Vakarėja. Nors dieną kepino saulė, dabar nuo marių pradeda pūsti gaivus vėjelis. Keičiasi ir tapybai svarbi šviesa. Eglė sako, kad nemėgsta kaitros, turbūt mielai nusimestų ir tuos lengvus rožinius marškinėlius, kurie gležnai moteriai suteikia paauglės pavidalą. Švysteli mintis: ar fiziškai ji išsiskiria iš savo mokinių? Nors dabar atostogos, piešimo pedagogė jau svarsto ir apie naujus mokslo metus.
Egle, ką šiemet Jums diktuoja Preila?
Kartą per metus, porą savaičių, turiu puikią galimybę persikelti į kitokią aplinką, pabūti prie marių, jūros, su draugais, pamąstyti ir papiešti. Preiloje esu trečią dieną, jau įsikomponavau į šią aplinką, susitapatinau su horizontais ir kertamais miškais. Labai pasikeitęs peizažas: kažkoks plikas, iškirstos mažos pušelės, retai palikta didesnių medžių, turbūt paukščiams. Esu pripratusi prie žalios linijos, susijungiančios su dangumi. Dabar ta linija iškarpoma kitaip, įdomu tyrinėti kitokią grafiką. Nyksta augalai: anksčiau geltonos gėlės aitriai žydėjo – šiandien eidama sau įprastu taku mačiau jas nudžiūvusias. Ką nors žmogus pakeičia, ir keičiasi visas peizažas. Gamtai žmogaus nereikia, bet tas, kuris turi jausmus, įprasmina jos grožį.
Kai kiti svarsto „kas aš esu?“, Jūs nuolat klausinėjate savęs: „Kur aš?“ Ar ištrūkusi į gamtą kartais pasijuntate praradusi orientyrus?
Linijos, nuolatinis keitimasis, erdvė, virpėjimas, galimybė pajausti save erdvėje... Vaikams reikia suteikti progą pasijusti, kad jie yra erdviniai kūnai, išmokyti tą erdvę matyti. Dabar visi persikėlė į plokščius ekranus, žiūri į kompiuterį, telefoną. Mūsų įrankiai taip pakitę, kad nelabai ir turime progos pajusti tą erdvę, ilgainiui galime net pasimesti, jei susitapatinsime su ekranu ir plokščiu vaizdu. Dailės mokykloje natūros stebėjimo, piešimo ar tapybos tikslais pastatomi natiurmortai, o vaikai įsigudrina juos fotogafuoti ir piešti žiūrėdami į telefono ekraną. Realioje erdvėje tyrinėti šviesą, šešėlį, aplinką, spalvas, kaip jos kinta, yra sudėtingiau, nei piešti žiūrint į plokščią vaizdą ekrane. Buvimas erdvėje, erdvinių dalykų matymas po truputį dingsta, bet negalima vaikams uždrausti ir naudotis telefonais, technologijų įtakos nenuneigsime. Kartais jaučiuosi kiek sutrikusi, kai įsiterpia naujos technologijos. Mane mokė kitaip: erdvėje jausti ir matyti, kaip viskas aplinkui susijungia spalvomis ir formomis, tas pamokas ir taikau, kai mokau vaikus tapybos, kompozicijos. Aš čia ir atvažiuoju pastebėti natūros, pabandyti pasekti linijos kryptį, nes aplinkoje visko tiek, kiek mūsų protas pats sugalvoti negali.
Atsimenu, buvo laikas, kai iš natūros nieko netapiau, tik iš vaizduotės. Pajutau, kad pradedu pati save kartoti, be tikslo gražinti. O gamtoje juk visko daug, galima ką nors išsirinkti iš jos, kaip kempinei prisigerti vandens ir vėl naujai lietis. Iš miško vaizdo galima sugalvoti daugybę temų ir uždavinių. Gamtoje gauni impulsų, jie išnyra, kai reikia. Tapybai reikia oro, virpesių, šešėlių, besikeičiančios šviesos, net garso. Prie marių vyksta nuolatinė kaita: kai jūroje leidžiasi saulė, žiūrėdama į marių vandenį matau, kaip keičiasi, maišosi spalvos. Tie pasikeitimai stebuklingi. Atrodo, kad tau asmeniškai rodomas vienintelis ir nepakartojamas gyvas peizažas.
Sakėte, kad vandenų apsupty stengiatės susimažinti, suvaldyti savo nekantrumą. Nusistatyti dvasines koordinates. Tai ar atsakote į savo klausimą – kur esate?
Neatsakau, nes nežinau, ką atsakyti. Juk kaskart galima kitaip pamatyti, kitaip pasijusti. Kiekvieną dieną sužaisti kitokį žaidimą, išvysti pakelėje kitokius daiktus ir tai bus tos dienos tiesa. Vieną dieną savo kelyje pastebėsiu vienokius ženklus, kitą dieną labiau norėsiu patirti garsus, klausyti, kas vyksta. Kur esu? Tarp dangaus ir žemės.
Jūsų gamtovaizdžiai – tarsi jausmų ir aplinkos įspūdžių dienoraščiai. Būdama pajūry ne tik tapote, medituojate, bet ir patiriate smagių nuotykių. Gal jau ir šiemet tokių pasitaikė?
Mūsų namelyje pasikeitusi buitis: šeimininkai nudžiugino naujais baldais, gyvenimas gerėja. Susitikome su bičiuliais, kuriuos mačiau prieš metus, jų anūkai gerokai paaugę, kitaip mąsto. Vienai mergaitei septyneri metai, su ja labai įdomu pasikalbėti – ji turi ką papasakoti, mėgsta piešti, turi savo braižą.
Mokate įvairių žavingų tapybinių burtų, teptuku tirpdote formų kontūrus, panardinate jas į švelnų rūką, eksperimentuojate su dažais, pasigaminate jų iš juodalksnio žievės ir rūdžių pakąstų geležėlių, tuomet Jūsų tapybos kūriniai primena senas išblukusias fotografijas. Išgaudavote perlų spalvą, portretinius figūrų siluetus nuliedavote bituminiu laku, kuris plinta popieriaus, paviršiumi pratęsdamas Jūsų rankos judesį...
Medžiagos viena su kita turi savitą ryšį. Bituminis lakas ant kai kurio popieriaus pasklinda, o ant drobės – ne. Įsigeria giliau ir pats daro piešinį be mano įsikišimo. Aš galiu tik pradinį brūkšnelį ar tašką uždėti, o toliau veikia jis pats. Tušas liejasi dar kitaip, aliejus pasižymi vėl kitokiomis savybėmis, klampumu. Į medžiagas galima gilintis tikrai daug. Turint dvi skirtingas, galima stebėti, ar jos tarpusavyje draugauja, ar prieštarauja viena kitai. Įvyksta visokių atradimų – net naujų spalvinių derinių...
Tapyboje spalva man didžiausias džiaugsmas. Kai turiu progą užtepti didelį plotą kokia nors spalva, jaučiu didelį malonumą. Dažnai save išprovokuoju savo jau nutapytą ar tapomą paveikslą užtepti kokia nors kita spalva. Intriguoja paslaptis, kas gali atsiverti po vieno ar kito sluoksnio.
Ankstyvieji Jūsų kūriniai buvo persmelkti mitinių vaizdinių, poravimosi, vaisingumo ritualų, pirmykščių baimių. Skaičiau, kad piešdama glamžydavote ir trindavote popierių. Ar taip perteikdavote aistrą, skausmą?
Kai buvau jaunesnė, labiau traukė kūniški dalykai, norėjosi išreikšti savo brandos atėjimą, pasijautimą moterimi. Jausmai, didelis noras patirti aistrą, meilės troškimas diktavo kūno, santykių temas. Žmonių susiliejimas – irgi gamtinė forma, tačiau žmonės labai sudėtingi kūriniai, apie tai galima daug įvairių temų išplėtoti. Tada taip jaučiau ir taip vaizdavau. Laikui bėgant atsiverė kitokių erdvių, patyrimų. Nuo kūno, sumaišties, įvairių jausmų, išgyvenimų laipsniškai perėjau prie kitokių temų, po truputėlį nusiraminau, su viskuo susitaikiau, dabar įsijaučiu į kitus dalykus.
Dramatizmą, groteską keičia skaidri melancholija, o agresyviai savo moteriškumą demonstruojančias moteris – paaugliai. Atsiranda mylimas vyras, moteris nurimsta, švelnėja jos kūrybos pobūdis... Ar tapybos temoms turi įtakos asmeninio Jūsų gyvenimo pokyčiai?
Ir gamtoje, ir žmonių gyvenimuose viskas vyksta tam tikrų santykių, sąlygų, priklausomybių, galimybių atsirasti arba išnykti kontekstuose. Klausimai – kas, kodėl, kaip – gali būti vis kitaip atsakomi arba likti neatsakyti, kaip nenutapomi paveikslai, nesugrojama muzika ar nepaaiškinami reiškiniai.
Kodėl nevaizduojate savo veikėjų veidų? Dažniausiai žiūrovams jie atsukę nugarą – kodėl neleidžiate susitikti žvilgsniams?
Mano personažai nusisuko nuo manęs ir nuo žiūrovų prieš dvidešimt metų, kai draugės ėmė tuoktis, gimdyti vaikus. Pasijutau likusi nuošaly ir vieniša. Tada sugalvojau nutapyti darbą, kaip draugės nuo manęs nueina. Mes nesusipykom, supratau, kad atėjus laikui žmonės atranda santykius su kitais, užsimezga naujų ryšių, gimsta vaikai, kuriami kiti pasauliai, šeima. Ir pati nelikau visiškoj plynėj – mano gyvenimas taip pat pasikeitė, atsirado žmogus, ir draugas, ir mylimasis. Bet tada, kai draugės pradėjo kurti šeimas anksčiau už mane, pasidarė liūdna, buvo net pykčio, pavydo, kad jos suka lizdelius, o aš styrau lyg vieniša pušis. Tada nutapiau paveikslą su dviem nueinančiomis moterimis ir viskas atlėgo – tarsi susistatė į teisingas vietas. Figūra, kurios veido nematai, jos kūno kalba gali pavaizduoti daug visokių emocijų. Pasidarė įdomu kūno poza išreikšti jausmą.
O portretas man sudėtingas žanras, bet šiemet pabandžiau nutapyti veidą. Gilinausi į Antano Samuolio kūrybą, yra garsus jo paveikslas „Geltona moteris“. Nutapiau to paveikslo fragmentą, pavadinau „Moteris geltonu drabužiu. Pagal A. Samuolio paveikslą“. Bet vis tiek nedrįsau nutapyti išraiškingų tos moters akių, kokias nutapė Samuolis. Dabar dirbu dar prie vieno – užsimerkusio vyro – portreto.
Kodėl susidomėjote A. Samuoliu?
Jo drobė „Geltona moteris“ mane užbūrė vaikystėje. Tėvai laimėjo pramoginių šokių konkursą, gavo dovanų Samuolio tapybos reprodukcijų albumą. Viršelyje puikavosi „Geltonos moters“ portretas. Man tai buvo pirmas tapybos pavyzdys. Su kiekvienu amžiaus tarpsniu tą moterį pamatydavau vis kitaip. Samuolis yra vienas talentingiausių Lietuvos tapytojų. Jo darbai prilygsta pasaulinio lygio ekspresionistų darbams. Dėstydama vaikams minkštos sezaniškos pustonių tapybos pagrindus, šį dailininką pateikiu kaip geriausią lietuviškos tapybos pavyzdį. Jis yra unikalus.
Jūsų personažų siluetuose justi muzikinis judesių, šokio ritmas, eisenos choreografija. Ar todėl, kad esate garsių šokėjų bei choreografų Adomo ir Valentinos Gineičių duktė? Ar tėvai nekreipė Jūsų į šokio sritį?
Kai paklausta pasakau, kad mano tėvai – šokėjai, žmonės nustemba. Reta profesija. Tėvai tikrai skatino šokti, tai daryti labai mėgstu iki šiol – kai noriu, visada galiu šokti pagal bet kokią muziką. Jausti ritmą ir judėti – labai gera džiaugsmo išraiška (šokis man padėjo besimokant slidėmis leistis nuo kalno). Tėvo vadovaujama šokau pramoginius šokius, bet šokėja netapau. Kad pasiektum gerų rezultatų, reikia daug treniruotis, turėti gerus fizinius duomenis. Mane labiau traukė dailė.
Ar Jūsų vyras Andrius Leonavičius mėgsta šokti?
Jis puikus šokėjas, bet su juo šokau gal tik du kartus gyvenime. Pamenu, išvedė šokti, buvo taip gera, sakiau, klausyk, kodėl mes taip retai šokam? Jis be galo subtiliai veda.
Apie ką mąstote tapydama?
Tapydama būnu kitur, vaizduotė persikelia į tikrovę: iš pradžių galvoju apie spalvą, o paskui viskas dėliojasi savaip, jungiasi, pasirodo arba prapuola, netikėtai atsiradę dalykai stebina...
Prisimenu vieną tapymo seansą. Ėjau palei marias, atsistojau gražioj vietoj, išsidėliojau dažus, teptukus, pasiruošiau darbui, kaip daktarai pasiruošia operacijai, muzikantai – susiderina instrumentus, ir, tarsi mygtuką paspaudusi, op, pirmyn! Rankos pačios žinojo, kokį teptuką imti, kokią spalvą lieti, – valandos veiksmas neįsitempus, bet maksimaliai susikaupus į tai, kas yra aplink mane ir kas vyksta ant popieriaus paviršiaus. Ir vieną akimirką, gal kai išsenka tam skirta energijos dozė, stop, viskas, padariau. Įdomus jausmas – lyg būčiau sugrojusi improvizaciją. Prie jūros, marių gamta greitai keičiasi, atplaukia tai rožiniai debesys, tai melsvi, kas lieka matyta prieš pusvalandį, ką reikia fiksuoti dabar, – tie vaizdai susijungia. Gaudai linijas, spalvas, santykius – labai įdomu.
Pernai pavyko save nustebinti. Atsisėdau ypatingoje vietoje, pasiruošusi vaizduoti tai, ką matau, bet pasižymėjau keturis kryžiukus, vidury – taškiuką, ir... viskas baigėsi. Siurprizas, ką padarė mano ranka. Ji kartais padaro ką nors greičiau, negu protas sugalvoja, šis atsiveja rankos judesius. Intuityvioji dailė – kai įsitikrovina nenumatyti dalykai.
Aukštesnė jėga, vedžiojanti ranką, laikančią teptuką?
Nė vienas žmogus neturėtų labai susireikšminti, esame tarp. Yra ir kitų jėgų. Jeigu mokėtume panaudoti daugiau savo proto, gal pastebėtume nematomus saitus, energijas. Ženklų yra daug, tik jie mums arba nereikalingi, arba nesuvokiami.
Kaip gimė Jūsų paveikslų ciklas „Ėjimas į sodą“ – apie ėjimą į sodą, F. Nietzschės veikalą apie Zaratustros kalbėjimą ir Pietų Prancūzijos kraštovaizdžius?
Ciklą įkvėpė tikras ėjimas į sodą. Vieną ankstų rytą atsikėliau, galvoju, eisiu pėsčiomis į savo sodą, jis yra prie Balsių, Kryžiokuose. Maniau, patrauksiu per Žirmūnų tiltą, pro Trinapolio bažnyčią ir vienuolyną, palei Nerį, pro Verkius, pro „Raganų miškelį“ praeisiu... Sekmadienis, blausus pavasario rytas, dar nenutirpęs sniegas, tuščia – nei mašinų, nei žmonių (dauguma nemėgsta judėti, kai lyja ar lauke rūkas). Patyriau įdomią gamtą – lyg dar miegančią, tylinčią, bet jau pasiruošusią pavasariui. Viskas susijungę į pilkumą, medžiai nejuda, niekas juose neknibžda. Gamta atitiko vidinę mano būseną.
Bet juk tai gan ilgas kelias.
Nuo to karto labai pamėgau eiti. Tai buvo pirmas ilgesnis išėjimas, nuotykis, leidęs pasitikrinti, kiek tam turiu jėgų, kas įvyks kelyje, – ėjau smalsaudama.
Kodėl pilką lietuvišką kraštovaizdį supinate su spalvingu Pietų Prancūzijos kraštovaizdžiu?
Atraminis ciklo „Ėjimas į sodą“ taškas buvo pleneras Prancūzijos Provanso kalnuose, vienišoje dvaro sodyboje. Pritrenkianti sodri gamta, daug grožio, spalvų, begaliniai alyvmedžių sodai, erdvės, perspektyvos, – toje vietovėje buvo galima tiesiog paskęsti. Rugsėjis persiritęs į antrą pusę, ore tvyrojo pasenusi vasara, leidosi oranžinių atspalvių saulė, raudonavo vijokliai…
Grįžusi atsidūriau lietuviškoje gamtoje ir taip pat nuščiuvau. Koks skirtumas! Pas mus viskas kuklu, trapu, atsargu, išreikšta neaiškiai. Patyriau nuostabų atradimą – mes taip atsargiai kur nors įlindę prasiskleidžiam. Žiedelis baltas. Toks pojūtis buvo. Reikia vertinti tai, ką turime: nuostabius pilkus atspalvius, subtilias spalvas, jas net sunku apibūdinti. Sidabras ir auksas.
Kaip tame cikle atsirado kūrinys „Štai taip Zaratustra kalbėjo“?
Studijų laikais šią knygą mums minėdavo per filosofijos paskaitas. Apie F. Nietzschę šį bei tą žinojau, o kūrinio skaičiusi nebuvau. Tuo metu knyga pakliuvo man į rankas, pasirodė labai keistas kūrinys. Skaičiau garsiai, buvo gražu taip skaityti, jaučiausi susireikšminusi. Rodėsi, kad kažką suprantu.
Ar keičiasi savistabos pobūdis, kai kuriate savo studijoje, vadinamojoje Ševčenkoje?
Aplinkos erdvė vaizduojamiems dalykams turi didelės įtakos. Dirbtuvių erdvės per gyvenimą keitėsi: buvo didelės, mažos, virš žemės ir po žeme, dažnai mažai kūrenamos – tuomet veiksmą reikėdavo atlikti greitai ir tikslingai. Dabar daug erdvės, šviesos ir nešalta, bet... galbūt geriausi paveikslai jau nutapyti? Nežinau.
Ar pavyksta viena erdve pasidalinti su gyvenimo draugu, kostiumų dizaineriu A. Leonavičiumi? Studija tvarkinga, viskas balta, švaru...
Nuotraukose matėt, bet nematėt tikrovės! Aukštos kokybės spauda net ir netvarką paverčia įdomiu kūriniu.
Su Andriumi dalinamės viskuo. Žinoma, gyvenant daiktų daugėja, mažėja laisvos erdvės plotas, bet dalinamės, džiaugiuosi, kad galime. Andriaus darbai mano tapybai turi reikšmės. Kokia nors nupjauta kaladėlė, pagaliukas, įmerktas į dažą ir ištrauktas, popieriniai bandomukai – iš jo darbų esu prisirinkusi daug dalelių. Man svarbios tos kaladėlės – šilumos energijos dėžutės. Sukaupta tam tikra nematoma informacija, bet ji juntama kažkokiais kanalais. Žinau, kad ir kai kurie mano darbai jam labai patinka.
Vienu laiku mes nedirbame. Kai dirba jis, aš būnu namuose ar sode, o jam išėjus į darbą, aš lieku studijoje. Darbui reikia susikaupti, vienatvės, kad būtų galima laisvai ir mandagiai tylėti. O su žmogumi reikia kalbėtis. Būna, man svarbu ką nors pabaigti, jis manęs kažko klausia, bet aš tyliu, tad atrodau tarsi nemandagi.
Kai pradėjome nuotolinį darbą su mokiniais – mokau piešimo Tuskulėnų gimnazijoje ir Justino Vienožinskio vaikų dailės mokykloje, – tai visus metus nieko netapiau ir dirbtuvėje nesilankiau. Visas laikas buvo skirtas mokiniams. Teko perprasti naujas platformas, naują mokymo būdą. Man buvo sudėtinga, jaučiau daug įtampos. Tačiau ilgainiui atsirado nuotolinio darbo įgūdžių, jie labai reikalingi ir bus panaudoti ateityje dirbant mokykloje. Turėjau gerokai pasimokyti, kūrybos kanalai buvo uždaryti.
Kas Jums yra kūryba?
Sunku atsakyti. Tai – ilga kelionė. Nežinojimas, virstantis tikrove, nuostaba, atsivėrimai, drąsa. Gyvenu su tapyba, nuolat apie ją galvoju, tapyba man įgavusi kūno ir dvasios pavidalą. Per ją galiu ir susirgti, ir pasveikti, galiu būti rami, kad esu ne viena. Tapyba yra mano veikimo laukas, visas gyvenimo turinys. Ir kančia, ir džiaugsmas, ir baimė – viskas joje telpa.
Man gera būti tapytojų kompanijoje. Tapyba kaip mokslas vystėsi 500 metų, ir dabar, po savo „mirties“, gyvuoja įvairiais pavidalais. Atrodo, kad nieko nauja neatrandame, bet keičiasi įrankiai, atsiranda naujų formų, turinio išraiškų. Kartais įdomu pamatyti tuos pačius žiūrėjimo kampus senųjų meistrų ir šiuolaikinių dailininkų tapyboje. Kai buvau jaunesnė, tapiau figūras iš nugaros, labai mėgau K. Malevičiaus tapybą. Baigusi mokyklą turėjau progą pamatyti jo parodą tuomečiame Leningrade. Figūriniai darbai paliko įspūdį. Taigi vėliau norėjau figūras tapyti tiksliai kaip Malevičius, bandžiau jį kopijuoti, bet vis tiek išeidavo savaip. Ir kvadratą nupieščiau savaip.
Per kūrybines dirbtuves MO muziejuje mokote įeiti į kuriamo paveikslo vidų ir tapti veikėju. Ar Jūs pati esate savo paveikslų veikėja?
Taip yra, kad esu nematoma veikėja, nes turiu būtinai persikelti į savo vaizduojamą erdvę. O kartais nejučiom atsiduriu ir savo vaizduojamų pesonažų figūrose – man daug kas sako, kad ten aš.
Kokia Jūsų mokinių meno kalba? Ar galima sakyti, kad išugdėte visą būrį sekėjų – Gineityčiukų?
Oi ne, ne! Su mokiniais dalinuosi patirtimi, bet neturiu teisės aiškinti, kaip ir ką jiems daryti. Jie randa savo braižą ir eina savo keliu, aš galiu tik pateikti nuorodų, temų, susijusių, pavyzdžiui, su meno istorijos informacija ar kt. Sugalvoju temas, būna įdomu pamatyti, kaip jiems sekasi atsiskleisti. Man patinka, kai mokiniai patys mąsto ir kurdami ant popieriaus lapo pasitelkia vaizduotę. Jie mane kaskart nustebina – pamatau daug siurprizų, įdomių vaikiškų sprendimų. Skatinu kurti laisvai, be įtampos, nieko nebijoti. Esu jų sąjungininkė, padedu teplioti, reikštis, pasijusti unikaliems.
Nuotoliniu būdu vaikai įgudo analizuoti vieni kitų darbus. Džiaugiuosi, kai jų kūriniuose pastebiu intelektą. Neretai pamatę rezultatą nustemba ir patys. Dirbdama išgyvenu daug džiaugsmingų akimirkų, kartais būnu sujaudinta iki ašarų. Vienas pirmokėlis sakė: „Mokytoja, aš net pats savęs išsigandau, kaip aš čia taip gražiai sugebėjau padaryti.“
Nuotolinis darbas turi savo specifiką ir nuotaikų amplitudė plati. Tai nėra jėgų, tai džiaugsmo antplūdis. Pojūčiai labai svyravo.
Pedagoginis darbas reikalauja energijos ir laiko. Ar negaila su mokiniais praleistų valandų, kurias galėtumėte skirti savo kūrybai?
Viskam savas laikas. Prabėgom tapyti nenoriu. Ramiai uždariau savo kūrybinį kanalą, nes supratau, kad žmogiški mano resursai nepakels tokio krūvio. Manau, baigsiu pamokas, tada skirsiu laiko kitiems dalykams, lįsiu į savo mišką...
