Prieš 30 metų į Dzūkiją atkeliavęs gamtai neabejingas žemaitis čia prigijo kaip retas ir labai vertingas augalas. Jis tuomet drauge su bendraminčiais pradėjo kurti Dzūkijos nacionalinį parką, o vėliau jame daug metų darbavosi. Žinių nepasotinamas žmogus veiklos surado apsčiai. Unikalia gamta ir kultūriniu bei istoriniu paveldu pasižyminti Dzūkija jam tapo didžiąja atradimų žeme. Henrikas apkeliavo bene visus kaimelius, užrašinėjo kaimų gyventojų pasakojimus ir kūrybą, rinko duomenis apie šio krašto gamtą. Iki šiol leidžiamas 1991 m. gamtininko iniciatyva pradėjęs eiti Dzūkijos nacionalinio parko laikraštis „Šalcinis“, propaguojantis Dzūkijos gamtos ir etnokultūros vertybes. Vėliau jo pastangomis pradėta leisti ir knygų serija apie etnografinius Dzūkijos nacionalinio parko kaimus, žmones ir jų amatus. 2013 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido Henriko Gudavičiaus novelių, esė ir dienoraščių knygą „Gamtmeldžio sodas“. Nuo 2008-ųjų jo dienoraščio mintys skelbiamos portale www.bernardinai.lt, o 2014 m. šie tekstai sugulė į knygą „Laiškai iš kaimo“. Joje autorius dalijasi gamtos paslaptimis, savita pasaulėžiūra, globaliojo pasaulio problemomis, matomomis iš Dzūkijos nacionalinio parko erdvės ir ilgamečių gamtmeldžio patirčių.
Nuo 1990 m. iki 2017 m. dirbęs Dzūkijos nacionalinio parko Gamtos paveldo skyriuje, šiuo metu Henrikas yra parko savanoris, kasdien su meile ir žemaitišku užsispyrimu puoselėjantis prieš 20 metų taip pat jo iniciatyva ir pastangomis Liškiavoje įkurtą botanikos sodą. Čia dažnai besilankančioms ekskursijoms gamtininkas nenuilsdamas pasakoja apie jo vertybes. Ne kur kitur, o vaikščiodami po šį unikalų sodą su Henriku kalbėjome apie jo meilę visai gamtos kūrinijai. Su vaikišku smalsumu į pasaulį žvelgiantis H. Gudavičius viskam turi filosofinį paaiškinimą, kurį vaizdingai pailiustruoja kurio nors filosofo ar rašytojo mintimis.
Gamtininkas iki kaulų smegenų
Henriko Gudavičiaus kolegos jį seniai pakrikštijo gamtininku iki kaulų smegenų. „Tikrai taip – nuo pat vaikystės ieškojau ryšio su gamta, kur bebūdavau, kur bedirbdavau, visada jos ilgėjausi. Juk kompiuteryje niekada nepateka saulė. Civilizacijos teoretikai žino labai paprastą schemą: individas dabar gali išbūti tiktai ten, kur susiliečia trys sferos – gamta, technika ir žmonių visuomenė. Gamtininkai, kasdien einantys gamtos takais, vis ieško išeities iš tos schemos. Ir atvirumo valandėlę prisipažįsta, kad nutolsta paukščiai ir sengirės, kai vėl prie žmonių sugrįžti. Ir vis dėl to atsiranda pasiryžėlių, bandančių parodyti neramiam pasauliui, kad paslaptingoji Gamta dar sugeba sušildyti sielą. Kai toks pasiryžėlis pirmykštėje gamtoje išbūna ne savaitę, ne mėnesį, o apskritus metus, iš naujo atranda gyvenimo prasmę, o mes matome gražią paralelę: pagarbą Žemei ir Žmogui“, – šypsosi pašnekovas.
Gimęs Žemaitijoje, Kelmės rajone, Kalniškių kaime, Henrikas baigęs vidurinę mokyklą pasirinko studijas tuometėje Žemės ūkio akademijoje, įgijo agronomo specialybę. Pabaigęs studijas toje pat akademijoje dėstė filosofiją ir vokiečių kalbą. Agronomo darbas kolūkyje neviliojo, dirbo kartu su miškininkais, geologais. „Mano pastebėjimus apie gamtą ėmė spausdinti žurnalas „Nemunas“. Kai gimė dukra, atsikėlėm gyventi į Vilnių. 10 metų dirbau tuometėje „Komjaunimo tiesoje“, buvau atsakingas už gamtosaugos skiltį, „Valstiečių laikraštyje“, „Moksleivyje“. Kuo toliau, tuo labiau mane slėgė miestas, suvokiau, kad žurnalistika – tarsi kuliamosios mašinos šėrimas, nes tekstų turi duoti nuolat. Sau pripažinau, kad tegu jaunesni tą darbą dirba, ir... išvažiavau į Dzūkiją. Kaip į mano pasitraukimą į kaimą reagavo šeima? Turbūt susitaikė, nes suprato, kad mieste 10 metų gyvenau kaip katorgoj“, – sako Henrikas.
Paklaustas, ar jis labiau gamtininkas, ar rašytojas, Henrikas mįslingai šypsosi: „Kad aš baigęs agronomiją, tai esu ir miškininkas apsišaukėlis, ir biologas, ir sodininkas. O rašytojas? Jeigu neturi vaizduotės, negali būt rašytoju. Kai sako, kad geras rezultatas yra 99 procentai darbo, o vienas procentas – talento, tai manau, kad tas talentas ir yra vaizduotė.“
Jeigu yra šaltinis, visada galima iš jo atsigerti
„Ateiname į šį pasaulį ir kažką surandame. O išeidami kažką paliekame. Kartais būna taip: užauga žmogus lyg augalas, tik saulės šviesos džiuginamas, o palieka kitiems žmonėms savo gyvenimo legendą. O kartais būna, kad, visą gyvenimą praleidęs turtinguose rūmuose, nieko nepalieka ateinančioms kartoms“, – tokiais Henriko žodžiais galima iliustruoti jo daugybę metų rinktas ir užrašytas įdomiausias paprastų Dzūkijos žmonių istorijas. Skaidrūs, kaip gaivus lietus smėlėtoje žemėje, turtinga kalba ir savitu stiliumi pasižymintys Henriko tekstai atskleidžia pasaulio ir žmogaus vienovę.
„Užrašinėdamas žmonių pasakojimus vis įsitikindavau, koks teisus buvo Norbertas Vėlius, šitaip mokęs kraštotyrininkus: „Jeigu yra šaltinis – visada galima iš jo atsigerti.“ Dabar gražu prisiminti, kaip iš to skaidraus šaltinio gėrė ir Dzūkiją pamilę poetai, ir žurnalistai. Bet gal tik mes, Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojai, pajusdavome, kaip svarbu yra rudeniškų poringių klausytis rudenį, o pavasariškų – pavasarį. Visus tikėjimus, ateinančius iš gilios senovės, lydi gerumas. Pagarba senolių išminčiai, pagarba viskam, kas gyva, – taip galima apibūdinti pasakorių, dainininkų ir žiniuonių pasaulėjautą. Gerumas yra didžiausias jų turtas ir neprapuola netgi tada, kai senatvėje žmogus pasijunta esąs vienas. Paprastų kaimo žmonių kalbėjimą užsirašyt labai svarbu. Esu užrašęs savo mamos žemaitišką kalbėjimą, nemažai Leonardo Gutausko, kitų dzūkų, kad tas kalbėjimas išliktų. Tai labai svarbu – kiek mes partizanų suradom per žmonių pasakojimus. Lietuvoje nėra kalnų, tiktai kalvos ir kalvelės. Bet ir už jų gali pasislėpti žmogaus, augalo ar kokio mažo gyvulėlio gyvenimas. Reikia jį atrasti – pamatyti, išgirsti, pajusti.“
Amžinai dūzgianti kantrybė prie Krūčiaus
Prieš dvidešimtį metų Liškiavoje, vaizdingoje vietovėje prie veržlaus Krūčiaus upeliuko, Henriko iniciatyva įrengtas unikalus botanikos sodas. Svarbiausia idėja įrengiant retųjų ir vaistinių augalų ekspoziciją buvo natūralizuoti retus augalus. 1,82 ha plote gamtininkas šiuo metu augina 20 rūšių į raudonąją knygą įrašytų augalų bei dešimtis rūšių vaistinių augalų, renka savo išaugintų nykstančių ir į raudonąją knygą įtrauktų augalų sėklas. „Tinkamos vietos botanikos sodui ieškojom ilgai. Vietos labai geros daug kur palei Nemuną, bet daugiausia tai privačios žemės. Kai buvo panaikintas kolūkis, šios kadais žydams priklausiusios žemės ir miškai tapo valstybiniai. Dzūkijos nacionalinis parkas laiku pradėjo rūpintis, kad ši nepaprastai vertinga teritorija nebūtų įrašyta į kokį rezervinį fondą, kuriam ta natūrali biologinė įvairovė nerūpi.
Taigi čia pradėjome kurti botanikos sodą. Pamažu atsirado daug iš sėklų ir gumbų išaugintų retųjų augalų. Ypač retų ir gyvybingų žolynų atsiuntė Sigutis Obelevičius iš Anykščių krašto, kai ką iš Marcinkonių apylinkių atvežė kolega Mindaugas Lapelė. Dabar svarbu išlaikyti tai, kas čia visada buvo, kas naujo atsirado ir kas natūralizavosi. Ypač reikia saugotis agresyvių invazinių rūšių. Paupiniai miškai ir upių pakrantės ypač palankios atėjūnėms rūšims. O natūrali pieva su raudonėliais, čiobreliais, lipikais ir sidabražolėmis gyvybiškai svarbi vabzdžiams. Pieva svarbi ir žmonėms, kai jie ne tiktai žiūri, bet ir klausosi. Kai tūkstančiai vabzdžių skraido nuo ryto iki vakaro, pieva gaudžia. Iš tolo gaudžia tiktai natūrali, atvira ir saulėta pieva. Klausytis miško ošimo ir pievos gaudimo taip pat svarbu, kaip ir į tekantį vandenį žiūrėti. Visa tai iš tikrųjų ilgina žmonių gyvenimą“, – poetiškai kalba gamtininkas.
Mažučiame mediniame namelyje saugomas ne tik sodui prižiūrėti reikalingas inventorius, bet ir šioje žemėje iškasti radiniai. Rodydamas juodosios keramikos šukes, vyras pasakoja: „Juodoji keramika, XV amžius, rasta 20 cm gylyje. To meto keramika buvo maišoma su žėručiu, nes geležis – brangi, tad šiuos puodus jau buvo galima dėti ant ugnies. Teritorijos sluoksniai turtingi, čia tokia vieta, kad kur kasi, ten rasi ar keramikos, ar kaulų. Krūčiuje galima rasti moliuskų iš kreidos periodo.“
Su kauptuku vaikščiodamas po sodą Henrikas panašus į tikrą gamtmeldį – beeinant čia pat pakapliuoja žemę, apkaupia vieną kitą žolyną ar nukerta nereikalingą piktžolę. Nesustodamas įdomiai pasakoja apie įvairiausias – retas ir tradicines – šioje smėlėtoje žemėje augančias augalų rūšis, žino, iš kur kiekviena atkeliavo, kuriame areale paplitusi, kiek jos augaviečių.
Čia visko tiek daug! Ir pirmiausia pamatome tai, ką sukūrė gamta – tą ypatingą Krūčiaus žemupio reljefą, dirvožemio mozaiką ir augalijos įvairovę. Vaikštant po botanikos sodą, svarbiausias yra atradimo jausmas. Po tokios pažintinės ekskursijos neabejotinai daugiau supranti, kas yra ta biologinė įvairovė ir tylusis Dzūkijos grožis. Botanikos sode žolynai žydi nuo gegužės iki spalio.
„Štai čia lietuvinė naktižiedė, Silene lithuanica, ji vienintelė mūsų floroje turi tokį svarbų vardą. Šis lotyniškas vardas, tokia binarinė nomenklatūra viso pasaulio botanikams rodo, kad tas augalas ypač susijęs su Lietuva. Tai yra endemas, augantis tik pietinėje Lietuvoje, Lenkijos Mozūruose ir Baltarusijos Polesėje. Ji kolekcijoje prie Krūčiaus žydi kasmet ir yra svarbiausia. Štai žalsvoji naktižiedė, dar yra žydinčių, dabar jau ir rudeninės žydi. O štai šlamutis, žilė, bajorė, totorinė naktižiedė. Stepinis šalavijas, atitrūkęs nuo savo arealo. Kai kuriems čia augti per karšta. Šitos sėklos turi pasisėt pačios, jei taip neatsitinka, jos eina į vadinamąjį sėklų fondą. Yra tokių retų augalų, kurių daržo lysvėj nepaauginsi, jie turi augti savo radavietėj, buveinėj.“
Botanikos sode galima aptikti ir Sosnovskio barštį, jį Henrikas augina, kaip pats sako, kad būtų galima iš jo pasityčioti. „Žinoma, jis prižiūrimas, kad nesiplėstų. Pasižiūrėkite, koks paprastas augalėlis smiltyninis gvazdikas. O štai gauruotasis gvazdikas – retenybių retenybė, Lietuvoje žinomos tik dvi augavietės. Miškinė lelija, šparagai, juos dėl grožio auginu. O štai raudonėliai šiemet žydi jau antrą kartą. Štai ir pievinis šalavijas, juos deda į pagalves, net daina yra sudėta apie šalavijų lovą. Va gražuolė aktinidija, kiečiai. Ilgagalvis dobilas – vienas iš rečiausių. Rūtos. Gencijonas, labai gražus augalas. Šalavijai, stumbražolės, raudonėliai, peletrūnai ir kitos daugiametės žolės sulaukėjo ir ėmė plisti pačios. Taip prasidėjo kai kurių retųjų rūšių natūralizacija.
Šiam procesui ypač pasitarnavo dirvožemio mozaika. Kai kurias rūšis: vaistinę šventagaršvę, kaulažolę, valerijoną, rusmenę, baltašaknę, miškines lelijas ir česnakus teko iškelti prie Krūčiaus upelio, o kai ką paslėpti miškapievėje“, – nepaliaudamas pasakoja sodininkas. Nusistebėjus, kokia daugybė čia įvairiausių drugių, Henrikas turi paaiškinimą: „Kitaip ir būti negali, juk drugiai susiję su žiedais. Šiame botanikos sode leidžiu kai kurių augalų pasiskinti, o kai kurių – ir išsikasti.“
Žolynų lapijoje iš pradžių net nepastebėsi to garsiojo Krūčiaus upelio, tik išgirsi jo čiurlenimą. Kiek tolėliau, artėjant prie Nemuno, jo čiurlenimas stiprėja, virsta galingu šniokštimu ir darosi panašus į kalnų upelio. Žemupyje jis sudaro gilų slėnį ir įteka į Nemuną Liškiavoje. „Tekėk, upeliuk, tekėk“, – šypsosi Henrikas, akimis tarsi glostydamas vaizdingą panoramą ir ranka glostydamas senos obels kamieną. Gamtininkas užsimena apie netoliese, kitados buvusiame vienuolyne, vienuolių įveistą sodą. „Paskutinė vienuolyno obelis iššalo 1949 m. žiemą ir nieko iš sodo nebeliko. Gaila, kad nebeliko jokių užrašymų, kokios rūšys tame sode buvo įveistos.“
Henriko šeima jau seniai susitaikė, kad jo pabėgimas iš miesto į kaimą prieš 30 metų yra neginčijamas ir visiems laikams. Prieš keletą metų jis įsigijo sodybą Liškiavoje, kur prieš akis atsiveria didingas Liškiavos vienuolyno ansamblis. Kiek jo sodyboje yra augalų rūšių, net pats sunkiai suskaičiuoja. „Mes dvejus metus naujoj sodyboj. Turim įvairiausių augalų. Aš ir sodyboje auginu daug ką, sunkiai, su kastuvu dirbu, bet auginu žaliąją trąšą. Nors stinga natūralios aplinkos, bet jau ir rupūžė atsirado, ir sliekų. Reikia priešintis natūralumo naikinimui, kiek gali. Ir aš tą darau.“
Pašnekovas apie šeimą pasakoja didžiuodamasis. „Žmona iki šiol intensyviai dirba su tekstais, daug redaguoja, šiuo metu parengė ir išleido savo tetos knygą. Dukra Elzė – aktorė, prieš penkerius metus gavo „Auksinį scenos kryžių“. Duktė Aušra yra Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantė, verčia tekstus iš flamandų kalbos. Sūnus Gediminas – geografas, taip pat vertėjas iš anglų kalbos.“
Paklaustas, kokia jo kasdienybė, Henrikas filosofiškai nusišypso: „Niekada nepritarsiu amerikonams, kad kasdien turi būti inovacija. Ne, kasdien turi būti rutina. Aš ryte atsibundu ir žinau, kad esu sodininkas. Truputį kompiuteriu užrašęs tekstų, popiet kiekvieną dieną dviračiu minu į sodą prie Krūčiaus. Pasiryžimas dirbti kasdien. Čia ir slypi sodininko darbo prasmė: purendamas mažą sodelį, jis galvoja apie visą Žemę. Sodininkas yra ypatingas Žemės gyventojas, jis kaip įmanydamas vengia to parodomojo, tuščio ir apgaulingo pramogų pasaulio... šitaip mažas žmogus pasiryžta dirbti, tvarkyti savo žemę kasdien, o tai labai svarbus pasiryžimas, nes visi sunkiausi darbai padaromi tik tada, kai dirbama kasdien. Kasdienis darbas artina prie Sodo idėjos ir parodo dar vieną svarbų tokio gyvenimo ženklą: procesas yra toks pats svarbus kaip ir rezultatas... Kai nutolsta visi svarbūs keliai, gyvenvietės ir miestai, kai esi vienas prie upelio gana keistu vardu, gali pajausti pasaulio vienovę. Esi vienas, bet lyg ir ne vienas... Pabuvai su žmonėmis, pabandei suprasti jų gyvenimus, tai pabūk ir su medžiais, su akmenimis, šaltiniais. Pabandyk suvokti, kas buvo prieš šimtą, tūkstantį metų. Negali to prisiminti, o šaltiniai ir akmenys gali, nes jie gyvena ilgiau... Kai šitaip pagalvoji, supranti, kad ir paukščio giesmė kalba ne tiktai apie dabartinį, bet ir apie buvusį pasaulį...
Tie, kurie nori gamtmeldystę sumenkinti, sako, kad mūsų protėviai garbino akmenis. O kaip buvo iš tikrųjų? Juk šiandien Liškiavos akmuo su jaučio pėda mums svarbus ne todėl, kad jis akmuo, o todėl, kad šventas... Ir kai aš vėlų rudenį palinkstu prie antrą kartą pražydusios kvapiosios našlaitės, kurios spalva ir kvapas pakartoja jau nutolusio pavasario grožį, o tą pačią sekundę išgirstu bažnyčios varpą, man šie du pasaulio stebuklai yra visiškai vienareikšmiai. Tokių tiesų, kurios gamtmeldžių ir krikščionių nedaro priešais, yra daug. Ir gamtmeldiškas saulės godojimas nė kiek neprieštarauja krikščionybei, juk šventojo Pranciškaus iš Asyžiaus svarbiausioji giesmė taip pat buvo skirta Saulei.“
Įvertinimai liudija reikšmingus darbus
Henrikas sako, jog jo gyvenimo moto yra tapęs įsitikinimas, kad žmogus negali vengti jokio darbo, pagal galimybes reikia mokėti dirbti, neprašyti, neužkrauti savo rūpesčių kitam, būti kuklesniam. Ir išties jis ne tik tolerantiškas, bet ir labai santūrus. Gali valandų valandas ir suaugusiajam, ir smalsiam vaikui pasakoti apie sode prie Krūčiaus auginamą naują arba tradicinę augalų rūšį, bet niekada neprasitars apie tai, kokiais svariais apdovanojimais yra įvertintas. Už su ypatinga meile ir pagarba kūryboje perteiktas pamatines vertybes – už tai, kas jungia mus visus, už tai, kas grąžina prie brangių dalykų – šaltinių ir jų ištakų, talentingas žodžio meistras įvertintas ne vienu apdovanojimu. Už nuopelnus Varėnos krašto kultūrai 1996 m. jis apdovanotas „Sidabrinės bitės“ ženklu, 1998 m. Aplinkos ministerija H. Gudavičiui skyrė Česlovo Kudabos premiją. Už sukauptus lietuvių etninės kultūros šaltinius ir jų sklaidą, tradicinės gamtojautos raišką kūryboje, Dainavos krašto savimonės ugdymą drauge su kolega, bendraautoriu Algimantu Černiausku Henrikui Gudavičiui 2018 metais įteikta Nacionalinė Jono Basanavičiaus premija. Jų meninė, publicistinė, etnokultūrinė ir edukacinė veikla nusipelnė garbingo įvertinimo už kūrybinio bendradarbiavimo laikotarpiu Dzūkijos nacionaliniame parke per 25 metus surinktą, užrašytą, nufotografuotą ir publikuotą lietuviškosios etninės kultūros istoriniams tyrimams vertingą ir reikšmingą medžiagą – Dainavos krašto ir jos gyventojų unikalumą atskleidžiančias knygas ir leidžiamą Dzūkijos nacionalinio parko laikraštį „Šalcinis“.
Henriko Gudavičiaus knygose „Raistelio šviesa“, „Žemdirbio laukas“, „Musteika“, „Margionys“, „Mardasavas“, „Gamtmeldžio sodas“, „Laiškai iš kaimo“, „Klaidžioja kažkas prie Krūčiaus“ bei kartu su bendraautoriais išleistose knygose „Merkinės istorijos bruožai“, „Lietuvos draustiniai“ ir „Kur šaltiniai alma“ subtiliai atsiskleidžia Dainavos krašto gamtos, kraštovaizdžio, ryškūs vietos žmonių paveikslai, senųjų kaimų kultūrinio ir dvasinio paveldo lobiai. Tai gamtos artumoje gyvenančio žmogaus laiškai, kupini kasdienybės grožio, lėto buvimo džiaugsmo ir išminties, kvietimas atkreipti dėmesį į nuostabią Lietuvos gamtą ir amžiną Saulės ratą, išskirtinę žmogaus, gyvenančio gamtos apsuptyje, kasdienybę. Subtiliai ir giliai aprašytas žmogaus ir gamtos tarpusavio ryšys, lietuvybės šaknų tyrinėjimas, subtilus įsižiūrėjimas, įsiklausymas į gamtos reiškinius, kaimo žmonių gyvenimus, mūsų istoriją ir kultūrą.
