Kaip sutikote žinią, kad tapote politine lydere, populiarumu nusileidžiančia tik Prezidentui Gitanui Nausėdai?
Sutikau su šypsena. Lyg kas prie durų būtų palikęs gėlių puokštę ir nuėjęs. Ir malonu, ir netikėta. Ir supranti, kad esi reikalinga. Ir gal net žinai, kas tas gėles paliko ir kodėl. Nuoširdžiai ačiū žmonėms už avansu suteiktą pasitikėjimą.
Apskritai, ir geras, ir blogas naujienas dažnai sutinku su šypsena. Gal tai tik akimirka, bet ta šypsena man padeda. Taip ir šiuo atveju: padeda tų reitingų nepervertinti, bet ir neįvertinti neleidžia.
Ir jei paklaustumėt, kodėl ta mūsų šalies politika dažnai tokia suvelta, atsakyčiau, kad politikai per mažai šypsosi, net pranešdami geras naujienas. O ten, kur per mažai šypsenų, pastebėjau, būna per daug nepakantumo kitai nuomonei, gąsdinimų ir nepagarbos. Per daug pykčio, intrigų ir asmeninių interesų. Rezultatas – kreivi, skuboti ar su dvigubu dugnu sprendimai.
Neseniai iš partijos išstojo keli jaunosios kartos atstovai, pareiškę, kad socialdemokratai teikiant Seimui Partnerystės įstatymą balsavo nepakankamai kairuoliškai, vertinant pagal Vakarų Europos supratimą. Paradoksalu, bet pagal šį supratimą „pakankamai kairuoliškai“ balsavo Lietuvos konservatorių, priskiriančių save europinei dešinei, dauguma. Kaip vertinate kairės ir dešinės sąvokas, jų maišymąsi mūsų šalyje? Ir ar išties Lietuvos socialdemokratams svarbu visais klausimais atitikti Vakarų Europos socialdemokratų kryptį?
Pastebiu nuolatinius siekius įvelti visuomenę į nesibaigiančias diskusijas kokiu nors vienu klausimu. Kitų problemų šalyje nebėra? Nebėra didėjančių kainų, kurių daugumos žmonių atlyginimai ir pensijos nepaveja? Nebėra skurdo, neteisybės, nelygių galimybių? Panaikintos visos privilegijos tiems, kurie jų nenusipelnė, kurios neteisingos visos visuomenės atžvilgiu? Pandemija baigėsi be pasekmių? Visi vaikai sotūs, laimingi ir mokosi? Ir taip toliau.
Jei vienas klausimas skaldo visuomenę, partijas, didina neapykantą, vadinasi, arba tas klausimas stumiamas buldozeriu – prastai parengtas, iki galo neapsvarstytas, neatsižvelgta į įvairias nuomones, arba visuomenė, politikai tyčia kiršinami dėl siaurų politinių ar partijų interesų. Šiuo atveju, mano galva, tinka abu variantai.
Tik kur tai nuvedė? Ar Lietuvoje atsirado daugiau saugesnių, laimingesnių žmonių, daugiau santaikos? Neatsirado. Štai jums ir nebrandžios, savanaudiškos politikos pavyzdys.
Pirmieji iš vadinamųjų Blinkevičiūtės vaikų, gimusių, kai jūs 2000–2008 metais dirbote socialinės apsaugos ir darbo ministre, – jau studentiško amžiaus. Jūsų inicijuotos lengvatos vaikus auginančioms mamoms sukėlė vaikų gimstamumo bumą, kurio pakartoti niekam taip ir nepavyksta. Galbūt jums vadovaujant socialdemokratams partija inicijuos diskusiją ir – per savo partijos narius Seime – įstatymų pakeitimus, kurie prisidėtų prie gimstamumo didininmo? Leistų suderinti šeimos bei karjeros klausimus?
Taip, ir tai socialdemokratai jau daro: kreipėsi į Seimą, valdančiąją koaliciją ir Vyriausybę, kad būtų patvirtinta ir įgyvendinta bent dešimt paramos šeimai priemonių. Tarp jų, pavyzdžiui, ir didesnė finansinė parama gimus vaikui, ir parama jaunoms šeimoms būstui įsigyti.
Akivaizdu, kad dabar šeimos politikos priemonės nėra pakankamos. Juolab kad ir būstas, ir vaiko auginimas, lavinimas brangsta nuolat. Reikia esminių pokyčių. Tokių, kaip tuomet buvo vaiko pinigai. Šeimos tai iškart pajuto.
Sprendimą matau kaip vaiko, jaunimo, šeimos garantijų visumą. Valstybė įsipareigoja užtikrinti konkrečią paramą, konkrečias paslaugas ir jas suteikia. Sąrašas pridedamas. Tame sąraše – ir konkreti pagalba derinant šeimos ir darbo interesus. Taip turėtų būti.
Pasakykite, kokias dabar garantijas turi jauni žmonės, kuriantys ar sukūrę šeimą ir neturintys pinigėlių? Dažniausia „garantija“ – keliauti į banką paskolos. Valstybė turėtų garantuoti bent dalį šių įsipareigojimų – ir pradžioje, ir, neduokdie, nutikus nelaimei.
Panašu, kad būtent dirbdama ministre pelnėte žmonių meilę ir pasitikėjimą gal net visam gyvenimui. Kaip suprantate populiaraus politiko atsakomybę visuomenei?
Visada atsakomybę supratau kaip pareigą ir vidinį savo poreikį atsakyti už savo pačios veiksmus, sprendimus ir elgesį. Nesu šventoji, neklystanti. Buvo ir būna sunkių sprendimų, nemigo naktų. Sau esu griežta teisėja, t. y. pati surengiu sau teismą (jei teisi, apsiginsi). Vis dar apsiginu.
Nuskambės kaip rinkimų šūkis, bet drąsiai galiu pasakyti: niekada nieko iš nieko nevogiau. Neturiu ko slėpti. Visada laikiausi įstatymų (jei jie blogi, netinka, keisk juos). Dar mokyklos suole svajojau tapti pačia geriausia teisėja. Baigiau teisę Vilniaus universitete, bet teisėja netapau – buvau per jauna, amžiaus cenzas neleido. Tuomet pasirinkau socialinės apsaugos sritį – išdirbau nuo specialistės iki ministrės. Viską pasiekiau savo jėgomis.
Taigi atsakomybė visuomenei man prasideda ataskaitomis sau pačiai. Jei negali būti atsakinga sau, kaip galėsi būti atsakinga visuomenei.
Praėjusią kadenciją Europos Parlamente dirbote Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininke, šią kadenciją – Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto pirmininko pavaduotoja. Kokie klausimai juose svarstomi?
Kodėl moterys vis dar per mažai uždirba palyginti su vyrais ir ką daryti, kad situacija keistųsi. Kaip suderinti šeimos reikalus ir karjerą. Kodėl Europoje nemaža dalis vaikų gyvena skurde. Kaip užtikrinti orų gyvenimą neįgaliems žmonėms, ką valstybės turi dėl to padaryti. Kaip užtikrinti bent minimalias pajamas skurstantiesiems. Ką daryti, kad moterys ir vaikai nepatirtų smurto artimoje aplinkoje. Kaip užtikrinti darbo sąlygas, kad nebūtų išnaudojami žmonės, kad nebūtų antrarūšių žmonių sąvokos, diskriminacijos. Kaip padėti jaunimui darbo rinkoje. Ir dar dešimtys kitų svarbių klausimų. Man šios temos suprantamos, aiškios. Dauguma jų įtvirtintos Socialinių teisių ramstyje, kurį patvirtino visos ES institucijos.
Labai džiaugiuosi, kad pradėta įgyvendinti Europos vaiko garantijų iniciatyva. Buvau viena šios iniciatyvos autorių, gyniau ir apgyniau šią idėją. Dabar didžiąja dalimi priklausys nuo ES valstybių, kaip ji bus įgyvendinta.
Kartą esate pasakojusi, kaip Europos Parlamento plenarinėje sesijoje parlamentaras iš Lenkijos, diskutuojant apie vyrų ir moterų atlyginimus, labai šiurkščiai ir baisiai atsiliepė apie moteris. Tada sakėte pagalvojusi: koks siauras požiūris ne tik į moteris, bet ir apskritai į žmones, ir kad niekada su juo nesutiksite. Ar todėl ir per partijos pirmininko rinkimų kampaniją drąsiai prabilote apie nederamus oponento ir jo stovyklos pasisakymus?
Tas parlamentaras viešai pareiškė, kad moterys ir turi uždirbti mažiau, nes yra kvailos ir silpnos. Absoliuti tamsa. Parlamente kilo visuotinis pasmerkimas, parlamentarui pritaikytos ir tam tikros finansinės nuobaudos.
Stebiuosi, kad panašūs pareiškimai Lietuvoje nesulaukia visuotinio visuomenės lyderių atkirčio. O tokių viešų diskriminacinių pareiškimų pasitaiko. Net tokių, kad samdomi darbuotojai tėra „šluotų laikytojai“, jokios vertės nesukuria ir neverti didesnių atlyginimų.
Tokiais atvejais kertu ir kirsiu atgal. Ir nesvarbu, tu multimilijonierius ar šiaip koks apsišaukėlis pranašas. Prisipažinsiu, kad kraujas užverda, kai žmonės žeminami, diskriminuojami. Ne baudžiavos laikai ir čia ne vergų turgus.
O dėl partijos pirmininko rinkimų pokalbis buvo vyriškas. Pamokas, manau, išmoko abi pusės, nugalėjo draugystė. Dirbam kartu. Nesu piktas žmogus, pykčio nelaikau. Man paprasčiausiai būtų per sunku. Niekada nepuolu pirmoji. Bet jei esu puolama, ginuosi. Kontratakuoju. Ir tada manęs per mažai nebūna.
Laikas jau skirstomas į iki pandemijos ir po. Kaip atrodė jūsų darbo savaitė Europos Parlamente, kol vykdavo gyvi posėdžiai, ir kaip atrodo dabar? O laisvalaikis – koks jis buvo anksčiau ir koks yra dabar? Ar nuo šiol, kai dalį laiko turėsite skirti ir partijos reikalams, neteks atsisakyti kokio nors malonaus pomėgio?
Gyvi posėdžiai ir reiškia daugiau gyvo bendravimo. Politikoje tai svarbu. O nuotolinis darbas taip pat turi savo pliusų. Briuselyje šiuo metu praleidžiu vidutiniškai 4 dienas per mėnesį. Visas kitas darbas – nuotolinis.
O laisvalaikio smarkiai keisti neteko: Briuselyje iš esmės jo neturėjau ir dabar neturiu. Tik labai tikiuosi, kad dėl darbų ir Lietuvoje, ir Briuselyje mažai nukentės mano pomėgis pabūti gamtoje.
Prasidėjo vasara, kur ketinate atostogauti? Kaip mėgstate atostogauti?
Anksčiau, kai dar mamytė gyveno Linkuvoje, nemažą dalį atostogų praleisdavau ten. Žurnalistai, pamenu, nepiktai net juokavo: ministrė, o daržus ravi. Raviu, ir ką? Man patinka pirštus į žemę suleisti.
Dabar dažnai atostogas praleidžiu savo sodyboje Molėtų rajone. Ir ten tos mielos ūkinės veiklos ir gamtos man – per akis. Taip ir pailsiu.
Kaip dažnai lankotės gimtojoje Linkuvoje ir savo mokykloje, kurią esate baigusi aukso medaliu? Ar šiame miestelyje tebėra jūsų giminių?
Rečiau nei norėtųsi. Bet lankausi, pasiilgstu pažįstamų, artimų žmonių. Kitaip ir būti negali. Čia juk pirmos mano pamokos, pirmi pavasariai.
Ir šį pavasarį, kai pasveikau nuo tos koronos, kai baigėsi saviizoliacijos laikotarpis ir buvo atlaisvintas karantinas, iškart lėkėme į Linkuvą. Visos trys: mamytė, sesė ir aš. Aplankyti artimųjų ir jų kapų.
Būtent toje kelionėje, tą sekmadienį, jau grįžtant namo pasiekė žinia, kad esu išrinkta partijos pirmininke. Tik nuvažiuok į Linkuvą...
Ar mėgstate rožes, Lietuvos socialdemokratų simbolį?
Taip, mėgstu. Ir čia jau kaip Antuano de Sent Egziuperi „Mažajame prince“. Pamenate, ką Lapė sakė Mažajam princui? „Tavo rožė tau tokia brangi todėl, kad tu jai paskyrei tiek laiko. <...> Pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuo susibičiuliauji. Tu atsakingas už savo rožę...“
Gėlės – viena iš mano silpnybių. Labiausiai man patinka tie senoviniai mūsų močiučių, promočiučių gėlių darželiai prie namų, po langais. Man tai toks pasakiškas, bet tikras grožis: vaizdas ir kvapas užburia. Pinavijos ir jurginai, astros ir našlaitės, flioksai, rūtos ir medetkos, kokia pasistiebusi piliarožė. Ir ko ten tik nebūdavo! Čia, žiūrėk, dar ir alyva, diemedis ar jazminas. Panašų darželį turiu ir savo sodyboje.
Kiekvienas žmogus, kas jis ir koks bebūtų, gali surasti gėlę, kurioje pamatys ir save. Dievinu gėles. Ir jokios politikos čia nėra.
