Sonata, labai gerai pažįsti Vilnių ir žinai visas gražiausias jo vietas. Žinai, kokioje gatvėje ir kokiame name vyko gražiausios puotos ir svarbiausi įvykiai. Ką eidama Vilniaus gatvėmis pastebi šiandien, žvelgdama per mados prizmę?
Mano kaip istorikės vaizduotę, nukeliančią į XIX amžiaus Vilniaus pokylius, ypač sužadino trys skaitytos knygos: poetės, dramaturgės Gabrielės Giunterytės-Puzinienės (1815–1869) atsiminimų knyga „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose“, Jofefo Franko (1771–1842) knyga „Atsiminimai apie Vilnių“ ir Sofijos Tyzenhauzaitės (1790–1878) „Reminiscencijos apie imperatorių Aleksandrą I ir apie imperatorių Napoleoną I“. Būtent tose knygose detaliai aprašoma, kaip damos ruošiasi pokyliams, kaip segamos gyvos gėlės į plaukus, karietomis parsivežamos (arba užsisakoma, kad keliaujantys asmenys parvežtų) naujausias madas atitinkančios suknelės iš Prancūzijos ir ypač svarbios garderobo dalys – skrybėlaitės bei pirštinės. Švara buvo be galo svarbu, todėl net su paprastomis balto muslino suknelėmis damos atrodė ir jautėsi gražiai. Papuošalai taip pat turėjo savo paskirtį: priklausomai nuo to, kur ir koks priėmimas vyko, buvo pasirenkami ir atitinkami papuošalai. Tyrinėdama miestą labai daug remiuosi istoriniais šaltiniais, prisiminimais, nes tai dar ne iki galo atrasta medžiaga. Daug vertingų prisiminimų lenkų kalba, į lietuvių daug kas dar neišversta.
Ištrauka iš J. Franko knygos „Atsiminimai apie Vilnių“ ir S. Tyzenhauzaitės „Reminiscencijų apie imperatorių Aleksandrą I ir apie imperatorių Napoleoną I“:
„Dėl menkiausio menkniekio kildavo nesulaikomo juoko protrūkiai. Nuostabioji jaunystė! Paskui teko pasirūpinti tualetais; juokingiausia, kad mano pirmoji kambarinė, labai supykusi, jog išvykstu iš Vilniaus, įdėjo man tik būtiniausius drabužius, – tai labai nuliūdino namų moteris, nes jos visos mane mylėjo ir stebėjosi dėl tokio nerūpestingumo. Norėdamos mane papuošti, jos iki akinamo baltumo išskalbė mano paprastutę balto kartūno suknelę su siuvinėto muslino apvadais à la Mathilde; šviežiai skintos gėlės į mano tankias juodas kasas, vainikuojančias kaktą, devyniolika metų – to gana! Mano draugės irgi vilkėjo baltai, bet tai buvo muslinas, gazas ir t. t., tualetai, siūti Varšuvoje. Tiesą sakant (praėjo daugybė metų ir mano vargšių draugių nebėra tarp gyvųjų), joms nereikėjo puoštis labiau nei man.“
Kaip manai, ko šiuolaikinis mados pasaulis gali pasisemti iš praeities?
Manau, dauguma mados istorijos detalių šiandien atsikartoja ir atranda naujų modifikacijų houte couture kolekcijose. Ant podiumų matome korsetus, perukus, įvairiausių formų dekoltė, paryškintą liemenį ir platėjančią apatinę garderobo dalį, sudarytą iš daugybės sluoksnių. Atgimsta tiek XVI–XIX amžiai, tiek art deco.
Neseniai žiūrėjau visiškai artistiškumu užbūrusį „Dior“ mados namų 2021 m. pavasario kolekcijos pristatymą. Kolekcija, sukurta besiremiant Italo Calvino romanu „The Castle of Crossed Destinies“, magiškai perteikia istorinį laikotarpį ir nuostabu, kai to meto mados elementai atsikartoja net dabar. Taigi, manau, kad tai, kas buvo praeityje, visada grįžta, tačiau labiausiai norėčiau, kad būtų gaivinamas (tiksliau – labiau vertinamas) pasiruošimas išeiti į teatrą, saloną, koncertą, miestą, sekmadienio pusryčių. Pasiruošimo ritualai turi savo mistiką, eigą ir padeda pajusti renginio nuotaiką, o pačiam renginiui suteikia didesnio iškilmingumo ir net didingumo.
Kiek laiko ir dėmesio pati skiri šiems ritualams, ruošdamasi kur nors išeiti? Į ką labiausiai atkreipi dėmesį rinkdamasi aprangą?
Mano spinta ypač minimalistinė. Kai prieš dvejus metus mažiausiai dukrelei Anai sukako metai ir mano figūra vėl tapo įprasta, drabužių spintoje įvedžiau taisyklę, kad kiekvieną kartą ją pravėrusi turėsiu kuo apsirengti. Negano to, su tais drabužiais jausiuosi geriausia ir gražiausia. Taip ir įvyko: viskas mane spintoje džiugina. Dėl šios priežasties neužtrunku, galvodama, ką apsirengti.
Taip pat manau, kad griežtai neskirstau drabužių pagal progas: su ta pačia kokteiline lietuvių kūrėjų „Undress“ suknele galiu pasirodyti iškilmingame priėmime, ant elektrinio paspirtuko, riedėdama į pasimatymą su vyru, arba savo namuose, pakvietusi draugus vakarienės. Taip yra buvę.
Pasiruošimas išeiti man apima ir intelektinį pasiruošimą. Pavyzdžiui, prieš eidama į Adomo Mickevičiaus muziejų, perskaitau kokį neskaitytą jo eilėraštį, keliaudama į Kėdainius, skaitau Česlovo Milošo poeziją arba „Isos slėnį“, eidama į spektaklį, stengsiuosi perskaityti literatūrinį kūrinį, jeigu jis tokiu paremtas. Žinoma, norėčiau turėti laiko, klausydamasi klasikinės muzikos ir diskutuodama su geriausiomis bičiulėmis, nuo pat pietų ruoštis į koncertą.
Ar galėtumei kurį nors savo stiliaus elementą įvardyti kaip asmeninį stiliaus parašą?
Klasikinio stiliaus kelnės aukštu liemeniu, platėjančios ties klubais (paslepia pilvą, išryškina liemenį) ir klasikiniai mėlyni marškiniai (šiems jaučiu priklausomybę). Tai yra ta apranga, kuri manęs nevaržo ir leidžia jaustis savimi tiek dirbant, tiek smėlio dėžėje su mergaitėmis, tiek keliaujant po Lietuvą. Ateityje norėčiau drąsiau žaisti su spalvomis ir aksesuarais. Turbūt jau 10 metų žaviuosi Miroslava Duma, kuri renkasi klasikines formas, bet drąsiai ir sėkmingai žaidžia su spalvomis.
Papildydama atsakymą dar noriu pridėti, kad žaviuosi Ryčio Zemkausko įžvalgomis. Paprašytas išvardinti geriausių filmų trejetuką, jis tai padaro atsakydamas, kad šiandien paminėti filmai nebūtinai tie patys bus ir rytoj ar po savaitės. Lygiai taip pat su drabužiais, kuriuos esu pamėgusi šiandien: noriu keistis ir tobulėti, netgi nuolat to siekiu tiek vidumi, tiek išore. Tobulėjimas man yra nuostabus dalykas ir gyvenimo variklis.
Kaip manai, kodėl geriausiai jautiesi dėvėdama klasikinio stiliaus drabužius? Galbūt tai kaip nors siejasi su atsakingu vartojimu?
Klasikinius drabužius derinu įvairiose situacijose, o tai leidžia neišplėsti savo spintos, vartoti atsakingiau ir mažiau. Prisipažinsiu, kad esu sudėtinga pirkėja, nes beveik nepasiduodu emocijoms ir du kartus pamatuoju prieš pirkdama. Net jeigu drabužis itin patinka, jį dažniau įsigiju kitą, o ne tą pačią dieną. Tiesiog nenoriu tapti pasimetusia vartotoja, kuriai aplinka diktuoja spintos turinį. Noriu valdyti tiek spintą, tiek išvaizdą.
Taip pat klasikinių drabužių pasirinkimas yra būdas toms charakterio savybėms išreikšti, kurių aplinkiniai iš pradžių nemato. Ne sykį man yra sakę, jog atrodau pernelyg šviesi, švelni, gera, mergaitiška, tik po to – moteriška. Klasikiniai drabužiai yra mano būdas kitoms charakterio savybėms perteikti – toms, kurias pažįsta tik su manimi dirbantys asmenys. Man svarbi struktūra, disciplina, užsispyrimas ir savęs bei savo vertybių gynimas. Drabužis tikrai kuria nuotaiką ir vienaip jautiesi su chalatu, o kitaip su mėgstamiausiu švarku.
Ar galėtum daugiau papasakoti, kaip tavo savijautą formuoja drabužiai? Kokių savybių tau suteikia skirtingo stiliaus apranga?
Drabužiai yra dalis transformacijos, kurią kasdien atliekame atsidarę spintą. Kas rytą nusprendžiame ne tik tai, kokius drabužius vilksimės, bet ir kokias savybes norime pabrėžti: žaismingumą, atsipalaidavimą, tvirtumą, pasitikėjimą, o gal norėsime būti mažiau pastebimi. Tais rytais, kai neišsimiegu, stinga pasitikėjimo arba laukia svarbi konsultacija dėl prekės ženklo, – tai, ko man trūksta, papildomai galiu susikurti rinkdamasi garderobą. Mada yra nuostabus žaidimas, padedantis pažinti ir atskleisti asmenybę. Aš jaučiu, kad esu tik to kelio pradžioje ir gilinimasis į mados istoriją neabejotinai padėjo suprasti, jog drabužis yra ne tik drabužis.
Žvelgdami į mados istoriją matome, kad garderobas glaudžiai susijęs su tam tikrų dalykų įgalinimu. Štai kad ir moterų teisė dėvėti kelnes. XX a. pradžioje dominavo aukštos susegtos apykaklės, suveržtas liemuo, ilgos užsagstomos rankovės, S formos siluetas, išgaunamas po sijonu nešiojant specialias pagalvėles, ilga apatinė drabužio dalis. Tačiau keitėsi socialiniai visuomenės įpročiai, moterys norėjo užsiimti veikla, kuria užsiimdavo tik vyrai, o sijonai tam trukdė. 1850 m. moterų teisių aktyvistė Amelia Bloomer išpopuliarino plačias, apsmukusias, iki kelių dėvimas kelnes bloomer, taip pavadintas pagal jos pavardę. Moterys su jomis pagaliau galėjo važinėti dviračiais, nes šių stipinai neįtraukdavo suknelės. Tai tik nedidelis faktas iš mados istorijos, bet visa ji kupina įrodymų, jog drabužiai daro vienokią ar kitokią įtaką. Žinoma, nesakau, kad šiandien patogiai jaustis ir požiūrį apie save formuoti moteris įgalina tik kelnės ar kostiumas, suknelės – lygiai taip pat.
Kaip, tavo nuomone, moteris išlaisvina suknelės?
Sunku suskaičiuoti, kiek transformacijų patyrė suknelės. Pokyčiai, kuriuos dabar galbūt analizuojame kaip estetinę drabužio kaitą, atsirasdavo ne šiaip sau, o būdavo nulemti socialinių visuomenės (aristokratijos, nes jos sluoksniuose atsirado ir plito mados naujovės) pokyčių. Pateiksiu pavyzdį, kuris šiandien pasirodys kiek groteskiškas, bet vienu metu tai buvo suprantama kaip aristokračių moterų galia. XVII a. išpopuliarėjo po sijonu dėvimi lankai, labai išplėtę apatinę sijonų dalį. XVIII a. pr. šiems lankams dėl lengvumo ir lankstumo pradėti naudoti banginių ūsai (mados revoliucija), tad sijonų apimtis dar labiau padidėjo. Jie tapo ovalo formos, o vieno šono ilgis galėjo siekti apie metrą! Aristokratės pokyliuose užėmė daug vietos, traukdavo dėmesį ir juo mėgaudavosi, nevengdavo surengti dėmesį prikaustančių pasirodymų (pavyzdžiui, alpdamos), tačiau dėl suknelės dydžio galėdavo arti neprisileisti kitų. Dar daugiau: su tokia suknele jos galėdavo praeiti tik pro dvivėres duris, o tai reikšdavo, kad kilmingos damos lankosi tik ten, kur yra tokios durys.
Taigi, viena vertus, suknelę galime sieti su suvaržymais, tačiau tuo metu šis drabužis buvo aristokračių moterų galia. Šiandien jau daug dizainerių kalba apie moteris išlaisvinančias sukneles. Žaviuosi Victorios Beckham, Stellos McCartney suknelėmis, nes didelė dalis jų kuriamų suknelių man telpa į žodžius pasitikėjimas, patogumas, išlaisvinimas. Kai pamatau nuotraukose savo suknele apsirengusią V. Beckham, galvoju, kokia ji savimi pasitikinti. Suknelė gali prisidėti prie moters transformacijos.
