„Mano darbai dažniausiai yra susiję su vietos specifika. Kai sakau „vieta“, turiu omenyje ne tik, pavyzdžiui, labai gražų lauką ar mišką, bet ir žmones, kurie rūpinasi ta aplinka, joje gyvena. Gyventojai visada suteikia tam tikrai vietai veidą“, – sako R. Magro, kol kas neišduodamas jokių detalių apie būsimus pasirodymus.
Interviu su cirko menininku R. Magro – tai kelionė į šiuolaikinio cirko pasaulį, kuriame nėra klounų ar gyvūnų, bet gausu išmonės, vaizduotės ir kuriame menai maišosi tarpusavyje tarsi salotose.
„Atkreipiu dėmesį: ne prancūziško tipo salotose, kuriose visi ingredientai bendroje lėkštėje guli atskirai, bet salotose su majonezu – kai nepastebi, kur baigiasi viena ir prasideda kita“, – juokauja menininkas.
Esate cirko artistas. Tradicinis cirko įvaizdis – klounai, akrobatai, drambliai, bet suprantu, kad šiuolaikinis cirkas – visai kas kita. Kas?
Jūs teisi iš dalies – aš esu menininkas, dirbantis cirke, bet jau nebelipu ant scenos, tad esu ne cirko artistas, o režisierius. Baigiau Nacionalinę cirko mokyklą Paryžiuje, dirbau cirko trupėse ir pats įkūriau savo kompaniją. Taigi, galima sakyti, kad nuėjau tą tradicinį kelią, įgijau įvairios darbo cirke patirties, išmanau cirko techniką ir žodyną.
Taip, žmonės dažnai mano: aš žinau, kas yra cirkas, tai – palapinė, triukai su gyvūnais, o kartais sako: cirkas – tai „Makdonaldo“ klounai. Skirtumas tarp šiuolaikinio ir tradicinio cirko yra kaip tarp šiuolaikinio ir klasikinio šokio. Šiuolaikinis šokis yra kitoks, bet jame atsiranda klasikinio šokio elementų. Cirkas pasikeitė po 1972-ųjų, kai Paryžiuje atsirado pirmoji profesionali cirko mokykla ir prasidėjo nauja, cirko demokratizacijos, era. Iki tol cirkas būdavo išskirtinai šeimos verslas – trupė priklausydavo šeimai, tad visi nariai būdavo susiję giminystės ryšiais. Šiandien visame pasaulyje veikia gal 60–70 cirko mokyklų, net 16-oje universitetų dėstomas šiuolaikinio cirko menas.
Šiuolaikinis cirkas yra daug atviresnis kitiems menams – čia yra ir šiuolaikinio šokio, ir teatro, ir plastinių menų. Cirke tarp tų skirtingų menų nėra aiškios ribos, negali tiksliai pasakyti, kur baigiasi viena ir prasideda kita. Viskas dera tarpusavyje kaip salotose, tik ne prancūziško tipo salotose, kur gali pasakyti: aha, čia arbūzas, čia feta, o čia – salotos lapas, bet salotose su majonezu, kai skoniai susimaišo.
Kita vertus, tai, kas nesikeičia, yra judesio dinamika. Salto visada išliks salto.
Kalbate apie salto, tad akivaizdu, jog cirko artistams reikalingas geras fizinis pasirengimas. Tačiau daugelis jūsų projektų įtraukia neprofesionalus. Štai ir Kaune dirbate su bendruomenėmis. Kaip tai veikia?
Iš pradžių, žinoma, būna sunku, nes žmonės nėra įpratę daryti tokių dalykų, kokius scenoje atlieka cirko artistai. Tačiau dirbdami kartu su trupe žmonės atsiskleidžia. Jie tyrinėja savo santykį su baime: pradžioje kažko atlikti negali, nes bijo, bet treniruodamiesi bijo vis mažiau. Man tai matyti labai gražu, nes tikiu: jei vis mažiau bijai atlikdamas akrobatinį triuką, tai ir gyvenime bijai vis mažiau.
Kitas svarbus dalykas – cirke labai daug dirbama su vaizduote: žongliruodamas švytinčiais objektais sukuri rato iliuziją ir panašiai. Cirke realybė tampa metafora, elementarūs dalykai transformuojasi ir tikrovė visiškai pasikeičia.
Be to, man kuriant pasirodymus, labai svarbi tam tikros vietos specifika. Turiu omenyje ne tik gražaus lauko, pievos ar miško pasirinkimą, bet ir žmones, kurie tą vietą prižiūri, joje gyvena. Būtent dėl to, kurdamas pasirodymus specifinėse vietose, stengiuosi į juos įtraukti ir ten gyvenančius žmones.
Labai įdomu tai, ką kalbėjote apie baimės įveikimą.
Būti cirko artistu reiškia nuolatos bandyti ribas. Dažniausiai – tarp laisvės ir trapumo, laikinumo. Turi tris kamuolius ir tik dvi rankas – kaip su tuo susitvarkai? Arba: kitas žmogus stovi ant vienos tavo rankos, o antrąja tu remiesi į grindis, stovėdamas žemyn galva. Kiek toje situacijoje trapumo – ji gali tuoj pat subyrėti!
Jei teatro aktoriaus paprašysi atsisėsti ant kėdės, jis atsisės, kaip yra įprasta, – gal ant krašto, gal kiek toliau. Jei tą patį atlikti paprašysi akrobato, jis peršoks per kėdės atlošą, atliks salto ir tada atsisės. Cirke visada bandai ribas ir kaskart mėgini nueiti šiek tiek toliau. Toks yra mano darbo metodas.
Be to, cirke niekada nesi vienas – visada santykyje su partneriu, kuriuo gali būti ir daiktas. Kai akrobatinius triukus atlieka pora, partneris yra kitas akrobatas, o kai triukus atlieki vienas, tavo partneriu gali būti grindys, kitas objektas, kuriuo manipuliuoji.
Gal galite šiek tiek daugiau papasakoti apie būsimus pasirodymus Kauno rajone? Žinau, kad veiksmas vyks miške, naktį...
O, tai jūs žinote daugiau nei aš! Iš tiesų, kol kas turime tik preliminarias gaires, su dalyviais susitinkame virtualiai (štai ir dabar už penkiolikos minučių laukia susitikimas per „Zoom“ platformą). Dėl pandemijos situacija nuolatos kinta – kai kuriose šalyse egzistuoja komendanto valanda, kitur negalima suburti minios ir panašiai. Matote – kalba ir vėl pasisuka apie ribas ir jų tikrinimą.
Veiksmas (nesu tikras, kaip tiksliau pavadinti mūsų pasirodymus) vyks Mastaičiuose, Neveronyse ir Bubiuose. Struktūra ta pati, bet miškai tose vietose skirtingi, kaip ir juose gyvenantys žmonės – jie turi skirtingus gebėjimus, jų bendravimo dinamika skirtinga. Žinoma, per „Zoom“ judesių neparepetuosi (na, bent jau man neišeina), tad kol kas mes kalbamės apie skirtingus pasirodymo elementus – tekstą, muziką, o susitikę gyvai sudėsime viską į bendrą pasirodymo mozaiką, kuri kiekvienoje vietoje bus unikali.
Kartu su manimi dirba profesionalų komanda – pianistas, aktorius, akrobatai, choreografas.
Kaip atsitiko, kad pradėjote rengti pasirodymus Lietuvoje?
Maždaug prieš septynerius metus dalyvavau festivalyje Vilniuje „Menų spaustuvėje“, kur susipažinau su Lietuvos šokio informacijos centro vadove Gintare Masteikaite. Ji – nuostabi asmenybė, iš karto radome bendrą kalbą. Kai atvykau kitą kartą, mane supažindino su projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ direktore Virginija Vitkiene. Jai papasakojau apie festivalį, kurį jau daugelį metų rengiu gimtajame savo kaimelyje Italijos šiaurėje. Ten nuolatos gyvena vos 114 gyventojų, o į festivalį atvyksta per 200 menininkų – kartu sukuriame nepaprastų dalykų. Su bendruomenėmis pasirodymus kuriu ir kitose pasaulio vietose. Man tai nepaprastai patinka.
Kaune esu surengęs pasirodymą balkonuose – man rodos, tai buvo šiuolaikinio cirko festivalio „Cirkuliacija“ programos dalis, o prieš porą metų Linksmakalnyje sukūrėme nuostabų projektą „Radijo angelai“. Iki pat šios dienos Linksmakalnio gyventojai mane prisimena – vis sulaukiu žinučių socialiniuose tinkluose. Turėjome ir daugiau planų, bet dėl pandemijos jie, deja, nebuvo įgyvendinti. Šis projektas – jau trečias Kaune, kai bandome parodyti meną ir kultūrą tose vietose, kur paprastai apie juos negalvojama.
Su bendruomenėmis dirbate ne tik Lietuvoje. Ką manote apie lietuvius, kiek lengvai jie įsitraukia į tokius netipinius užsiėmimus?
Lietuviai yra fantastiški. Pradžioje, žinoma, žmonės elgiasi atsargiai, sunkiai supranta prastą mano anglų kalbą, patys nedaug kalba angliškai. Bet, kai tik supranta, ką čia kartu kuriame, kai suvokia to svarbą, kai prisiliečia prie poezijos ir vaizduotės, jie pasikeičia neatpažįstamai! Man labai patinka ta transformacija.
Juk viduje talpiname ne vieną gyvenimą, atliekame ne vieną darbinį ar socialinį vaidmenį. Nesame vien tėvas ar advokatas, mama ar mokytoja – mumyse gyvena daug žmonių. Galbūt vienas iš gražiausių dalykų, kurie vyksta mūsų pasirodymų metu, yra tai, kad tie vidiniai pasauliai gali atsiskleisti. Kai žmonės nebebijo, jie parodo slaptąsias savo puses – kai kurie yra puikūs aktoriai, šokėjai, dainininkai.
Galbūt kiti žmonės, kurdami naujus projektus, galvoja apie pastatus, automobilių statymo aikšteles ar prekybos centrus. Mano tikslas – statyti tiltus tarp žmonių, kurti naujus ryšius. Tai tampa įmanoma dėl tos transformacijos, apie kurią kalbėjau: žmonės pradeda matyti vieni kitus kitaip nei anksčiau. Man tai yra fantastiškas potyris.
Kartais sakoma, kad lietuviai yra panašūs į italus – tokie pat ūmūs, karštakošiai. Gal kažką panašaus pastebėjote?
Man labai patinka Lietuvoje, net ieškojau buto, kad galėčiau čia apsigyventi. Bet kad lietuviai būtų panašūs į italus?.. Nežinau. Man kaip tik atrodo, kad čia randu tai, ko man trūksta bendraujant su italais. Jums būdingas paprastumas, solidarumas, vienų bendrystė su kitais. Tai – labai svarbu. Gali būti, kad šie dalykai yra susiję su jūsų patirtais išgyvenimais.
Kita vertus, jūs esate ir labai tikslūs, smulkmeniški, visa širdimi atsiduodate darbui. Matau tai, nes dirbu įvairiose šalyse, man reikia koordinuoti daugelio žmonių veiklą, ir Lietuvoje dėl to niekada nekyla problemų – dirbate labai efektyviai, galėtumėte būti pavyzdžiu likusiai Europai.
