K. Černiausko darbų paroda „Išverstas šventumas“ bus atidaryta rytoj, spalio 2 dieną, šeštadienį, 19 kvadratinių metrų meno ir emocijų erdvėje, galerijoje „8 akys ir ausys“.
Savo parodą „Išverstas šventumas“ skiriate vienodai tiems, kurie myli religiją ir kurie jos nekenčia. Gal paaiškintumėte, kuo vieni skiriasi nuo kitų?
Myli ir nekenčia – stiprūs žodžiai. Labiau jie kalba apie kraštutinumus. Manau, dauguma lietuvių – kažkur per vidurį, nors esu sutikęs ir kraštutinės nuomonės žmonių. Svarbiausias tokių žmonių – ir mylinčių, ir nekenčiančių – bruožas tas, kad jie nemato vidurio. Vieniems religija kalta dėl viso pasaulyje vykstančio blogo, o kiti būtent religijai dėkoja dėl viso, kas yra gera.
Mano paveikslai – itin dviprasmiški. Labai smalsu, ar žiūrovai pamatys juose tik vieną pusę, o gal – tik kitą, arba įžvelgs abi. Šis smalsumas ir išjudino norą kreiptis į tuos, kurie religiją myli ir kurie jos nekenčia. O dar galbūt paklibinti viduriuką, kurio nepastebi.
Išsiaiškinkime svarbiausią dalyką, ar esi tikintis žmogus?
Ne.
Bet tikėti juk galima daug kuo? Įvairiomis absoliuto formomis, reinkarnacija, pagaliau – žmogumi.
Mano nuomone, tikėjimas kaip reiškinys yra loginių paaiškinimų ir žinojimo nereikalaujanti būsena. Jeigu tiki, juk – iš vidaus, o ne dėl to, kad kažkas tave įtikino. Tikėjimas yra jausmas, todėl žmogus arba jį turi, arba ne.
Aš, pavyzdžiui, galėčiau pasakyti, kad tikiu likimu, tačiau man tai nėra jausmas. Labiau – savita likimo koncepcija, kurioje nerasi nei paslapties, nei mistikos. Net nežinau, ar galėčiau tai įvardyti savo tikėjimu. Jeigu kam nors pavyktų paneigti mano teoriją, aš esu pasiryžęs keisti savo nuomonę apie likimą. Tikinčio žmogaus juk neįtikinsi.
Galiu numanyti, kad reinkarnacija ir į ją panašūs dalykai egzistuoja, galbūt taip ir yra, tačiau numanymas nesuteikia užtikrintumo, vadinasi, galiu lengvai to numanymo atsisakyti, taigi pavadinti to tikėjimu niekaip negaliu. Ir kai nėra iš vidaus sklindančio tikrumo, vadinasi, netikiu.
Klausdama apie tikėjimą žmogumi, jūs tikriausiai norite svarstyti apie tai, kad Dievo netikintis žmogus, matyt, tiki jo priešingybe, tai yra žmogumi ir jo pajėgumais. Vienok, manau, kad kosmosas yra begalinis ir mes, žmonės, jame nieko nereiškiame, kaip ir niekas nieko nereiškia, – šitaip įsivaizduoju objektyvią universalią tiesą. Tačiau, jei kalbėsime subjektyviai, žvelgdami žmogaus akimis, perfrazuojant Arthurą Schopenhauerį: „Žvaigždės neegzistuotų, jeigu jų niekas nematytų.“
Drąsiai prisipažįsti, kad netikėdamas Dievo lendi į krikščionybę. Iš kur toks įžūlumas?!
Krikščionybė naudinga ne tik tikintiesiems. Ir visai nevadinčiau to įžūlumu, nes krikščionybė yra susijusi su mumis visais, net ir ateistais. Joje egzistuoja kultūrinis / istorinis sluoksnis – aplinka, kurioje užaugome, senesnių kartų palikimas, mūsų menas, mūsų mąstymo ir matymo modelis. Taip pat – krikščioniška moralė, tai, kaip mes elgiamės, filosofinis sluoksnis, kuris mums aiškina žmogaus gyvenimo prasmę, socialinis sluoksnis, mūsų bendruomenė. Visame tame dalyvauja net ir visiškai netikintis žmogus.
Kūrėjui dažnai iškyla tikėjimo, vilties klausimas. Turbūt kiekvienas iš mūsų turime savo dangų ir savo pragarą...
Sakyčiau, kad ne kūrėjui, o tiesiog žmogui iškyla tikėjimo, vilties klausimas. Taip, kiekvienas turime ir dangų, ir pragarą, tik kiekvienam jie – skirtingi.
Išganymą prilygini nušvitimui. Kaip manai, kokį kelią iki to reikia nueiti? Ar tik nuodėmę pažinęs žmogus gali patirti tikrąjį nušvitimą?
Jei kalbame apie nuodėmę, kokią aš ją įsivaizduoju, kiekvienas mūsų ją turime nuo pradžių, vos tik gimę. To neišvengsi, todėl krikščionybėje ji ir vadinama prigimtine. Nuodėmės aš nesupaprastinčiau. Tai nėra tiesiog darymas bloga ar Dievo įsakymų nesilaikymas. Tai, kas yra gera, ir tai, kas yra bloga, per daug reliatyvu. Nuodėmę aš suprantu kaip norą, troškimą gyventi. O gyvename mes, stengdamiesi patenkinti savuosius norus, šokinėjame nuo vieno noro prie kito. Pradžioje – būtiniausi: maistas ir pastogė. Kai juos patenkiname, randasi kiti, norime dar daugiau: darbo, pinigų, sekso, pramogų, įvairių daiktų, draugysčių... Netgi milijardieriai nenustoja norėti. Štai neseniai vienas reperis nusipirko planetą, kad ir kaip absurdiškai tai skambėtų. Mes norime, norime, norime. Jeigu savo norus sugebame patenkinti greitai ir lengvai, gali būti, kad jaučiame šiokį tokį pasitenkinimą gyvenimu. Jeigu tai vyksta lėtai ir sunkiai, skundžiamės stygiumi ir kančia.
Kad ir kaip mums sektųsi tenkinti savo norus, esame nuo jų priklausomi. Priklausomi nuo noro gyventi, į kurį sukrinta visi kiti norai. Ši priklausomybė iš mūsų atima laisvę, pasaulį matome subjektyviai, per savo norų, emocijų prizmę. Tai, mano supratimu, yra gyvenimas nuodėmėje.
Išganymas – tai norų atsisakymas, sugebėjimas gyventi nieko netrokštant. Čia budistinė ir krikščioniškoji tradicija labai supanašėja. Nušvitimą patirti siekiantys indų atsiskyrėliai gyvena asketišką gyvenimą, kol galiausiai atsisako net maisto. Europoje žinome šimtus krikščionių šventųjų, kurių gyvenimai dažnai buvo grįsti žemiškų dalykų atsisakymu. Vienuolynų principas, nors ir nepalyginamai švelnesnis negu asketiški šventųjų gyvenimai, irgi paremtas askeze bei atsisakymu. Europoje panyrama į maldą ir kontempliaciją, Azijoje – į meditaciją, išties didelio skirtumo nematau, nes tikslas yra tas pats – išsilaisvinti iš norų, pamatyti nesudrumstą savo ego pasaulio vaizdą, objektyvią realybę. Paradoksalu, tačiau nustoti norėti gyventi reiškia mirtį. Ar ne todėl Azijoje randama vienuolių, prieš šimtus metų atsisėdusių į meditacijos pozą, mumijų, o krikščionybė išganymą vaizduoja kaip paėmimą į Dangų. Nušvitimas ir išganymas man yra sinonimai, nes abu reiškia tą patį – nugalėti gyvenimą.
Kaip ir daugelis mūsų, tu irgi gyveni moderniame pasaulyje. Sakai, kad modernybė kuo toliau, tuo labiau nuo mūsų tolina objektyvią realybę. Kokia realybė šiandien supa tave?
Nemanau, kad kada nors buvo laikas, kai žmonės matė objektyvią realybę. Platono olos alegorija mums tai įrodo. Bet nuo pat modernybės pradžios, tarkime, kad ji – industrinė revoliucija, mes vis labiau ir labiau grimztame į iliuzijų pasaulį. Įgautas pagreitis. Labiausiai jį iliustruoja socialiniai tinklai, iš kurių labai greitai gauname neįtikėtiną informacijos kiekį. Toji informacija – fragmentiška, momentinė, dažnai netgi neteisinga, mes į ją nesigiliname, tik permetame akimis. Mes tampame nebejautrūs, mūsų nebejaudina rimtos vakarykštės dienos problemos. Rodos, kitaip ir neišeina, kai informacijos šitiek daug. Gyvename socialiniuose bei asmeniniuose burbuluose. Technologiškai esame išsivystę labiau nei emociškai. Viskas tampa subjektyvu, mums vis sunkiau rasti bendrą sutarimą, nes vis labiau vertiname asmeniškai.
Yra ir daugiau šiandienę realybę nusakančių bruožų, bet informacijos forma ir tempas, manau, yra esminiai ir daro didžiausią įtaką. Kaip sakė britų komikas Sacha Baronas Cohenas: „Tik pagalvokite, ką Josefas Goebbelsas būtų galėjęs padaryti su „Facebook“.“
Mano paveiksluose visa tai susiprastina į ryškiausius ir labiausiai akį rėžiančius spalvų derinius, į triukšmą. Kadangi gyvenu mieste, kelio darbų, statybų ir eismo garsai yra mano kasdienybė. Kartą, bestovint prie perėjos ir bežiūrint į žmones oranžinėmis liemenėmis, kurie pjaustė asfaltą, šovė mintis, jog šitas vaizdas ir garsas yra geriausia šiuolaikinės realybės iliustracija.
Kalbi apie tai, kad religiją reikia išversti į modernią kalbą. Kaip manai, kodėl krikščionybė taip tvirtai laikosi įsikibusi savo tiesų?
Išties nemanau, kad krikščionybė laikosi įsikabinusi savo tiesų. Fundamentalios tiesos, ant kurių pastatyta religija, egzistuoja, bet pati bažnyčia nuolat kinta. Sutinku, iš šalies gali pasirodyti, kad viskas keičiasi, o bažnyčia ne. Bet tai – netiesa, nes bažnyčia yra tikriausiai seniausia institucija pasaulyje. Kaip taip nutiko, kad ji egzistuoja jau 2000 metų, kai daugelis dalykų dingsta negrįžtamai? Manau, kaip tik dėl to, kad bažnyčia nuolat prisitaiko prie pasikeitimų pasaulyje. O kodėl mums atrodo, kad ji sustabarėjusi, stovinti vietoje? Nes pasikeitimai vyksta lėtai, tačiau jie vyksta. O kodėl vyksta lėtai? Nes bažnyčiai priklauso daugiau nei milijardas žmonių iš skirtingų pasaulio kampelių, skirtingų kultūrų, šnekančių skirtingomis kalbomis. Kad žmonės priimtų pasikeitimus, reikia laiko.
Štai, pradžioje buvo penkios evangelijos, galiausiai bažnyčia paliko tik keturias. Jėzus ikonografijoje buvo vaizduojamas kaip Romos imperatorius, kol galiausiai tapo barzdota, ilgaplauke, išblyškusia figūra, kurią esame įpratę matyti. Renesanso periodu religiniai herojai, net ir pats Kristus, Siksto koplyčioje tapyti nuogi ir raumeningi. Tik vėliau, vėl pasikeitus tvarkai, ant nuogų jų kūnų užtapytos draperijos ir figos lapai. Kontrreformacija pasauliui davė universitetų suklestėjimą, raštingumą, mokslą bei pasikeitimus visuomenėse. Jeigu bažnyčia tokia konservatyvi, kodėl barokinis menas toks perdėtai erotiškas? Štai dar vienas pavyzdys – Švč. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo idėja. Ar žinojote, kad šitokia dogma buvo įtvirtinta tik XIX amžiuje? Netgi Jėzaus mokymas ne visuomet buvo suprantamas kaip meilė. XIX amžius buvo konservatyvus, todėl ir bažnyčia sukonservatyvėjo. Per visą savo istoriją bažnyčia rengia sinodus ir reformas, be jų nebūtų išlikusi.
Prieš kelias dienas nustebino interviu su Kauno arkivyskupu. Jis pavartojo tą patį apibūdinimą „išversti į modernią kalbą“. Ir tai – tik dar vienas įrodymas, kad bažnyčia nestovi vietoje.
Kaip kilo mintis rinkti vaizdus su skulptūrėlėmis iš kaimo kapinaičių? Ką tie vaizdai jums kalba apie žmones? Apie Lietuvą?
Dažnai keliauju po Lietuvos provinciją. Beveik kiekvienas kaimas turi savo kapinaites, dažniausiai mažas, senas. Turistaujant po Lietuvą jos neišvengiamai tampa vienu iš lankytinų objektų šalia pavienių velnio akmenų ir senų medžių. Man kapines įdomu lankyti ne tik Europos didmiesčiuose, kur jos yra tapusios meno kūriniais, o ir kaimukuose, kur vienu žvilgsniu gali peržvelgti kaimo arba visos apylinkės istoriją, patyrinėti, kaip skiriasi kryžiukų stiliai. Aplink Vilnių dominuoja lenkiškas stilius, apie Prienus jau matyti tarpukario Kaunui būdingų bruožų, prie Pagėgių viskas vokiška. Renku visokią vizualią informaciją kelionėse, ne tik skulptūrėles. Tose kelionėse atkreipiau dėmesį į tai, kad Jėzuliai vienas nuo kito skiriasi – vienas naujas, kitas nupoliruotas, dar kitas – grubus. Vienas baltas, kitas juodas, kažkuriam trūksta rankos, kažkuriam kojos. Skulptūrėlių luošumas man tarsi iliustruoja šiandienės religijos padėtį.
Labai įspūdinga aptikti žydų kapines. Jų tiek pat daug kaip ir krikščionių, tačiau dažnos yra pamirštos, apleistos. Pats įspūdingiausias momentas, kurį prisimenu, laukė manęs netoli Salako miestelio Šiaurės Rytų Lietuvoje. Ėjome miško takeliu, buvo apsiniaukę, netikėtai prieš akis iškilo šimtai samanomis apaugusių, užmirštų antkapių. Susidūrimas su žydų kapinėmis visada būna liūdnas, nes antkapių tiek daug, o miesteliuose žydų tarsi nebūta, jie tiesiog išnykę. Būčiau ėmęs tapyti ir žydiškus motyvus, tačiau žydams tekstas yra šventas, jie nenaudoja žmogaus atvaizdo. Bet rekomenduoju, kurie dar nebandė, paskaityti Senąjį Testamentą. Jame Dievas yra pagiežingas, pavydus ir naikinantis, o tai reiškia, kad jis sukūrė žmogų pagal savo panašumą.
Jei galima, pacituosiu jus: „Jeigu iš tikrųjų siekčiau išganymo, matyt, nei tapyčiau, nei rašyčiau, nei gyvenčiau įprastą gyvenimą, todėl neapsimetinėsiu, kad šie nauji paveikslai yra tikri. Tai yra fake išganymas, fake šventumas ir tik glimpse’ai į Išganymo idėją.“ Ar manote, kad menamo gėrio idėja bus priimtina? Juk dabar ypač deklaruojame tikrų dalykų ilgesį.
Tikrų dalykų kaip ir nebeliko, na, gal ir liko, bet juos tapo itin sunku pasiekti. Postmodernusis laikas sukūrė labai realistinį, cinišką požiūrį į pasaulį, mene daug ironijos. Ironija yra smagu, tačiau kartais pagalvoju, kad šiuolaikiniai menininkai nebemoka kurti neironiškai. Šiuolaikinis menas nepripažįsta universalių tiesų, į jas jis žvelgia tik per ironijos prizmę. Tačiau išties trūksta tikrų dalykų, tikrų tiesų, tikro jausmo. Tad siūlau surežisuoti tai, ko mums trūksta, pasisemti visko, ko reikia, pakontempliuoti, apsimesti, kad visgi tiesa yra, romantizuoti, mistifikuoti ir suprasti, jog tai – reliatyvu, netikra, išlaikyti kritiškumą. Man atrodo, kad turime palaikyti tam tikrą balansą, kaip svirduliuojanti švytuoklė. Galima grįžti prie parodos dedikavimo mylintiesiems religiją ir jos nekenčiantiesiems, švytuoklei priartėjus prie vienos pusės ji apsisuka ir svyra iki kitos pusės, ir taip švytuoja. Mes, modernūs žmonės, turėtume naudotis visais sukauptais resursais.
Supratimas, kad gėris yra menamas, netrukdo juo naudotis. Kai viskas netikra, mes neturime kitos išeities.
Domitės filosofija, ar ji padeda kūrybai? Ir kiek minčių apie paveikslus gimsta žingsniuojant ilgus atstumus?
Dėl tapybos yra taip: išmoksti įvairių technikų, darai eksperimentus, atrandi, kas patinka, o kas ne, kas veikia, o kas ne. Šis kelias – gana trumpas, nes viskas jau išrasta, viskas pabandyta. O tada lieka darbas su turiniu, ir tai yra esmė, padaro tapybos darbą menu. Filosofija kūryboje man yra esminis įrankis. Būtent noras suprasti žmogų bei gyvenimą ir stumia į ją, kitaip ji būtų betikslis užsiėmimas.
Kai žygiuoju ilgus atstumus, o tai daryti labai mėgstu, minčių apie paveikslus kyla daug, tačiau, kad pakelčiau teptuką prie drobės, man reikia priežasties. Įspūdingų vaizdų mūsų gyvenime netrūksta, todėl neskubu ten perkelti kiekvieno gražaus motyvo.
Žingsniuodamas dažnai atsakau į įvairius, nuo seno kankinančius klausimus apie kūrybą ir ne tik. Tai procesas, kuriame ilgą laiką būni pats su savimi, niekas netrukdo, galva atsikrato nereikalingų dalykų, joje atlaisvėja vietos. Tada atsakymai, sprendimai tiesiog ateina ir kažkas netikėto susijungia tarpusavyje. Žingsniavimas tam labai padeda.
Kipro Černiausko paroda “Išverstas šventumas” nepriklausomoje eksperimentinėje erdvėje, bendruomenės klausykloje „8 akys ir ausys“ (Algirdo g. 38). Atidarymas - spalio 2 dieną, nuo 16 valandos. Paroda veiks iki spalio 24 dienos.
