Kaip prasideda Jūsų diena? Ar iš vakaro esate numačiusi planą, ką svarbiausia teks nuveikti?
Būnu pasirašiusi darbo planą, bet atsikėlusi ryte impulsyviai imuosi smagiausių veiklų. Suruošiu keturmetes dukreles Saulę ir Gabiją, vežu į darželį. Grįžusi papusryčiauju ir pradedu darbo dieną.
Mokykloje svajojote apie žurnalistės karjerą, tačiau išgirdote nuosprendį, kad...
Kad dislektikė negali būti žurnaliste. Disleksija (gebėjimo skaityti ir rašyti sutrikimas) man nustatyta antroje klasėje. Pradinėje mokykloje sunkiai sekėsi mokytis, sakė, kad geriausiu atveju baigsiu dešimt klasių, bet tas negailestingas nuosprendis motyvavo. Užsibrėžiau įrodyti: jei rašant raidės kartais susipainioja, jokia čia ne problema. Nuo tada, kai išgirdau apie disleksiją, mano mokymosi rezultatai tik gerėjo. Vilniaus universitete įgijau ekonomikos bakalauro laipsnį, Londone baigiau tarptautinio verslo magistrą su pagyrimu. Nors painiojau raides ir visi sakė, kad negalėsiu rašyti kaip profesionalė, užsispyriau įrodyti, kad rašyti galiu, ir man puikiai sekėsi, tad visi tikėjosi, jog tapsiu žurnaliste. Ir dabar, kai susitinku mokyklos draugus, jie vis klausia, kur dirbu žurnaliste.
Jums sekėsi ir tikslieji, ir humanitariniai mokslai?
Visų dalykų mokiausi tolygiai. Matematika sekėsi gal ne geriausiai, bet ši disciplina man labai patiko. Su disleksija yra taip: užtrunka suprasti, bet kai jau supranti, tai neišmuši.
Tarptautinio verslo magistro laipsnį įgijote Londono universitete, bet iki finansinių technologijų sektoriaus kelias dar buvo ilgas ir sudėtingas?
Dirbau finansų sektoriuje, o „Fintech“ įmonės yra tarptautinės. Mane pakvietė prisidėti prie „Fintech LT“ projekto, nes pažinojo kaip gerai organizuojančią darbus. Atrodė, kad tai įdomi ir perspektyvi industrija, tad nutariau pabandyti. Dirbu šiame sektoriuje daugiau nei trejus metus.
Sektorius, kuriame reikia perprasti ne tik inovatyvias finansines paslaugas, bet ir prevencines pinigų plovimo priemones, kad apsisaugotume nuo galimų rizikų. Ar pinigų plovimo mechanizmai gerai žinomi ir kontroliuojami?
Reguliuojama tikrai griežtai ir dauguma su pinigų plovimu susijusių rizikų puikiai valdomos. Asociacija, kuriai vadovauju, taip pat imasi visų įmanomų priemonių, kad rizikos būtų mažinamos: užsiima savireguliacija, organizuoja mokymus ir pan. Pati praėjusiais metais lankiau ACAMS organizuojamus kursus ir siekiau būti sertifikuota CAMS (angl. Certified Anti-Money Laundering Specialists) specialistė, kad gerai suprasčiau, kas tai yra, kodėl tai svarbu ir ką būtina žinoti dirbant „Fintech“ srityje.
Kur viso to mokėtės?
CAMS yra tarptautinis pinigų plovimo prevencijos sertifikatas, kurį specialistams išduoda ACAMS asociacija. Intensyvūs kursai vyko nuotoliniu būdu daugiau nei tris mėnesius. Aukštos kvalifikacijos ir kompetencijos dėstytojai – iš Didžiosios Britanijos, Singapūro, Australijos ir kitų šalių – suteikė daug teisinių ir praktinių žinių. Studijos buvo labai įdomios, mokėmės galimų pinigų plovimo schemų, kaip ir kokiomis nusikaltėliai naudojasi, kuriose industrijose tas schemas pritaiko.
Nusikaltėliai – protingi, sugalvoja vis naujų pinigų plovimo būdų. Analizuojant klientą reikia mokėti pajusti, kad kažkas nėra įprasta. Tų schemų daug ir įvairių, dažnai pasitelkiamos šiuolaikinės technologijos. Man buvo įdomu ir netikėta, nebuvau pagalvojusi, kad pinigus galima praplauti kazino versle ar net kredito unijose. Pervedamos palyginti nedidelės sumos, kad nebūtų atkreipiama dėmesio. Įvairiose pasaulio šalyse įsteigtos įmonės tuos pinigus perveda iš vienos įmonės į kitą ir taip bando legalizuoti nelegalias lėšas.
Pirmi Europos Sąjungoje, ketvirti pasaulyje – taip Lietuva atrodo tarptautinių „Fintech“ indeksų lentelėje. Kiek šiuo metu mūsų šalyje yra veiklą vykdančių finansinių technologijų įmonių?
Lietuvoje tokių įmonių 230, 136 iš jų turi elektroninių pinigų arba mokėjimų įstaigos licencijas.
Ar Lietuvos įmonių finansinės paslaugos eksportuojamos į kitas pasaulio šalis?
Daugiau nei pusė finansinių technologijų įmonių pajamų gaunama būtent iš eksporto. Didesnės įmonės orientuojasi ne tik į Lietuvos rinką. Kadangi esame Europos Sąjungos nariai, galime teikti finansinių technologijų paslaugas Europos šalims, pavyzdžiui, Vokietijai, Airijai, bet eksportuojame ir į JAV, Didžiąją Britaniją. Šios paslaugos prieinamos ir visiems Lietuvos piliečiams, verslams.
Kaip pasiekta to, kad esame pirmi Europoje ir ketvirti pasaulyje?
Didelį darbą atliko Lietuvos bankas, Finansų ministerija ir „Investuok Lietuvoje“. „Investuok Lietuvoje“ komanda užtikrino gerą reklamą užsienyje, sunkiai dirbo, kad pritrauktų į Lietuvą užsienio „Fintech“ įmones. Mūsų asociacija rūpinasi branda, kad visas licencijuotas „Fintech“ įmones pasiektų žinios, į ką svarbiausia atkreipti dėmesį, kalbamės apie rizikas, teikiame raštus, paklausimus ir t. t. Rinkos dalyviai kartais nežino, kaip interpretuoti vieną ar kitą įstatymą, o kartais reikia, kad šis būtų pakeistas. Toms įmonėms, kurios jau įsikūrusios Lietuvoje, turi licencijas, stengiamės padėti, užtikrinti, kad jų verslai augtų, kad „Fintech Hub LT“ vardas būtų pasaulio žemėlapyje, o Lietuva ir toliau pirmautų šioje srityje.
Kaip pelnote vyresnių kolegų pasitikėjimą? Ar dėl to, kad atrodote visai jaunutė, nepastebite žvilgsnių, esą, ką ši mergaičiukė išmano tokioje sudėtingoje srityje?
Nepasitikėjimo gaidelių pastebėti neteko. Galbūt esu vertinama ne dėl išvaizdos, o pagal tai, kaip dirbu ir ką šneku. Mano balsas gana stiprus, visada žinau, ką teigiu, mane girdi, jaučiu kolegų nuotaikas ir mūsų darbo ritmą, žinau, kada ir ką reikia pasakyti, kas svarbiausia, į ką turime atkreipti dėmesį.
Kur toliausiai buvo nubloškęs darbas finansinių paslaugų sektoriuje?
Turbūt į Nikaragvą. Gal ir spontaniškai nusprendžiau į tolimą šalį vykti kartu su savo dvynukėmis, bet stengiuosi klausytis širdies, ką sako vidinė būsena, nuojauta. Jaučiau, kad reikia važiuoti, tad per savo gimtadienį nusipirkau bilietus ir visos trys išvykome.
Iš pradžių nebuvo lengva suderinti darbą, vaikų priežiūrą ir gražius šalies vaizdus. Tačiau netrukus susiradau auklę. Mergaitės pramoko ispanų kalbos, pažino kultūrą, išlaisvėjo. Jos – visada besišypsantys mano spinduliukai.
Nikaragvoje susipažinau su šalies valdžia, JAV centrinio banko veikla, su „Pro Nicaragua“ („Investuok Lietuvoje“ alternatyva), galėjau pamatyti, kaip jie dirba, pabendrauti su šalies politikais, pasidalinti Lietuvos patirtimi. Mūsų susitikimai ir žinios jiems buvo labai naudingi, nes jie pradinėje „Fintech“ sektoriaus kūrimo stadijoje, tik dabar šalyje siekia išduoti pirmąją elektroninių pinigų institucijoms licenciją.
Įdomi patirtis, labai įdomi šalis, visą laiką šilta, šviečia saulė, gavau daug vitamino D. Socialiniais tinklais pozityvumo pasiunčiau ir Lietuvai.
Sakėte, kad išvykote po savo gimtadienio. Kada jis?
Vasario 23 dieną. Tuo metu Lietuvoje buvo šalta, o Nikaragvoje lepinomės šiluma, Ramiojo vandenyno bangomis, beje, klastingomis. Viena banga pasiglemžė mano akinius.
Kelionė – tolima ir ilga. Skridome per Vokietiją, ten 5 valandas laukėme skrydžio į Meksiką. Joje persėdome į kitą lėktuvą, nuskridome į Kosta Riką, ten numigome ir 8 valandas mašina važiavome į Nikaragvą. Atvykome vakare, buvome pavargusios, tad iškart kritome miegoti. Per karantiną ilga mūsų kelionė pavyko sklandžiai, saugiai, smagiai.
Ar Nikaragva – saugi šalis?
Man pasirodė, kad saugi. Žinoma, mes gyvenome saugomose teritorijose. Visur yra apsauga, bet kas į tą teritoriją nepatenka. Būdavo, kompiuterį palieku restorane ant stalo, einu paplaukioti vandenyne, žinau, kad grįžusi rasiu ir rankinę, ir kompiuterį. Lietuvoje taip elgtis nedrįsčiau...
Dukrelės pirmą kartą išgirsta ispanų kalbą. Auklė šneka joms nesuprantama kalba. Ar greitai pavyko vienoms kitas suprasti?
Vaikai imlūs. Buvau nustebusi: po savaitės sėdime restorane, mergaitės nori gerti, galvoju, reikia užsakyti vandens. Jos nubėga prie baro ir grįžta su sulčių stiklinėmis. Klausiu, iš kur gavo. „Mes sakėme „jugo por favor“. Ir dar užsisakėme vištienos gabaliukų su bulvytėmis.“ Abi garbanotos, šviesios, komunikabilios, būdamos svečioje šalyje sulaukė daug dėmesio, visi jas pažinojo, su visais sveikindavosi. Gyvenome namelyje, jei pro šalį eidavo koks darbuotojas ar svečias, jos mojuodavo, šaukdavo, linkėdavo geros dienos.
Nikaragvoje išbuvome tris mėnesius. Planavome praleisti dešimt savaičių, bet Lietuvoje situacija dėl COVID-19 buvo dar prastesnė, nei mums išvykstant, tad nutarėme pabūti ilgiau.
Nebuvo minčių per karantiną dukrelių nesivežti, palikti prižiūrėti vyrui?
Manau, joms tai buvo galimybė, nutinkanti kartą gyvenime, tad nė nesvarsčiau jų palikti. Tokios patirtys vaikams daug suteikia. Be to, Lietuvoje tuo metu viskas buvo labai suvaržyta, šalta, į lauką išeiti nesinorėdavo. Namai, kartais – darželis, vėl namai... Norėjau, kad jos įkvėptų laisvės, pasidžiaugtų kitokia gamta, įspūdinga gyvūnija. Man smagu, kad jos susipažino su beždžionėmis, skorpionais, iguanomis, laisvai skraidančiomis papūgomis, vėžliukais, su spalvotais ir nespalvotais krabais, išmoko plaukti, nardyti, daug sužinojo. Gyvenome prie pat vandenyno, pro langą matydavome vandenų bangavimą, šėlsmą.
Jūs taip pat iš dvynių?
Taip, turiu brolį Karolį Buinauską. Mūsų ryšys labai stiprus. Kartais jauti, kad kas nors negerai, skambini ir sužinai, jog iš tiesų. Galime ilgai nesimatyti, bet kai susitinkame, aplanko jausmas, kad visą laiką buvome kartu. Mes – visiškai skirtingi: brolis intravertas, aš – ekstravertė, bet mūsų požiūriai sutampa, man lengva suprasti jį, o jam mane. Karolis – pastovus žmogus, daug metų dirbo renginių aptarnavimo srityje, bet pandemijos situacija tai pakeitė. Dabar jis dirba gyvybės mokslų industrijoje, „Thermo Fisher Scientific“ įmonėje.
Vaiva, likimas Jūsų nelepino. Išgyvenote daug skaudžių patirčių. Vaikystėje po tėvų skyrybų augote beprotiškai griežtai auklėjama.
Kai tėvai išsiskyrė, man buvo treji, likau su tėčiu ir broliu. Taip, mus auklėjo griežtai, bet dabar už tai esu dėkinga, nes mane išugdė kaip stiprią asmenybę, išmokė skirtingų bendravimo ypatumų, gebėjimo prisiderinti prie įvairių žmonių, disciplinos. Kad ir kaip buvo sunku, mudu su broliu nepalūžome. Išgyvenęs pragarą labiau moki džiaugtis tuo, ką turi, nes akivaizdu, kad dabar tavo būtis puiki.
Likot su tėčiu todėl, kad taip nusprendė mama?
Abu tėvai jau iškeliavę anapusėn, nespėjom apie tai pasikalbėti, tad nežinau, kaip buvo nuspręsta mus, mažus vaikus, palikti tėčiui. Manau, tai bendras jų ir teismo sprendimas. Kartu tai ir tėčio noras, jis nutarė, kad berniukas turi augti su tėvu, o kadangi esame dvyniai, mūsų neišskyrė. Žinau, kad tėvams buvo nelengva, bet tėtis man visą gyvenimą buvo autoritetas, įdiegė vertybių sistemą. Kai nežinau, ką daryti, visada pagalvoju: „O ką darytų mano tėtis?“
Taigi, gyvenau su tėčiu, vėliau buvau išprašyta ir gyvenau su mama. Po tėčio mirties tik pradėjusi studijas ilgus metus gyvenau su broliu. Įdomi buvo vaikystė, paauglystė. Ar griežta aplinka manęs nesulaužė? Manau, mus visus vaikystės traumos vėliau persekioja, tad ir aš jaučiau, kad nesu tokia lengva, kokia norėčiau būti. Tai mane atvedė į emocinio intelekto lavinimo mokyklą „SoulACTION“. Tie mokymai suteikė nepaprastai daug, padėjo išsiugdyti vidinį stuburą, pamilti save, suprasti, kad galiu būti visokia. Ten mokausi šeštus metus, tai padeda išlaikyti vidinę pusiausvyrą, pozityvią būseną, nepersitempti, nepervargti, lengviau priimti tikrovę tada, kai kas nors nevyksta taip, kaip norisi.
Kaip bendravote su mama?
Vaikystėje bendravome, bet labai minimaliai – per Kalėdas ir gimtadienius.
Mergaitei mamos nepaprastai reikia...
Tikrai taip. Jaučiau, kad man jos trūksta. Emocinio intelekto lavinimo mokykloje daugiausia dėmesio skiriu savo pačios moteriškumui, meilės vaikams klausimams. Buvo kiek baisu susilaukti vaikų, bet kai mergaitės atėjo į mano gyvenimą, supratau, kad esu kupina meilės, kad kiekvienas žmogus myli skirtingai, nevienodai meilę supranta ir išreiškia.
Ką reiškia, kad iš tėčio namų buvote išprašyta? Pasiūlė savo gyvenimą kurti savarankiškai?
Ne, dar buvau tam per maža, 15 metų. Man nelabai sekėsi sutarti su įmote, namie laikytis griežtų taisyklių, dėl to iš tų namų ir išprašė.
O brolis liko pas tėtį?
Dar kurį laiką gyveno su tėčiu, paskui ir jam nutiko panašiai. Nuo 17 metų gyveno savarankiškai.
Kaip reiškėsi tas griežtumas?
Viską būtina daryti pagal tvarkaraštį. Kasdien reikėdavo atsikelti lygiai aštuntą, nueiti į savo vonią išsivalyti dantų, į suaugusiųjų vonią galima eiti tik sekmadienį, tam tikrą valandą, kai reikia maudytis. Apsirengi drabužius, kurie padėti į tam tikrą vietą, savaitę jų keisti negali; valgyti į virtuvę ateini tik tada, kai tave pakviečia, pavalgęs privalai išeiti, negali eiti į svetainę ar atsigulti ant lovos pagulėti. Mokėmės antroje pamainoje, tad devintą ryto turėdavome eiti pasivaikščioti. Nevalia pavėluoti grįžti iš mokyklos. Paskutinis konfliktas, po kurio buvau išprašyta iš namų, įvyko dėl to, kad suvalgiau obuolį kambaryje, o kambaryje valgyti obuolių negalima. Per dieną jų galima suvalgyti tik vieną ir tai reikia daryti virtuvėje.
Neįtikėtina, kažkas nesveiko. Turėjote pamotę tarsi iš siaubo pasakos?
Tėtis buvo labai geras, negriežtas, visas taisykles įvedė pamotė, bet aš jos nekaltinu, ji daug ko išmokė. Nemanau, kad linkėjo blogo, darė tai, kas jai atrodė tinkamiausia. Kiekviena sunki patirtis mus užgrūdina ir taip tampame stipresni.
Dirbti pradėjote besimokydama dešimtoje klasėje. Kokių darbų imdavotės?
Buvau vyriausioji žurnalistė tuometiniame moksleivių laikraštyje „Mokyklos frontas“, dirbau renginių organizavimo srityje.
Vasaromis dirbdavote Anglijoje, ten gerai išmokote anglų kalbą?
Kadangi esu dislektikė, mokytis kalbų buvo sunku. Po vienuoliktos ir dvyliktos klasių, vėliau – ketvirtame kurse dirbau Anglijoje laukuose, fabrikuose, kad užsidirbčiau ir geriau pramokčiau kalbą.
Tik pradėjus studijuoti mirė tėtis. Ar jis buvo finansinis ramstis?
Nei mama, nei tėtis nebuvo mano finansiniai ramsčiai. Baigusi mokyklą iškart tapau savarankiška.
Ko sėmėtės Londono verslo universitete?
Baigusi Vilniaus universitetą supratau, kad gerai nemokėdama anglų kalbos toli nenuvažiuosiu. Nutariau studijas tęsti Londone. Mokslai buvo įdomūs ir labai naudingi. Magistro darbo temą pasirinkau apie moteris ekspatriantes (perkeltas darbo reikalais į kitą šalį). Kai pasakydavau, kad rašau apie tokias moteris, visiems atrodydavo, jog esu feministė, bet tokia tikrai nesu. Man ši tema atrodė labai įdomi. Žmonės, siunčiami iš vienos šalies į kitą su šeimomis, padirba kelerius metus vienur, vėliau keliauja kitur. Dėstytojas rekomendavo rašyti būtent apie moteris. Mane domina skirtingos kultūros, mėgstu bendrauti su skirtingais žmonėmis, ta tema pasirodė artima. Džiaugiuosi dėl savo užsispyrimo ir galimybės pabendrauti su ekspatriantėmis, didžiųjų pasaulio įmonių vadovėmis. Buvau sužavėta jų pozityvumo, energijos, švytėjimo.
Lankiau visus renginius, susijusius su ekspatriantais, kad rasčiau daugiau tokių moterų. Taip ir gavau pirmą darbą šioje industrijoje – kvietimą dirbti tarptautinėje „The Crown Worldwide“ įmonėje. Iš pradžių tai buvo laikinas darbas, bet labai greit tapau komandos vadove. Dirbau su dešimčia darbuotojų, kurie teikė paslaugas ekspatriantėms. Jei įmonė išsiunčia vadovą ar vadovę į Indiją, Singapūrą ar kitą pasaulio šalį, darbdaviai negali leisti sau, kad brangiai apmokamas jų darbuotojas mėnesį laiko skirtų įsikūrimui. Mano komanda tuo rūpinosi: padėdavo dėl vizų, rasti būstą, vaikams – mokyklas, būrelius, aprodydavo miestą, perveždavo daiktus iš vienos šalies į kitą.
Taigi minėta tema mane pastūmėjo į naują darbą, padėjo rasti naują industriją, aplankyti daugybę šalių, tarp jų – Singapūrą, Indiją.
Kodėl grįžote į Lietuvą? Kaip čia pasisuko gyvenimas?
Sunkiai susirgo mama, atrodė, kad privalau prie jos būti. Nusprendžiau grįžti ir ja pasirūpinti. Man parvykus, po šešių mėnesių mama mirė nuo vėžio.
Tada ir pradėjote ieškoti pagalbos emocinio intelekto lavinimo mokykloje?
Grįžus nebuvo lengva. Reikėjo iš naujo susikurti socialinį ratą, paskui priimti netektis. Nei mamos, nei tėčio, draugų daug mažiau... Jaučiausi išsekinta daugybės išgyvenimų, persekiojo vaikystės traumos. Supratau, kad reikia padirbėti su savo galva. Pradėjau lankyti kursus, tai leido įveikti krizes, atsikratyti neigiamų emocijų.
O štai vieną dieną ėmė ir ištiko meilė... Koks buvo laikas, kai gimė dvynės?
Nevadinčiau to „ištiko meilė“ – šalia atsirado žmogus, vidinis balsas ar instinktas pasakė, kad per jį turi ateiti vaikai. Taip ir atsirado dukrytės...
Paauginusi mergaites buvote pakviesta išbandyti jėgas Lietuvoje dar tik besikuriančiame finansinių technologijų sektoriuje. Jums patikėta organizuoti „Fintech Inn“ konferenciją. Renginys sulaukė didelio atgarsio.
Tą renginį organizuoti nebuvo lengva, reikėjo rasti daugiau nei šimtą pranešėjų, pasirūpinti gausiu būriu svečių iš užsienio. Kad atlieptume rinkos poreikį, stengiausi su visais susipažinti ir pabendrauti, pajusti rinkos pulsą.
Daug laiko skiriate socialiniams projektams, juos vykdote su „Rotary“ klubu, tęsdama tėčio, rotariečio, veiklą. Kokiais projektais ypač didžiuojatės?
Žmonės „Rotary“ mato skirtingai, į šį klubą ateina dėl skirtingų priežasčių. Man svarbu daryti gerus darbus, tęsti tai, ką pradėjo tėtis, padėti tiems, kuriems pagalbos reikia labiausiai. Klubo nariai – įdomios asmenybės, bendravimas praplečia akiratį, pasaulėžiūrą. Pernai buvau „Lituanica International Rotary“ klubo sekretorė, anksčiau – „Vilnius International Rotaract Club“ prezidentė. Į „Rotary“ veiklą įsiliejau iškart po tėčio mirties, man tada buvo 19 metų.
Žengti karjeros keliu, kai esi dviejų mažų vaikų mama – nemenkas iššūkis?
Per karantiną iššūkis buvo suprasti, kada dirbu, o kada ne, kada esu mama, o ne vadovė. Nemanyčiau, kad derinti darbo ir šeimos reikalus sunku. Kiekviena moteris pasirenka savo kelią – vienos labai laimingos būdamos namie ir visą save skirdamos vaikams, o kitoms tai kančia. Mane dukrelės daug ko moko. Kol vaikų neturėjau, labai daug dirbdavau, kartais persidirbdavau. Dabar, kai pasiimu jas iš darželio, visą laiką joms ir skiriu. Anksčiau buvau įkritusi tik į socialinį gyvenimą, o dabar vaikai padeda išlaikyti vidinę harmoniją, daugiau džiaugsmo patirti kasdieniame gyvenime.
Kokia mama esate? Ar motinystė Jus kaip nors keitė?
Keitė. Tapau moteriškesnė ir švelnesnė. Jei seniau ištisai mūvėdavau kelnes, dabar mano garderobe jų visai nėra. Savo nuomone man svarbu neužmušti dukrų autentiškumo, nebrukti patarimų renkantis saviraiškos būdus. Nemanau, kad esu griežta mama, tik galbūt norėčiau patarti vertybiniais klausimais.
Ar buityje daug padeda vyras?
Mes gyvename atskirai, gražiai dalinamės dukrelių priežiūra, žinome, kada kieno vakaras. Vaikus prižiūrime turbūt lygiavertiškai ir jų auklėjimo klausimais stengiamės tartis.
Keliais štrichais
„Esu autentiška ir stipri, drąsi, paprasta, šilta, manyje daug gėrio ir norisi juo dalintis su pasauliu. Visi žmonės man lygūs ir verti dėmesio.“
„Vertinu teisybę, abipusę pagarbą.“
„Reikia mylėti save, nepamesti savęs, išlaikyti vidinę harmoniją. Jeigu esu rami, mano ramybė ir vidinė tyla persiduoda vaikams ir viskam, kas aplink mane.“
„Nemėgstu didelio egoizmo.“
Virtuvė. „Galiu būti ir labai gera šeimininkė. Kasdien prie puodų nestoviu, bet jei gaminu, tai skaniai. Man svarbu įkvėpimas: kai jį jaučiu, galiu ir lazanijų prikepti, bet jei neturiu laiko ir noro, tinka ir paprastas maistas.“
„Savybės, kurios man padeda: empatija, užsispyrimas, kantrybė, tikėjimas.“
„Savybės, kurios man pakiša koją: kartais nemoku pasakyti „ne“, dėl to prisiimu per daug darbų ir pervargstu; mano ekspresyvumas – kartais galėčiau ir patylėti; esu labai atvira, nebijau savo nuomonės ir už savo žodžius atsakau, bet kartais būtų protingiau patylėti.“
Pomėgiai. „Praktikuoju jogą, darau emocinio intelekto lavinimo pratimus, mėgstu būti gamtoje. Man laisvalaikis asocijuojasi su laiku sau, tad skiriu jį pusiausvyrai atkurti.“
Vadovė. Vadovas turi būti empatiškas, gebėti išgirsti kitą nuomonę, nedemonstruoti savo ego, rodyti pavyzdį, būti komandos lyderiu, kuris inspiruoja kitus veikti.“
Komanda. „Esu vadovė, bet kartu dirba ir valdybos nariai, kurie mane pasamdė. Visgi pagrindinis varikliukas esu aš, nes kitiems tai savanoriška veikla.“
