Pavadintas dailininku jis tuoj pat priešinasi, sako, kad yra savamokslis ir geriausia jį vadinti žmogumi, kuris tapo. Anatolijus Michailovas yra kaunietis, pusę metų gyvenantis Lietuvoje, o kitą pusę su šeima praleidžiantis Lidso mieste Anglijoje. Jo darbai vieni perkamiausių „Parko“ galerijoje Kaune, vienintelėje, su kuria jis bendradarbiauja. Buvęs Laisvės alėjos liūtas ir miesto simbolis rodosi tvarkingai sulankstęs ekscentrišką savo charakterį ir padėjęs jį į tolimą stalčių, tačiau kažkodėl man atrodo, kad tai tik dar vienas, naujas jo triukas.
Ką veikei šiandien visą dieną?
Peipelėjausi. Po dukros vestuvių. Anksčiau tai pasitaikydavo dažniau, o dabar kartą per metus. Dukrą ištekinau. Šiandien, matai, tokia tuščia diena, kad tik ir tinkama tinginiauti, nes turguje nieko įdomaus, sendaikčių būna pirmadieniais ir ketvirtadieniais.
O ką randi tarp tų sendaikčių?
Turiu didelę Anglijos monetų kolekciją, taigi papildau ją, keičiuosi tomis monetomis, parduodu, lankau Kolekcionierių klubą. Renku viso pasaulio XIX amžiaus monetas, apdovanojimus, medalius. Didelė ir Anglijos karalių karūnavimo medalių bei medalionų kolekcija. Per dešimt metų daug visko surinkau. Anglijos turguje gali rasti gerų dalykų. Tarkim, nusiperku apdovanojimą ar medalį, ir pasidaro įdomu visa, kas su juo susiję. Pradedu skaityti, knistis, domėtis, daug istorinių dalykų taip sužinau. Kartais tokia informacija praverčia ir tapant, nes tapyba negimsta iš tuštumos. Kiši kiši žinias į galvą ir po kurio laiko jos transformuojasi į paveikslus. Manau, laisvai ir su istoriku galėčiau padiskutuoti, aš daug kuo domiuosi. Man to reikia.
Kuomet galva užimta, išorė mažiau veikia, skaitai, dėlioji į lentynėles savo pasaulį. Aplinka manęs nedomina – kas kokį telefoną turi ar koks naujas modelis pasirodė. Man tik neseniai padovanojo iPhoną, tad per pusę metų Anglijoj truputį įsisavinau jį ir iPadą. Naudoju telefoną tik paskambinti. Sveikinimus rašau ranka ant atviruko, kurį nupiešiu. Ar kokį senovinį nuperku. Jokių sveikinimų internetu teksto žinutėmis – jose nėra jausmo, tuščia. Japonai iki šiol kaligrafiškai rašo sveikinimus ranka.
Spardausi prieš XXI amžių kiek galėdamas. Labiausiai mėgstu XIX a., sidabrinį. Tada net karo belaisviai galėdavo vaikščioti su savo uniforma. Ir juos maitindavo taip pat kaip savo armijos kareivius. O iš karininkų neatimdavo kardų. Taip buvo visoj Europoj. Nebuvo jokių koncentracijos stovyklų. Pirma tokia stovykla atsirado 1914 metais Austrijoj, paskui jau ir Sovietų Sąjungoje. Gulagą sukūrė Leninas, iš pradžių jis buvo kaip sanatorija – turėjo teatrus, išleisdavo žmones namo atostogų. Viskas pasikeitė Stalino laikais. Atsirado apsauga, žmonės sužiaurėjo.
Kokia tavo diena Anglijoje?
Atsikeliu, tada mankštinuosi. Sportavau visą gyvenimą, todėl dabar, kad sąnarių neskaudėtų, turiu palaikyti formą. Paskui pėsčias einu į miestą. Apeinu visas charity parduotuves, po to – į parką. Jame draugiškai telpa visi – praeiviai, balandžiai, narkomanai. Jis toks savas, ūksmingas, sakiau saviškiams, kad kai numirsiu, sudegintų mane ir pelenus išbarstytų tame parke. Nenoriu Lietuvoje gulėt. Ji labai pasikeitė, ypač Kaunas. Gimiau ir užaugau Brazilkoj, neseniai nuvažiavęs jos neberadau. Ten dabar stovi namai monstrai, viską sugadino, neliko savasties. Leisk nugriauti Kauno pilį, nugriaus ir ją, pastatys kotedžų. Anglai istorines vietas palieka, saugo, o mes griaunam, kad tik gautume naudos.
Į parką atsinešu kavos, pypkę, užsirūkau ir sėdžiu. Ilgai galiu sėdėt. Karveliai skraido, kažkas juos šeria. Labai jauki vieta. Hemingvėjus yra pasakęs: „Aš gimiau Amerikoje, bet mano šalis yra Kuba.“ O aš gimiau Lietuvoje, bet mano Lietuva yra Kaunas, čia senelis gimė, tėvas. Toliau Lietuvos man nėra. Dar labai patinka Viena. Šešias parodas joje turėjau.
Galiausiai su turginiais einu pašnekėti, jie mane jau pažįsta. Aš jiems išaiškinau, kad esu Lietuvoje gimęs rusas, tad kartais mane pakalbina rusiškai: kak živioš? Pasikalbam specifine turgaus kalba, jos neperpasakosi. Jie žino, kad čia gyvenu trumpai, nedirbu, tik tapau.
Kokia yra turginių kalba? Papasakok.
Na kokia: how are you, how much? Jei nesuprantu, tai akimis pamirkčioju. Kažkaip išsiaiškinam. Nekompleksuoju, kad kalbos nemoku. Kartais atrodo, kad juos suprantu intuityviai. Jie padejuoja, kad užkniso tas daugiakultūriškumas. Sako, kartais patys antrarūšiais žmonėmis jaučiasi prieš atvykėlius imigrantus. Įpratę gyventi imperijoj, su visomis tradicijomis, o imigrantai su jais nesiskaito, diktuoja savo taisykles. Ne tik lietuviai – ir lenkai, rumunai, afrikiečiai ar atvykėliai iš arabų šalių.
Iš turgaus einu namo, pietauju, tapau. Paskaitau. Vakare žiūriu senus – 1960-ųjų – filmus. Man atrodo, kad tuomet aktoriai vaidindavo kitaip. Tikriau. Šiuolaikiniai filmai nepatinka. Esu toks laisvo oro direktorius, kuriam nebūdingas lietuviškas savininkiškumas, turtų kaupimas. Prisimenu, su savo bokso klubu 1992 metais atvažiavom į Daniją, į varžybas. Visas kaimas atėjo, padėjo įsikurti, maisto atnešė, malkas skaldė, klausė, kuo dar padėt, ir visi krutėjo. Man labai patiko tas jų visuomeniškumas, bendruomeniškumas, o pas mus to nėra.
Ar gali pragyventi iš tapybos?
Iki 2009-ųjų iš tapybos pragyvenau puikiai. Užsienyje surengdavau po keturias parodas. Išpirkdavo visus darbus, dar prašydavo iš Lietuvos atsiųsti. Tada ir šeimą išlaikiau, žmona nedirbo. Paskui prasidėjo krizė. Lietuvoje gyvenau ir gyvenu labai kukliai. Man nereikia automobilio. Iš esmės nieko nereikia. Bute linoleumas nekeistas trisdešimt metų, tapetai seni. Tą butą padovanojau žmonai, nes Lietuvoje esu registruotas nuo 1994 metų.
Kodėl?
1994-aisiais priėmė įstatymą, kad visiems, kurie turi ginklų, reikia juos atiduoti, ėmė sekti net Parlamento gynėjus. Pradėjo mano bendražygių ieškot, darė kratas, daug ką pasodino. Manęs irgi ieškojo, net ir klube. Tada ir nutariau, kad nesiregistruosiu.
Ir į darbą atvažiuodavau valandai kitai, patreniruodavau vaikus ir išvažiuodavau. O paskui padovanojau tą bokso klubą, nes jau tapiau ir kitos veiklos nenorėjau. Į klubą priimdavau vaikus iš asocialių šeimų, juos treniruodavau ir vežiodavau į varžybas veltui. Valdžia nemokėjo algos, o po kurio laiko ta pati valdžia, kuriai padėjau spręsti vaikų užimtumo klausimus, mane pradėjo dusinti mokesčiais. Taip ir pabaigiau tą veiklą.
Pusę metų gyveni Anglijoje, o kaip likusį laiką gyveni Lietuvoje?
Labai panašiai. Rytą pradedu nuo mankštos. Pavalgau dribsnių. Pėsčias nuo Šilainių ateinu į centrą, išgeriu kavos, užeinu į „Parko“ galeriją, pabūnu ten. Daugiau neturiu kur eiti. Ir pėsčias grįžtu namo, pavalgau, pamiegu pogulio, vakare tapau. O prieš miegą skaitau. Man patinka toks gyvenimo būdas, niekam neskambinu, su niekuo nebendrauju. Daug kas net nežino, ką veikiu ir kodėl. Mano laikų bohema išmirė, kas savo mirtim, kas dėl įpročių. „Tulpėj“ susitikdavom su Šniūru, Eigirdu, Milkevičium, didelė buvo mūsų kompanija, laisva, smagi ir nepakartojama, tikiuosi, jie visi dabar bendrauja danguje. Ilgiuosi tų laikų, draugų ir to smagumo, kurio dabar jau ir norėdamas negalėtum pakartoti. Nebeturiu su kuo susitikt, todėl man gerai vienam. Be to, pasikeitė požiūris į gyvenimą: daug skaitau, gilinuosi, o žmonės mėgsta pakalbėti apie nieką. Aš kartais pasiūlau – pakalbam apie Remarką, o pašnekovai nustemba: o kas jis toks?
Žinai, kas keista? Viskas, kas jaunystėje buvo artima, dabar pasidarė labai neprieinama ir tolima. Kartais juntu baimę, pagalvoju, kiek man liko gyventi, jeigu išmirė visi aplinkui?
Bet juk tavo gyvenimo būdas kitas.
Aš gėriau, gėriau juodai, kai žmona į Angliją išvažiavo. O paskui susiėmiau. Mečiau gerti labai palaipsniui, per metus.
O kodėl taip gėrei?
Bohema, smagi kompanija... Ateini į studiją, tapai kokias keturias valandas. Prisikvėpuoji tų skiediklių, dažų, chemijos, išeini vos gyvas, reikia atgauti jėgas. Alkoholis iš karto atgaivina. Su kompanija sėdėdavom „Tulpėj“ ar senamiesčio kavinėje ir šnekėdavomės iki vėlumos.
Dabar nebėra bohemščikų ir tokių pigių kavinių, kad su kavos puodeliu sėdėtum visą dieną – kokiam savininkui tai patiktų? Jam staliukas brangus. Viskas pasikeitė: gyvendamas sovietmečiu domėjausi Vakarais, jų literatūra, muzika, džinsais, kliošais, hipiavau, nes ta sovietinė sistema buvo prievartinė. O paskui pastebėjau, kad pakeliavęs po Vakarus visai neradau to, kas buvo parašyta XIX amžiaus knygose. Laisvė – taip, yra, bet kultūros – ne, net tam pačiam Monmartre nerasi nė vieno prancūzų dailininko. Portretus piešia kinai, rumunai arba lenkai. Ir Anglijos galerijose kabo printai, vaizduojantys Betmeną, Merlin Monro – žodžiu, amerikoniškas kičas.
Menas ir genijai, deja, gimsta draudimų laikais. Tai jau įrodė tokie genijai kaip Remarkas, Hemingvėjus, Bulgakovas, Pikaso. Menininkai kūrybiškiausi tada, kai turi priešintis. Ir mano produktyviausi metai buvo nuo 1994-ųjų iki 2000-ųjų, kai tapiau valdininkus su kiaulės šnipu, taip atspindėdamas grobuonišką jų veiklą. Buvau įsitikinęs, kad žiūrėdami į mano darbus žmonės susimąstys, kokioj visuomenėj gyvena, maniau, savo darbais tą visuomenę pakeisiu. Tačiau tai buvo klaida. Man reikėjo keisti save. Taigi dabar jau gal dvidešimt metų tik tai ir darau.
Kaip?
Stengiuosi nesivelti į diskusijas ir neįrodinėti savo nuomonės. Prisitaikyti. Bet negyvenu prisitaikėliškai ir niekam nepataikauju. Mano savisaugos jausmas pataria šalintis žmonių, nes jeigu kažkuris labai nepatiks, vidus tiesiog užvirs, o tuomet galiu būti labai nemandagus, leptelti ką nors nemalonaus, įžeisti. Bet to visai nenoriu. Gal todėl esu toks gynybiškas, kad užaugau be tėvo, tik su mama ir broliu. Mama uždirbdavo 70 rublių. Buvo laikas, kai gyvenau internate. Taip, skaitydamas Džeką Londoną, susiformavau vertybinį stuburą, sugalvojau, koks turi būti tikras žmogus. Gal dėl to ir savininkiškumo neturiu – nenoriu namo, mašinos. Kai tėvas paliko šeimą – nes pateko į kalėjimą, – mama nuomojosi būstą, gyvenom net rūsy.
Kaip išmokai taupiai gyventi?
Po 2009-ųjų, kai prasidėjo krizė, o paveikslų nepirko, eidavau į turgų, pirkdavau vištienos kaulus ir odeles, virdavau juos sau ir šuniui. Tada man užtekdavo 200 litų per mėnesį. Ir dabar gyvenu taupiai. Batus perku Anglijoj, charity parduotuvėj. Jei jie kainuoja penkis svarus – perku, jei brangiau – ne. Lietuvoj džinsus perku po eurą, žinau vietą, kur būna labai kokybiškų. Manau, kad aš puošiu rūbus, o ne atvirkščiai. Kai einu Laisvės alėja Kaune, tai atpažįsta mane, Klošarą, bet ne mano kelnes.
Gerai, dabar pasakyk: kaip būtų susiklostęs gyvenimas, jeigu tu, tarkim, būtum baigęs mokslus?
Nežinau. Mokykloje visą laiką buvau svajotojas. Bet nesimokiau. Net vidurinio išsilavinimo neturiu.
Būdamas 16 metų nuėjau dirbt. Ne, nebūčiau mokslų baigęs... Mama nesikišo į mano gyvenimą, dėl to jai esu dėkingas. Ji manė, kad jei pavalgyti ir apsirengti yra ką, to ir užtenka. Mokslas yra viena, o gyvenimo žinios ir patyrimas – kita.
O kas būtų, jeigu nebūtum vedęs?
Net jei nebūčiau vedęs, turėčiau moterį – koks gyvenimas be moters, be įkvėpimo? Man vedybos davė gerą, kantrią žmoną, ji užaugino mūsų vaikus, už tai esu labai dėkingas. Aš jais visai nesirūpinau, nežaidžiau. Gaila, bet nepastačiau namo ir medžio nepasodinau. Ir turtų žmonai nesukroviau.
Jauti dėl to kokį nors širdies graužimą?
Prieš sūnų jaučiu, jis būdamas 12 metų išvyko su žmona į Angliją. Dabar jam 27 metai, mūsų ryšys sunkiai, bet mezgasi. Jis užaugo kitoje aplinkoje, jo autoritetas yra sesuo. Ji daug pasiekė gyvenime.
Ko reikia žmogui, kad būtų laimingas?
Tas klausimas man visą laiką buvo labai sunkus, o dabar labai paprastas: kad vidus sutaptų su išore. Tai reiškia, kad būtum tokioj aplinkoj ir su tokiais žmonėmis, kurie tinka ar atliepia vidų. Žmogus visą laiką lyg ir siekia tikslų – darbo, stogo, kelionių, naujo automobilio. Tačiau tie tikslai man niekad neatsakė į pagrindinį klausimą: o kodėl aš gyvenu? Kokia mano misija? Kai pakalbu su protingais žmonėmis, jie sako, kad prasmės nėra, reikia tiesiog gyventi. O man atrodo, kad tapydamas ir paveikslais perteikdamas tam tikras savo mintis aš žmonėms palieku žinutę – prasmingą žinutę. Tik kol kas nežinau, ar jau įprasminau savo gyvenimą.
Ar tavo šeima supranta tave kaip dailininką, ar vertina?
Ne, nesupranta.
Jei būtų galima iš naujo pasirinkti, kuo norėtum būti, kuo būtum?
Va tuo ir būčiau, kuo esu, niekam nepriklausyčiau. Džiaugiuosi, kad tai, ką darau, darau iš širdies. Bijau nesukomercialėti, nes mano darbus dabar perka.
Papasakok apie užsienio parodas.
25 personalinės, iš jų 15 tarptautinių Prancūzijoj. Mano darbų yra prancūzų ir belgų kataloguose. 6 parodos buvo Vienoj, kelios Belgijoj. Nuo 2003 iki 2014 metų nuolat dalyvavau tarptautinėse parodose. Esu Tarptautinės meno draugijos (Association d’Art International) narys, taip pat Prancūzijos asociacijos „Pateikime meną be sienų“ (Osons L’art Sans Frontieres) narys. Geras buvo tas laikas, užsieniečiai darbus pirkdavo masiškai, keliaudavau, gyvenau gražiuose namuose, mano darbus vertino. Ir dabar jei pagūglinsi Klošaras Agaro – toje svetainėje, kurioje renkamos lėšos vėžio tyrimams remti, yra daug mano darbų. Man smagu aukoti tokiam rimtam tikslui. Užsieniečiai mane pripažino, o savi Lietuvoje nenorėjo pripažinti – nebaigęs Dailės akademijos. Kažkada mane tai labai skaudino, o dabar absoliučiai nebejaudina. Žmonės yra geriausias kriterijus: jei perka, vadinasi, aš jiems ir nebaigęs Dailės akademijos patinku.
Kokioje šeimoje norėtum būti gimęs?
Toje, kurioje ir gimiau. Manau, kad skurdas vaikystėje stimuliuoja siekti ir pasiekti, persisotinęs žmogus apauga lašiniais ir jam niekas neįdomu.
Tai vis tik kur labiau patinka – Lietuvoj ar Anglijoj?
Galvoju po kokių trejų metų visiškai persikelti į Angliją. Ji išlaikiusi senąją architektūrą, tai man labai patinka. Tas daugiatautis koloritas, tamsiaodės moterys. Yra, kur akis paganyti. Nusipirksiu studiją ir įsirengsiu taip, kaip noriu. Gyvensiu iš darbų, kuriuos perka Lietuvoje. Galima sakyti, kad dabar raškau savo darbo vaisius, kažkada radijas, televizija ir laikraščiai padarė savo darbą. Žmonės mane žino.
Iš tikrųjų galėčiau net netapyti, nes vien galerijoje yra apie 200 darbų, dar koks 1000 – namuose. Aš gi trisdešimt metų nesodinau medžių... nedariau remonto, tik tapiau, gėriau ir valgiau. Jei viską parduočiau tik už minimalią kainą, būčiau milijonierius.
