Kaip sako Valdas, jų gaminamiems sūriams didelės reklamos nereikia. „Pati geriausia reklama ir įvertinimas – kai, kartą paragavę mūsų iš natūralaus ožkų pieno pagaminto sūrio, žmonės jo ieško nusipirkti ir dar, o kiti tampa nuolatiniais pirkėjais. Sūrius gaminame derindami Prancūzijos ir vietines sūrininkystės tradicijas. Manau, kad turime pakankamai patirties ir esame sūrių gaminimo profesionalai.“ Brandintų gurmaniško skonio sūrių pikantiškais pavadinimais šios produkcijos mėgėjai randa Kauno, Vilniaus turgavietėse, naminės produkcijos parduotuvėlėse ir keliuose restoranuose. Dažnas nustemba sužinojęs, kad viskas gimsta nedidelėje kaimo sūrinėje.
Su optimizmo nestokojančiu Valdu apie lėtojo gyvenimo filosofiją, gyvenimą užvaldžiusią meilę ožkoms bei sūrininkystei, kaimo idilę ir santarvę su gamta pakalbėti susėdome terasoje, kur prieš akis didelėje, kiek tik akys aprėpia, pievoje vasara kuria nenusakomo grožio bei kvapų gėlių, žolynų ir javų paveikslus, o tolumoje žaliuojančiame miškelyje ramiai ganosi šimtas ožkų. Vyras nekart pažymėjo, jog būtent toks gyvenimas jam leidžia pajusti visa ko prasmę.
„Dirbame ir gyvename smulkiame savo ūkyje, siekiame harmonijos su supančia gamta, stengiamės sudaryti puikias gyvenimo sąlygas savo augintiniams ir palaikyti gerus santykius su kaimynais. Ekologija mums yra gyvenimo vertybė, o ne pardavimo etiketė. Sūrius gaminame iš nepasterizuoto, pačių primelžto ožkų pieno. Plačios miškų apsuptos pievos, ožkų banda, vietoje gaminami sūriai – tai, ko ieškojom ne vienerius metus.“
Meilė kūrinijai dar vaikystės kaime
Kaip atsitiko, kad, gimęs ir augęs Alytuje, studijavęs veterinariją Kaune, mokslus tęsęs Prancūzijoje, vėliau darbo reikalais išmaišęs pusę pasaulio, Valdas įsikūrė ir gyvena atokioje, bene hektaro teritoriją užimančioje sodyboje, ūkininkauja ir verčiasi kaip tikras kaimo žmogus – triūsia nuo ankstyvo ryto iki vakaro beveik be jokių išeiginių?
„Kadangi mokykloje mokiausi gerai, galėjau rinktis studijuoti bet kokią specialybę, net ir prestižinę – teisę ar mediciną, bet pasirinkau veterinariją. Labai patiko gyvulėliai, nes ne vienos vasaros nuotykiai pas senelius tai viename, tai kitame kaime – nuo šieno grėbimo iki gyvulėlių ganymo – tiesiog užbūrė. Baigęs studijas dirbau Alytuje, žemės ūkio valdyboje. Sekėsi labai gerai, spėjau užaugti iki valdybos viršininko pareigų. Bet tada valstybėje viskas keitėsi iš esmės. Lietuvai žengiant pirmuosius nepriklausomybės žingsnius, atrodė, kad darbas labai monotoniškas, trūksta kažkokio platesnio horizonto. Kadangi mokykloje buvo sustiprinta prancūzų kalba, ją mokėjau gerai, tai, kaip toj patarlėj – moki žodi, žinai kelią, – 1992 m. išvykau į Prancūziją su tikslu mokytis kokio nors verslo. Metus studijavau verslo mokykloje, o gyvenau pas charizmatišką prancūzą – sūrininką Žaną Žaką. Jis augino 60 ožkų, darė sūrius ir juos pardavinėjo.
Su Žanu Žaku buvome pažįstami dar anksčiau, tad parašiau jam, kad norėčiau pas jį pagyventi. Tame ūkyje užsibuvau metus, o neskubus gyvenimas santarvėje su gamta ir gyvulėliais labai patiko. Dar ten gyvenant, mane pasamdė viena prancūzų kompanija, planavusi Lietuvoje plėsti verslą, susijusį su naminių paukščių selekcija ir genetika. Tapau šios firmos Rytų regiono atstovu, turėjau koordinuoti verslo plėtrą. Ir nors grįžau gyventi į Vilnių ir jau buvau sukūręs šeimą, kiekvieną savaitę tekdavo skraidyti tarp Prancūzijos ir Rusijos, tad, suprantama, namie būdavau retai. Galima sakyti, kad dėl to šeima ir subyrėjo. Mačiau, kad gyvenimas šeimoje negali būti toks, anksčiau ar vėliau santykiai nesimatant išyra.“
Verslo plėtra Valdą iš pradžių žavėjo, mat buvo jaunas, energingas, viskas nauja, tad labai knietėjo sužinoti, išmokti ir pasiekti kuo daugiau. „Tačiau ilgainiui darbas darėsi vis mažiau įdomus, lakstymas po pasaulį prarado prasmę, nors darbo reikalais teko lankytis ne tik Europos šalyse, bet ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje. Darbe viskas sekėsi puikiai, bet supratau, kad yra ir kitoks gyvenimas – tai tausojanti, darni su gamta bei savimi veikla. Iš tiesų ji mane visą laiką ir viliojo!“
Patirtį pritaikė Lietuvoje
Su dabartine žmona Rasa, kuri baigė prancūzų filologiją ir toje pat kompanijoje dirbo vertėja, jiedu nusprendė pabandyti gyvent kitaip. Tiesą pasakius, atvykti gyventi į kaimą be didelių investicijų ir pradėti viską nuo nulio buvo savotiškas iššūkis. Keliantis į kaimą planai buvo vienokie, o realybė pasirodė kitokia.
Pirmiausia Valdas su Rasa atrado Dargužius – autentišką dzūkišką kaimą. „Galvojom pabandyti gyventi kaime ir dirbti kaimo plėtros srityje. Tada kūrėsi vietos veiklos grupės, manėm, rašysim projektus, susijusius ne su gyvulininkyste, o su kaimo plėtra, ir bandysim juos įgyvendinti. Bet pamatėm, kad toje srityje dažnai verslas daromas dėl verslo, o ne dėl kaimo. Suvokėm, kad vėl įsikinkysim ir būsim nuo ko nors priklausomi. O norėjosi laisvės, to, kas suteikia gyvenimo džiaugsmą, dirbti nesižvalgant į laikrodį ir kalendorių – tiek, kiek norisi. Tad pamažu ir pasukome laimingesnio gyvenimo link. Atvykę į Dargužius pradžioje dairėmės, kaip galime priartėti prie harmoningesnio gyvenimo. Žinojom, kad nebūsim tradiciniai ūkininkai, nepirksim žemių ir žemės ūkio technikos.“
Iš Prancūzijos Valdas atsivežė ir kitokį supratimą apie valgymo kultūrą. „Ji susijusi tiek su gamta, tiek su valgytojų suvokimu, kad pienas, sūris, sviestas atsiranda iš karvių, bet tuos produktus pagamina žmonės. Paradoksas – atvažiavę į Dargužius, pasigedome naminių produktų. Tik keli žmonės laikė karvių ir spaudė sūrį. Kaip naujieji ūkininkai pradėjom nuo avyčių, po to įsigijome porą ožkyčių. Pasirinkome gaminti sūrį, nes jis turi didelę pridėtinę vertę. Nors sūrio gaminimas reikalauja daug žinių, turėdamas nedaug gyvulėlių jau gali visapusiškai gilintis į sūrininkystę. Žinoma, buvo sunkių periodų – sūrininkystė technologiškai sudėtingas procesas. Nežinojome, kaip sureaguos valgytojai, paragavę mūsų sūrių.
Kaimo Sekminių šventėje nutarėme surengti Sūrių kermošių. Tiesa, pirmuosius sūrius spaudėm iš pirkto pieno, nes kitaip galėjo sužlugti idėja – artėjant šventei pamatėme, kad pritrūksim savo gyvulėlių pieno. Suprantama, iš pradžių nutiko įvairiausių kuriozų. Per Sekminių šventę jautėm pareigą žmones pavaišinti. Mums mūsų sūriai kaip vaikai – brangūs, gražūs, o ir skanūs. Bet po šventės po suolais radom sūrio gabaliukų!.. Tada integruotis į kaimo gyvenimą bandėme maksimaliai. Įsigijom daugiau ožkyčių, jos ganėsi kaimo ganyklose, įsirengėm sūrinę ir ėmėme gamint sūrius nebe sau.
Paskui nusprendėm atverti vartus į savo sodybą ir ūkį: taip prieš dešimt metų įkūrėme „Sūrininkų namus“ – užeigą, kur galima degustuoti ir įsigyti įvairių rūšių sūrio, atsigerti kavos, pabendrauti. Čia kūrėme sūrių degustavimo ir valgymo tradiciją. Atsivėrėm kaimui ir miestui, nuo tada įvyko tam tikras lūžis ir taikus sambūvis su kaimynais, neatimant iš jų nei žemės, nei verslo. Mūsų sūrius pamėgo ir dabar jau žino sūrių mėgėjai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio šalių.“
Atsikėlę į kaimą naujakuriai ilgą laiką, kaip dzūkai sako, būna „užeiviai“. „Mums susigyventi su kaimu padėjo atvirumas ir bendrystė, nes gyvendami ten rengėme bendras šventes. Jos buvo labai sėkmingos ir Dargužius šiandien ne tik dėl sūrių, bet ir dėl stiprios bendruomenės žino visa Lietuva. Tai vienas iš įdomių pavyzdžių, kaip šiuolaikiniame pasaulyje evoliucionuoja kaimas. Gyvenimas Dargužiuose mums buvo puikus etapas. Prieš penketą metų kasdienybė vėl pakito. Sėkmingai gyvuojantys „Sūrininkų namai“ mus per daug įsiurbė, pavertė savotiškais įkaitais: praradom ramybę, vėl atsirado darbo valandos, teko rūpintis personalu, nors su jaunimu labai smagu dirbti. Teko rinktis – atsisakom gyvulių ir tęsiam sūrininkystę arba atsisakom „Sūrininkų namų“. Nutarėme, kad eisim paskui gyvulėlius. Šiandien jau drąsiai sakau: gyvenimas Dargužiuose buvo labai naudingas socialinis potyris.
Naujos gyvenamosios vietos paieška tapo simboline mūsų kelione paskui saulę ir ožkas, o ši – gyvenimo filosofija ir kartu prekių ženklu. Tą norimą vietą, kur viskas būtų šalia, kur matytume gyvulius pro langą, radome čia, Norvydiškių kaime, tiksliau, vienkiemyje. Pirmus metus daug dirbom ir labai taupėm, kad atiduotume kreditus, paimtus namui ir sūrinei statyti. Nesukūrėme autonomiško ūkio, neturim jokio traktoriaus. Bet labai pasisekė, kad turim gerus kaimynus – žemės ūkio bendrovę „Tėviškė“. Jie mums labai padeda.
Buvome paskaičiavę, kad, laikydami 25 ožkas, primelžtume 70 litrų pieno, o jį perdirbę, galėtume išgyventi, užsidirbti ne minimalų atlyginimą. Kadangi esame dviese, įsigijom 50 ožkų, visos turėjo savo vardus! Toks skaičius leido toliau vystyti ūkį, bet neapsikrauti daugiau darbo. Dabar turim du darbuotojus, jie dirba su gyvuliais, tad teko įsigyti... dar 50 ožkų. Labai daug darbo neprisidėjo, sūrinėje jo, žinoma, daugiau, bet 15 metų patirtis leidžia viską spėti laiku.“
Gyvenime nieko atsitiktinio nebūna. Nors prieš 30 metų apsigyvenęs pas prancūzą Valdas turbūt nė nesapnavo, kad kada nors teks ūkininkauti ir gaminti sūrius, sūrininko „sėklelė“, matyt, pasisėjo būtent ten.
Šiemet Dargužiuose švenčiant Sekmines, kaimo bendruomenė Valdui suteikė „Kaimyno“ vardą, o toje bendruomenėje gyvenantis žymus tapytojas Jonas Daniliauskas įteikė originalią dovaną – ant senų klojimo durų nutapytą paveikslą su ožkyte. Valdas sako, kad ilgainiui gyvendamas suvoki, kokia svarbi gera kaimynystė. Būti harmonijoje su gamta, gerbti kiekvieno žmogaus ir kiekvieno gyvio, augalėlio būvį, rasti su juo bendrystę. Santykiai turi būti kaimyniški, neužgožiantys.
„Man tai didelė gyvenimo vertybė. Filosofo Diogeno teiginys „neužstoti saulės“ paaiškina gyvenimo prasmę. Žmogus visada nori įsiamžinti – kažką pastatyti, padaryti karjerą. Bet su metais jis darosi išmintingesnis ir pradeda labiau vertinti santykius tarp žmonių. Jaučiuosi tapęs išmintingesnis nuo tada, kai supratau, kad labai svarbu bendrystė su kaimynais ir gamta. „Neužstoti saulės“ iliustruoja kaimynystės santykį, negalima užstoti saulės savo artimam žmogui.“
Valdui kuo toliau, tuo svarbiau, kas vyksta ne tik aplink jo sodybą, bet ir Žemėje, kaip kinta žmonių mentalitetas. „Jei sodyboje nenupjauta žolė, tai tikrai ne dėl to, kad mes tingim. Pradėjome suprasti, kad joje gyvena vabzdžiai ir kiti gyviai, peri paukščiai. Aš, žinoma, nesiruošiu gelbėti viso pasaulio, bet esu įsitikinęs, kad kiekvienam reikia jautriau pasižiūrėti į savo gyvenimo stilių, ar netrypiam kažkam ant galvos. Tai ne hinduistinė filosofija, kai vienuolis šluoja taką priešais save, kad neužliptų ant skruzdėlės, tuo kažką kalbėdamas ir apie aplinką. Man tai tam tikras atradimas, noriu tuo dalintis. Norisi daugiau gilintis į šiuos dalykus, ne filosofuoti, o daugiau vystyti šviečiamąją veiklą, nes matau to prasmę.“
Šiaudinė skrybėlė ir balti guminiai batai
Kiekviena Valdo ir Rasos diena prasideda ankstyvą rytą ožkų melžimu ir ginimu į pievą. Išeidamas į lauką, Valdas visada užsideda iš Prancūzijos atkeliavusią šiaudinę skrybėlę, tapusią tarsi vizitine jo kortele. „Nuo aštuntos iki dešimtos valandos būname sūrinėj.“ Į ją abu eina su baltais stilingais guminiais batais, taip pat parsivežtais iš Prancūzijos. „Padarius sūrius reikia juos paslėgti ir po kelis kartus apversti. Vakare pasūdom ir sūriai keliauja į specialią patalpą bręsti. Tada – vakarinis melžimas. Aštuonios, devynios valandos įtempto fizinio darbo kasdien. Sūriams gaminti reikia tvirtų vyriškų rankų, bet daug darbo sūrinėje atlieka Rasa. Kasdienis darbas gaminant sūrius mums – ne monotonija, o kūryba.“
Valdas ir Rasa turi darbščią pameistrę Ievą, ši ūkyje dirba pirmiausia ne dėl pinigų, bet iš idėjos ir norėdama perprasti sūrininkystės specifiką. Čia Ieva ir gyvena, nes sutapo jos ir šeimininkų požiūris – reikia atrasti savo vietą. „Aš vadovaujuosi principu, jog meistras – žmogus, kuris tarsi užsikelia pameistrį ant pečių, kad šis matytų žymiai toliau“, – sako sūrininkas.
Jis prisipažįsta, kad gyvenimas kaime abiem su Rasa suteikė labai didelę laisvę ir prasmę. Galimybę būti savarankiškiems, jaustis savimi ir išlaisvinti kūrybiškumą. Poros kasdienybė neapsiriboja vien ėjimu į pievas pas ožkeles, jų išginimu ir parginimu, melžimu ir sūrių gaminimu. Valdas inicijuoja ir su bendraminčiais šalia kaimo esančiame sename dvare kuria valgytojų ir gamintojų kūrybos erdvę. „Matau savyje žmogų, kuris sujungia kitus, kad jie pradėtų bendrauti tarpusavyje.“
Sūrininkų ūkyje gimsta įvairių rūšių sūriai labai originaliais pavadinimais: pirmasis buvo skirtas Valdo bičiulio iš Prancūzijos garbei – „Žan Žakas“, toliau sekė „Spira“, „Salotinis“, „Angliukas“, „Debesėlis“, „Juodasis kvadratas“, „Kvadratinis apelsinas“, „Kaprizas“. Čia gaminami gurmaniški, fermentiniai, švieži, rūgštiniai, dviejų tipų kasdienio vartojimo sūriai, taip pat jogurtas, tepamas sūrelis, lietuviška varškė. „Dabar labiau krypstame link kasdienio vartojimo produktų. Rinka gana ribota ir Lietuvoje kol kas nėra fermentinio sūrio valgymo tradicijos. O juk valgymas tai socialinė, kultūrinė funkcija.“
Valdas tikina, kad gyventi kaime yra ir savaip žavu. „Argi ne romantiška kiekvieną rytą gerti kavą klausantis paukščių čiulbėjimo, stebint savo gyvulėlius, galėti pasiskinti uogų čia pat pamiškėje, o grybų pasirinkti beveik sodyboje? Sūrių gamyba mums – net ne darbas ir ne verslas, o tiesiog gyvenimo būdas, savotiška kūryba, nes kasdien sukuri mėgstamą produktą“, – šypsosi vyras. Jis sako, kad pandemija sūrininkus ir valgytojus išmokė, jog sūrius galima parduoti ir nuotoliniu būdu. Jau kurį laiką jie ruošia lauknešėlius su įvairių rūšių sūriais, o šie keliauja po visą Lietuvą.
„Dėliodamas kiekvieną lauknešėlį nuolat jaučiu jaudulį – atrodo, matau, kaip jūs jį atsidarote vildamiesi rasti skonių jūrą! Dažniausiai žmogus nusimena ne dėl to, kad kažkas blogai, o dėl to, kad nepateisinti lūkesčiai. Siųsdami sūrius turime dvi galimybes – arba nežadinti lūkesčių, arba nenuvilti. Visgi renkamės antrą, nors rizikingą kelią. Jei gyvenčiau mieste, ir aš norėčiau gauti tokius sūrių lauknešėlius! Dar ieškočiau geros baltos duonos ir sūdyto sviesto. Ir, aišku, vyno. Tiek baltojo, tiek raudonojo. Baltojo – su „Angliuku“ ir „Kvadratiniu apelsinu“, raudonojo – su „Banduke“, „Kaprizu“ ir „Juoduoju kvadratu“. Vienas visko neįveikčiau – turėčiau kviestis draugų. Ir tikėtis, kad kitą savaitgalį to paties jie pasikvies mane“, – tokie ir kaskart vis kitokie sūrininko Valdo linkėjimai pasiekia sūrių lauknešėlių mėgėjus.
„Beje, ar žinojote, kad kietieji sūriai paplito dar gilioje senovėje, kai reikėjo maitinti toli ir ilgai keliaujančius Romos imperijos legionierius? Ožkos sūris dideliais kiekiais buvo gaminamas Romos imperijos širdyje ir tapo pagrindiniu maisto produktu. Romėnai taip pat mokėjo naudoti veršelių skrandžio fermentą ir gaminti kietuosius sūrius. Jie vertino ne tik pekorino ir parmidžiano protėvius, bet vartojo ir kitas rūšis, gaminamas skirtingose imperijos šalyse. Kantalio ir šveicariškų sūrių prototipai pardavinėti dar Romos turguose. Sūrių pasirinkimo dydis prilygo imperijos dydžiui, egzistavo daugybė receptų. Sūris buvo valgomas ir vienas, ir su kitais produktais. Džiovintas, rūkytas, sūdytas arba konservuotas aliejuje, vyne, acte buvo ypač populiarus dėl ilgo galiojimo laiko“, – pasakoja Valdas.
„Ir patys esame sūrio mėgėjai, – neslepia. – Juk tai mūsų gyvenimo dalis. Žiemą mėgaujamės fermentiniu, o vasarą norisi gaivaus, rūgštinio. Sūrių tikrai nedarom tam, kad juos parduotume ir nusipirktume kokį prancūzišką. Gaminame tokį, kokį valgome patys, o pirktinio maisto stengiamės valgyti mažiau.“ Vyras buvo įkūręs asociaciją „Viva sol“ – kurį laiką jai, skatinančiai smulkųjį ūkininkavimą, ir vadovavo. Šiuo metu jis su partneriais vykdo projektus, susijusius su kaimo vietovėmis, plėtra, rūpinasi, kaip paskatinti tiesioginius ryšius tarp valgytojų ir gamintojų.
Tiesa, prieš keletą metų idėjų nestokojantis sūrininkas, genamas pragmatiško noro, įkūrė Gamintojų ir valgytojų asociaciją. „Norėjau pasekti prancūzų pavyzdžiu. Ten susiburia draugų ratas, jie turi savo ūkininką, susitaria, kad šis gamins produktus, o valgytojai įsipareigoja tą produkciją paimti. Atrodė, kad tai puikus pavyzdys, nes šitaip išvengi pridėtinės kainos, o valgytojus pasiekia šviežesni produktai. Deja, Lietuvoje tokia idėja nepasiteisino, nesugebėjome suburti tinkamo valgytojų skaičiaus. Šiandien prie šios idėjos grįžtame. Svarstome paruošti maisto krepšelį, kuriame būtų naminės duonos, sūrio ir daržovių. Ar galime savo produkcija nustebinti Europos rinką? Be abejo“, – tikina sūrininkas ir sako, kad ypatingų turtų gamindami sūrius visgi nesukaupė. – Dirbam ir gyvenam dėl savęs, dėl to, kad mums taip patinka.“
Šimto ožkų ūkio savininkai atostogavo senokai, nes iškeliauti toliau nelabai galėjo. „Ožkos –sezoniški gyvuliai, sausį–vasarį jos užtrūksta, sustoja ir sūrių gamybos ciklas, bet reikia jas maitinti. Supratome vieną paprastą dalyką: nereikia stengtis visko padaryti patiems. Dabar turim keletą pagalbininkų, tad išvykti paatostogauti jau galim.“
Kai atsiranda naujų ožkyčių, šeimininkai surengia jų vardynas. Stebėdamas per pievą lėtai Valdo genamą ožkų bandą, kaip jį apspitusios šelmės laižo rankas, kaip šeimininkas vieną paglosto, o kitai pakštelėja į kaktą, pajunti, kad Valdo ir Rasos ožkelės yra tikri šeimos nariai.
Sūrininkas šypsosi: „Iš prigimties esu optimistas, kartais net naivus. Bet aš įsitikinęs: kiekviename darbe reikalinga įvairovė, kūrybiškumo skatinimas, kad matytume daugiau spalvų ir prasmę. Mes ją Norvydiškėse tikrai suradom.“
