvieną vasarą girdime, kad šalies Prezidentas ir užsienio reikalų ministras priima Lietuvos garbės konsulus, reziduojančius įvairiuose pasaulio kampeliuose. Koks tas garbės konsulo darbas?
Lietuvos garbės konsulų darbas yra skatinti draugiškus santykius bei plėtoti prekybinius, ekonominius, kultūrinius, mokslo ir švietimo ryšius. Taip pat mūsų pareiga ginti Lietuvos piliečių interesus konsulinėje apygardoje ir teikti Lietuvos Respublikos piliečiams reikalingą pagalbą. Dar – pareiga reprezentuoti Lietuvą viešuose renginiuose ir susitikimuose, būtinybė užmegzti glaudžius ryšius su valstijos pareigūnais ir informuoti juos apie lietuvių tautines šventes bei kviesti jose dalyvauti.
Žinoma, kad visa tai atliktum ir būtum pavyzdingu konsulu, reikia daug laiko ir lėšų. Už galimybę siekti plačiašakės pavyzdingo konsulo veiklos standartų, už šiai veiklai aukojamą laiką ir net šeimos lėšas esu dėkinga savo gyvenimo bendražygiui, vyrui Romui.
Jūsų biografija tarsi Lietuvos istorijos liudijimas, kai karo audrų nublokšti lietuviai buvo priversti trauktis į Vakarus, ilgiems metams atsiskirti nuo savo gimtinės. Iš gimtųjų Šiaulių buvote išvežta vos kelerių metų...
Karo audra pakeitė mano tėvelių gyvenimą ir jie kaip tie klajūnai su dviem mažomis dukrelėmis, kaip ir daugelis kitų, tuo metu traukėsi į Vakarus, kad priešas neišvežtų į Rytus.
Iš pradžių laikiną prieglobstį rado Vokietijoje. Ten, lageriuose, kartu su kitais lietuviais inteligentais kūrė mokyklas, įvairia kultūrine veikla toli nuo gimtųjų namų kūrė laikiną Lietuvą. Po keliolikos metų išvykome į JAV. Tai buvo dalis to sudėtingo Lietuvos istorijos laikotarpio.
Amerikoje, nors pradžia buvo sunki, tėvai įstengė sukurti naują gyvenimą, išmokslinti ir lietuviškoje bendruomenėje užauginti vaikus. Jie visą savo laisvą laiką aukojo lietuvybei išlaikyti, todėl šiandien esame dėkingi, kad išauklėjo mus sąmoningais lietuviais.
Taigi Jūsų tėvų gyvenimo kelionė nulėmė ir Jūsų likimą.
Mano tėveliai buvo mokytojai. Aktyvūs visuomenininkai, keliautojai, pasauliui, bendruomenei ir savo vaikams nešę vien tik gėrį. Tokį gyvenimo supratimą, jausmus ir atsakomybę perdavė ir man, ir trims mano seserims.
Tėvelis Henrikas Stasas studijavo Vytauto Didžiojo universitete Technologijos fakultete ir įgijo mokytojo cenzą. Iki karo audrų dirbo Trakų apskrities pradinių mokyklų vedėju. Pasitraukęs į Vokietiją, kaip ir sakiau, kūrė lietuviškas pradžios mokyklas. Amerikoje, be pagrindinio darbo prie geležinkelių, nuolat darbavosi šeštadieninėje lietuviškoje mokykloje, buvo Lietuvių katalikų religinės šalpos komiteto nariu. Kai išėjo į pensiją, daug keliavo ir rašė. Tėvelis išleido keletą knygų, bet gal pati sėkmingiausia, turiu mintyje, patraukliausia, įdomiausia, užburianti skaityti, yra „Kelionių vynas“.
Mama Stefanija Stasienė gimė ir užaugo Šiauliuose, baigė Šiaulių mokytojų seminariją ir visą gyvenimą dirbo mokytoja. Klivlande buvo lietuviškos mokyklos mokytoja ir direktore, aktyvia Amerikos lietuvių Romos katalikių moterų sąjungos nare, daugiau kaip 20 metų buvo šios sąjungos kuopos pirmininke. Tačiau šeimoje mamytė mums pirmiausia pasižymėjo kaip kulinarė. Ir tai buvo ne tik gardaus maisto gaminimas, bet ir tam tikrų specialių dalykų išmanymas bei kulinarijos paslapčių žinojimas. Lietuvoje išleistos net dvi kulinarinės jos knygos: 2000-aisiais – „Kviečiu vaišintis“, o dar po kelerių metų – „Kulinarija ir papročiai“. Keliaudama po Lietuvą vis užtinku, kad nedidelių miestelių kavinaitėse, užeigose šefai mamytės knygas ne tik skaito, bet ir jose surašytus patarimus savo darbe panaudoja (šypsosi).
Prisimindama savo tėvelius visada susimąstau apie tai, kokių plačių pažiūrų jie buvo. Iš jų išmokau plačiai ir atvirai žvelgti į pasaulį.
Mūsų šeimoje buvo puoselėjamos lietuviškos tradicijos. Tėvai dėjo visas pastangas, kad išsaugotų lietuvybę, siuntė mus į lituanistinę mokyklą, tautines organizacijas, ansamblius, lietuviškas jaunimo stovyklas. Taip pat stengėsi, kad neiškristume iš tos aplinkos, kurioje gyvenome. Todėl pagrindinis jų tikslas buvo mus išmokslinti Amerikos universitetuose.
Šiandien suprantu, kad tiek mano, tiek mano vyro Romo tėvų meilė Lietuvai buvo ta versmė, iš kurios ir dabar tebetrykšta pagrindinis siekis tradicijas ir vertybes išlaikyti bei perduoti kitoms kartoms, savo tęsiniams (susimąsčiusi atsidūsta).
Gimėte Šiauliuose ir save laikote šiauliete. Tačiau Klivlande gyvenate nuo dešimties metukų. Enciklopedijose parašyta, kad esate Klivlando garbės pilietė, o 1981-aisiais, Lietuvai dar laukiant nepriklausomybės priešaušrio, buvote išrinkta įdomiausia Klivlando asmenybe.
Nuo jaunų dienų mano gyvenimą paįvairino tiek lietuviškos, tiek amerikoniškos organizacijos. Dar studijuodama buvau aktyvi lietuvių bendruomenės narė, „Čiurlionio“ ansamblio narė ir pranešėja, tautinių šokių grupės „Grandinėlė“ šokėja ir pranešėja.
Dabar jau lenkim pirštus! (juokiasi) Kur tik nedalyvavau, ko tik nedirbau! Skautė, ateitininkė, jaunimo stovyklos „Dainava“ vadovė. Lituanistinės mokyklos mokytoja. Išeivijos lietuviškos spaudos bendradarbė. Įvairių verslo ir amerikoniškų organizacijų narė. Aktyvi! (šypsosi) Natūralu, kad visa tai mane visokeriopai parengė įvairiems JAV lietuvių bendruomenės krašto valdybos postams. Dvi kadencijas ėjau LB krašto valdybos vicepirmininkės pareigas. Tris kadencijas vadovavau lietuvių bendruomenės kultūros tarybai.
Daug laiko buvo skirta politinei veiklai. Šiandien belieka prisiminti gausias demonstracijas Amerikoje, lobizmą JAV valdžios pareigūnams pristatant tuometinę Lietuvos okupaciją bei lietuvių tautos laisvės troškimą ir siekį, kad šalis atgautų nepriklausomybę. Laisvės šūkis skambėjo per „Čiurlionio“ ansamblio koncertus amerikiečiams, per įvairius tradicijų pristatymus ir šventes. Taigi visi apdovanojimai susiję tiek su veikla lietuvių bendruomenėje, tiek verslo ir visuomeninėse JAV organizacijose. Pavyzdžiui, 2019 metais buvau įtraukta į „The Cleveland International Hall of Fame“, o verslo žurnalas „Crain’s Cleveland Business“ pernai apdovanojo „Notable Immigrant Leaders“ prizu. Klivlando „Rotary“ klubas suteikė „International Service Award“. Bet ką čia kalbėti? Iš šalies tokie vardijimai gali pasirodyti nekukliai (šypsosi).
Dar prieš Lietuvai paskelbiant nepriklausomybę, rūpinotės, kad tarp Lietuvos ir Amerikos būtų stiprinami ekonominiai ryšiai. Būdama savo įkurtos kompanijos „IB International, Inc.“ prezidente, padėjote užmegzti seserinius ryšius tarp Klivlando miesto parodų centro „IX Center“ ir Lietuvos parodų centro „Litexpo“. 1992-aisiais surengėte pirmą Lietuvos gaminių pristatymą Klivlande vykusioje parodoje „Business & Industry 2000“.
1989 metais dalyvavau pirmoje Lietuvos ekonomikos konferencijoje Vilniuje. Viena konferencijos dalis vyko „Litexpo“ parodų rūmuose. Mane sužavėjo naujoviška tų rūmų įranga, gražios salės ir tuometis rūmų direktorius, simpatiškasis ir galantiškasis Aloyzas Tarvydas. Visgi mačiau, kad parengta paroda labai sovietinė, labai šalta. Kadangi Klivlande palaikiau gerus santykius su parodų centru „IX Center“, nutariau juos pakalbinti, pasidomėti, ar jiems būtų įdomu pasirašyti bendradarbiavimo memorandumą su Lietuvos parodų rūmais. Žinoma, žodis „Lietuva“ nieko per daug nesakė, bet po mano pasakojimų jie susidomėjo. Taip ir prasidėjo bendradarbiavimas tarp dvejų parodų rūmų bei dalijimasis naujomis žiniomis. Tais metais „Litexpo“ į „IX“ parodų centrą atvežė pirmą Lietuvos gaminių parodą JAV.
Po kelerių metų, didžiausiai mano nuostabai, 1992 metais buvo paskelbta apie Lietuvos parodų rūmų „Litexpo“ privatizavimą su tikslu paversti juos akcijų birža. Buvau šventai įsitikinusi, kad Lietuvai reikalinga vizitinė kortelė ir langas į pasaulį, todėl ėmiausi iniciatyvos su vietinių lietuvių pagalba pasipriešinti tokiam neseniai atkurtos Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimui. Kovą pradėjome per spaudą, rašėme, informavome žmones, už visus puslapius su antrašte „Lietuvi, pagalvok!“ laisvai lietuviškai spaudai mokėjome, nes turėjome vieną tikslą – būti išgirsti. Aš apeliavau į Lietuvos Respublikos Seimo narius, siekdama įtikinti, kad Lietuvos parodų rūmai turi būti panaudoti tik pagal paskirtį ir privalo būti grąžinti Lietuvos žmonėms, taigi ir likti valstybės nuosavybe.
Dėl šių mano pastangų ir Seimo pritarimo kova buvo laimėta (kukliai šypsosi). Tad šiandien „Litexpo“ išliko ta Lietuvos vizitine kortele, kurią atpažįsta daugelyje pasaulio kraštų. O patys parodų rūmai iki dabar yra ta vieta, kurioje vyksta parodos, konferencijos, koncertai ir kurią aplanko tūkstančiai svečių iš įvairių šalių.
Kalbant apie tarptautinį bendravimą ir bendradarbiavimą, matyt, reikėtų prisiminti, kad esu organizavusi mainų programą tarp Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Ohajo žemės ūkio departamento. Šiaulių universitetas vykdė sėkmingus mainus su Kento valstybiniu universitetu Ohajo valstijoje. Ryšiai tarp universitetų išsiplėtojo ir smagu, kad šiandien su valstybiniu Kento universitetu bendradarbiauja Vilniaus universiteto, Kauno technologijos universiteto, ISM mokslininkai ir studentai.
Vyksta moksliniai mainai tarp KTU ir Akrono akceleratoriaus. Akceleratorius yra Akrono inovacijų centras, aptarnaujantis Šiaurės Rytų Ohajo verslininkus ir inovacijų bendruomenę. Per Vilniuje vykstančias „Life Sciences Baltics“ konferencijas atrinktam geriausiam startuoliui skiriama premija – savaitės stažuotė Akrono akceleratoriuje. Šią premiją koordinuoju jau trečią kartą.
Taip pat prisidedu prie Lietuvos kompanijų durų atidarymo JAV rinkoje ir Amerikos kompanijų atėjimo į Lietuvą.
Klivlandas garsėja stipria lietuvių bendruomene, kultūrine jos veikla.
Klivlandas visada išsiskyrė kaip išeivijos kultūros centras. Daugybę metų čia rezidavo pagrindinių išeivijos organizacijų valdybos. Klivlande daug metų gyvavo „Čiurlionio“ ansamblis bei grakščioji tautinių šokių grupė „Grandinėlė“, vyrų oktetas, ramuvėnų choras, „Nerijos“ mergaičių ansamblis, choras „Exultate“, dvi lietuviškos parapijos, „Švyturio“ šokių grupė, vaikų choras, skautų, ateitininkų, „Neolituanų“, „Vyčių“ organizacijos, lituanistinė mokykla, lietuvių radijo programa, sporto klubas „Žaibas“, dramos klubai ir t. t.
Klivlandas garsėja stipriomis lietuvių kultūros tradicijomis. Čia gyveno JAV lietuvių bendruomenės įkūrėjas, garsus lituanistas Stasys Barzdukas. Dievo Motinos parapija apėmė daugelį kultūrinių veiklų, parapijos klebonas buvo tėvas Gediminas Kijauskas SJ.
Klivlande vykdavo įvairios išeivijos konferencijos bei muzikiniai spektakliai. Turime lietuvių namus. Šiame mieste daugiau nei 100 metų leidžiamas lietuviškas laikraštis „Dirva“, jį beveik 30 metų redagavo garsus žurnalistas ir kultūros veikėjas Vytautas Gedgaudas. Didžiuojamės vieninteliais tokiais kultūriniais darželiais Rokfelerio parke. Klivlande, „Visų sielų“ kapinėse, amžinojo poilsio atgulė Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona ir žmona Sofija.
Šiuo metu Klivlande sutiksi ne vieną trečiosios bangos šeimą.
Natūralu, kad laikas viską keičia. Džiaugiamės, kad dar veikli lietuvių bendruomenė bei įvairios organizacijos, lituanistinė mokykla, choras, šokių grupė, lietuviška radijo programa, lietuvių namai ir lietuviška parapija.
Šiandien įvairioms organizacijoms, mokyklai, meno rateliams vadovauja naujieji imigrantai, atvykę iš Lietuvos. Džiugu, kad jų talentai stiprina tolimesnę mūsų veiklą.
Jūsų šeima išsiskiria darnumu, daugeliui esate gražaus ir nuoširdaus sutarimo pavyzdys.
Mums su vyru Romu Bubliu pasisekė (šypsosi), nes sukūrėme gražią šeimą. Išauginome 5 vaikus – sūnų ir keturias dukras. Romas pagal profesiją yra inžinierius, buvęs aviacijos komponentų inžinerijos skyriaus direktorius bei aviaprojektų vadovas.
Sūnus Tauras tapo fotografu, Vija yra gydytoja, Rama – įmonės „Sterling Engineering“ prezidentė, Aida mokytoja, o Gaja – „Mayo“ klinikų atstovė. Iš viso turime 11 anūkų ir džiaugiamės visų jų veiklomis bei mokslo pasiekimais, jaučiamės nepaprastai laimingi, kad visi jie kalba lietuviškai.
Už tai esame dėkingi savo vaikams, kad jie augindami savo vaikus yra labai atsakingi ir nuoširdžiai prisidėjo ugdydami mūsų su Romu anūkų lietuviškumą bei tradicijų puoselėjimą sparčiai globalėjančiame pasaulyje.
Jau trys dešimtmečiai gyvenate tarp Amerikos ir Lietuvos. Koks tai jausmas, būsena?
Lietuva – antrieji mūsų namai. Vilniaus širdy, pačiame miesto centre, turime butą. Grįžtame į Lietuvą ne tik verslo reikalais, bet taip pat į konferencijas, parodas ir konsulų suvažiavimus. Čia visada jaučiamės gerai, savi ir laimingi, nes grįžtame namo.
O laisvalaikiu skubame Lietuvą vis daugiau pažinti, lankydami kitus miestus, kaimus, apylinkes. Smagu matyti nuostabią, nepakartojamą šalies gamtą, miela gėrėtis jos laukais, miškais, ežerais. Džiugina į gera besikeičiantis urbanistinis peizažas, rūpestingai sutvarkytos sodybos ir nuoširdūs bei darbštūs čia gyvenantys žmonės, mūsų tėvynainiai. Tai dvasiškai labai svarbu.
Nuoširdus Jūsų darbas Lietuvai 2003 metais įvertintas Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžiumi, 2013-aisiais Jums suteiktas Šiaulių universiteto Garbės nario vardas.
Esu dėkinga Lietuvai už darbų įvertinimą ir paskatinimą, įpareigojimą. Įvairūs kiti apdovanojimai buvo lyg naujas kelias naujiems darbams. Didžiausias mano gyvenimo pasiekimas yra tai, kad, dirbdama įvairiose išeivijos organizacijose, galėjau prisidėti ne tik prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, bet ir prie ekonominės šalies gerovės.
Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad Lietuva prisijungė prie pasaulio šeimos kaip demokratinė ir savarankiška valstybė. Lieka tik palinkėti valstybei ir jos žmonėms ir toliau klestėti prie Baltijos krantų.
Vilniaus universiteto docentė dr. Jolanta Mažylė, prieš kelerius metus stažavusi Klivlando lietuvių kultūros ir dokumentavimo centre, Jus apibūdino lakoniškai, amžinojo variklio metafora: perpetuum mobile – Jos Ekscelencija Ingrida. Sutinkate su tuo?
Tikrai malonu. Iš esmės tokia ir jaučiuosi. Ačiū poniai Jolantai!
