Apie nuveiktus darbus, tarnaujant Lietuvos kariuomenėje, karštą jotvingio kraują, meilę Lietuvos istorijai ir žirgams, Vytauto Didžiojo vaidmenį Žalgirio mūšio inscenizacijose ir įprasmintą protėvių žemę kalbėjomės karininko tėviškėje, mažučiame Kybartų kaime visai šalia Lenkijos sienos. Čia 1990 metais, atkūrus nepriklausomybę, karininkas įkūrė akmenų ir jotvingių krašto muziejų „Jotvingių kiemas“. Juk kiemas – tai mažiausios visuomenės ląstelės, šeimos, gyvenimo ir kūrybos vieta.
Iš vaikystės nešinas Lietuva
Norą ieškoti istorijos ženklų ir ją įprasminti savo įžvalgomis, kurios visad su stipriu istorijos ir geopolitikos prieskoniu, D. Mazurkevičius sako užsiauginęs vaikystės žemėje, gimtajame kieme. „Manau, kad būti tuo, kas ir koks esu dabar, mane paskatino uždaras vaikystės gyvenimas vienkiemy. Žinoma, gyvenimo pasirinkimai būna užkoduoti šeimoje, bet man tėvai neliepė domėtis istorija ar rinktis tarnybos Lietuvos kariuomenėje. Sodybos kieme ir laukuose labai mėgau rinkti fosilijas – akmenukus su įvairiausiais įspaudais. Kaip vėliau supratau, tai buvo suakmenėjusios gyvūnų ir augalų liekanos. Žiūrėdamas į juos, žadinau fantaziją. Įsivaizduokite, pakeliate akmenuką, kuris yra suakmenėjusio koralo liekana, ir sužinote, kad čia kažkada tyvuliavo jūra.
Vėliau su broliu radome pirmųjų čia gyvenusių žmonių pamestą akmeninį kirvuką, kuriam galėtų būti apie 12 tūkst. metų. Tuo metu į šiuos kraštus nuslūgus ledynams, kurie paliko gražių kalniukų ir ežeriukų, atsikėlė pirmieji gyventojai iš pietų. Taip prasidėjo „didieji“ mano gyvenimo atradimai. Paaugus domėjimosi istorija ugnį manyje kurstė ant namo aukšto ryšulėliais tvarkingai sudėti tėvuko, kaip mūsų kraštuose vadinamas senelis, žurnalo „Mokslas ir gyvenimas“ numeriai. Būdamas paauglys, pasiimdavau keletą ir tada laikas ištirpdavo beskaitant. Tie solidaus žurnalo numeriai buvo mano žinių šaltinis, svarbiausios temos buvo gamta ir istorija, net nežinau, kuri svarbesnė“, – prisimena Donatas.
„Nuo vaikystės mane viliojo žirgai, labai norėjau studijuoti žirgininkystę, tad baigęs Būdviečio aštuonmetę mokyklą nuvažiavau į Buivydiškių technikumą, bet tuos metus nerinko kurso, taigi pradėjau mokytis miškininkystės tuometiniame Kauno Antano Kvedaro miškų ūkio technikume. Besimokydamas, juolab prasidėjus Atgimimui, supratau, kad dirbti ramų miškininko darbą – ne man, nes visada norėjosi veiksmo ir būti tarp žmonių. Mokslus sėkmingai baigiau ir gamtą labai myliu, bet miškininku dirbti neteko, nebent medelius sodinu per talkas ar savo „Jotvingių kieme“. 1991-ųjų gruodį daviau kario savanorio priesaiką Alytuje ir pradėjau kario kelią, kuris tęsiasi iki šiol. Vėliau įstojau į atkurtą Vytauto Didžiojo universitetą ir baigiau istorijos studijas, pradėtas dar tėvuko žurnaluose. Po to studijavau Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje, kur įgijau karinės diplomatijos magistrą. Po priesaikos tarnybą pradėjau Lazdijuose, ten tapau savanorių kuopos vadu, vėliau 14 metų tarnavau Juozo Vitkaus-Kazimieraičio inžinerijos bataliono, dislokuoto Kaune, štabo Ryšių su visuomene skyriaus viršininku. Per tuos metus apvažiavom visas vietas ir bunkerius, kur Kazimieraitis partizanavo. Jo pavyzdys įkvepiantis, tai be galo tauri asmenybė. 8 metus vadovavau Kauno įgulos karininkų ramovei, ji man patriotiškumo ir lietuvybės tvirtovė, o pagrindinė jos misija – skleisti besąlyginę valstybės gynimo idėją, vienyti kariuomenę ir visuomenę bei būti kultūros ir atgaivos šaltiniu karių šeimoms.
Šiuo metu tarnauju Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamente, o metų pabaigoje bus jau 30 metų, kai tarnauju Lietuvos kariuomenėje.“ Karininkas sako, kad tarnybos stažas solidus, jau galėjo išeiti į atsargą, bet jam čia patinka, be tarnybos kariuomenėje neįsivaizduoja savęs. Prisimindamas kariuomenės kūrimąsi atgavus nepriklausomybę, sako: „Tada reikėjo kūrybos ir pasiryžimo, nes visko buvo tik pradžia ir nežinomybė. Nuo to meto mūsų kariuomenė nepalyginamai nutolusi, sustiprėjusi ir moderni.“
Kovoja ne tik ginklais, bet ir kultūra
„Ką pasakyčiau jaunimui, svarstančiam, ar verta tarnauti kariuomenėje? Žinoma, verta. Mėgstu vadovautis romėnų karo šūkiu: „Atiduok, ką privalai“, reiškiančiu, kad kiekvienas pilietis privalo ginti savo tėvynę. Lietuvos partizanai šį šūkį papildė: „Atiduok Tėvynei, ką privalai.“ Nežinau, kodėl reikėtų netarnauti. Nuo senovės Graikijos laikų vyrai yra kariai, britų karališkosios šeimos atstovai taip pat privalo atlikti karinę tarnybą, norėdami eiti aukštas valstybės tarnybos pareigas. Kiekvienas aukšto valstybės posto siekiantis žmogus turi būti atlikęs karinę tarnybą. Atidavęs jai save tampi nauju žmogumi. Tai turėtų būti gyvenimo pašaukimas, pirmas laiptelis siekiant išreikšti save. Mano tokia nuomonė ir 30-čia tarnybos metų kariuomenėje tą paliudiju. Galiu išeiti į atsargą, bet tai mano gyvenimo būdas.
Ir dar noriu pabrėžti, kad Lietuvos kariuomenė kovoja ne tik ginklais, bet ir kultūra. Jaunuolius reikia motyvuoti, kad ne tik atliktų pareigą, bet ir suprastų tarnybos prasmę. Jeigu nevyksta karas, tai nereiškia, kad nieko kariuomenėje neveikiame. Mes darome, kad jis nekiltų, kad taika truktų kuo ilgiau, o jei įvyktų karinis konfliktas – kad atsilaikytume. Jauniems žmonėms svarbu aiškinti, kad laisvė labai trapi. Istorija rodo, jog taika – tik maži tarpai tarp karų. Ir dabar matome lokalių konfliktų, ačiū Dievui, jie ne pasauliniai. Per 30 metų kariuomenėje ne tik pats ugdžiausi, bet ir jaunimui teko būti tuo tiltininku, bandyti uždegti patriotiškumo dvasia. Mokyti savo pavyzdžiu, kad drąsą reikia parodyti, mokėti pakovoti už save. Juk ir mūsų švietėjai jaunąją kartą visada ragino pažinti Lietuvą, mokė gerbti ir branginti iš kartos į kartą perduodamas vertybes ir neprarasti tautinio tapatumo.“
„Jotvingių kiemas“ – paminklas protėviams
„Gyvenu Kaune, dirbu Vilniuje, bet mano siela visada čia, protėvių žemėje. Laisvas gimiau, laisvas ir mirsiu. Toks yra jotvingio kelias!“ – dažnai sako D. Mazurkevičius. Jam ypatingas, didžiuotis leidžiantis jausmas – liesti delnais tėviškės medžius ir tvirtai basomis rasota žole eiti per lauką, kuriame gyveno, sodino, sėjo ir istoriją kūrė protėviai. „Čia gyveno mano protėvių kartų kartos. Senoji senelių ir tėvų sodyba buvo kitame kaimo gale, prie pat dabartinės Lietuvos ir Lenkijos sienos. Tačiau 1947 m. pačiame tuometės Sovietų Sąjungos pasienyje gyvenusiems mano seneliams buvo liepta per 24 valandas išsikelti. Jie ne vienus metus glaudėsi pas svetimus žmones, kol galiausiai kitame Kybartų kaimo gale, šioje vietoje, pasistatė namuką ir pradėjo kurtis“, – pasakoja Donatas. 1990-aisiais, tėvams atgavus žemę, gimtajame kaime ant sodybos pakraštyje esančios kalvos pradėjo kurti muziejų po atviru dangumi. „Jotvingių kiemas“ – simbolinis paminklas protėviams, kurį nuolat pildo ir įprasmina įvairiais ženklais, paliktais istorijos, gamtos ir žmonių. Kiekvieną muziejaus lankytoją sutinka užrašas iš 1774 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) Edukacinės komisijos „Nurodymų“: „Tegul vaikai pažįsta žemę, kuri juos peni ir nešioja, namus, kuriuose gyvena, duoną, kurią valgo.“
Nors jotvingiai – išnykusi baltų gentis, gyvenusi dabartinėje Palenkės vaivadijoje, Vakarų Baltarusijoje ir didžiojoje dabartinės Dzūkijos dalyje bei Suvalkijoje, Donatas įsitikinęs, kad jie neišnyko be pėdsakų. „Šiandieniniai dzūkai iš dalies yra jotvingių palikuonys. Jų žemė ir jų palikuonys – mes – likome, mumyse stiprus jų genetinis kodas. O šio trijų valstybių sankirtoje esančio regiono istorija yra jotvingių ir jų palikuonių istorija“, – sako jis. Jotvingių meilės savo protėvių žemei ir drąsos įvairiose gyvenimo situacijose moko ir tris savo vaikus – Šarūną, Mildą ir Rytį, kuriems neatsitiktinai davė jotvingiškus vardus. Milda jotvingių kalba reiškia Meilė.
Pasak Donato, „Jotvingių kiemo“ eksponatais jis siekia papasakoti jotvingių žemės istoriją. Muziejuje po atviru dangumi greta unikalių gamtos kūrinių savo vietą rado šio krašto istorijos simboliai. Vyras sako, kad visi muziejuje esantys eksponatai gauti tik iš dviejų šaltinių – rasti pas žmones arba žemėje.
Čia tarsi susitinka senasis baltų tikėjimas ir krikščionybė. Nemažą dalį „Jotvingių kiemo“ ekspozicijos sudaro gamtos paveldas. Visų pirma tai akmenys, suvežti iš aplinkinių laukų ir tolimesnių vietovių, neretai – unikalių formų, juose matyti įspaudai, lyg nematoma Kūrėjo ranka juos būtų tobulai išraižiusi. Šie akmenys – geriausi gamtos evoliucijos ir žmogaus istorijos liudytojai. Čia yra ir akmuo, 2010 m. parsivežtas iš Žalgirio mūšio vietos, ir toks, kuris parsigabentas iš Armėnijos, pirmos krikščioniškos valstybės, nuo Isyk Kulio ežero, taip pat akmuo iš Tenerifės, nuo aukščiausio Lietuvos kalno ir daugybė kitų.
Įspūdingiausia „Jotvingių kieme“ – kompozicija „Visata“, arba „Kosmosas“, kurią sudaro penkios kolonos. Centrinė – dvasios stiprybės simbolis, Dievo pasiuntinys – ąžuolinis Angelas. Keturios išorinės sukurtos iš girnapusių, pastatytos pagal pasaulio šalis, atspindi ir keturis metų laikus, paros virsmą ir žmogaus kelionę nuo gimimo iki mirties, taip pat simbolizuoja dvasinį jo kelią: žemę, pragarą, skaistyklą ir dangų. „Ši kompozicija pasakoja apie žmogaus kelionę ne tik Žemėje, bet ir visatoje. Kolonas įrėmina ledynų atridenti rieduliai, kurie sukibę kaip dantračiai ir suka kolonas vieną paskui kitą kaip ir mūsų gyvenimo situacijas. O girnapusės malė kasdieninę duoną, kurios kasdien Dievo ir prašom.“
Vieną ekspozicijos dalį vyras skyrė senelių ir prosenelių atminimui. Čia yra ir paminklas, skirtas senelio broliui poetui Petrui Mazurkevičiui, padėjusiam pabėgėliams trauktis į Vakarus, sovietinių saugumiečių nužudytam vos 24 metų jaunuoliui. Muziejuje – ir iš storos tuopos kamieno išskobtas baublys – trobelė su stogu, o jos viduje įrengta mažytė koplytėlė, į kurią galima užeiti ir pabūti. Čia – ir nuo sienos su Lenkija atgabenti jau nebenaudojami du pasienio stulpai, ant vieno jų liko originalūs lietuviški simboliai, o ant kito Donatas pritvirtino lenkiškus. Karo laikų sviedinių tūtos, etnografiniai rakandai... Muziejuje yra ir paminklų kompozicija, simbolizuojanti Anapilį, – įkurta iš pagarbos keturioms konfesijoms. Ją sudaro keturios akmenų kolekcijos: granitas – katalikams, suakmenėjęs molis – sentikiams ir stačiatikiams, titnagas – protestantams ir liuteronams, lauko rieduliai – pagonims jotvingiams. Visose kompozicijose yra širdies ir galvos formos akmenys, simbolizuojantys meilę ir protą, kurie neišnyksta ir po fizinės mūsų mirties.
Daugybė autentiškų, įdomių praeities reliktų surinkta po vienu stogu esančiame svirne ir seklyčioje. Ant svirno sienų pritvirtintos senos „Jotvingių g.“ ir „Vytauto Didžiojo g.“ lentelės taip pat liudija, kas vietos šeimininkui svarbu – Jotvingių genai ir Vytauto Didžiojo vaidmuo.
Svečius Donatas mėgsta pakviesti pasėdėti kailiais išklotame krėsle, trumpam pasijusti jotvingių kunigaikštytėmis ar kunigaikščiais ir „pasigrožėti paveikslu, kuris niekada neatsibosta, nes nuolat keičiasi, ir kurio net labai norėdamas negalėtum nusikabint ir išsinešt“. Nudirbęs darbus, jis ir pats mėgsta į jį atsisėsti ir žvelgti į beribius tolius, kur už horizonto – jau Lenkija.
Vytauto Didžiojo vaidmuo įpareigoja
Pašnekovui gyvenime svarbus ir nuo 2010-ųjų atliekamas Vytauto Didžiojo vaidmuo. Lenkijoje, istorinės kovos lauke, kur Lietuvos ir Lenkijos jungtinės karinės pajėgos, į mūšį prieš kryžiuočius vedamos Vytauto Didžiojo ir Jogailos, 1410 m. liepos 15 d. sutriuškino Kryžiuočių ordiną, nuo 1998 m. pradėtos rengti Žalgirio mūšio inscenizacijos. Renginys Griunvalde – vienas didžiausių ir garsiausių istorinių festivalių Europoje, vykstantis savaitę laiko ir kasmet sutraukiantis apie šimtą tūkstančių žiūrovų. Nuo 2008 m. šiose inscenizacijose dalyvauja ir Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai.
2010 m., minint 600 metų Žalgirio mūšio jubiliejų, Lietuvos krašto apsaugos ministerija paskelbė konkursą Vytauto Didžiojo vaidmeniui atlikti. „Iki tol Vytautą Didįjį visada vaidindavo lenkai, bet lietuviai išsikovojo, kad mūsų valdovą vaidintų lietuvis. Pamatęs konkursą, iškart panorau dalyvauti. Juk čia ir istorija, ir žirgai – viskas, kas mano kraujyje. Vyko trejos varžytuvės, ir mano istorijos žinios, žirgo valdymas bei komunikabilumas lėmė, kad nugalėjau 13 pretendentų ir buvau išrinktas vaidinti. Teko mokytis joti su ginklu, šarvais, sveriančiais apie 35 kilogramus, su jais išsilaikyti balne. Tai didelis iššūkis, ypač karštyje, vykstant tiesioginei transliacijai per Lietuvos ir Lenkijos televizijas ir stebint daugiau kaip šimtui tūkstančių žiūrovų vietoje. Per pirmąjį pasirodymą svarbi buvo ir mano drąsa, tapusi koziriu atsilaikyti. Festivalio organizatoriai nutarė, kad Vytautas turi būti be karūnos. Bet mes pasakėm tvirtą ne. Kai mes, keturi raiteliai, atjojom prie vartų, užsidėjau karūną su šalmu. Mane sustabdė režisierius, liepė karūną nusiimti. Buvau tvirtas: „Kodėl turiu nusiimti, ar Vytautas nebuvo karalius?“, ir, spustelėjęs žirgą pentinais, įjojau į veiksmo lauką, o tiesioginės transliacijos juk niekas nesustabdys...
Vytauto Didžiojo vaidmuo buvo ne tik vaidmuo. Tai mūšis dėl istorijos. Tądien atstovavau savo šaliai, džiaugiuosi, kad manyje virė karingas jotvingio kraujas. Kai karūnos nenusiėmiau, organizatoriai supyko, bet kadangi vyko tiesioginė transliacija, nebuvo galima kelti triukšmo. Festivalio pabaigoje net mano pavardės nepaskelbė, o kitąmet man buvo uždraudę vaidinti. Tais metais į Griunvaldą vykau kaip žiūrovas. Bet vėliau jau kasmet diplomatų ir lenkų draugų dėka sėsdavau ant žirgo ir vaidindavau. Koks jausmas vaidinti tokiame istoriniame renginyje? Jausmas išties didingas, jauti didelę atsakomybę, negali suklysti. Žalgirio mūšis – mūsų istorijos, tapatybės dalis. O dėl to, kad ji nebūtų perrašinėjama, turime ten vykti kasmet. Čia – viena iš nedaugelio vietų pasaulyje, kur plazda mūsų vėliava.“
Karininkas prisimena pirmąsias išlydėtuves į Žalgirio mūšio inscenizaciją iš Valdovų rūmų. „Prijojau Aušros vartus, persižegnojau. Lenkų turistai vos ne ant kelių puolė: „Vytautas Didysis joja!“ Stengiuosi nepataikauti žiūrovams, bet kuo geriausiai atlikti vaidmenį. Bandžiau elgtis natūraliai, nuoširdžiai, atstovauti jam, valstybei kaip galima didingiau, iškilmingiau.“ Donatas prisipažįsta, kad be didelio fizinio pasiruošimo ir motyvacijos būtų labai sunku. „Reikia labai atsiduoti, kad atliktum viską natūraliai. Turi įsisąmoninti, kad dabar tu – Vytautas. Šarvai sveria beveik pusiau kiek tu, apie 40 kilogramų. Saulei kepinant vien išsėdėti ant žirgo sudėtinga, o dar su geležinėmis pirštinėmis, mantija ir išlaikant galvą didingai.
Vytautą Didįjį į istorinį Žalgirio mūšio lauką lydi Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono Garbės sargybos kuopos kariai, vilkintys rekonstruotomis XIV a. LDK karių uniformomis, kartu su riteriais iš įvairių Lietuvos ir užsienio istorinių klubų. Inscenizuotame mūšyje Lietuvos kariai kaunasi Lietuvos ir Lenkijos jungtinės kariuomenės gretose kaip LDK kariai.“ Mūšio inscenizacijoje – daugiau nei tūkstantis viduramžių riterių iš 10-ies šalių, tikrame mūšyje Griunvaldo lauke kovėsi daugiau nei 50 tūkst. karių. Mūšis truko 10 valandų. Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė sutriuškino Vokiečių ordiną ir sustabdė 200 metų trukusią jo agresiją į Rytus. Tai buvo svarbi pergalė, galiausiai atvedusi prie Melno taikos, kuri visiems laikams laidavo mums Žemaitiją ir Sūduvą.
Beje, ateinančiais metais minėsime šios taikos sutarties 600 metų jubiliejų, o ši sutartis lėmė, jog turime vieną seniausių Europos sienų atkarpą – nuo Vištyčio ežero iki Sudargo prie Nemuno. Lietuvos ir Lenkijos kariuomenei padėjo čekai, moldavai, totoriai, armėnai ir gudai. Mūšis, kaip teigia ne vienas istorikas, laimėtas gudrumu. Vytauto Didžiojo atsitraukimo taktika, perimta iš totorių, išardžius priešų eiles, ir juos sutriuškinusi po apgaulingo pasitraukimo, pasiteisino. Ši sąjungininkų pergalė buvo Kryžiuočių ordino pabaigos pradžia.
D. Mazurkevičius apgailestauja, kad praėjusiais metais dėl pandemijos Žalgirio mūšio inscenizacija neįvyko. „Bet į istorinį Žalgirio mūšio lauką vykome. Nuvežėm paminklinį akmenį, kuriame iškaltas Vytis. Dalyvavo abu prezidentai, abu premjerai ir kiti abiejų vyriausybių atstovai. Simboliškai nusilenkėm savo protėviams, iškovojusiems istorinę pergalę. Šiemet festivalio organizatoriai jau pranešė, kad 2021 m. didingas ir patrauklus istorinis festivalis „Žalgirio dienos“ ir vėl nebus rengiamas. Bet šią datą būtinai paminėsime. Juk pergalingas Žalgirio mūšis – Lietuvos istorinis pasididžiavimas, įvykis, sustiprinęs ir iškėlęs Lietuvos autoritetą tarp Europos ir Azijos valstybių.“
Karininkas prisimena, kad, norėdamas prisidėti prie Vytauto Didžiojo įamžinimo, važiavo į Senuosius Trakus, į jo gimtinę, ir tvarkė piliavietę. Ta vieta D. Mazurkevičiui paliko gilų įspūdį, nes suvokė istorinę jos svarbą – juk čia trijų valdovų Gediminaičių kartų ištakos.
Visose Lietuvoje esančiose „Emsi“ degalinėse, degalų įpylimo kolonėlių ekranuose matomos Žalgirio mūšio inscenizacijos nuotraukos su D. Mazurkevičiaus – Vytauto Didžiojo – atvaizdu yra lyg patriotinis raginimas, kad turime didžiuotis būdami lietuviai kovotojai.
Donatas sako, kad jį vilioja ir piligrimystė – joje atranda daug prasmių ir daug sužino. Ne vien todėl, kad yra tikintis žmogus. Dvasinę piligrimystę jis derina su pasaulio, istorinių, kultūrinių ir gamtos objektų lankymu, bendravimu su naujai sutiktais žmonėmis. „Teko dalyvauti aštuoniose piligriminėse kelionėse ir patirtys kiekvienoje jų neišdildomos. Dalyvaujame ekumeninėse mišiose, lankome kraštą, taip jį pažįstam, sutinkame tautiečių, Sakartvele teko skaityti Šventąjį Raštą rusų kalba, nes pamiršome lietuviškas knygas. Į šias keliones dažniausiai leidžiuosi su Kauno įgulos bažnyčios kariškių kolektyvu. Esu aplankęs Austriją, Prancūziją, Vatikaną, Latviją, Sakartvelą, Armėniją ir Maltą. Šv. Jokūbo keliu dar nėjau, bet tai – ateityje. Labai mėgstu keliauti po savo kraštą, domina kaimyninės šalys.“
Ar daug skaito? „Labai mėgstu skaityti, bet norėčiau daugiau. Daug laiko praleidžiu važiuodamas (kasdien beveik 3 valandas), dirbdamas tėviškės sodyboje. Dirbant išsivalo siela, fizinis darbas reikalingas. Man labai svarbus prisilietimas prie žemės. Knygas skaitau rečiau, nes dirbant tenka skaityti daug istorinės medžiagos, naujienų. Nuo rašytinių šaltinių neatitrūkstu.“ Komunikacijos dovaną turintis karininkas tikina, kad ji – galinga jėga, ja tiesiami tiltai tarp žmonių ir tautų. „Man atrodo, kad esu tolerantiškas. Pasiekiau tokią būseną, kai manau, jog nėra pasaulyje nuodėmės, kurios nebūtų galima atleisti. Anksčiau šiuo klausimu buvau kategoriškesnis, bet su metais tobulėju. Kai nukerti kaltinimo pančius, palieki ramybėje, atleidi, pats geriau pasijunti.“
Vyras džiaugiasi prisidėjęs prie pavasarį netoli jo tėviškės, istorinėje Kirsnuvos žemėje, vykusios Sūduvos archeologinės ekspedicijos. Čia buvo atliekami moksliniai tiriamieji darbai, vėliau bus patiestas vamzdis, kuriuo iš Lenkijos į Lietuvą tekės dujos. „Nutarus per Kirsnuvos žemę tiesti tarptautinę dujotiekio magistralę, atsivėrė ilgai lauktos, bet netikėtos perspektyvos moksliškai ir plačiai ištirti jotvingių paveldą. Pirmiausia gyvenvietes ir sodybas, nes jotvingių genties teritorijoje esantis paveldas kol kas beveik netyrinėtas. Po archeologinių kasinėjimų seks tyrimai ir išvados. Jų labai laukiame, jau aišku, kad tiriamų vietovių Lazdijų savivaldybėje Būdviečio seniūnijoje pirminiai duomenys rodo čia buvus jotvingių gyvenvietes IX a. viduryje.“
Donatas dalyvavo Vyčių rinktinės žygyje, skirtame Lietuvos didžiajam etmonui, Vilniaus vaivadai, Žemaičių seniūnui, garsių mūšių su švedais, maskvėnais ir turkais karvedžiui, švietimo ir kultūros veikėjui Jonui Karoliui Chodkevičiui atminti, jojant žemaitukais nuo Kražių iki Kretingos, bei karinėje komandiruotėje į Ukrainą, pagerbiant J. K. Chodkevičių jo mirties ir pergalės vietoje Chotyno pilyje bei prie jo kapo vietos (kapas šiuo metu nežinomas) Ostrogo mieste.
Tarsi apibendrindamas savo veiklą ir gyvenimo būdą, majoras ryžtingai patvirtina: „Juk kiekviename iš mūsų glūdi vytis!“
