Algirdai, papasakokite, kaip prasidėjo Jūsų muzikinis kelias? Kaip trimitas atsidūrė Jūsų rankose?
Nuo vaikystės buvau muzikalus vaikas – dainavau, namuose buvo akordeonas, kuriuo savarankiškai buvau pramokęs groti, tad mama norėjo, kad toliau mokyčiausi groti šiuo instrumentu. Bet mano pusbrolis Klaipėdoje profesionaliai grojo tenoru (trombonų šeimos instrumentas – aut. past.). Kartą jis mane pasikvietė, atsivedė į tokį kambarį, kuriame ant vinių buvo sukabinti instrumentai, ir sako: „Pasirink, kokį nori“. Ėjau, ėjau ir priėjau iki paties mažiausio: ant sienos kabojo toks mažas kornetukas, sakau, šitas man labiausiai patinka! Tada jis įdėjo pūstuką ir sako: „Pūsk!“ Aš pučiu. Sako, gerai, čia „do“. Dabar pirmą ir trečią klavišą paspausk ir pūsk. Vėl pučiu. Čia, sako, „re“. Taip visą gamą sugrojome, ir viskas man išėjo. Pusbrolis tuomet pasakė, kad viskas labai gerai, ir, jei noriu, galiu pas jį truputį pasimokyti. Kitais metais vasarą Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokykloje buvo stojamieji, įstojau pas Juozą Čižauską. Taip ir išėjo, kad pasirinkau ne akordeoną, o trimitą.
Kaip toliau klostėsi Jūsų likimas?
Toliau sekė studijos dabartinėje Stasio Šimkaus konservatorijoje. Mokslai man sekėsi neblogai, bet su kalneliais. Ateidavo krizės, kaip ir pas visus muzikantus, kai nenori groti, ir nesiseka, bet galų gale trečiame konservatorijos kurse nuvažiavau į respublikinį jaunųjų atlikėjų konkursą, kuriame tarp visų pučiamųjų užėmiau pirmąją vietą. Iš karto gavau siuntimą studijuoti į Maskvą. Iš pradžių mane norėjo siųsti pas Timofejų Dokšicerį (legendinis trimito virtuozas – aut. past.), bet jis dirbo ne Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje, o Gnesino muzikos institute. Tad patekau į Maskvą pas prof. dr. Jurijų Usovą. P. Čaikovskio konservatorijoje man iš pradžių labai gerai sekėsi, iš specialybės nuolat gaudavau aukščiausius įvertinimus, čia susipažinau su būsima žmona (kompozitore Nailia Galiamova – aut. past.). Bet atvažiavus į didmiestį kilo pagundų, todėl nebaigęs konservatorijos išėjau tarnauti į armiją – du metus grojau Maskvos reprezentaciniame pučiamųjų orkestre. Armijoje pravertė konservatorijoje praeita preferanso mokykla (šypsosi). Baigus tarnybą mane kvietė pasilikti Maskvoje, bet jau buvo Nepriklausomybės nuojauta, tad su žmona grįžome į mano gimtąją Klaipėdą. Tada neturėjome nieko – buvo tik dėžės plokštelių ir žmonos partitūrų, viską reikėjo pradėti nuo šaukšto. Kaip tik tuo metu pradėjo kurtis Klaipėdos muzikinis teatras, mane pakvietė į atranką ir sako: „Būsi koncertmeisteriu.“ Bet algos buvo labai mažytės, tad šalia darbo teatre nuolat grodavau laidotuvėse. Kol 1991 m. paskambino maestro Gintaras Rinkevičius. Jis tuo metu ruošėsi 100-ajam Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertui. Mažai kas žino, kad pirmus du metus į darbą važinėjau naktimis iš Klaipėdos, kartais nemiegojęs atvažiuodavau tiesiai į repeticiją, o savaitgaliais dar grodavau laidotuvėse. Laikai buvo labai gūdūs.
Lapkričio 12 d. Valdovų rūmų scenoje švęsite net tris sukaktis?
Pagrindinis jubiliejus yra mano 60-metis – tokio amžiaus grojančių trimitininkų nėra taip daug, juo labiau tarp pirmų trimitų orkestre – dauguma mano kurso draugų Maskvoje jau yra išėję į pensiją. Vakarų pasaulyje gyvenimas galbūt truputį sveikesnis, žmonės labiau save saugo ir todėl gali ilgiau groti. Yra legendinių pavyzdžių, tokių kaip Adolphas Hersethas, Čikagos simfoninio orkestro trimitų primarijus, kuris pirmu trimitu grojo 53-ejus metus. Bet tai yra labai didelės išimtys. Mano biografijoje šiemet sukanka 30 metų, kai dirbu Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro trimitų grupės koncertmeisteriu, ir 50 metų nuo to laiko, kai pirmą kartą į rankas paėmiau trimitą.
Kokią reikšmę trimitas atlieka simfoniniame orkestre?
Galiu atsakyti tik svetimais žodžiais. Kai amžiną atilsį smuikininkas Aleksandras Batovas buvo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertmeisteris, nemažai su juo bendraudavome. Grodavome iki dvyliktos nakties, kalbėdavomės, jis paprašydavo, kad paklausyčiau jo solo, pasakyčiau savo įspūdį, pastabas. A. Batovas mėgdavo sakyti: „Pirmas trimitas yra orkestro karūna.“ Trimitas yra garsiausias orkestro instrumentas, jis dažnai dominuoja, jo garsinė paletė yra didžiausia iš visų instrumentų. Šiuo instrumentu galima labai lengvai sugadinti koncertą ir jį pataisyti. Maestro Juozas Domarkas kažkada yra sakęs, kad nuo trimito priklauso viso orkestro lygis.
Su kokiais iššūkiais susiduria trimitininko profesiją pasirinkę muzikantai?
Mūsų darbo virtuvė labai sudėtinga, pilna streso. Garsas ne toks išlekia – ir nebesugrąžinsi. Po to jaudiniesi, galvoji, kodėl aš taip padariau, galėjau juk kitaip! Save kankini, nemiegi arba atsibundi naktį – ir muzika skamba galvoje. Grojimas trimitu labai susijęs ir su fizine būsena. Kai man buvo apie 45-erius metus, pradėjau labai sunkiai groti. Tada ėmiau sportuoti, ir grojimas palengvėjo – iki šiol grodamas jaučiuosi geriau nei prieš 15-ą metų: galiu groti įvairų repertuarą, lengviau paimu aukštas natas. Kartais pagalvoju, kada nutrūks mano karjera. Trimitininkams tai gali įvykti labai staiga – insultas ar infarktas gali ištikti bet kuriuo momentu, tai – dažnos mūsų profesijoje karjeros pabaigos. Nenatūraliai išpučiant suspaustą orą, atsiranda pastovus spaudimas į galvą, todėl daugelis mūsų geria vaistus nuo kraujo spaudimo. Trimitininkai nėra ilgaamžiai.
Lapkričio 12 d. Valdovų rūmuose kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru surengsite savo jubiliejinį koncertą. Gal galite plačiau papasakoti, ką ruošiate klausytojams?
Iš pradžių jubiliejaus proga galvojau su orkestru pagroti tik vieną koncerto dalį. Bet maestro Gintaras Rinkevičius turėjo kitą sumanymą – jis pasiūlė man sukurti viso koncerto koncepciją, kuriame grotų ir mano sūnus, pianistas Gintaras Januševičius, bei dukra, džiazo vokalistė Donata Januševičiūtė. Taip ir sutarėme. Vėliau galvojant koncerto idėją, man kilo mintis, kad skirtingus kūrinius galiu groti skirtingais trimitų šeimos instrumentais. Koncerte neliko vietos mano pagrindiniam instrumentui, kuriuo groju orkestre – klausytojams norėjau parodyti kitus instrumentus, man buvo svarbus edukacinis momentas – dėl to net rizikuoju paaukoti dalį kokybės. Šis koncertas man – ne tik šventė, bet ir didžiulė atsakomybė. Išeiti prieš žmones, prieš visą orkestrą reikia treniruotis nuo mažens – tai yra gyvenimo būdas, visai kitoks nei orkestro muzikanto. Be to, grojant trimitu viskas girdisi, lūpos gali pavargti, vakaras gali būti nesėkmingas – trimitas yra labai pavojingas instrumentas. Mes grojame lūpomis, kurių būklė gali pasikeisti net nuo oro. Arba per daug pagrojai, persistengei ir žiūri, kad savaitei iškrenti – nebeskamba instrumentas, vargsta lūpos.
Minėjote, kad koncerte grosite skirtingais instrumentais. Kuo jie ypatingi?
Koncerte grosiu 7-iais skirtingais instrumentais, kuriuos specialiai surinkau šiam koncertui. Jie visi turi skirtingų dydžių ir gylių pūstukus, tad prie visų reikia atitinkamai prisitaikyti. Visi instrumentai yra labai seni, praėjusio amžiaus, išskyrus piccolo trimitą. Seniausias trimitas yra prieškarinis, 1934 m. gamybos, toliau eitų „Bacho“ firmos XX a. 7–8 deš. B derinimo trimitas ir XX a. pabaigos taip pat „Bacho“ gamybos C derinimo trimitas – jis truputį mažesnis ir tonu aukštesnis. Kuhlohornas – retas, XIX a. pabaigoje vokiečių trimitininko Johanneso Kuhlo sukurtas instrumentas, skirtas daugiau Balkanų šalių muzikai atlikti. Juo pagrosiu vieną Aleksandro Arutuniano kūrinio dalį. Fliugelhornas – vienas iš didžiausių trimitų šeimos instrumentų, jį panaudosiu dviejuose kūriniuose. Džiazinį kūrinį grosiu lenktu trimitu, kurių Lietuvoje daug nėra – tokiu instrumentu grojo legendinis džiazo trimitininkas Dizzy Gillespie.
Algirdai, o kokie buvo Jūsų įsimintiniausi karjeros momentai?
Nepasakyčiau, kad tai – karjera, daugiau – juodas darbas (šypsosi). Buvo gražių koncertų ir gražių šalių tiek su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, tiek su kitais orkestrais. Grojau labai daug simfoninio trimito repertuaro – praktiškai visus žymiausius kūrinius. Įsiminė gastrolės su Mstislavu Rostropovičiumi, koncertai Vokietijoje su legendiniu vokiečių dirigentu Christophu Eschenbachu, Mirga Gražinyte. Turėjau kvietimų groti kituose orkestruose, taip pat užsienyje, bet visada galvojau: jeigu mane pakvietė į Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą, turiu likti jam ištikimas ir dirbti čia iki galo.
Ar niekada negalvojote, kaip būtų susiklostęs Jūsų gyvenimas, jei nebūtumėte į rankas paėmęs trimito?
Kai buvau trečioje ar ketvirtoje klasėje, rašiau rašinėlį tema, kuo noriu būti užaugęs. Tuomet parašiau, kad noriu būti kompozitorius. Nuo vaikystės visą laiką niūniuodavau – net ir pats nepastebiu, kaip ateina melodija, ir niūniuoju. Galbūt galėjau būti kompozitoriumi, bet niekada rimtai nebandžiau. Trimitininkas yra toks žmogus, kuris negali dirbti nieko kito. Kaip sakė Chrisas Botti: „Mano žmona – trimitas. Jeigu aš nors dieną neprisiliesiu prie trimito, koncerte jis mane pažemins.“ Norėdamas bent neblogai groti trimitu, turi paaukoti visas kitas veiklas.
