Jonas Mačiukevičius gimė 1939 m. rugpjūčio 17 d. Ginaičiuose, Raseinių rajone. Mokėsi Betygalos vidurinėje mokykloje, bet dėl ligos negalėjo jos lankyti, todėl lavinosi savarankiškai. Inicijavo Lietuvos invalidų draugiją, 1988–1991 m. buvo jos pirmininkas, 1992–1996 m. Lietuvos invalidų tarybos prie Vyriausybės pirmininkas. 1990 m. kartu su Juozu Nekrošiumi ir Juozu Šapoka įsteigė „Bičiulystę“, oficialų neįgaliųjų gyvenimą atspindintį savaitraštį. Jis prisidėjo ir prie Lietuvos televizijos laidos „Bėdų turgus“ pirmtakės „Svetimo skausmo nebūna“ atsiradimo ir kitų pilietinių veiklų. Nuo 1971 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
Rašytojas išleido aštuonias poezijos knygas – „Kraujo analizė“ (1969), „Nematomas smuikas“ (1975), „Apie tave ir tau“ (1980), „Laimę pažinęs“ (1984), „Neprašau gyvenimų dviejų“ (1989), „Sugrįžimai“ (1996), „Ką gyvenimas skyrė“ (proza, poezija, 2003), „Kas mes šiame pasaulyje be vienas kito…։ (meilės lyrika (sud. Julius Jasaitis), 2004; keturiolika apysakų knygų – „Laikrodžiai nesustoja“ (1968, 1974, 2005), „Rojaus kampelis“ (1971), „Trys pirštai“ (1973), „Penktoji pražanga“ (1973), „Mingaudas didysis – Mingaudas mažasis“ (1978), „Šimtosios vasaros pradžia“ (1981), „Visam gyvenimui“ (1986), „Sielos vibracija“ (1988), „Kažkas turėtų būti“ (1989), iš jų penkios – detektyvinės – „Meilės išbandymas kasdienybe. Kvietėte gydytoją“ (1997), „Detektyvas iš penktosios palatos. Susitikimas su tėvu?“ (1997), „Gaisras tik tarp kitko, arba Linksmas Algio Žiūraičio pasakojimas apie savo pirmąjį išaiškintą nusikaltimą jam dar dirbant rajono prokuratūroje“ (1998), „Kažkas“ (1998), „Peršauta kepurė“ (detektyvų rinktinė, 2004); keturis romanus – „Bučiuoju Žalį“ (1976), „ Jūsų ir mūsų kraujas“ (1985), „Ilgas žiūrėjimas į žvaigždes“ (1998), „Porcija“ (2007); šešias publicistikos knygas – „Ir gyvenimas, ir žygdarbis“ (1977), „Ištakos“ (1980), „Atlantos karštis“ (1997), „Kita Lietuva“ (1998), „Palangos reabilitacijos ligoninė: čia sugrįžta viltis“ (kartu su J. Oleka, A. Poškumi ir kt., 2004), „Mes ir ligoninė“ (2011); esė – „Laiškai mirusiai motinai“ (1995), „Laiškai mylimoms moterims“ (2000); keturias satyrų knygas – „Gaisras tik tarp kitko (1982), „Ar aš mylėjau moterį (1998), „Kelionė į Panevėžiuką ir atgal“ (1998), „Gyveno kartą berniukas, arba Juokiasi tik paskutinis“ (2002); penkias knygas vaikams – „Ančiukas Krypčiukas (pasaka, 2000), Birutė“ (pasaka, 2006), „Kaip greitai tu augi“ (eilėraščiai, 2010), „Bacilos galas“ (poemėlė vaikams, 2011), „Bitė Maja“ (3 pjesės vaikams, 2013), „Rozalijus sugrįžo“ (eiliuota poemėlė vaikams, 2014); istorines knygas – „Legenda apie legendą“ (2009), „Barbora“ (2002).
J. Mačiukevičių ypač išgarsino jo apysaka „Laikrodžiai nesustoja“, išėjo keli tiražai, ji buvo išversta į rusų, latvių, estų kalbas. Klaipėdos dramos teatras pagal ją pastatė televizijos spektaklį. Skaitytojai ją vertino kaip psichologinės pagalbos leidinį, kuris padėjo daugeliui likti gyviems, susilaikyti nuo savižudybės.
Sudarė kurčiųjų kūrybos almanachą „Kai tylos per daug“ (2010) ir J. Jasaitytės eilėraščių knygą „Jei pašaukei, tai vesk…“ (2010). Pagal jo žodžius kompozitorius Benjaminas Gorbulskis parašė operetę „Adomas nenori būti Adomu“ (pastatyta 1982 m.), kompozitorius Rimvydas Racevičius sukūrė oratoriją „Septynios giesmės apie gyvenimo medį“ (1985 m.).
J. Mačiukevičius apdovanotas LTSR Aukščiausios Tarybos prezidiumo Garbės raštu (1964), Lietuvos Lenino komjaunimo premija už knygą „Laikrodžiai nesustoja“ (1969), Lietuvos Valstybine premija už oratoriją„ Septynios giesmės apie gyvenimo medį“ (1986), 1990 m. jam suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio kultūros veikėjo vardas. 2000 m. jo knyga „Ančiukas Krypčiukas“ pripažinta reikšmingiausia metų knyga. 2008 m. už knygą „Legenda apie legendą“ jam paskirta Vytauto Tamulaičio premija. 2009 m. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija įteikė jam Gerumo žvaigždės apdovanojimą. 2014 m. LR Prezidento J. Mačiukevičių apdovanojo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi su įrašu diplome: „Už asmeninį indėlį atkuriant nepriklausomą Lietuvą ir įtvirtinant šalies nepriklausomybę, už šiuolaikiškos valstybės kūrimą ir puoselėjimą, už Lietuvos vardo garsinimą kūrybiniais ir profesiniais pasiekimais bei laimėjimais.“ 2015 m. rašytojui suteiktas Raseinių garbės piliečio vardas.
Pats rašytojas dėl ligos negalėdamas bendrauti su kolegomis, viename straipsnyje yra rašęs: „Kartais viliuosi, kad vienas sugrįžimas yra įmanomas: gal kai numirsiu, būsiu užkastas rašytojų kalnelyje Antakalnio kapinėse. Ten vėl būsime kartu – su kuriais važiavau į Poezijos pavasarius, Prozos rudenis, su kuriais kvailiojome, bučiavomės... Tokia viltis man yra guodžianti“.
Rašytojų sąjunga reiškia užuojautą Velionio žmonai Virginijai, dukrai Vijonei ir kitiems artimiesiems bei bičiuliams.
Apie atsisveikinimo su Velioniu vietą ir laiką bus pranešta vėliau.
