Sėkmė ir šlovė Jaredą Harrisą aplankė santykinai vėlai. Jo tėvas, nepastovaus charakterio airis Richardas Harrisas, taip pat buvo aktorius, tačiau jų požiūris į darbą kardinaliai skyrėsi. Jei tėvas kiekvieną vaidmenį atlikdavo teatrališkai ir su aistra, tai sūnus – viską kruopščiai apgalvojęs ir numatęs. J. Harrisui pavykdavo tarsi įsikūnyti į herojus, jais tapti, ir tai padėjo gauti daugybę rekomendacijų kino pasaulyje. Aktorius nepriekaištingai suvaidino Andy Warholą kino juostoje „Aš nušoviau Andy Warholą“, klastingą rusą taksi vairuotoją filme „Laimė“, Johną Lennoną dramoje „Dviese“, Anglijos finansų pareigūną televizijos seriale „Reklamos vilkai“, karalių Jurgį VI kritikų pamėgtame seriale „Karūna“. Panašu, kad šiuo metu Jaredo Harriso, kaip aktoriaus, paklausa yra didžiausia kada nors buvusi.
Pats J. Harrisas už šį sėkmės šuolį sakosi nuoširdžiai dėkojantis Daneliui Day-Lewisui, kuris itin dažnai atmesdavo aktoriaus kandidatūrą vienam ar kitam vaidmeniui, įskaitant Moriarčio vaidmenį seriale „Šerlokas Holmsas“. Visgi trijų „Oskarų“ laimėtojas Jaredui Harrisui skyrė bene reikšmingiausią vaidmenį šio karjeroje – 2019 m. kultiniame HBO mini seriale „Černobylis“ šis įkūnijo atkaklų profesorių Valerijų Legasovą, dirbo kartu su Stellanu Skarsgardu ir visu legionu žinomų britų aktorių.
„Černobylis“ – tai tikra istorija apie vieną didžiausių žmogaus sukurtų katastrofų ir drąsius vyrus bei moteris, pasiaukojusius tam, kad išgelbėtų Europą ir visą pasaulį. V. Legasovas – branduolinės fizikos mokslininkas, kuris priešinosi tuometinės valdžios teikiamai melagingai informacijai ir ieškojo tiesos, nepaisydamas visų pažeminimų. J. Harrisas ne tik puikiai suvaidino profesorių, bet ir atskleidė psichologinę jo būseną, baimes, kurias šis greičiausiai juto kovodamas su „drakonu“.
Netrukus Jaredą Harrisą ir vėl išvysime žydruosiuose ekranuose vaidinant mokslininką, tik šįkart – iš ateities. Šiuo metu kaip tik filmuojamas amerikiečių mokslinės fantastikos draminis serialas „Fondas“, statomas pagal to paties pavadinimo Isaaco Asimovo knygų seriją. Numatoma, kad „Fondo“ premjerą galėsime išvysti šių metų rugsėjo 24 dieną. Istorija sukasi apie pagrindinį herojų Harį Seldoną, kuris yra išgalvoto psichoistorijos mokslo pirmtakas, bandantis numatyti ateitį ir taip sustabdyti ar bent jau sulėtinti, kaip jam atrodo, neišvengiamą Galaktinės imperijos susinaikinimą. O kol detalės apie šį vaidmenį dar laikomos paslaptyje, su aktoriumi kalbamės apie vaidmenį „Černobylyje“, filmavimus Lietuvoje ir žmogiškumą.
Apie laikus, kai įvyko katastrofa
„Tuo metu buvau Londone, Centrinėje oratorystės ir dramos mokykloje. Prisimenu pranešimus per žinias, įspėjimus apie besiartinantį toksišką debesį ir tokias rekomendacijas, kaip, tarkime, negerti pieno. Visi laukė, kur prasidės lietus. Buvo draudžiama būti lauke. Negalėjome vartoti pieno ir, regis, apskritai nieko, ką gauname iš gyvulių, rupšnojančių šviežią žolę nuo žemės. Pamenu, kad ūkininkai pradėjo masiškai pjauti avis ir pan. Bet taip pat pamenu, kad apie katastrofą nustojo pranešinėti išsyk, kai tik praėjo debesis, mūsų nepalietęs. Buvo sudarytas įspūdis, kad nebėra jokio pavojaus. Skaitydamas scenarijų sužinojau, kad visame pasaulyje atmosfera daugiau ar mažiaus toksiška ir pripildyta radioaktyvių dalelių buvo mėnesių mėnesius. Tačiau tuo metu apie tai mums niekas nieko nesakė.“
Apie pasirengimą vaidmeniui
„Aš visuomet atlieku tyrimą, jei turiu vaidinti herojų iš istorinių arba šių laikų. Bet, tiesą pasakius, apie Valerijų Legasovą informacijos yra visai nedaug. Sovietai jį tarsi ištrynė iš istorijos, net romanuose, kitose knygose apie jį užsimenama nedaug. Vis tik man pavyko rasti vieną dokumentinę juostą, kurioje apie V. Legasovą pasakoja gyva likusi jo dukra. Tai buvo tikrai naudinga medžiaga. Iš tiesų bandžiau rasti visą įmanomą informaciją, kabinausi į kiekvieną šiaudą, regis, stačia galva nėriau į šį vaidmenį, nes man jis atrodė labai svarbus. Gerai tai, kad nemažai informacijos apie herojų buvo ir pačiame scenarijuje. Kai esi aktorius, taip jau nutinka, kad nors ir vaidini realius žmones, jie vis tiek yra tavo vaizduotės apie juos atspindys, kaip ir kiekvienoje tikros istorijos ekranizacijoje pasitaiko išgalvotų faktų. Tačiau šią penkių valandų trukmės istoriją kūrusių žmonių tikslas buvo, kad ji būtų maksimaliai autentiška.“
Apie tai, kas labiausiai nustebino
„Labiausiai šios katastrofos istorijoje mane sujaudino tai, kad žmonės aukojosi be jokių lūkesčių. Aukojosi neturėdami tikslo tapti herojais, kuriuos pasaulis prisimintų ateityje. Jie tiesiog... aukojosi. Būtent tai stebina ir įtraukia. Pirmas toks žmogus, kurį V. Legasovas sutinka – tai generolas Pikalovas, kuris nusprendžia pats vykti į vietą įvertinti situaciją, užuot išsiuntęs kokį kitą žmogų iš savo komandos. Tokie neegoistiški žmonių poelgiai, manau, formavo ir patį Valerijų Legasovą katastrofos akivaizdoje. Mano akimis, jis yra geras ir atsidavęs žmogus, kuris iš ten buvusiųjų buvo bene protingiausias, tačiau niekas jo nesiklausė. V. Legasovas – herojus. Tiesa, greičiausiai ne dėl vidinių savo paties savybių, o dėl aplinkybių. Manau, kad jis mielai savo darbus būtų perleidęs kam nors kitam, tačiau nebuvo kam ir mokslininkas suvokė, kad viskas yra tik jo rankose.“
Apie istorijos aktualumą
„Manau, kad ši istorija priverčia susimąstyti visus. Šiuo metu pasaulyje nemažai ginčijamasi apie tiesą ir kiek tiesos kiekvienoje tiesoje yra. Seriale yra tokia scena, kai veikėja Emilija kalbasi su vienu iš partijos narių, kontroliuojančių Minską, ir prašo miestą evakuoti, o šis atsako: „Mano nuomonė man priimtinesnė.“ Taigi... Nuomonė prieš faktus. Pasaulyje dabar taip pat plačiai aptarinėjamos globalinio atšilimo ir klimato kaitos temos, yra galybė nuomonių. Kiek mums liko? 12 metų? 25-eri? O gal traukinys jau nuvažiavęs ir nebegalime nieko padaryti, esame pasmerkti? Ir tai liečia kiekvieną.
Politikos srityje – analogiškai. Žmonės šiandien ginčijasi, kur yra tiesa, ar atskleidžiama tiesa, ar žinios yra tiesa. Turbūt šiuolaikiniai žmonės net nebesitiki, kad valdžia pasakys tiesą. Tai pavojinga, nes žmonės pasidarė ciniški ir nebepasitiki nei valdžia, nei sprendimais, kuriuos ji priima, rekomendacijomis, kurias teikia.“
Apie serialo filmavimo procesą
„Dirbome Lietuvoje, Vilniuje, taip pat Kijeve. Filmavomės Ignalinos atominėje jėgainėje, kuri yra viena iš 20... pamiršau tikslų skaičių. Viena iš gal 22 ar 23 jėgainių, turinčių RBMK reaktorių, sukonstruotą Sovietų Sąjungoje. Ji – kone identiška jėgainė tai, kurioje įvyko nelaimė Černobylyje. Visos dekoracijos, visų aktorių apranga buvo autentiška. Akivaizdu, kad kūrybos vadovams buvo labai svarbu viską pavaizduoti kuo realiau, be jokios pompastikos. Mūsų kostiumai buvo pasiūti iš medžiagos, pagamintos Sovietų Sąjungoje. Neįsivaizduoju, kaip jiems pavyko jos rasti. Tiesa, medžiaga – standi ir nepatogi. Net specialių siuvėjų reikėjo ieškoti, ne bet kas ėmėsi dirbti su šia medžiaga. Vadovai viską kontroliavo – sėdėjo prie siuvėjų ir sakė: „Nepasiūk taip, kad atrodytų per gerai.“ Anuomet drabužiai buvo siuvami pagal vieną lekalą, kiekvieno tebūdavo po tris ar keturis modelius ir niekam nerūpėjo, kad tiktų ir būtų pritaikyti individualiai. Mes gana greitai supratome, kad joks madų žurnalas neaprašinės šio serialo kostiumų dizaino ir nedarys parodų (juokiasi).
Akiniai – atskira istorija. Tebuvo vienas modelis. Neišliko jokių brėžinių, bet komanda sugebėjo rasti nemažai tuometinių akinių nuotraukų ir tokį akinius gaminantį specialistą, kuris galėjo atkartoti tuometinį produktą. Tiesa, akinius reikėjo gaminti didesnius, nei jie iš tiesų turėtų būti. To išmokau „Reklamos vilkų“ filmavimuose – kai filmuoji, mažesni akiniai tarsi nukerpa dalį akių vaizdo. Galutinis rezultatas – visiškai nemalonus vaizdas žiūrovams. Taigi ta komandos dalis, kuri atsakinga už artefaktus, tokius dalykus turi išmanyti. Kas dar? Net drabužių spalvų pasirinkimas Sovietų Sąjungoje buvo itin skurdus...“
Apie darbą kartu su Stellanu Skarsgardu
„Iki tol nebuvau jo sutikęs. Su S. Skarsgardu dirbti – vienas malonumas. Jis toks ramus, santūrus – tokią atmosferą sukuria ir aplink save. Turi nepaprastų galių ramiai ir greitai išspręsti iškilusias problemas, konfliktus ir pan. Maža to, jis visuomet gauna tai, ko nori. Labai gera savybė. Aš S. Skarsgardu žaviuosi. Jo humoro jausmas puikus, o pats yra nuoširdus ir dosnus.“
Apie procesus, privedusius prie katastrofos
„Paprastai tariant, sprogimas įvyko dėl per didelio slėgio. Nebuvo taip, kad pirma kilo gaisras. Pirmiausia dėl pernelyg didelio susidariusio dujų kiekio susidarė ir per didelis spaudimas, todėl talpykla sprogo, tada į ją pateko deguonies, o šis susilietė su itin degia medžiaga. Tai – visa virtinė procesų, kurie lėmė sprogimą, o viskas prasidėjo nuo testavimo. Šis buvo atidėtas ir neatliktas laiku, kadangi kaip tik buvo mėnesio galas ir reikėjo prisivyti gamybos normas. Buvo prašoma nieko neatjungti iki vidurnakčio. O tuomet jau kaip tik buvo pasibaigusi darbuotojų, kurie buvo specialiai apmokyti atlikti testavimą, pamaina, tad jie išėjo namo. Naktinėje pamainoje nebuvo žmonių, kurie turėtų tinkamą išsilavinimą ar būtų šiam reikalui paruošti. Nė vienas nebuvo baigęs universiteto. Taigi, galima sakyti, kad įvyko testavimo eksperimentas. Maža to, dėl jo reaktoriuje liko rizikingai per mažas energijos kiekis...“
