Kuo Jus patraukė dizaino platybės?
Mano kelias į dizaino sritį yra vingiuotas, bet nuoseklus. Vaikystėje lankiau dailės būrelį, vėliau ketverius metus mokiausi Klaipėdos vaikų dailės mokykloje. Norėjau tapti architekte, todėl mokydamasi dvyliktoje klasėje pusmetį kiekvieną šeštadienį važinėdavau iš uostamiesčio į VGTU parengiamuosius architektūros kursus. Įstojau į Vilniaus dailės akademijos fakultetą Telšiuose, į juvelyriką. Mus suskirstė į dvi grupes: į juvelyrus ir kalvius. Spėkit, kur aš papuoliau. Į kalvius! Preciziška, smulkmeniška, aš ten ištvėriau pusmetį. Grįžau į Klaipėdą ir pradėjau mokytis VDA Vizualiųjų komunikacijų katedroje.
Diplomas rankose, o kas toliau? Juk absolventams niekas nieko nepasiūlo. Aktyvi saviraiška – paties profesionalo rankose. Kokia buvo Jūsų, dizainerės, pirmoji paraiška?
Studijuodama dirbau, žinojau, kad nebūsiu vienos srities kūrėja, mane viliojo daug dalykų. Likus pusmečiui iki diplomo gavimo mane pakvietė dirbti į televiziją. Scenografija, maketavimas, prekės ženklo kūrimas, orų mergaitės suvestinės... Plataus profilio dizainere televizijoje dirbau trejus metus, ilgainiui pabodo, todėl išėjau mokytis kurti interjerų. Neįsivaizduoju savęs kiekvieną dieną dirbančios prie tų pačių užduočių, nes tai labai apribotų saviraišką. Mano darbų spektras yra įvairus ir tai man labai patinka.
Esate sukūrusi ne vieną proginį dizaino darbą. Pavyzdžiui, Nepriklausomos valstybės atkūrimo 20-mečio logotipą, ta pačia proga išleistas ir monetų rinkinys. Koks tai jausmas – įsiamžinti dizaino darbais?
2009 m. Užsienio reikalų ministerija paskelbė konkursą ir aš laimėjau pirmą vietą. Šalia logotipo kartu su kitais kolegomis kūriau ir proginių monetų dizainą. Įsiamžinimą lyginčiau su pripažinimu. Man tai išties buvo labai svarbus momentas karjeroje, pirmas toks viešas pripažinimas. Tai kelia savivertę. Suvokiau, kad einu tinkamu keliu.
Minint valstybės archyvų šimtmetį Lietuvos paštas išleido specialų pašto ženklą, šio autorė esate Jūs. Sukurti mažytį dizaino objektą – paprasčiau ar sudėtingiau nei didelį?
Sudėtingiau sukurti nedidelį objektą. Į jį tilpo labai maža dalis mano pačios vizijų. Sukurti efektingą, menišką, originalų pašto ženklą, kai nesi tokio žanro specialistė, – laimėjimas. Tai buvo debiutantės sėkmė.
Ko tokiuose dizainerių darbuose nemato žiūrovai? Kaip rengėtės įgyvendinti idėją?
Kuriant pašto ženklą vizualinė išraiška labai apribota, kelių centimetrų plotelyje mintis turi būti perteikta itin aiškiai ir suprantamai akimirksniu.
Pernai kūriau naują visų Lietuvos valstybės archyvų identitetą. Teko lankytis archyvuose, saugyklose, stebėti, kaip restauruojami senieji dokumentai, kitus veiklos procesus. Darbą baigiau praėjusį rudenį, o pašto ženklą kūriau žiemą. Žinoma, žiūrovai mato tą vienintelę nušlifuotą idėją, kurią pati išsirenku iš masės kitų, o procesas... Pirmiausia susirenku idėjas, ieškau įkvėpimo bet kur, pasižymiu bloknote, po to atsirenku, galvodama apie kūrybinę užduotį. Iš savo sukauptos patirties matau, kas galėtų būti perspektyvu, tada pradedu kelias idėjas šlifuoti. Užsakovams pateikiu tris skirtingas koncepcijas, jie atsirenka, o aš padarau darbą iki galo.
Kuo Jums patraukli prekių ženklų dizaino sritis?
Man labai patinka matyti originaliai prisistatančius Lietuvos ar pasaulio verslus, gilintis į jų komunikaciją.
Mano darbo stilistika yra skandinaviška: man svarbu estetika, minimalizmas. Manau, šioje srityje man sekasi. 20 metų darau tai, kas patinka, užsakymų netrūksta, nors plačiai nesireklamuoju. Tiesą pasakius, turiu tiek darbo, kad nėra kada galvoti apie savireklamą.
Interjero dizainas – dar viena sritis, į kurią esate pasinėrusi. Ar Jums patinka kurti namų jaukumą žmonėms, kurių nė nepažįstate?
Man tikrai patinka kurti namų jaukumą, o nepažįstamiems užsakovams – netgi labiau. Todėl, kad viską pradedame kurti nuo balto lapo. Į darbinius santykius neatsinešame savo draugysčių, patirčių, nuostatų, didelių lūkesčių. Mėgstu klausytis žmonių, pasakojančių, kaip įsivaizduoja savo būsimus namus. Pirma proceso dalis – įsigilinti, kaip, keliese žmonės gyvena, išgryninti ergonomiką, kita – užsakovų stiliaus pojūtis. Kai susiplaka keli stiliai, svarbu juos išgryninti, kad nesukurtume kičo.
Koks Jūsų pačios namų interjeras?
Savo namų klausimu tikrai nelikau kaip batsiuvys be batų.
Mano namų stilius yra eklektiškas. Kur begyvenčiau (dabar gyvenu tarp Vilniaus ir Klaipėdos), man būtini du dalykai: labai daug šviesos ir patogi buitis, kad kiekvienas erdvės centimetras būtų išnaudotas funkciškai. Klaipėdoje esančiuose namuose justi atostogų dvelksmas. Labai mėgstu derinti skirtingų stilių daiktus ir matyti, kaip jie suskamba.
Jūra klaipėdiečiams yra įsiliejusi į kraują. Dvylika metų buriuojate. Kaip tos burės Jus pasišaukė?
Pirma mano kelionė buvo avantiūristinė. Draugai pasiūlė parplukdyti jachtą iš Maljorkos į Klaipėdą. Nė karto nebuvau buriavusi, bet išgyvenau sunkų laiką, tad pamaniau, kad gera proga prasipūsti galvą ir daug dalykų palikti krante.
Mano tėtis buvo savamokslis laivų kūrėjas, buvo pasistatęs katerį, kuriuo plaukiodavo Danės upe bei Kuršių mariomis. Paburiuodavo, o paskui pasinerdavo į savo kuriamų jachtų brėžinius. Mama pasakoja, kad tie brėžiniai buvo preciziškai tikslūs, detalūs. Jis tam jautė aistrą. Didžioji tėčio kūrybos dalis taip ir liko brėžiniuose. Kai baigiau „Ambersail 2“ projektą, pagalvojau, kad mes, vaikai, įgyvendiname tam tikras tėvų užmačias.
Esate plaukusi ir buriavusi su pirmuoju legendiniu „Ambersail“ laivu Atlanto, Ramiajame vandenynuose, Baltijoje. Ar skiriasi buriavimas jūroje ir vandenyne?
Dėl oro sąlygų Baltija gali būti tokia pat pikta kaip ir vandenynas. Žinau, kad vandenyne kelionė truks ne parą ar dvi, tad ruošiuosi kur kas rimčiau. Buitinės sąlygos įgulai yra spartietiškos. Turime ribotą kiekį gėlo vandens, jį reikia taupyti, asmeninė higiena apribota. Greitai baigiasi švieži produktai, vaisiai, daržovės... Ištisomis paromis matai vis tuos pačius įgulos narių veidus. Po kokių keturių parų be kranto žmonės susiranda kokios nors asmeninės veiklos, savo kampą. Taip ir gyvenam plaukdami iki tikslo.
Man regis, jūrų vilkus ir vilkes labiausiai traukia nuotykiai, tykantys vandenų platybėse, tačiau šie gali būti labai pavojingi. Ar būta momentų, kai keikėte save dėl aistros buriuoti?
Dėl aistros buriuoti niekada savęs nekeikiau. Galima save plūsti tik dėl to, kad nepadarei namų darbų, tinkamai nepasirengei.
Kelionę iš Havajų į Fidžį kol kas vadinčiau savo gyvenimo kelione. Pati įsimintiniausia, egzotiška. Išsilaipini kitos kultūros šalyje, pavyzdžiui,viename iš Kiribačio atolų, kur gyvena tik 2 tūkstančiai žmonių. Kiribatis – mažyčių salelių kraštas, prognozuojama, kad po 50 metų dalis jų panirs po vandeniu. Daug emocijų suteikė faktas, kad kirtome pusiaują. Yra tradicija pirmąkart jį kirtusiems surengti krikštynas. Gavome romo, maišyto su vandenyno vandeniu, miltų... Kai plauki per pusiaują, saulė spigina virš tavo galvos ir nėra šešėlio. Žiūri į savo kojas, pėdas, bet šešėlio nematai. Buvo ekstremalu maudytis atvirame vandenyne, kai po tavimi – penkių kilometrų gylis. Po Kiribačio prisišvartavome Samoa. Saloje maudėmės milžiniškame baseine tarp uolų „To Sua“. Šis yra vienas iš kelių tokių natūraliai susiformavusių žemėje.
Arba išsilaipinome vienoje iš negyvenamų Fidžio salų. Beprotiškas karštis, viskas apdegę, rūksta. Ėjau pasirinkti kriauklyčių, mano blauzdos per penkiolika minučių nudegė iki pūslių. Ant smėlio – kaip ant grilio.
Ekstremalu plaukti vandenyse, kur nėra pramoninių laivų kelių. „Ambersail“ – mažas taškelis vandenyje, supranti, kad jei kas nors rimta atsitiktų, niekas iš niekur neatskristų, pagalba užtruktų. Visada reikia būti atsargiai, net jei ir štilis, kad nesusižalotum, nekeltum problemų komandai. Esi atsakinga ne vien už save, bet ir už kitų komfortą.
Jūs – vienos iš aštuonių pasaulyje „Volvo Ocean 65“ klasės sportinių jachtų „Ambersail 2“ grafinio dizaino autorė. Kokius uždavinius sau kėlėte kurdama šios modernios ir itin brangios jachtos dizainą? Geltoną ir juodą spalvas pasirinkote neatsitiktinai?
Manau, buvo geras sumanymas pasirinkti sentimentalų „Ambersail 2“ vardą, kad tęstųsi pirmosios „Ambersail“ jachtos legenda. Turėjo būti sentimentas, bet modernus, naujas. Gintarai turi didelį spektrą spalvų (maždaug šimtą), nuo šviesios iki juodos atspalvių. Plėtojau gintarų idėją: kompozicija, apjuosianti visą laivą, priekines bortų dalis, įstrigusių gintarų aliuzija, lyg laivas plauktų ir įsimuštų į gintarus.
Kur ieškojote įkvėpimo kūrybos procesui?
Gintarai yra labai išnaudota ir banaloka sritis. Buvo sunku, vis atsimušdavau į jau matytus vaizdus, smulkių, didesnių gintariukų vaizdą. Pradėjau ieškoti kitų kampų, bandydama įžiūrėti gamtoje kažin kokius tinklus, lyg persidengiančius medžių šakų raizginius, tvarkingas gamtines schemas, kurios galėtų atsidurti ant bortų.
Kaip buriuotojai priėmė juodą spalvą? Juk vandenyno stichiją pažįstantys žmonės tampa prietaringi.
Reagavo puikiai. Manau, buriuotojai turi gerą skonį. Yra prietarų, pavyzdžiui, Neptūną, kad nebūtų piktas, išplaukus į atvirus vandenis, reikia pamaloninti šlakeliu gero romo. Apie juodą spalvą nieko bloga nesu girdėjusi, jos bijojau, bet mačiau, kad bus geras kontrastas su geltona ir oranžine. Norėjosi, kad laivas būtų aštresnis, grėsmingesnis, tvirtesnis. Maksi jachtos pasaulyje dažnai būna juodos spalvos. Šio laivo stiebas yra iš anglies pluošto, tai juoda medžiaga. Man, minimalistei, laivo detalės padiktavo sprendimą, kad laivo vaizdas bus nesuskaidytas, o visuminis.
Sukurti identitetą visame pasaulyje žinomai aukščiausio lygio sportinei jachtai „Volvo Ocean 65“ – išskirtinė patirtis. Kaip susidorojote su milžiniška atsakomybe? Ar tiesa, kad šį projektą įgyvendinote viena ir per tris mėnesius?
Tiesa. Įgulai atrodė, kad aš labai ilgai darbuojuosi. Darbas buvo labai sudėtingas, slėgė atsakomybė. Bet susikaupi ir padarai. Galutinė grafinė išraiška atėjo paskutinę savaitę. Buvau paruošusi išsiųsti gamybinius failus, o galutinė mintis šovė vos ne paskutinę savaitę. Jutau spaudimą, manęs vis klausinėjo: „Ar jau padarei?“ Esu maksimalistė, jei man nepatinka, net rodyti eskizų niekam negaliu. Kartais pagalvodavau, kodėl šie vyrai man užkrovė tokį didžiulį vyrišką darbą. Gal dėl įdirbio su buriavimu, su Kuršių marių regata? Šiaip ar taip, šis darbas yra dovana.
Pirmą kartą savo kurto grafinio dizaino „drabužiais“ pasipuošusį laivą gyvai pamatėte Barbadose, prieš pirmąsias šio laivo varžybas. Jaudinanti akimirka, tiesa?
Buvo keistas jausmas. „Ambersail 2“ švartavosi pramoniniame uoste, ten gilu. Iš vilos nuvažiavome autobusiuku, išlipome, aš lėtinu žingsnį... Man buvo nedrąsu. Jutau su tuo laivu keistą ryšį, tarsi būtų koks žmogus. Suprantu, kad tai daiktas, bet tokia jaudinanti akimirka, tarsi eitum susitikti su brangiu asmeniu. Ilgai stovėjau ir žiūrėjau į tą laivą. Kai pirmą kartą užlipau, susigraudinau iki ašarų.
Kuo ypatinga jachta „Volvo Ocean 65“?
„VO 65“ klasės jachtų pasaulyje yra aštuonios, sukurtos specialiai varžyboms aplink Žemės rutulį, ir būtent mūsų „Ambersail 2“ jachta plaukė 2014–2015 metais su merginų įgula. Tai itin greita, labai buringa jachta, kurios korpusas ir visos detalės yra maksimaliai palengvinti, o įgula plaukia itin spartietiškomis sąlygomis. Buriuotojai turi kiek įmanoma sumažinti turimų daiktų svorį, pavyzdžiui, naudoti dantų šepetėlį be kotelio. Maistas – dehidratuotas, užpilamas vandeniu prieš vartojant, tualetas – atviras, nėra kriauklės nusiprausti, tik žarna, ir t. t. Per varžybas iš laivo išmetama viskas, kas nereikalinga.
Turbūt didžiausias iššūkis buvo laivo gabaritai?
Terminas ir gabaritai. Pirmas didelio mastelio objektas. Reikėjo įvertinti tai, kad natūrali laivo aplinka yra jūra arba vandenynas. Jis turi būti matomas iš labai toli. Vadinasi, visi maži grafikos objektai tiesiog išnyks. Laivas turi būti ryškiai matomas priešininkų. Užrašai – kuo didesni, tuo įspūdingiau, grėsmingiau atrodo. Taigi užduotis tokia, kad jis būtų originalus ir labai ryškus, kad išsiskirtų net iš tos pačios klasės laivų. Juodos ir geltonos spalvų derinys tarp „Volvo Ocean 65“ klasės laivų yra naujas. Tokius uždavinius kėliausi.
Įgulos nariai sako, kad laivas Jūsų dėka įgavo charakterį. Kaip Jūs pati apibūdintumėte šios jachtos charakterį?
Tai yra veržlus, drąsus, griausmingai artėjantis priešininkas, bet ir žaismingai minkštas. Man norėjosi, kad jo šiek tiek prisibijotų ir laikytų pagarbų atstumą. Kai pati dalyvavau varžybose Barbadose su įgula, buvo situacijų: mūsų link artėja maksi jachta, greitis didelis, ji skrodžia bangas, atrodo, kelių metrų atstumu nuo mūsų jachtos, norisi susisukti į gumuliuką, nes labai baisiai atrodo. Į tave lekia dešimties aukštų namo laivas... Norėjau šį įspūdį dar labiau sustiprinti.
Laivo pavadinimas, bortai, denio elementai, burės, logotipas ir net įgulos apranga bei atributika – Jūsų kūrybos vaisiai. Kokią žinutę perteikia Jūsų sukurtas laivo, aksesuarų dizainas, ką atspindi?
Identitetas – pasikartojančių elementų visuma: spalvų, grafikos. Atributika turi derėti su laivu, jo vaizdą papildyti. Sukūriau kelerius skirtingus marškinėlius varžyboms, kepuraites, oficialius polo marškinėlius, kurių raštuose atsikartoja grafika, panaudota ant bortų ir groto.
Regatų tradicija reikalauja į apdovanojimų ceremoniją susirinkti vilkint baltus marškinius ir kelnes. Sukūriau ir šventinius baltus marškinius, ant jų yra mano kurtas vimpelas bei logotipas.
Jus vilioja iššūkiai?
Vilioja, tačiau dabar – tik profesinėje srityje. Gyvenime renkuosi komfortą ir ramybę. Jau daug visko buvo. Esu grįžusi iš buriavimo varžybų visai juoda. Visas mano kūnas buvo nusėtas mėlynių. Papuolėme į audrą... išgyvenau ją ne vieną kartą. Mano trūkumas – labai sunki jūrligė. Per audras pasidarau kaip ištikta komos. Kol nežinojau, kad yra vaistų nuo jūrligės, tos kankynės būdavo baisios. Žmonės net išprotėja. Atlante prieš save mačiau bangą lyg sieną. Žiūri į viršų ir nežinai, kur yra tos bangos viršūnė. Naktis, nieko nematai, nesiorientuoji, bloga ir migdo. Visiškai išsenki. Jei užmigtum, tave tiesiog nuplautų nuo borto. Iš paskutinių jėgų reikia stengtis būti prisisegusiai prie borto, neužmigti...
Ko mokotės buriuodama?
Buriuoti nėra sunku, jei kalbėsime apie normalias sąlygas, gerai atliktus namų darbus, puikią įgulą, bet reikia būti pasiruošusiam visokiems netikėtumams. Laive gali kas nors lūžti arba jis gali atsitrenkti į plaukiojantį konteinerį, į banginį. Senasis „Ambersail“ yra atsitrenkęs į banginį.
Buriuodama mokausi disciplinos (parą trunkančio budėjimo kas keturias valandas), tolerancijos (savo ego turi nukišti į tolimiausią kampą), kantrybės. Ištverti ilgą laiką be kranto ir toje pačioje aplinkoje, su tais pačiais žmonėmis nėra visai paprasta. Gal kurio nors asmens veiksmai tave pradeda erzinti, bet mokaisi susipakuoti ir ramiai išbūti.
Ar daug nuospaudų „užgyveno“ Jūsų delnai?
Nuospaudų ant delnų atsiranda tada, kai nesi pasiruošusi. Staiga griebi prie burės pririštą virvę ir pradedi tą burę tempti be pirštinių. Jei stiprus vėjas ir didelis buringumas, garantuotai turėsi pūslių. Taip pat yra ir gyvenime – skaudžiausios pamokos yra dėl nepamatuotos rizikos. Kai neskiri laiko aplinkybėms įvertinti. O buriuojant nebūna, kad praslystum.
Ar jūroje moterys gali visavertiškai lygiuotis su vyrais?
Buriuotojai vyrai pastebi, kad moterys geriau vairuoja jachtas. Bet aš manau, kad tokiame laive kaip „Ambersail 2“ yra labai sudėtinga lygiuotis, nes reikia daug fizinės jėgos ir ištvermės. Man pačiai teko paburiuoti varžybose su tokios pačios klasės austrų laivu, pati sukau kavamalę, skirtą burėms kelti. Tokiu greičiu viskas vyksta... Jei dirbčiau kartu su vyru, mano rankos tiesiog nulėktų nuo to suktuko. Man neteko sutikti moters, kuri galėtų pataisyti elektroninę laivo sistemą ar variklį. Laivuose vis kas nors genda. Stebiu per atostogas: vyrai nuolat ką nors taiso, o moterys geria šampaną ar gamina maistą.
Koks yra buriuotojų meniu?
Labai mėgstu gaminti, dažnai laive esu kokė, taip pat atsakinga už proviziją – maisto produktų sąrašą, su juo einu į prekybos centrą. Čia kalbu ne apie sportinį buriavimą, kai kuriose jachtose ir katamaranuose yra orkaitės, maisto gaminimo apribojimai netaikomi. Žinoma, daug ką lemia oro sąlygos, plaukiojimo akvatorija. Per audringą orą pakanka įsipilti sultinio.
Portreto štrichai
„Artimi žmonės sako, kad esu labai jautri ir atvira. Kurdama esu labai drąsi ir užtikrinta. Stengiuosi nepataikauti, likti prie savo vertybių ir išsaugoti savo braižą.“
„Vertinu pasitikėjimą, sąžiningumą, paprastumą ir tikrumą.“
„Nemėgstu kičo, prastos kokybės; skubėti, žmonių pataikavimo, žmonių su kaukėmis.“
„Iš kantrybės mane gali išvesti neteisybė.“
„Mane daug kas gali prajuokinti, bet labai sveika pasijuokti iš savęs.“
„Ne kartą esu apsiverkusi klausydamasi simfoninio orkestro koncerto.“
Pomėgiai. „Man labai patinka užsienyje raustis tarp sendaikčių, rasti interjero perliukų, naršyti po meno ar baldų, interjero aksesuarų aukcionus.“
Rengimosi stilius. „Turiu jaustis patogiai, mėgstu minimalizmą, aiškias linijas, žemės spalvas. Bet mano atostogų garderobas visai kitoks – lengvos romantiškos suknelės, keisti iš užsienio šalių parsivežti aksesuarai. Mano stilių lemia vieta ir nuotaika.“
„Laiminga galiu pasijusti bet kurią minutę, kai pasineriu į tai, ką veikiu, iki pat gelmių. Tarkim, einu pasivaikščioti, susilieju su Kalnų parku, ir jaučiuosi laiminga.“
Jautriausia dovana. „Turiu ilgametę tradiciją: per savo gimtadienį sukviečiu draugus ir mes išplaukiame jachta. Man jautri dovana, kai jie visi šalia, kartu su manimi mėgaujasi tuo vakaru ar diena ir kartu buriuoja.“
Šeima. „Mano šeima yra mano mama – didžiausia mano gerbėja ir kritikė.“
„Meilė – tai gyvenimo varomoji galia. Meilė įkvepia dideliems dalykams.“
