Jei ne minėtas apdovanojimas, kažin ar žinotume, kad yra tokių jaunų mokslininkių, kurios daro nepaprastus darbus, molekulių lygmeniu tyrinėja ir kuria svarbius inovatyvius preparatus. Ar mūsų visuomenė pakankamai vertina jaunas moteris, pasirinkusias sunkų, tačiau įdomų kelią mokslo atradimų link?
Labai džiaugiuosi šia „L’Oréal Baltic“ ir UNESCO iniciatyva kuo daugiau jaunų moterų pristatyti, apie jas papasakoti, nes vis dar trūksta komunikacijos. Mūsų centre jau yra komunikacijos specialistų, rašančių apie mokslininkus, jų vykdomus projektus, bet visuomenė per mažai žino, ką tie mokslininkai veikia, kokia jų darbo nauda. Ypač jaunoms merginoms reikia pavyzdžių, kad jos norėtų mokytis, tapti mokslininkėmis, ateitų dirbti į laboratorijas.
Joana, papasakokite plačiau, į ką nukreipti Jūsų doktorantūros tyrimai.
Mūsų tyrimai orientuoti į pradinį vaistų kūrimo etapą. Tyrinėjame baltymų grupę, kurią sudaro 12 šeimos narių, jie tarpusavyje labai panašūs. Kiekvienas iš jų siejamas su skirtinga liga. Tai gali būti glaukoma, nutukimas, vėžys. Vienas įdomiausių taikinių yra vienas šeimos narys moksliniu pavadinimu karboanhidrazė IX. Jis aptinkamas tik vėžinėse ląstelėse ir beveik niekada – sveikose ląstelėse. Taigi ieškome tokių cheminių medžiagų (galima jas pavadinti slopikliais), kurios užslopina minėto baltymo veikimą. Jei vėžys vystosi dėl to baltymo, tai jį užslopindami vėžio vystymąsi sumažiname.
Kuriate ir vaistus, padedančius mažinti nutukimą?
Tai vienas iš mano doktorantūros projektų. Vėžio tyrimų srityje esame labiau pasistūmėję, sukūrę daugiau slopiklių, su kurias atliekami klinikiniai tyrimai, o nutukimo srityje tyrimų mažiau. Vaisto kūrimas labai sudėtingas, kainuoja apie milijardą dolerių, trunka 10–15 metų, atrenkamos potencialios molekulės, su kuriomis galėtų būti dirbama toliau, po to pereinama prie tyrimų su gyvūnais, tada – su žmonėmis. Bandome suprasti organizmo atpažinimo mechanizmus, kaip būtent tas vaistas prisijungia prie būtent to baltymo, kuris siejamas su tam tikra liga. Jei suprasime mechanizmus ir pradiniame etape atrinksime tinkamą junginį, jis veiks ir gyvūnų, ir žmogaus organizmuose ir galbūt taps vaistu. Tačiau jei suklysime pačioje pradžioje, prarasime daugybę lėšų atlikdami tyrimus su žmonėmis.
Mūsų tyrimus populiariai galima palyginti su spyna ir raktu. Jeigu spyna yra tas fermentas, kurį reikia užslopinti, užrakinti, tai kuriame raktus, kurių forma idealiai atitiktų spynos. To rakto selektyvumas arba specifiškumas, – jei jis tiks tik vienai spynai, užrakins, tarkim, vėžio vystymąsi, o rezultatas toks, kad turėsime mažiau šalutinių poveikių, vaistas efektyvesnis. Tačiau jei tas raktas tinka ir vienai, ir kitai, ir trečiai spynai, tai organizme vyksta įvairūs procesai ir gali pasireikšti nepageidaujamų šalutinių poveikių. Pavyzdžiui, mes tyrinėjame grupę baltymų, kurie yra kaip 12 labai panašių spynų, tad kaip sukurti raktą, kuris rakintų tik vieną spyną, bet nerakintų kitų 11-os? O spynos skirtingos: viena siejama su nutukimu, kita – su glaukoma, dar kita – su vėžiu. Mano tyrimai ir orientuoti į tai: arba bandome pakeisti rakto formą, arba galime keisti spyną, tą baltymą šiek tiek pamodifikuoti ir mėginti pritaikyti prie kitos spynos. Aš tyrinėju tas sąveikas – kaip raktas susijungia su spyna.
Ar mokykloje buvote moksliukė?
Ko gera, taip, moksliukė. Kai laikiau vairavimo egzaminą, instruktorius juokėsi: „Turbūt pirmūnė buvai, labai tiksliai nori viską daryti.“ Stengiausi ne iškalti pamokas, o mokytis, kad suprasčiau vykstančių procesų esmę. Nebuvau maksimalistė dešimtukininkė, bet nuo pirmos klasės iki doktorantūros turėdavau stabilų devynetą. Mokslus derinau su darbine veikla. Nuo 16 metų pradėjau dirbti teatro drabužinėje ir bilietų kontroliere. Ateidavau į darbą, priimdavau žiūrovus, o kol vykdavo spektaklis, ruošdavau pamokas.
Norėjote būti savarankiška, turėti savo pinigų, ar dirbti Jums buvo būtinybė?
Teatras man buvo artimas. Mama dirbo teatre, tad nuo ankstyvos vaikystės augau jame, laiką leisdavau grimo kambariuose. Kai tėvai išsiskyrė, mama mus su broliu augino viena. Lėšų trūko, o jaunam žmogui naudinga suprasti pinigų vertę. Sveika išmėginti ir vadinamuosius juodus darbus, kad paskui norėtum mokytis ir kilti karjeros laiptais. Taigi viena – finansinė pusė, kita – buvo įdomu.
Teatre darbas tuo šaunus, kad visada sutinki laimingus, gerai nusiteikusius žmones, jie ateina į šventę. Tekdavo pabendrauti ir su žiūrovais, ir su teatro kolektyvu, įdomiais aktoriais, režisieriais. Daug iš jų pasisėmiau, gyvenimas buvo turiningas. Teatre mačiau meno, o mokykloje – mokslo pusę, galėjau palyginti.
Esate kaunietė. Kokiame teatre dirbote?
Nuo vaikystės iki septintos klasės gyvenau Panevėžyje, vėliau persikraustėme į Vilnių, metus mokiausi sostinėje, kur viena mokytoja paragino stoti į Kauno technologijos universiteto gimnaziją. Su šeima persikraustėme į Kauną ir įstojau į tą gimnaziją. Dešimtoje klasėje pradėjau dirbti Kauno kameriniame teatre.
Kodėl nepatraukė įdomus teatro gyvenimas?
Būdama maža norėjau būti aktore. Dalyvavau aktorių atrankoje, bet manęs neatrinko, o tada apėmė liūdesys ir nusivylimas, troškimas blėso. Jau vyresnė pamačiau daugybę to gyvenimo privalumų ir trūkumų: darbas vakarais ir savaitgaliais, matydavau, kaip sunku šeimos gyvenimą suderinti tiems, kurie teatre dirba, tad nuo minties apie aktorystę atitolau.
Šeima dėl Jūsų persikraustė į Kauną, kad galėtumėte mokytis KTU gimnazijoje?
Iš dalies dėl manęs, kita vertus, mano vyresnis brolis jau buvo baigęs mokyklą, gyveno atskirai, likome dviese su mama. Jos giminaičiai gyvena Kaune, tad norėjo grįžti į šį miestą ir viskas palankiai susiklostė.
Neįtikima: bioinžinerijos studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete pasirinkote todėl, kad žavėjo kriminaliniai serialai, kuriuose atliekant laboratorinius tyrimus būdavo išaiškinami nusikaltimai!
Taip, mėgau žiūrėti kriminalinius serialus. Dvejojau, kur studijuoti: brolis – inžinierius, mama taip pat baigusi inžineriją, mokykloje sekėsi ir matematika, ir chemija, tad pasirinkau bioinžineriją. Serialai tikrai paskatino, atrodė labai įdomu, kad laboratoriniai tyrimai gali atskleisti nepaprastų dalykų.
Esate sakiusi, kad Jūsų mokslo kelią lydėjo daugybė pakilimų ir nuopolių. Ką laikote nuopoliu?
Matome daug sėkmės istorijų, todėl atrodo, kad viskas yra paprasta, bet turbūt kiekvieną iš mūsų apninka ir abejonių, ar tikrai savo kelią pasirinkai, susiduriame su įvairiomis gyvenimiškomis aplinkybėmis, mokslo politika. Žinai, kad yra kokios nors mokslo srities korifėjus, tenka lankytis laboratorijoje, kur jis dirba, ir matyti, kad ne visai teisinga tai, ką jo komanda daro. Arba dirbi, dirbi, bet pamatai, kad moksle yra daug politikos ir galbūt ne vien rezultatai kažką lemia, o dažniau pažintys, komunikacijos tinklas. Nusivili, nežinai, ką daryti: keisti mokslinę temą ar pasilikti prie tos pačios ir kovoti už teisybę.
Yra ir mokslo vartojamumo problema. Mokslininkai spaudžiami publikuoti straipsnius, anglų kalboje net yra posakis: „Publish or perish“ („Publikuok arba palik mokslo sritį“). Ir nežinai, ką daryti esant tokiai situacijai: ar būti užsispyrusiai, eiti prieš sistemą ir vis tiek įrodyti savo teisybę, ar nusileisti.
Taigi vienas klausimas – mokslo politika, bet būna ir kitokių rūpesčių. Pavyzdžiui, per karantiną sustabdytos veiklos, pradėjome galvoti, ar geru keliu einame, ar reikia kai ką keisti. Šiuo atveju labai padėjo „L’Oréal Baltic“ iniciatyva. Įvertinimas parodo, kad lig šiol ėjai tinkama kryptimi. Tokie apdovanojimai labai reikalingi, nes paskatina ir motyvuoja nenuleisti rankų.
Jūs ir anksčiau esate pelniusi apdovanojimų, ne kartą dalyvavote Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros (MITA) projektuose, tiesa?
Stengdavausi dalyvauti konkursuose, daug jų esu laimėjusi, daug ir nelaimėjusi, bet dėl to mano entuziazmas neišblėsdavo. Baigusi bakalauro studijas patekau tarp šimto perspektyviausių VGTU absolventų. Magistro studijų metais laimėjau vardinę Prezidento Kazio Griniaus stipendiją. Mano magistro darbą Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjunga ir Lietuvos mokslų akademija įvertino kaip vieną geriausių. Kelis kartus esu laimėjusi finansavimą iš tarptautinių mokslo draugijų dalyvauti vasaros mokyklose ir konferencijose, gavusi skatinamąsias stipendijas iš VU, Lietuvos mokslo tarybos, vardinę stipendiją iš VU Gyvybės mokslų centro.
Nemažai lėmė tai, kad antrame bakalauro kurse pradėjau dirbti laboratorijoje. Baigdama bakalauro studijas turėjau keturis mokslinius straipsnius, magistrantūrą baigiau turėdama 11 publikacijų, o dabar turiu 19. Mokslo pasaulyje tai yra nemažai.
Būdama pirmakursė internete radote projekto „Studentų mokslinė praktika“ temas. Labiausiai įsiminė profesoriaus D. Matulio siūloma praktika, susijusi su vaistų kūrimu. Jus priėmė ir jau 11 metų dirbate Biotechnologijos institute, Biotermodinamikos ir vaistų tyrimų skyriuje. Kodėl buvote pakėlusi sparnus emigruoti?
Nuo emigracijos išgelbėjo mano vyras. Dirbau laboratorijoje, o jis buvo jaunasis mokslininkas, ką tik grįžęs iš užsienio, dirbęs Lenkijoje, Vokietijoje, baigęs doktorantūrą, po to išvykęs į JAV stažuotis. Grįžo kaip jaunasis mokslininkas, pradėjo kurti savo laboratoriją. Mokiausi trečiame kurse, vis pajuokaudavome, jis užsukdavo pasidomėti, kaip man sekasi, ką nors patardavo. Ir vis klausinėdavo, ar liksiu Lietuvoje, ar išvažiuosiu į užsienį. Sakydavau, kad, ko gera, išvyksiu. Iš pradžių tam nebuvo finansinių galimybių, o studijuoti doktorantūros studijų svarsčiau išvykti. Tačiau galiausiai nutarėme susituokti ir likti Lietuvoje. Per magistrantūros studijas ištekėjau, susilaukėme dviejų dukryčių. Man labai naudinga, kad namuose yra žmogus su didele tarptautine moksline patirtimi. Vytautas dirba su amiloidais ir prionais.
Jums net nereikėjo į pasimatymus vaikščioti!
Mes nutarėme, kad neturime laiko pasimatymams. Kai Vytautas prisipažino, kad mane myli, apsigyvenome kartu. Buvo ramu, pažinojau jį kelerius metus. Pradėjome drauge lankyti šokių pamokas. Daugelis mokslininkų užsiima sportu, nes protinį darbą reikia pakeisti fizine veikla. Šokome metus, paskui viena po kitos gimė dukrytės, o tada jau teko šokti apie jas.
Moterims moksle didžiausias iššūkis yra motinystės ir karjeros suderinamumas. Kaip Jums pavyksta derinti įsipareigojimus šeimai ir mokslo srityje?
Mūsų su vyru kabinetus darbe skiria dvejos durys. Dirbame tame pačiame skyriuje, bet temos skirtingos, nesame vienas nuo kito priklausomi. Jis žino mano darbo specifiką ir gali labai daug patarti. Turiu nepriklausomą ekspertą iš šono, galime kritiškai padiskutuoti.
Auginame šešerių metų Liudviką ir ketverių su puse Viktoriją. Likus mėnesiui iki Liudvikos gimimo gyniausi magistro darbą, o prieš gimstant Viktorijai įstojau į doktorantūrą, po mėnesio išėjau motinystės atostogų. Kai grįžau į studijas, vienai buvo pusantrų metų, kitai – treji. Visus dukrelių auginimo, auklėjimo rūpesčius bei džiaugsmus dalinamės su vyru. Keičiamės pareigomis. Išleidome vaikus į darželį, didelis džiaugsmas, kad auklėtojos nuostabios, vaikučiais pasirūpina. Kai dukrelės sirgo, derindavau darbą iš namų, o kai per pandemiją prasidėjo nuotoliniai susitikimai, nuotolinis darbas man jau buvo įprastas.
Ką daryti, kad moterys mokslo srityje galėtų kvėpuoti laisviau, ramiau?
Mano aplinkoje kolegės labai aktyvios, po motinystės atostogų anksti nori grįžti į darbus, bet sunku dėl vaikučių priežiūros. Griežtos taisyklės – vaikai į darželius priimami nuo dvejų metų. Norėtųsi, kad juos priimtų nuo metų, kad būtų mažesnės grupės. Dabar vienoje grupėje – 23 vaikai. Man mūsų darželio auklėtojos yra superherojės, kadangi sugeba pasirūpinti tiek vaikų.
Arba galėtų egzistuoti vaikų priežiūros centrai. Arba auklės būti prieinamesnės. Bandžiau ieškoti auklės, bet patirtis buvo negatyvi. Su vyru nutarėme, kad sugebėsime dukrelėmis pasirūpinti patys. Privalumas, jog turime laisvą darbo grafiką. Nors darbo krūvis didelis: ir vaikai, ir mokslas, reikia nugalėti nuovargį, efektyviai, produktyviai dirbti, susikaupti. Gerai, kad kolegos labai geranoriški, draugiški, visada teiraujasi apie vaikus, nespaudžia dėl darbų, supranta, kad padarysi, kada galėsi. Yra vidinė motyvacija, privalai savo darbus padaryti.
Kaip bendradarbiauja mokslas ir verslas?
Mano doktorantūros vadovas turi savo įmonę, kuri bando prisidėti prie mokslo vystymo. Dabar skatinamas mokslininkų verslumas ir startuolių kūrimas. Projektai gali gauti finansavimą: pildai paraišką, laimėsi arba nelaimėsi. Fundamentinių mokslų konkursai yra žiaurūs – dešimt paraiškų į vieną vietą. Kol neturi daktaro laipsnio, vadovu būti negali, o kai turi, privalai būti tarp dešimties geriausių, kad laimėtum finansavimą. Turime situaciją, kai jauniesiems mokslininkams labai sudėtinga konkuruoti su profesoriais.
Mane paskatino eiti į mokslo ir verslo projektus, pati esu sukūrusi startuolį, dirbu ir su įmone. Tačiau labai mažai lėšų skiriama fundamentiniam mokslui ir daug – verslui. Mokslininkai laikosi nuomonės, kad be tvirto fundamentinio mokslo inovacijų nepadarysi. Kad sukurtum produktą, kuris viską pasaulyje keičia, kaip kad mūsų Lietuvoje atrastos genetinės žirklės, reikalingi kelių dešimčių metų moksliniai tyrimai. Mokslininkai norėtų, kad finansavimas būtų labiau subalansuotas, kad daugiau lėšų būtų skiriama fundamentiniams tyrimams ir mažiau verslui.
Esate įmonės „Enzymics“ vadovė. Kaip visur spėjate?
Dirbame, stengiamės, gyvenimas yra sudėtingas, bet kartu ir labai įdomus. Skirtingose veiklose galiu save realizuoti, praturtina naujos patirtys ir pažintys. MITA organizavo įvairius mokymus – dalyvavau, pasisėmiau daug naujų žinių. Labai svarbu suderinti mokslinius ir verslo interesus, kad visuomenei būtų naudos. Pagirtinas mokslo ir verslo bendradarbiavimo skatinimas, nes patys mokslininkai daug metų paskiria fundamentiniams tyrimams, bet jiems sunku savo išradimus komercializuoti. Reikalingos komandos, kad verslininkai padėtų mokslininkams išeiti į rinką.
Doktorantūros studijas renkasi daugiau merginų ar vaikinų?
Europos mastu bakalauro ir magistro studijų programose merginų yra šiek tiek daugiau nei vaikinų. Tačiau kai ateiname iki doktorantūros studijų, daktaro laipsnį įgyja daugiau vaikinų, o vadovaujamas pareigas užima kur kas daugiau vyrų. Statistika rodo, kad Nobelio premiją laimi mažiau nei keturi procentai moterų. Dėl to „L’Oréal Baltic“ ir UNESCO skatina doktorantes, daktaro laipsnį įgijusias jaunas moteris pasilikti mokslo srityje. VU Gyvybės mokslų centre apie du trečdalius vadovų yra vyrai, tačiau kasmet moterų vadovių daugėja.
Lietuvos gyvybės mokslų industrija gerai vertinama pasaulyje dėl ypač aukšto tarptautinio lygio ekspertų, mokslininkų, tyrėjų, verslo ir mokslo sinergijos. Ko mums dar trūksta?
Labai pagirtinos iniciatyvos – įvairūs mokymai, bet vėl – mokslininkai tuose mokymuose dalyvauja nenoriai. Verslininkai ir mokslininkai vieni kitų nesuranda. Yra gabių, stiprių studentų, kurie norėtų sukti į verslą, kurti startuolius, bet nežino, kur kreiptis. O verslininkai tų talentingų jaunų žmonių nepažįsta. Iš spaudos sužino apie laboratorijų vedėjus, bet kaip prieiti prie gabių jaunuolių? Būtų naudingi renginiai, kur verslininkai ir jaunieji mokslininkai galėtų susipažinti tiesiogiai. Trūksta ir paskatinimo. Kol manęs nepaskatino, aš taip pat neturėjau minčių sukurti startuolį.
Parėmėte Vilniaus universiteto fondą – skyrėte paramą VU fondo neliečiamajam kapitalui. Kodėl Jums tai svarbu?
Yra labai griežtos ribos, kur universitetas gali panaudoti valstybės finansavimą. Man regis, labai svarbu investuoti į mokslą. Universitetui būtinos nuosavos lėšos, kad būtų galima skirti stipendijas ar pritraukti mokslininkų iš užsienio.
Keliais štrichais
Pomėgiai. „Vyras mane moko: „Kad gerai dirbtum, reikia gerai pailsėti.“ Stengiuosi rasti laiko plaukimui. Iki karantino sekmadienių rytais važinėdavau į baseiną. Dabar kasdien plaukioju ežere.“
Sodyba. „Kai prasidėjo pandemija, vyras, remdamasis mokslinėmis žiniomis, suprato, kad šio viruso greitai neįveiksime, ir nutarė, jog mums reikia sodybos. Džiaugiamės galimybe savaitgaliais ištrūkti iš miesto, protinį darbą pakeisti fizine veikla.“
„Mokslininkei svarbu kantrybė, darbštumas, užsispyrimas. Dažnai tenka kartoti eksperimentus, kas nors nepavyksta, nusivili, bet reikia nenuleisti rankų, nepasiduoti, susiimti ir vis tiek pakėlus galvą siekti tikslų. Vyras sako: „Reikia žinoti, ko nori.“ Kartais tenka susirinkti save iš naujo ir judėti į priekį. Neretai save nuvertiname, tad svarbi aplinkinių, kurie gali patarti, motyvuoti, pagalba. Lietuvoje trūksta abipusio palaikymo, paskatinimo.“
„Šeima man yra svarbiausia. Čia visada yra su kuo atvirai pasikalbėti, pasitarti. Vyras už mane vyresnis 11 metų. Vertinu jo mokslinę patirtį, sukauptą užsienyje ir dirbant Lietuvoje. Jis mane palaiko, paskatina, padrąsina nenuleisti rankų, kai būna sunku. Vaikai yra džiaugsmas, dukrelės atnešė mums daug laimės ir gyvenimo malonumų. Šeima – tai stiprybė. Abu su vyru mėgstame pakritikuoti vienas kitą ir neįsižeidžiame – konstruktyvi kritika skatina tobulėti.“
Atostogos. „Abu esame universiteto darbuotojai, turime po du mėnesius atostogų, bet dažnai spaudžia visokie terminai, reikia projekto dokumentus ar straipsnius pataisyti ir t. t. Tačiau atostogauti būtina, nes jei nepailsėsi, nebus ir darbinių rezultatų.“
„Laimės pojūtį, daug džiaugsmo ir energijos man suteikia turiningos, kupinos įspūdžių dienos, kai sužinau ką nors naujo, kai pačiai pasiseka, kai pasirodo mokslinė publikacija, kai nuveikiu ką nors prasmingo.“
Mokslininkės pavyzdys. „Teko skaityti Marie Curie biografiją. Jos dukros pasakoja, kad mama buvo stipri, tad ir joms neleisdavo būti silpnoms. Turiu puikių kolegių, vadovių, yra į ką lygiuotis. Profesorė Aurelija Žvirblienė man yra mokslininkės ir puikios moters pavyzdys. Turime stiprių, talentingų profesorių, kurie įkvepia moksliniais darbais, žiniomis ir žmogiškuoju elgesiu.“
„Meilė – tai ramybė, pasitikėjimas ir žinojimas, kad tavimi pasirūpins, tad ir tu nori rūpintis.“
