Neretai prieš keliones stengiuosi pažaboti itin lakią vaizduotę, užsiimdama įvairia aktyvia veikla ir taip jai neleisdama piešti galimų scenarijų bei situacijų, kad neapmažtų paties keliavimo teikiamas džiaugsmas. Šįkart nesusiturėjau ir internete paieškojau informacijos apie Jolantą Wittib. Taigi mintyse jau laukė susitikimas su kone atsiskyrėle – lietuve nelietuviška pavarde ir skvarbiomis akimis – ant kažkurios Alpių uolos atbrailos, toli nuo civilizacijos: juk jei jau kartu su vyru Friedrichu ryžosi užversti Briuselio puslapį, kitaip ir būti negali! Dar prisiskaičiau apie karališkąjį, arba stambialapį, saliavą, kuris Lietuvoje neauga, bet apie kurį žolininkai profesionalai puikiai žino ir kartu su kvapiosiomis našlaitėmis, vaistinėmis ožragėmis, šimtagrūdėmis balandomis įvardija kaip prieskoninį augalą. Austrams ir vokiečiams jis, Meisterwurtz, – svarbiausias įvairių likerių ir karčiųjų alkoholinių gėrimų komponentas arba pagardas. Neretai – vidujai ir išoriškai vartoti skirtas vaistas virškinimui pagerinti, karščiuojant, peršalus ar susirgus gripu, nuo infekcijų, taip pat odos, kvėpavimo takų, širdies ir kraujagyslių ligoms gydyti. Nuo seniausių laikų liaudyje žinoma supergalia ir menami ragai ar nagai šaknies gale naudoti... velniams ir piktosioms dvasioms atbaidyti, namams, kuriuose yra ligonių, išdezinfekuoti. Taigi tikėk kalniečiais netikėjęs, bet karališkasis saliavas išties numalšino skaudamą gerklę ir, svarbiausia, padovanojo intriguojančią pažintį!
Su žolininke Jolanta Wittib susitikome Sautense – civilizuotame kalnų miestelyje, dar vadinamame vartais į įspūdingo grožio slėnį Ectalį (Ötztal). Kaip ir pridera, čia įsikūrusi žolininkė iškart apdalijo net keliais raktais – į savo jaukius apartamentus, į sveiką gyvenseną, į ligų prevenciją. Viešnagės metu dargi leidomės į edukacinę ekskursiją po kalnus šalia slidinėjimo kurorto Niederthai ir, be abejonės, – į ilgus ir įdomius pašnekesius: čia pateikiamos jų nuotrupos.
Iš Lietuvos nuolatinės atstovybės Europos Sąjungoje – į Tirolį: Briuselio šurmulį pakeitė idiliška kalnų ramybė, ES švietimo ir mokslo atašė pareigas – vaistažolių pedagogika. Iš šono žiūrint, šuolis aukštyn – ne tik tikrąja to žodžio reikšme – nemenkas. Miela Jolanta, kaip supratote, kad laikas palikti komforto zoną ir daryti tai, ko geidžia širdis?
Prisimenu, gavau iš kolegų dovanų plakatą: skrenda sau tokia marga moteriškė išskėstomis, it sparnais, rankomis, visa švytinti, o apačioje vieni ploja, kiti mojuoja, dar kiti grūmoja ar akmenimis mėto...
Konfucijaus frazė man skamba būtent taip: iki 40 metų žmogus turi atiduoti duoklę visuomenei – užauginti vaiką, pasodinti medį, tarnauti žmonėms, o nuo 40-ties jis turi tarnauti sau. Na, 40-metį šiais laikais galima perkelti į 50-metį, bet tada jau reikia pradėti gyventi sau, savo sielai, savo dvasiai. O kai toks poreikis atsiranda, tai atsidaro ir langai, ir durys, ir nusitiesia kilimas. Bent jau man taip nutiko. Po visų miesto šurmulių, posėdžių ir susirinkimų, konferencijų ir dokumentų, priėmimų ir projektų man labai prireikė kažko paprasto, tikro, įgyvendinamo, žemiško, sveiko, ramaus, ryšio su gamta, atsakomybės tik už save ir savo veiklą. Ir viską gavau! O žolelės yra viso to išraiška, gyvenimiška filosofija.
Suplanuoti gyvenimo pokyčiai – it maži-dideli nuotykiai: jei galėtumėte atsukti laiką, ar tebebūtumėte tokia pat drąsi?
Nelabai dairausi į praeitį. Iš gyvenimo visada ėmiau viską, stengiausi nepraleisti nė vienos progos ir sunkius momentus traktuoti kaip pamokas, laimėjimus. Tikrai nieko nekeisčiau, nes ir negalėčiau pakeisti: tuo metu buvau tas, kas buvau, sąlygos buvo vienokios, o šiuo metu esu tai, kas esu, ir sąlygos kitokios. Žiūrint atgal, kas anksčiau gal atrodė nesėkmė, dabar – kaip postūmis į man skirtą kelią. Iššūkių nebijau, pasitikiu savo žvaigžde, likimu, Dievu.
Gyvenimas Alpių prieglobstyje, be abejonės, turėtų būti bent šiek tiek dygliuotas?
Iš pradžių ilgai nešiojau rožinius akinius, viskas čia atrodė idealu: draugiškumas, pagarba, pagalba, kyšių ar pažinčių nereikėjimas norint ką nors gauti ar ko nors pasiekti. Gal tokiam matymui įtakos turėjo nuostabi gamta, daug saulėtų dienų ir galgi faktas, kad galiu užsiimti tuo, ko noriu...
Laikui bėgant pradėjau pastebėti trūkumus: godumą, gamtos, harmonijos architektūroje nepaisymą, per didelį vartotojiškumą. Viskas pernelyg sureguliuota: kiekvienai veiklai pradėti, kiekvienam žingsniukui žengti reikia sertifikato – tai užtikrina paslaugų kokybę, bet labai susiaurina žmonių iniciatyvumą, kūrybiškumą. Lazda visada su dviem galais. Kad ir kaip būtų, man čia labai gera.
Ar jūsų susidomėjimas vaistiniais augalais gyvenimo padiktuotas, ar širdyje metų metais išnešiotas? Kas apibrėžia jūsų – kaip vaistažolininkės – kompetencijos ribas?
Tikrai taip – ir išnešiotas, ir išsuptas. Tik samprata dabar pasikeitė. Mane labai domina liaudies medicina, senosios tradicijos: kai svajojau tapti žolininke, labai norėjau gydyti žmones. Deja, Austrijoje įstatymai to neleidžia. Būti žiniuoniu čia draudžiama, nors patyliukais jų vis dar randasi. Formaliai galiu būti tik žolelių pedagoge (vok. Kräuterpädagogin). Iš pradžių dėl to viduje labai maištavau, bet paskui suvokiau, kad tai mane veda kitu keliu – mokyti gyventi sveikai ir nesirgti. Ir pati žoleles vartoju tam, kad būčiau sveika: žinoma, reikia gydytojų, bet sveikata turi būti ir kiekvieno mūsų rūpestis.
Siekiant, kad organizmas sveikai funkcionuotų, kad turėtų pakankamai energijos, užtenka natūralių gamtoje esančių resursų. Tik maistas, kuris yra ir mūsų vaistas, turi būti natūralus, sveikas ir, svarbiausia, įvairus. Netikiu maisto papildais. Mano misija – parodyti valgomus augalus, kuriuos pati pažįstu ir vartoju, kad žmonės galėtų išsivalyti organizmą, praturtintų jį. Žinau, kaip koks augalas veikia, kuo jis naudingas, kaip jį vartojant galima padėti užbėgti ligai už akių arba pasveikti. Bet žolelės gali labai mažai, jei gyvenimo būdas nesveikas: trūksta judėjimo, gaivaus oro ir tyro vandens, jei nuolat patiriame stresą, jei maistas parduotuvinis...
Žolelių pedagogės darbas jums labai tinka! Maloniai stebina jūsų noras mielai dalytis savo žiniomis ir patirtimis: ar tai dėl to, kad turėjote gerus dėstytojus austrus?
Dalintis man – džiaugsmas. Nors ir elgtis priešingai reikėtų išmokti, ypač kai matau, kad to nereikia, tuo netikima ar dar ne laikas. Vis mokausi išlaukti, kol kas ko paklaus, parodys, kad nori iš manęs žinių ar patarimo. Tokių žmonių, mano džiaugsmui, atsiranda vis daugiau. Ir pas mane vis dažniau atvyksta ne tik paatostogauti kalnuose, bet ir daugiau sužinoti apie augalus, jų savybes, naudojimo, vartojimo būdus.
Mano mokytojai buvo puikūs. O dar nuostabesni – kursų dalyvės ir vienas dalyvis: visi pamišę, kaip ir aš, ištroškę žinių, besidalijantys patirtimi. Studijuodama gavau daug reikiamų žinių – botanikos, anatomijos, medicinos, chemijos ir žolininkystės istorijos, sužinojau padavimų ir legendų. Supratau, kad Europa labai maža, kad žolininkai naudojasi labai panašiais šaltiniais, nebent nėra išverstų į vieną ar kitą kalbą, bet informacija ateina iš trečių ar ketvirtų lūpų. Ir susipažinau su kalnų augalais: jie labai galingi, nes auga ekstremaliomis sąlygomis.
Kiekviena studijų diena susidėdavo iš atskirų komponentų: teorijos, žolelių atpažinimo gamtoje, informacijos apie žolelių naudą sveikatai ir jų panaudojimą virtuvėje. Buvo daug praktinių užsiėmimų – ir aš stengiuosi taip savo kursus organizuoti: paruošiu teorinę medžiagą ir einame į laukus, miškus, kalnus, renkame žoleles, o paskui gaminame ką nors įdomaus.
Kaip vietiniai žolininkai jus priėmė į savo tarpą?
Aš čia buvau unikumas: vienintelė nevietinė, ne iš Tirolio, vienintelė tik pradedanti graibytis visuose dialektuose – juk čia kiekvienas slėnis turi savo dialektą. Žolininkai yra nuoširdūs, atviri, artimi gamtai žmonės. Jie negali nepriimti šiltai.
Esate sveikos gyvensenos šalininkė, įsimintinas ir jūsų su vyru Friedrichu gyvenimo būdas: natūralūs organizmo stiprinimo šaltiniai, ligų prevencija vaistiniais augalais, rankų darbo indų plovimo ir drabužių skalbimo priemonės, atidumas etikečių detalėms ir apskritai – mus supančiai informacijai. Kaip sekasi nepasiduoti šiuolaikinio pasaulio – neretai ydingoms – pagundoms? Savo didįjį gyvenimo kelią jau radote, o kaipgi renkatės pavienius kasdienius takelius? Ar pasitaiko klystkelių?
Oi, kaip sunku šiame vartotojiškame pasaulyje gyventi ekologiškai. Reklama, įvaizdžiai taip paveikė žmones. Ir mano, ir mano vyro vaikystėje pakako nepriteklių – taip augo daugelis mūsų kartos žmonių. Dar ir dabar daugeliui vertybė – galėti nusipirkti, o užsiauginti maisto patiems Austrijoje neretai laikoma skurdo apraiška. Tada aš ir pradedu savo litaniją, kad to, ką patys išsiaugina – be jokių cheminių trąšų, be purškiklių nuo vabzdžių, – niekur negaus už jokius pinigus: tai daug daugiau nei bio-. Aš naudoju tik savo kompostą, tręšiu augalais: dilgėlėmis, asiūkliais, taukėmis. Mūsų sodas vis labiau laukėja, juokauju, kad tai – paukščių, bičių sodas, bet jie mums leidžia jame gyventi.
Žinoma, ne viską sode užsiauginsi. Vesdama žolelių kursus susipažinau su daug vietinių ūkininkų, medžiotojų. Taip atsivėrė auksinė neperdirbtų produktų rinka: karvių, kurios ėda tik žolę ir šieną, pienas ir sviestas, stirniena (kol į miškus nesugrįžo vilkai, medžiotojai turi reguliuoti stirnų skaičių). Šviežių upėtakių galima rasti visose maisto parduotuvėse, o duoną su raugu iš ekologiškų visagrūdžių ruginių ir speltų miltų kepame patys.
Ką daryti su senais įpročiais ir jau pakitusiais skonio receptoriais? Mano vyrui sunkiau atsisakyti per gana ilgą gyvenimą susiformavusių įgūdžių, nors turiu pripažinti, kad cukraus jis atsisakė daug lengviau negu aš. Geriausia, kai namie nėra pagundų: saldumynus pakeitėme natūraliai džiovintais vaisiais ir riešutais, darau fermentuotus gėrimus.
Ir tos valymo priemonės, tas vartotojiškai visuomenei įskiepytas „švaros“ kvapas, dirbtini kvapikliai... Pradėjau daryti obuolių actą, jį pakvėpinu apelsinų žievelėmis, pušų ar eglių spygliais – tai mano valymo priemonė. Iš sodos ir citrinų rūgšties gaminu indaplovės tabletes. O skalbiu naudodama muilažolių nuovirą, gebenių lapus arba kaštonų vaisių nuovirą. Skalbiniai kvepia neutraliai ir neerzina odos.
Ačiū Dievui, kad šiame gyvenimo etape esu laisva nuo visų neformalių „grožio konkursų“, kuriuose moterys dažnai sąmoningai ar nesąmoningai turi dalyvauti. Nustojau dažyti plaukus, tik dabar pradėjau matyti, kokios gražios visos jaunos mergaitės, kai dar nėra išpaišytos. Labai tikiuosi, kad kada nors grožio industrija bus įvardinta kaip kenksminga – juk kiek laiko truko, kol rūkymas buvo pavadintas tikruoju vardu... O apie maisto industriją ir jos sukeliamas civilizacijos ligas jau ir kalbėti nebenoriu. Kol ji nebus priversta tiekti žmonėms tik sveiką, tikrą, natūralų maistą, tol belieka patiems save ir, jei įmanoma, savo artimuosius, vaikus, anūkus saugoti. Be didžiosios politikos šis didysis lūžis neįvyks. Čia kaip ir su gamtosauga.
Kaip stiprinate organizmą pasaulį purtant koronavirusui?
Visos žolelės turi apsaugos sistemą, jos tobulesnės už mus, žmones. Geriausios ir vertingiausios – laukinės, iš aplinkos, kurioje natūraliai auga. Nežinau, ar jos mums padėjo išlikti sveikiems, bet kasdien valgome česnaką, ciberžolės šaknis, mėgstamiausi prieskoniai yra raudonėlis, čiobrelis, rozmarinas. Organizmui pastiprinti visada turiu dilgėlių sėklų, asiūklio. Baimėms ar nerimui užpuolus vartoju šalaviją, valerijoną, melisą, jei būtina – ženšenių tinktūrą. Žinoma, gamta yra geriausias vaistas: išeini į mišką ar į kalnus, pasivaikščioji, pakvėpuoji grynu oru, pasigroži, apkabini medį, gal dar ir žolelių pasirenki, ir nerimo kaip nebūta. Dar labai padeda XIX a. vokiečių kunigo Sebastiano Kneippo propaguotos šalto vandens procedūros. Tik nėra vaistų nuo artimųjų ilgesio, nuo tiesioginio kontakto su žmonėmis trūkumo. Čia jau jokios šiuolaikinės technologijos nepadės.
Netrukus turėsite progą dėmesiu ir meile apgaubti senokai dėl pandemijos nematytus anūkus. Ar stengiatės ir jiems perduoti savo žinias?
Turiu keturis anūkus: du – Lietuvoje, du – Vokietijoje. Jie auga miestuose, bet arti gamtos, taigi moka susirasti įdomios veiklos miške, prie upelio, tarp akmenų, nebijo ragauti uogelių, vaisių, daržovių... bet turi ir daug baimių. Ypač bijo vabzdžių, kirminų, sliekų, vorų, o čia jų – gausybė, be to, laikome bičių. Baimės dingsta su žiniomis.
Nesu labai gera pasakotoja, bet bandysiu kuo daugiau papasakoti apie šalia esančius gyvūnus, paieškosime gražių vabaliukų. Džiaugiuosi visomis vaikiškomis knygutėmis apie žoleles, vabzdžius, gamtą, eksperimentus joje – mielai tokias vaikams skaityčiau. Labai noriu jiems įskiepyti pagarbą gamtai, suvokimą, kad jos negalima teršti, nes taip teršiame ir naikiname save. Labai noriu skatinti kūrybiškumą, kurio jie ir taip turi per akis, bet kad veiklos, žaidimo objektai būtų natūralūs, pačių pasidaryti. Noriu, kad mano anūkai išmoktų kuo labiau atsiriboti nuo vartotojiškumo.
Ar esate prietaringa?
Nežinau. Gal ir taip. Aš stebiu ženklus. Kažkada skaičiau Carloso Castanedos knygą apie pokalbius su indėnu Don Juanu. Labai įstrigo jo mintys apie ženklus. Mes juos gauname nuolatos. Tuo aš tikiu.
Prieš beveik 20 metų lankiau JAV mokytojų „Apple“ kursus Lietuvos mokytojams. Susidraugavome su viena indėne mokytoja. Ji man padovanojo savo totemą. Nesakysiu, kokį. Kiekvieno mėnesio pirmą dieną turiu jį ištarti, kad jis ir toliau mane sergėtų. Taip darau iki šiol – matyt, esu prietaringa. Bet kartu tikiu neverbaliniu ryšiu su gamta, gyvūnais, augalais ir žmonėmis. Pavyzdžiui, Šveicarijoje tėvai vaikams po kaklu kabindavo karališkojo saliavo šaknį, kad apsaugotų nuo piktų dvasių ir nuo ligų. Nenuostabu, kad, pamatę šio augalo šaknų nagus, žmonės jam priskyrė tokią galią, o palaikius šaknies gabaliuką burnoje tampa aišku, kodėl jis saugoja nuo ligų. Taigi, prietaras ar ne?
Šeivamedis sodinamas prie namų, kad apsaugotų juos ir jų gyventojus. Žinant augalo gydomąsias, o kartu ir nuodingąsias savybes, – nenuostabu. Ir jei mane ar mano vyrą puola kokia nors dar neįsisąmoninta ar nežinoma liga, jau man reikalingos žolelės, staiga pradedu jas visur matyti arba jos tiesiog ima augti mano sode, darže. Einant žoliauti, grybauti ar uogauti reikia mišką, lauką prisikalbinti mintimis, prisijaukinti, o tada belieka tik rinkti, net ieškoti nereikia.
Gal nuskambės banaliai: kokia (vaista)žole norėtumėte būti? Kuri jums – pati pačiausia?
Sunkus klausimas. Gal saulute. Ji išgyvena visur ir visais metų laikais. Ji ištverminga, nereikli, ją galima valgyti, ja galima puošti patiekalus, ji labai naudinga sveikatai, gerai išvalo organizmą. Ir graži.
Ar manote, kad žolelės gali išgelbėti pasaulį?
Puikus klausimas! O, taip! Ir dar kaip! Gyvenimas su žolelėmis – tai esminis mūsų egzistencijos pokytis, grįžimas į gamtą, suvokimas, kad esame gamtos dalis, ne jos valdovai, o kukli, labai priklausoma nuo gamtos visumos dalis. Tai gyvenimas metų ritmu, maitinimasis iš natūralios, ne civilizacijos suniokotos gamtos... Mes sukurti taip, kad energijos, gyvybės gautume iš gamtos su maistu, būdami gamtoje – iš aplinkos, iš saulės ir natūralaus vandens, natūraliai judėdami. Žolelės – tai gyvas maistas, turintis energijos. Tos energijos gauname ir mes. Žolelės turi savą apsaugos sistemą, ginančią jas nuo virusų, bakterijų, grybelių, graužikų, kartais ir nuo mūsų – valgytojų. Jos mums ir maistas, ir vaistas, bet gali būti ir nuodas, todėl žinios yra būtinos.
Žiemą iš vokiečių kalbos į anglų verčiau XX a. pradžios šveicarų kunigo Johanneso Künzle knygą „Žolelės ir piktžolės“, kurią jis parašė savo parapijos žmonėms, kad šie pažintų žoleles ir patys galėtų gydytis. Parašė jis ir knygelę vaikams, pasiekė, kad žinios apie žoleles būtų įtrauktos į vietinės mokyklos programą, džiaugėsi matydamas, kaip vietiniai ir svečiai su jo knygele po kalnus vaikščioja, ieško augalų ir, anot jo, „skaito iš didžiausios Dievo sukurtos Biblijos – gamtos“.
Jei didžioji žmonių dalis atsigręžtų, suvoktų gamtą kaip mūsų egzistencijos garantą, grįžtų iš monokultūrų, natūralių biotopų naikinimo į jų atkūrimą, gal dar pavyktų patiems save ir kartu Žemę išgelbėti.
***
Savaitgalio viešnagė pas žolininkę Jolantą Wittib Tirolyje prabėgo it akimirka: įvairių žolelių skanavau, jų limonado gėriau, burnoj neturėjau. Norėdama įsitikinti, kad viso to, kaip ir šio pokalbio, nesusapnavau, akimis tamsioje namų kertėje susiieškau karališkųjų saliavų tinktūros butelį. Iš menamų šaknies ragų ar nagų ištraukta gintarinės spalvos supergalia kantriai laukia savo valandos.
Žolelių limonadas
Reikės: 10 garšvų lapelių, 5 pipirmėčių viršūnėlių, 5 obuolinių mėtų viršūnėlių, 3 šliaužiančiųjų tramažolių viršūnėlių, 3 vaistinių kiečių šakelių, 10 kraujažolių lapelių, 10 saulučių žiedelių, 1 citrinos griežinėlio, 1 litro vandens.
Žoleles nuplaukite, nusausinkite, suriškite į ryšulėlį, kiek padaužykite, kad kvapas geriau pasklistų vandenyje. Užpilkite šaltu vandeniu, įmeskite citrinos griežinėlį ir palikite bent valandą pastovėti.
Pienių lapų padažas
Reikės: 100 g pienių lapų, 30 g tarkuoto parmezano, 100 g paskrudintų saulėgrąžų sėklų, 150 g saulėgrąžų aliejaus, 2 česnako skiltelių, druskos, pipirų pagal skonį.
Pienių lapus nuplaukite ir nusausinkite, supjaustykite plonomis juostelėmis. Česnako skilteles supjaustykite mažais kubeliais. Atsargiai paskrudinkite saulėgrąžų sėklas ir susmulkinkite trintuvu. Visus produktus dėkite vieną po kito ir vis pamalkite, kol pasidarys vientisa masė. Laikykite mažuose stiklainiukuose užpylę aliejumi, kad nesioksiduotų.
Tai gali būti spagečių, bulvių padažas ar užtepėlė ant duonos.
Marinuoti pienių pumpurai
1 būdas: 2 saujas pienių pumpurų (dar neprasiskleidusių, iš pienių vidurio) nuplaukite, nuvarvinkite ir nakčiai užberkite druska. Ryte nuskalaukite, nusausinkite.
Paruoškite marinatą taip, kaip mėgstate. Aš ruošiu iš ¼ litro acto, keleto juodųjų pipirų grūdelių, poros šakelių vaistinių kiečių. Suberiu į marinatą pumpurus ir lėtai užverdu, vis pamaišydama. Tada belieka viską supilti į stiklainiukus ir uždaryti.
2 būdas: prisirinkite neišsiskleidusių pienių pumpurų, nuplaukite, nusausinkite.
Pasiruoškite marinatą: acto ir vandens reikės lygiomis dalimis, įberkite kelis pipirų žirnelius, įmeskite laurų lapą, norint galima paskaninti medumi, druska – marinatas ruošiamas pagal skonį. Tada jį užvirinkite ir 15–20 minučių pavirkite, suberkite pienių pumpurus, palikite 2–3 minutes pritraukti ir supilkite į stiklainiukus, kad pumpurėliai skęstų marinate. Valgant šiek tiek jaučiasi kartumas, bet šis kartumas sveikas.
