Milda, kodėl įsikūrėte Londone? Kuo patraukė šis megapolis?
Nežinau, kodėl Londonas yra pelnęs miesto, kuriame sunku gyventi, vardą. Žinoma, čia įsikūręs turi daug stengtis, atiduoti nemažai jėgų ir energijos. Didelis mastelis, didelė konkurencija. Aš nuolat save tobulinu, spiriuosi į priekį, tad man įdomu gyventi Londone. Žinojau, kad čia turėsiu galimybių susipažinti su įvairių sričių profesionalais. Dėl to ir atvykau čia studijuoti kuratorystės. Londonas yra dinamiška vieta, ypač kalbant apie meną.
Man buvo svarbu galimybės susipažinti su tarptautiniu menu, meno kūrėjais ir ieškoti savo pozicijos.
2019 metais baigėte kuratorystės magistro studijas Londono Goldsmiths universitete. Koks tas kuratorystės mokslas ir kas yra kuratorystė?
Tai sunkiai apibrėžiami ir subjektyvūs dalykai. Kuratorystė nedaug kuo skiriasi nuo menotyros: kuratorius turi išmanyti meno istoriją, praeities sąlygas menams bręsti ir augti. Taip pat tirti dabartinę meno situaciją.
Mane labiausiai domina šiuolaikinis menas, kodėl žmonės kuria dabar, ką kuria, kokią įtaką kūrybai turi dabarties sąlygos ir kaip žvelgiame į tuos menus, kaip juos pristatome. Savo veiklą traktuoju kaip kitą meno šaką, – pristatant kūrinius per parodas, galima sukurti daug meninės pridėtinės vertės. Nesu tapytoja ar kitos meno šakos atstovė, mano meninė išraiška yra parodų kuravimas. Mano kuruojamoms parodoms būdingas abstraktumas, bet yra ir konkrečių tyrimo elementų, kai žiūrovai ieško sąsajų, yra verčiami mąstyti apie dalykus, apie kuriuos niekada negalvojo, arba galvojo, kad žino, bet dabar turi pamatyti per menininko ar mano prizmę.
Į Londoną atvykote tobulai mokėdama anglų kalbą?
Labai vertinga ir naudinga mokėti kalbų. Turbūt ir charakteris lemia – esu užsispyrusi žemaitė, o tiek kalbų išmokti reikėjo užsispyrimo. Be gimtosios, šneku anglų, italų, portugalų, ispanų kalbomis. Mums, lietuviams, aktualu mokėti kitas kalbas – lietuvių juk nėra plačiai paplitusi, mūsų tik apie tris milijonus, tad kaip įrankio susikalbėti globaliame pasaulyje lietuvių kalbos nepakanka.
Posakis „moki kalbą, rasi kelią“ mane lydėjo nuo vaikystės. Augdama norėjau išmokti kuo daugiau kalbų, kad tai atvertų daugelį kelių ateityje. Mokantis kalbos galima daug išmokti ir apie kultūrą, be to, tave priima kitaip, jei kalbi vietine kalba. Dvejus metus dirbau ir gyvenau Venecijoje. Kai atvykau, neturėjau italų kalbos pagrindų, bet buvau užsispyrusi susikurti terpę, kurioje jausčiausi patogiai, ir norėjau, kad venecijiečiai mane laikytų vietine. Kiekvieną dieną praktikuodavausi ir išsikovojau ne turistės, o vietinės gyventojos poziciją. Venecija yra turistų gausiai lankomas miestas, kalbos mokėjimas man suteikė stabilesnį pagrindą, galėjau tvirčiau jaustis net tada, kai užsukdavau į kavinę puodelio kavos. Vietiniai žinojo, kad mokausi jų dialekto, ir labai mane palaikė.
Ką dirbote Venecijoje?
Dirbau Peggy Guggenheim kolekcijoje, kur daug dėmesio skiriama stažuotojams. Nusiunčiau savo aplikaciją poros mėnesių stažuotei, priėmė, o kadangi mano darbo kokybė šiame muziejuje buvo puikiai vertinama, paprašė pasilikti padirbėti ilgiau. Nuostabus miestas, kuriame galima daug išmokti, o galimybė ten gyventi dvejus metus buvo stebuklinga.
Pastaruosius kelerius metus asistavote iš Palestinos kilusiai menininkei Monai Hatoum jos studijoje Londone. Kaip Judvi susipažinote?
Su Mona baigiau dirbti visai neseniai. Trumpai dirbau galerijoje „White Cube“, ši galerija ją reprezentuoja. Mona tuo metu ieškojo asistentės ir pasiūlė šią poziciją man. Tad studijavau ir paraleliai asistavau. Nežinau, ar ši menininkė žinoma Lietuvos auditorijai, tačiau tarptautinėje meno erdvėje ji yra pripažinta. Mona Hatoum iškilo panašiu laiku, kaip Jungtinėje Karalystėje garsi menininkų grupė The Young British Artists (YBAs, Jaunieji britų menininkai). Mona pradėjo kaip performansų menininkė, jos darbai siejosi su jos kilme ir sunkiomis patirtimis. Palestinietė, užaugusi Libane, išvyko aplankyti Londono, o tuo metu prasidėjo Libano pilietinis karas. Taigi ji negalėjo grįžti namo. Menininkės performansai yra šios sudėtingos patirties atgarsiai. Vėliau ji ėmė kurti instaliacijas.
Tai labai stipri moteris, atsidavusi kūrybai, tikra perfekcionistė. Dirbant su ja man buvo naudinga išmokti tam tikrų strategijų ir darbo principų. Po trejų bendradarbiavimo metų nusprendžiau eiti kuratorystės link. Be to, vykstant bienalei man buvo pasiūlyta pozicija „Rupert“ centre.
Su kuo susiję Jūsų kuratoriniai tyrimai?
Su šiandien aktualiais socialiniais ir politiniais klausimais, bandymu įžvelgti, kokią įtaką šie veiksniai daro meno kūrybos bei eksponavimo procesams.
Koks Jūsų darbo braižas?
Abstraktus ir lyriškas, todėl gali būti atvirai interpretuojamas.
XXI amžius pažymėtas spartaus technologijų vystymosi. Man įdomu, kaip mes adaptuojamės, kaip sugebame vytis technologinius progresus. Internetas taip pat buvo sukurtas neturint intencijų, kad jis taps pasaulinio masto tinklu. Tiek internetas, tiek technologijos, kurias kuriame, ima daryti įtaką, kartais nesuprantamą net mums patiems.
Taip pat man įdomu, kokią įtaką žmonių susikalbėjimo ar žinių sklaidos procesams daro technologijos. Menas gali padėti tai tirti. Savo domėjimosi sritimis įvardyčiau ir istoriją, vietinę bei globalią sociopolitinę situaciją ir kt.
Dėmesį patraukė Jūsų kuruota grupinė paroda „12 Star Gallery“ Londone „Coming to Terms with Sociotechnical Discrepancies“ („Susitaikymas su sociotechnologiniais netikslumais“). Parodoje dalyvavo ir Lietuvos menininkai Laimonas Zakas, Milda Lembertaitė, Julijonas Urbonas. Ar specialiai stengiatės į parodas Londone pakviesti mūsų kūrėjus?
Kartais pradedu parodą nuo tam tikrų meno darbų ar bendradarbiavimo su menininkais, iš to išauga parodos konceptas. Minėtos parodos kūriniai analizuoja technologijų ir interneto įtaką mūsų sprendimams bei interesų grupių, kaupiančių ir valdančių duomenis, įtaką diegiant sociotechnines, socialines, individualias normas ir vertybes. Gyvenant Londone aktualia tema tampa kapitalizmas ir greitas gyvenimo tempas. Technologijos ir padeda, ir spartina jį.
Parodą organizuoti padėjo Lietuvos kultūros institutas ir tuometė kultūros atašė Londone Justė Kostikovaitė. Nemaniau, kad gera idėja Lietuvos menininkų darbus kažkaip dirbtinai įlieti į Londono kūrėjų terpę, tad ieškojau sąsajų tarp užsienyje gyvenančių lietuvių ir užsieniečių darbų. Pristatėme lietuvių darbus kartu su tarptautine kūrėjų grupe. L. Zakas (Glitchr) tuo metu gyveno Nyderlanduose, J. Urbonas – Lietuvoje, M. Lembertaitė, Robertas Powellas ir Benjaminas Westoby gyvena ir dirba Londone.
Ar Jums asmeniškai turi reikšmės tai, kad Didžioji Britanija nebėra Europos Sąjungos narė?
„Brexitą“ vertinti galima dvejopai: viena yra politiniai ir legalūs sprendimai, kurie turės įtakos mūsų gyvenimui (vizos, mokesčiai, sudėtingesnės keliavimo iš vienos šalies į kitą sąlygos ir t. t.). „Brexitas“ kilo beveik tuo pačiu metu kaip ir pandemija, tad kol kas sudėtinga keliauti ir bendradarbiauti dėl karantino. Sunku pasakyti, kokios įtakos Didžiosios Britanijos išstojimas iš Europos Sąjungos turės mūsų gyvenimui šioje šalyje ir bendradarbiavimui su Europa.
Kita vertus, turime ir kultūrinį aspektą. Aš visada buvau apsupta žmonių, kurie palaiko europiečius, myli Europą ir jos kultūrą. Mano požiūriu, niekas nepasikeitė ir mano gyvenimui įtakos čia kol kas neturi.
Prieš karantiną 2019 m. spėjote surengti parodą „More More More Morph!“ („Daugiau daugiau daugiau susilieję!“), o šiemet, nepaisant pandemijos, ruošiatės pristatyti parodą „The Echo System“ („Aido sistema“). Kaip sekasi per karantiną pritraukti žiūrovų?
Parodą „The Echo System“ planavome atidaryti šių metų pradžioje, bet vis teko pastumti į vėlesnį laikotarpį. Kaip žinia, Londone jau atsidarė viešosios įstaigos, galerijos, tad liepos 20 dieną startavo ir ši paroda. Parodoms ruoštasi visą karantino laiką. Dirbu su aktyviais menininkais, jie toliau kūrė savo darbus, o man vis norėjosi pažiūrėti, kaip nauji kūriniai siejasi su parodos koncepcija. Tada vėl tekdavo performuluoti parodos idėją.
Tas pats įvyko ir su 17-ąja Venecijos architektūros bienale. Pasieki galutinį variantą ir jau atrodo, kad nieko geriau išgryninti nebebus įmanoma, viskas stabilu ir konkretu, bet įvyksta pandemija, bienalė nukeliama, turi daugiau laiko pažvelgti į tai, ką darei, ir supranti, kad galėtum ištirti, apgalvoti, išgryninti dar daugiau. Nekantravome pasidalinti paroda, su kuria dirbome beveik dvejus metus.
Dideliuose miestuose meno parodas atidaro nuolat, jų vystymo ir pristatymo tempas labai intensyvus, tad kartais gal ir gerai, kad kažkas mus sustabdo ir duoda daugiau laiko pamąstyti. Tada ir žiūrovams maloniau, jų neslegia neapsakomas krūvis suvokti, pamatyti, spėti viską. Lėtasis menas keitė greitąjį ir tai buvo į naudą tiek kūrėjams, tiek meno gerbėjams.
Jūsų kuratorystės praktikoje vyraujanti tema – skaitmeninės technologijos ir jų įtaka žmonių mąstymui bei elgsenai, taip pat – kūniškumo patirtys. Kokius kūniškumo aspektus pastebite šiuolaikinių menininkų kūryboje?
Kūniškumas yra dalis to, kas mane labai domina. Menas turi būti patiriamas, ypač jei tai – vizualusis menas, tarkim, tapyba. Paveiksle užkoduota daug informacijos, energijos. Kvapas, tekstūra, spalvos – technologijomis to perteikti neįmanoma, nebent darbas sukurtas specialiai taip, kad būtų jomis patiriamas. Dėl to labai svarbu, kad žiūrovai pamatytų parodas. Užkoduota informacija yra žmogaus energija, kūniškumas neatskiriamas nuo bet kokio meno kūrinio, ar tai būtų šokis, muzika, tekstas, tapyba, ar performansas. Pandemijos laikotarpis padėjo suvokti, kas mums yra fizinė atskirtis, galimybė vėl grįžti į parodas ir patirti meno kūrinius gyvai, o ne medijomis. Karantinas išryškino kūniškumo poreikį meno sferoje.
Neseniai prisijungėte prie meno, rezidencijų ir edukacijos centro „Rupert“ komandos kaip projektų vadovė, o nuo birželio einate pavaduojančios direktorės pareigas. Kaip matote save šiame amplua?
Ateinu trumpam laikotarpiui, Juliją Reklaitę pavaduosiu iki kitų metų rugpjūčio. Stengsiuosi per šį laiką atnešti kuo daugiau savo patirčių. Faktas, kad gyvenu Londone, galbūt net padeda „Ruperto“ patirtims plėstis. Atsiranda platesnis laukas: didėja Lietuvos meno matomumas, galiu regėti, kas vyksta Lietuvoje, o tuo pat metu – ir užsienyje. Noriu padėti komandai tose srityse, kuriose turiu daug patirties. Pavyzdžiui, tvarkant organizacinę bazę, padedant menininkams vystyti šio centro rengiamas veiklas. Taip pat sukurti aktyvesnę bendradarbiavimo bazę su Lietuvos ir užsienio kultūros bei meno institucijomis. Dar labiau išgryninti „Rupert“ konceptą. Šis centras labai gerai žinomas tarptautinėje erdvėje. Kai meno kūrėjai iš Berlyno, Londono sužinojo, kad pradėsiu dirbti su „Rupert“, sakė, kad tai yra viena geriausių rezidencijų Europoje, jie gėrisi šio centro veikla.
Ar nesvarstote grįžti į Lietuvą?
Viską savo gyvenime bandau daryti natūraliai. Matydama galimybę kur nors ką nors išmokti, įgyti praktikos, visada einu, darau, prisitaikau prie situacijos. Per pastaruosius metus įpratome dirbti nuotoliniu būdu, internetas padeda susisiekti su visu pasauliu. Fizinės kelionės atrodo nebereikalingos, neefektyvios. Šiuo metu nemanau, kad reikės grįžti į Lietuvą gyventi, situacija manęs nespaudžia, be to, Londone turiu vaikiną, dvi kates. Katės nemėgsta keliauti, keisti savo buveinės.
Ir aš, ir mano gyvenimo draugas nejaučiame prieraišumo prie vienos vietos. Kol kas mūsų namai Londone. Nors jei atsitiks taip, kad turėsiu progą dirbti kitoje užsienio šalyje ir tai bus įdomi galimybė arba svetur dirbti teks mano vaikinui, būtų smagu ir tai pabandyti. Gyvenimas trumpas, reikia išnaudoti įvairias progas ir kuo daugiau iš tų progų išmokti.
Šiemet „Rupert“ organizavo 17-ojoje Venecijos architektūros bienalėje atstovaujančios Lietuvos erdvės agentūros vykdomą misiją „Planeta iš žmonių“. Projekto kuratorius – Karlsrūhės menų ir dizaino universiteto rektorius Janas Boelenas, Jūs esate asistuojanti kuratorė. Ar teko bendrauti su ponu J. Boelenu? Kodėl jis ėmėsi globoti šį projektą?
Buvo natūralu, kad atsidūriau šioje komandoje. Pakviečiau Julijoną Urboną į anksčiau minėtą parodą Londone, taip susipažinome. Su Julijonu dirbti smagu, man patiko jo kūrinys, įdomi koncepcija ir fizinė jos išraiška. Pamačiusi kvietimą prisidėti prie Lietuvos paviljono, kurį Venecijos architektūros bienalėje pristatys Julijonas, panorau prisijungti ir buvau pakviesta.
Su Janu anksčiau dirbti neteko. Didelėje mūsų komandoje visi buvome kuratoriai, visi įdėjome daug darbo ir intelektinių žinių. Mus vienijo idėja įsteigti Lietuvos erdvės agentūrą. Man visada įdomu dirbti su žmonėmis, kurie yra savo srities profesionalai, aš iš jų daug išmokstu.
Kuo Jums įdomus šis eksperimentas?
Man įdomu, nes tai yra drastiškas pasiūlymas. Šis meno kūrinys netelpa į jokį standartą ar klišę. Esu įsivėlusi į didelį meno srautą, matau daugybę meno darbų, vyraujančius konceptus. Kartais jie labai panašūs, turi sąsajų, o kai išgirsti „Planeta iš žmonių“, nustembi. Pamaniau, tai tikrai radikali idėja. Pats radikalumas tampa meno kūriniu. Tai mane ir intrigavo. Visada norėdavau daugiau sužinoti apie Žemę, žmones, daugiau dėmesio skirdavau jos, žmonių istorijos tyrimams. Julijono kvietimas privertė pakeisti mąstymą ir pažvelgti į erdvę. Jo pasiūlymas katapultuoti žmones į erdvę priverčia susimąstyti: o kas vyksta Žemėje? Ir kodėl siųstume žmonių kūnus į erdvę? Kodėl iš viso mąstom apie kitų planetų kolonizaciją, užuot susitvarkę čia, Žemėje?
Ar daug lankytojų dėmesio sulaukia „Planeta iš žmonių“? Kaip šį kūrinį vertina menotyrininkai, astrofizikai, antropologai?
Šio projekto laikotarpiu išleidome knygą „Lithuanian Space Agency: Annual Report No. 1“ („Lietuvos erdvės agentūros metinė ataskaita numeris vienas“). Ši publikacija pristato dalį tyrimo, kurį atlikome dar iki bienalės atidarymo. Kai prisijungiau prie komandos, susisiekėme su keletu erdvės menotyrininkų, antropologų, astrofizikų, inžinierių, technologų, nusiuntėme šios koncepcijos aprašą ir paklausėme, ką jie mano apie „Planetą iš žmonių“ iš profesinės perspektyvos. Atsakymai – skirtingi: buvo žmonių, kurie pamanė, kad tai tiesmukiška ir keista idėja, tačiau dauguma, ypač architektai, labai susidomėjo. Jiems „Planeta iš žmonių“ buvo įrankis permąstyti Žemės architektūrą ir tai, kaip toliau architektūra gali vystytis. Antropologai, istorikai taip pat labai susidomėjo šia idėja, tuo, kokios priežastys mus verstų svarsyti apie katapultavimąsi į erdvę. Žiniasklaidos, žiūrovų dėmesys tikrai didelis, atsiliepimai – labai gražūs.
Esate rašytoja. Kas yra Jūsų kūrybos objektas?
Rašymas man labiau asocijuojasi su parodų kuravimu, daug rašau, kol išgryninu parodos koncepciją. Būna daug tyrimų, svarstymų, idėjų generavimo, šis procesas labai ilgas. Rašymas visada padeda – tai būdas struktūruoti savo idėjas. Kol kas Lietuvos paviljono katalogas yra pirma mano knyga, esu jos sudarytoja, o jei atsiras progų, norėčiau dirbti ir su kitomis publikacijomis.
Knygos ruošimas gali būti traktuojamas kaip kitoks būdas kuruoti. Surenku menininkus, juos suvedu per kažkokią konceptualią platformą. Dirbu su rašytojais, mąstytojais, juos taip pat suvedu dėl vienijančios priežasties ir padedu atsirasti dialogui tarp paskirų žmonių tekstų.
Kada ir kur buvote pati laimingiausia?
Aš – pozityvus žmogus, kad ir kur būčiau. Gyvenimas Venecijoje, kaip minėjau, buvo stebuklinga patirtis. Labai keista, tarsi gyvenčiau iliuzijoje. Keista atmosfera, lyg būtų sustojęs laikas. Pabusdavau ryte ne dėl skambėdavusio žadintuvo, o dėl to, kad gondolininkas darydavo posūkį viename iš kanalų ir šūktelėdavo apie sukimąsi, norėdamas informuoti kitus valčių irkluotojus. Londone klesti kapitalizmas, kuris formuoja kultūrą ir žmonių elgseną, forsuoja veiklas, o Venecijoje išmokau sustoti, neskubėti. Šioje saloje visur keliauji pėstute arba lėta valtimi. Tavo laikas išsitempia.
Šiuo metu jaučiuosi labai laiminga dėl stabilaus pagrindo Londone ir įdomių veiklų, nuostabių žmonių, kurie atsirado mano gyvenime, o dar katės... Šios radosi gana netikėtai: su draugu laukėme traukinio, prie mūsų priėjo moteris su kate rankose. Sako, po mėnesio ji atsives kačiukų, gal norėtumėte. Užrašėme savo telefono numerį, po mėnesio paskambino. Taip du kačiukai, Patrikas ir Rošelė, apsigyveno mūsų namuose.
Kokioms klaidoms esate atlaidi?
Sudėtinga atsakyti, nes klaidos sąvoka plati. Žmogus yra netobula būtybė, jis klysta. Esu gan atsargi prieš nuspręsdama... neskubu smerkti žmonių.
Kaip ilsitės?
Užsiimu keramika. Daug dirbu prie kompiuterio, tad sąlytis su žeme ir moliu man labai padeda atsipalaiduoti. Daug skaitau, žaviuosi maisto kūryba kaip meno forma. Mėgstu ir pati gaminti, o ir Londonas yra verdantis katilas, čia galima susipažinti su įvairių kultūrų maistu. Savo laisvalaikį leidžiu su menais, kuravimas yra ir mano hobis. Neatskiriu darbo nuo laisvalaikio.
Mildos favoritai
Mėgstamas tapytojas, paveikslas:
„Vienas iš mėgstamų yra Agnes Martin paveikslas „Rose“ (Peggy Guggenheim kolekcija Venecijoje).“
Kompozitorius, muzikos grupė ar atlikėjas:
„Mano muzikinis skonis platus – nuo grigališkųjų chorų, klasikinės muzikos iki technomuzikos, elektroninės. Svarbiausia – muzikos kokybė.“
Stalo knyga:
„Ant mano stalo guli milžiniška knyga „The Age of Surveillance Capitalism“ („Sekimo kapitalizmo amžius“), parašyta Harvardo profesorės Shoshanos Zuboff. Ją skaitau dalimis. Taip pat šiuo metu skaitau Steveno Pinkerio knygą „Enlightenment Now“ (lietuviškai išleista kaip „Proto amžius“). Manau, ši knyga yra pozityvusis mokslas. Žiniasklaida daug dėmesio skiria negatyviems įvykiams, retai kada pasidžiaugiama tuo, ką gero esame pasiekę. Knygoje daug nuostabių žmonijos pasiekimų.“
Sujaudinę filmai:
„Esu didelė režisieriaus Stanley Kubricko filmų gerbėja – tiek dėl jo estetinių pasirinkimų, tiek dėl naratyvų išgryninimo ir pristatymo. Taip pat pastaruoju metu peržiūrėjau režisieriaus Akiros Kurosawos filmografiją, vienas iš įsimintinesnių darbų – „The Hidden Fortress“ („Paslėpta tvirtovė“). Kaip ir filmas „A Touch of Zen“ („Dzen prisilietimas“), inspiravęs sukurti kitą legenda tapusį filmą – „Crouching Tiger, Hidden Dragon“ („Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas“). Galėčiau tęsti be galo, kadangi nuostabių filmų yra labai daug.
