Taip buvo ne visada. Panevėžyje užaugęs Danas, kaip ir visi kiti, studijavo, kūrė šeimą, verslą: prekiavo polimerais, alkoholiu, silikono gaminiais, po truputį keliavo po Europą, atostogauti skrido į Egiptą... Bet viena nurauta ir net pusmetį trukusi kelionė iš pagrindų pakeitė gyvenimo būdą ir poreikius. Iš pradžių darbus derinęs prie ilgų išvykų į atokiausius pasaulio kampelius, žengęs į Afrikos genčių kaimus, kurių iki Dano nelankė joks baltasis, jis ir pats nepajuto, kad visa veikla tapo susijusi tik su kelionėmis. Tad „Facebook“ paskyroje atsiradęs įrašas „full time traveller“ – „keliautojas visu etatu“ – yra tikriausia tiesa. Šiandien į prekybos verslą Danas grįžtų tik rimtai kam nors prispyrus, o į darbą biure eitų lyg į katorgą. Dabar jis gyvena kelionėmis ir (nebūtinai tiesiogiai) iš kelionių: rengia įvairius projektus, skaito pranešimus, rašo knygą apie Afriką ir planuoja organizuoti keliones kitiems – į šalis ir kraštus, kurie laikomi per daug egzotiškais, nesaugiais. Pats juos išvaikščiojęs, vyras gali patikinti ir parodyti, jog taip tikrai nėra.
Danai, ką jums duoda tas ištisinis judėjimas? Adrenalino poreikis toks didelis, kad negalite būti ramiai ir saugiai, o vis trenkiatės ten, kur, kaip išgirstame per žinias, vyksta konfliktai: į Libiją, Afganistaną, Sierą Leonę, Šiaurės Korėją, Centrinę Afrikos Respubliką..?
Daugelis žmonių nesėdi užsidarę namuose net gyvendami Vilniuje: eina į teatrą, parką – nori kuo daugiau pamatyti. Aš – taip pat. Tik neapsiriboju Lietuva. Tas noras kažką naujo patirti ir veda mane į priekį. Gal kažkam atrodau trenktas, o mano lankomos šalys – per daug pavojingos, bet tokios jos atrodo tiems, kurie sėdi namuose prie kompiuterio ir skaito žinias, jog ten kažkas baisaus nutiko. Išties pasaulis nėra toks blogas.
Dabar lankydamasis Afganistane pasiekiau Talibano tvirtove vadinamą Kandaharo miestą, to kitiems nerekomenduočiau, bet pats jaučiausi gana ramus, nes prieš kelionę buvau viską išstudijavęs, apsirengiau kaip vietinis, pasiauginau barzdą, užsidėjau tradicinę kepurę. Automobilį sustabdę kariai mane kalbindavo savo kalba. Pamatyti tas vietas norėjau dabar, nes, spėju, tuoj visą šalį kontroliuos talibai, o tada jau keliauti taps nebeįmanoma. Daug skraidžiau, nes miestuose gana saugu: nors nedidelių sprogimų tikrai pasigirsta, gyventojai prie jų pripratę, tai jiems kasdienybė. Sutinku, kad tiek keliaudamas atrodau labai drąsus, bet nieko nedarau aklai, numatau atsitraukimo kelius ir esu atsargus, nes noriu gyventi. Juk karas vyksta ir Ukrainoje, bet tai nereiškia, kad negalima po ją keliauti. Tą patį galima pasakyti apie turistų mėgstamus Filipinus ir daug kitų kraštų. Aš pats labiau už viską nenorėčiau pakliūti į karinį konfliktą, būti sužeistas, pagrobtas.
Yra pavojingų vietų, bet susirinkus informaciją galima susidaryti saugų maršrutą. Daug kur yra ir propagandos, konfliktuojančios šalys viena kitą bando pavaizduoti neigiamai. Juk kažkada Iranas buvo minimas kaip pavojinga šalis, o man iraniečiai yra nuoširdžiausių, draugiškiausių žmonių trejetuke pasaulio mastu. Sudanas, Afganistanas ir jų gyventojai – taip pat. Daug kas ten bijo keliauti, tad vietiniams tikrai būna smalsu pabendrauti su tuo atvykti išdrįsusiu užsieniečiu, kviečia jį į svečius, vaišina – stengiasi būti draugiški. Šiaurės Korėją apskritai pavadinčiau viena turistams saugiausių šalių. Taip, ten yra nutikusių baisių istorijų, bet jos – išimtis, ne taisyklė. Pats po šią šalį kažkada keliavau su penkių mėnesių dukra, nes ten tikrai saugu. Neseniai lydėjau ir turistų grupę.
Kada supratote, kad kelionės – jūsų gyvenimas?
Man turbūt dar nebuvo dvidešimties, kai nuskridau į Singapūrą ir sausuma grįžau namo. Šeštadienį varčiau spaudą ir radau straipsnį apie tai, kaip vienas vaikinas sausuma nuvažiavo iki Pekino. Pradėjau kalbinti bičiulį: važiuojam traukiniu ir mes? Pasitarėm, kad į vieną pusę skrendam, nes gal traukinyje bus nuobodu. Radome pigesnius lėktuvo bilietus į Tailandą, bet draugas paaiškino: „Girdėjau, kad Tailande yra nepraeinamų džiunglių, Kinijos per jas nepasieksim.“ Informacijos tais laikais visai neturėjom (juokiasi).
Lėktuvo bilietų į Singapūrą kaina pasirodė visai nebloga, nusipirkom ir išskridom, pagal planą grįžti reikėjo sausuma. Aš – visiškai nepasiruošęs, su vienais vasariniais bateliais ir Singapūre, kur buvo gal 35 laipsniai karščio, ir Mongolijoje, kur svilino –55. Nebuvo nei interneto, nei vertėjų ar žodynų. Kinijoje net nesuprasdavau, kuris pastatas viešbutis, nes juk niekas nerašė „Hotel“ ar „Hostel“, viskas – hieroglifais. Iki tol lazdelėmis valgęs nebuvau. Kelionė namo truko pusmetį, kai kur tekdavo skubėti, nes, pavyzdžiui, baigdavo galioti valstybių vizos. Tos kelionės patirtys nuo plynių, dykumų iki Honkongo, kurio transporto sistema atrodė nesuvokiamai sudėtinga, buvo tokios stiprios ir kontrastingos, kad grįžęs neberadau ramybės. Norėjau tik keliauti.
Taip sugalvojau, kad reikia į Indiją. Nedrįsau ten traukti vienas, tad padaviau skelbimą į „Lietuvos ryto“ laikraštį, mokėjau daugiau, kad uždėtų rėmelį – tada skelbimai geriau matomi. Parašiau, kad ieškau bendrakeleivio kelionei į Indiją. Jis atsirado – vienas iš Amerikos grįžęs vaikinas tris mėnesius galėjo keliauti drauge. Žmogus – nepažįstamas, mudviem buvo sudėtinga, tad nutariau: arba toliau keliauju vienas ir pamatau pasaulį, arba nesiryžtu ir sėdžiu namie. Grįžau po pusmečio Indijoje ir keliauju iki dabar. Nes pasaulis labai gražus!
Kelionėms reikia pinigų...
Visą savo gyvenimą daugiausia užsiėmiau prekyba. Net ir sėdėdamas ofise Lietuvoje nematydavau, kaip tos mano prekės atrodo. Nupirkdavau jas viename kampelyje, atplukdydavo konteineriai ar atveždavo vagonai į kitą pasaulio galą, parduodavau. Jei jau prekių nematai, kodėl reikia būti Vilniuje, o ne Honkonge? Planuodamas magistrantūros studijas universitete pasirinkau tarptautinį verslą, nes įsivaizdavau, jog daug keliausiu darbo reikalais. Prekybą polimeriniais produktais, alaus iš Kinijos importą pakeitė akcijos – net nebereikėjo biuro, buhalterės, tik „iPad“ ir interneto.
Pastarasis būdavo ne visur, bet taip susidėliodavau planą, kad retkarčiais galėčiau juo pasinaudoti, ir susitvarkydavau visus reikalus. Tada, kai pradėjau keliauti, dar nebuvo išmaniųjų telefonų, o ir interneto kavinės – tik kurortinėse vietovėse Tailande, Malaizijoje ar Singapūre. Mianmare ar Kinijoje internetas netgi buvo uždraustas – jokios žinutės išsiųsti neturėdavai galimybės. Tad ilgiau pabūti be ryšio tikrai pasitaikydavo.
Ir pamažu kelionės užėmė visą laiką ir tapo pragyvenimo šaltiniu?
Dar prieš kelerius metus apie tai negalvojau. Tiesiog norėjau turėti maksimalias galimybes keliauti, to siekiau ir vieną dieną supratau, kad nebedarau nieko kito. Dabar reklamuoju tam tikrus prekių ženklus, gimsta visokių idėjų, pavyzdžiui, susijusių su maistu, tam tikrų kelionėms tinkamų produktų gamyba, gyvenu iš įvairiausių projektų, pranešimų, bet viskas susiję tik su kelionėmis. Mokyklose, universitetuose pamokas ar paskaitas vedu neatlygintinai. Išties priklausau tai laimingųjų kategorijai, kurių hobis tapo pragyvenimo šaltiniu. Pripratau prie laisvės.
Bet laisvė nėra absoliuti – net porą savaičių derinome, kol pavyko susitikti, vis kažkur bėgote.
Bėgu dažniausiai tol, kol esu Lietuvoje – paprastai sugrįžtu, kai prisikaupia daugybė reikalų, kuriuos noriu susitvarkyti per kiek įmanoma trumpesnį laiką. Netrukus vėl išvažiuoju, grįžus reikės izoliuotis – prarasiu laiko, bet turiu darbų prie kompiuterio, tad laikas neprailgs.
Kuri iš begalės kelionių buvo įsimintiniausia?
Gyvenimą pakeitusi kelionė – pirmoji, o visos kitos... Tiesiog per jas daugiau sužinojau, labai daug patyriau. Gal viena įsimintiniausių buvo ta, kai keliavau per visą Afriką nuo šiaurinio jos taško – Egipto – iki Pietų Afrikos Respublikos. Mėgstu susigalvoti taisyklių, kad kelionę apsunkinčiau, nes kuo ji sudėtingesnė, tuo labiau įsiminena, tuo daugiau teikia pasitenkinimo. Kai lengva ir patogu – neįdomu. Man reikia iššūkių.
Tąsyk nutariau, kad per visą Afriką keliausiu be jokių skrydžių lėktuvais ir nesinuomodamas automobilio, net jei pakeliui pasitaikys pavojingų teritorijų, karo zonų, o jei šalis neišduoda turistams vizų, rasiu galimybę, kaip į ją patekti. Planas pavyko: užtrukau dešimt mėnesių, bet keliavau tik žemės transportu ir kaip vietinis. Dykuma, per kurią vietiniai traukia tik kupranugariais? Ropščiausi ant jo ir aš, kinkavau savaitę. Kitur visi važinėja dviračiais, jų stotyse išsirenka vairuotoją, pritaiso mantą, patys – ant galinės sėdynės. Ir aš tą dariau. Pačiam minti būtų patogiau, bet kaip dviratį paskui grąžinčiau? Dviračiai skurdžiose atokiose šalyse – krovininis transportas, kuriuo veža viską, ne tik žmones – ir malkas, ir anglis. Taip pakeliavęs pavargstu, bet juk lengva tik namuose ant fotelio sėdėti. Kartais, kai viską paskausdavo, apimdavo nuovargis, pasakydavau sau: „Danai, niekas tavęs čia varu nevarė, pats pasirinkai, tad nebūk suirzęs, kad penktą dieną nejudi iš kaimelio, nes jame nėra jokio transporto.“
Kokiomis ekstremaliausiomis sąlygomis teko nakvoti?
Kadangi Afrikoje daug laukinių žvėrių, esu nakvojęs ant molinių namukų stogų – vietiniai patys pasiūlydavo, taip saugiau. Ir po žvaigždėmis pasitiesus čiužinį, išsitraukus tinklelį nuo moskitų kur kas smagiau, nei lūšnelėje su trisdešimčia vietinių, nors jie tikrai būtų priėmę į vidų. Plaukdamas per jūras, miegojau senoviniuose mediniuose laiveliuose, Sudano dykumų lokandose – taip jie vadina tiesiog ant kopos stovinčias metalines lovas be jokios patalynės ar stogo. Ten atsidūriau be savo palapinės ar čiužinio, tad miegojau su rūbais tiesiog ant lovos spyruoklių. Kanadoje miegojau palapinėje, kai spaudė –20 laipsnių. Ten lankiausi rudenį, kai toks šaltis netikėtas... Apranga buvo tinkama, bet palapinė – vasarinė, kilimėlis taip pat, nebuvau pasiėmęs maisto gaminimo įrangos. Kalnuose žemė buvo tiek įšalusi, kad negalėdavau įkalti kuoliuko palapinei statyti, prispausdavau jos kraštus akmenimis, o šie tuoj pat prišaldavo. Miegojau su visais drabužiais įlindęs į miegmaišį, o rytą nuo garų ant palapinės lubų susidarydavo ledas. Trinkteli – nubyra. Norėjau atsikąsti obuolio – ledinis, vanduo – taip pat. Kitą naktį eidamas miegoti vandenį dėjau prie kūno į miegmaišį, batus, kurių sušalusių rytą negalėdavau apsiauti, palikdavau prie sukurto laužo. Beje, po Kanadą keliavau norėdamas išvysti grizlius, bet jie greičiausiai dėl netikėtai užklupusio šalčio sumigo. Pamačiau tik juodąsias meškas.
Egzotiškiausios naktys buvo Amazonėje, kur ilgą laiką keliavau tiesiog su kuprine. Net neturėjau palapinės – ją statytis būtų nesaugu dėl nuodingų gyvių, tad kaip ir vietiniai miegodavau hamake medyje. Žinoma, tiek vorai, tiek gyvatės galėtų pasiekti ir kabantį ant šakos. Iki dabar atsimenu tas naktis, kai visos džiunglės atgyja, juda, sklinda gausybė garsų, lyg mūsų jonvabaliai geltonai šviečia vabaliukai. Kažkokia fantastika! Kai užeidavo liūtys, jos būdavo tokios stiprios, kad nepadėdavo jokios turėtos apsaugos, sugadinau fotoaparatus, telefonus, „iPad“. Tokių šlapių dienų ir naktų buvo nedaug, su oru man sekėsi.
Iš Brazilijos džiunglių išlindau į Surinamą. Pagalvojau: artėja Naujieji, noriu juos sutikti labiau civilizuotoje vietoje, su žmonėmis. Šis sprendimas buvo labai geras, nes prabudau ten tik po dviejų parų, nesuprasdamas, kas darosi: tiesiog negalėjau išlipti iš lovos, jaučiausi lyg suparalyžiuotas, paeiti galėjau tik šonu. Laimė, ligoninė buvo visai šalia. Ten atliko tyrimus – pasirodo, susirgau čikungunija, kurią platina uodai. Dėl to sustingo sąnariai, juos labai skaudėjo. Paskaičiau internete, kad tuo metu šia liga susirgo vienuolika žmonių. Aš – dvyliktas visoje šalyje (šypsosi). Jokio gydymo nėra, pasiūlė tik vaistų nuo karščiavimo. Jų negėriau, pagalvojęs, kad pakilusi temperatūra greičiau sunaikins virusą. Taip ir nutiko – po keturių dienų jau keliavau toliau, nors dar stipriai skaudėjo sąnarius. Pasidomėjau, kad liekamieji reiškiniai po šio viruso būna ilgam, o nemažai vyresnio amžiaus žmonių nuo jo net miršta. Aš gana lengvai išsisukau ir – vienintelis geras dalykas – įgijau imunitetą.
Maliarija, jokios priežiūros, europiečiams neįprastos medicinos įstaigos – Afrikoje visa tai patyrėte. Išgąstis dėl sveikatos neprivertė pristabdyti arklių?
Nė karto. Paskutinį sykį maliarija susirgau pernai gruodį, lankydamasis surma gentyje Etiopijoje, šalia Pietų Sudano sienos. Labai prastai pasijutau ir pradėjau įtarinėti ligą, radau apšnerkštą medicinos punktą be elektros. Mane pamatę vietiniai ėmė šaukti „Kovid, kovid!“ Net ir tokiose vietose apie virusą buvo girdėję, tik, žinoma, niekaip nuo jo nesisaugojo. Mane priėmė įtartinai jaunas gydytojas, bandžiau klausti, kiek laiko ir kur mokėsi. „Buvo tokie trijų mėnesių kursai“, – paaiškino. Pamaniau: jei turės vaistų, bus gerai. „Maliarijos nėra, bet nustatėme šiltinę“, – išgirdau. Kai jau prasidėjo haliucinacijos, supratau, kad jos – ne dėl šiltinės, tikroji manoji diagnozė – maliarija. Pradėjau gerti su savimi turėtus vaistus, šiaip taip pasiekiau didesnę gyvenvietę, tada – dar didesnį miestelį, ten paguldė į ligoninę. Pasiūlė leidžiamus kiniškus vaistus nuo maliarijos, kurie pasaulyje nėra pripažinti, bet etiopai juos naudoja. Taip blogai jaučiausi, kad neberūpėjo, kur tie vaistai pagaminti. Suleido, o po devynių valandų jau palikau ligoninę, galvodamas, jog jei sveikata blogės, turiu nusikapstyti iki sostinės Adis Abebos, nors iki jos – dvi dienos visureigiu ir dar skrydis lėktuvu. Kad pakeliui susileisti vaistus galėčiau pats, iš venos neišsiėmiau kateterio. Adis Abeboje, pagulėjęs jau normalioje lovoje ir išsigydęs, nuėjau į kliniką pasidaryti tyrimų – taip, kraujas rodė, jog ką tik sirgau tropine maliarija. Tai – pavojingiausia maliarijos rūšis, bet aš visąlaik tokia ir tesergu. Tačiau tokie dalykai manęs nestabdo. Sutinku mokėti kainą – tų ligų pasekmes, bet liautis keliauti dėl to neketinu.
Beje, kartą, kai Kamerūne maliarijos man vėl nediagnozavo, dėl jos net buvau grįžęs į Lietuvą. Kai jau patekau į infekcinę ligoninę, gydytojai pradėjo į palatą vesti studentų grupes, buvau pristatomas kaip „įdomus egzempliorius“. Ėjo pas mane būsiemieji gydytojai su bloknotais, klausinėdami, kaip jaučiausi susirgęs ta ar kita liga (šypsosi). Visos egzotiškos mano ligos – dengė, maliarija, čikungunija – dėl uodų įsisiurbimų. Riziką galima sumažinti tinkleliais, purškikliais, bet juk visam laikui neprisipurkši. Galima gerti nuo maliarijos apsaugančius vaistus, bet tai – stipri chemija, ją vartoti rekomenduojama, jei keliauji kartą ir grįžti, o aš juk nuolat būnu ten, kur lengva užsikrėsti. Ištisai gerti tų vaistų negalėčiau. Šiaip aš skiepijuosi nuo visų įmanomų ligų, o nuo ko nėra skiepų, tuo ir susergu.
Pastaraisiais metais daug dėmesio skiriate Afrikos gentims, beldžiatės į tolimiausius kaimus su dovanomis – miltais, aliejumi ar ožiu, kad priimtų, leistų pagyventi. Seniai šio žemyno liga jus užvaldė?
Man pirmiausia labai patiko Pietryčių Azija: įdomu, geras maistas, palyginti su kitais regionais – nedidelės kainos, mėgau nardyti, – atrodė rojaus kampelis. Metams bėgant norėjosi daugiau iššūkių, pradėjau ieškoti turistų nenumindžiotų vietų, o beveik visos Pietryčių Azijos teritorijos smarkiai jų lankomos. Akys nukrypo į Afriką. Kai išsiruošiau į labiau laukinę, neturistinę Afriką, supratau, kad ten turėjau nuvažiuoti daug anksčiau. Iki tol man šis žemynas atrodė ganėtinai vienodas: gyvūnai, dykumos, savana. Bet iš esmės visos Afrikos šalys labai skirtingos, daugelyje regionų žmonės gyvena taip pat, kaip prieš tūkstančius metų. Vienos nuo kitų gentys skiriasi ne tik drabužiais, bet ir išvaizda, veido pjaustymu, skylių ausyse darymu, lėkščių lūpose nešiojimu, šukuosenomis, tatuiruotėmis, randų formomis. Kartais šimto kilometrų spinduliu gali sutikti dvidešimt skirtingų genčių. Ir tai – vienoje šalyje, viename regione. Žinoma, man nepatinka, kad tame žemyne žmonės gyvena labai skurdžiai, bet kaip keliautojui tai labai įdomu – jie dar išlaikę unikalumą, išskirtinumą, nes pasaulis labai vienodėja: visur dangoraižiai, makdonaldai, tokie patys automobiliai.
Nors keičiasi ir Afrika. Paprastai stengiuosi nevažiuoti į tas pačias vietas, bet dėl kokių nors priežasčių kartais tenka atsidurti net ir tuose pačiuose kaimeliuose ar gentyse, matyti anksčiau sutiktus žmones. Būna, po penkerių metų toje pačioje vietoje žiūriu – vis dar nuogi, bet jau su telefonais rankose. Iš kur gauna elektros? Ant molinės trobelės stogo – kiniška saulės baterija, kažkur už dešimties kilometrų mobiliojo ryšio stotis, tarp kaimų jau yra silpnas ryšys. Dar po dešimties metų atvažiuosiu – gal jau ir motociklais važinės, bus pastatyta degalinė.
Ar kas nors pasaulyje dar gali jus nustebinti? Dar ko nors esate neparagavęs?
Kai esu tiek matęs, nebepatiriu malonumo, kokį patirdavau tik pradėjęs keliauti. Kartais galvoju padaryti ilgesnę pertrauką, kad kelionių pasiilgčiau, bet niekaip neišeina. Per pandemiją Lietuvoje pasėdėjau kelis mėnesius ir vėl buvau kely. Kiekvienoje kelionėje stengiuosi dar surasti kažką naujo – naujų genčių, papročių, neragauto maisto. Afrikoje valgau viską, ką ir vietiniai, nes juk mėnesiams atsargų į kuprinę neprisidėsi, o parduotuvių nebūna šimtus kilometrų. Jie viską ima iš gamtos, džiunglėse nei pomidorų su agurkais, nei avių bandos neauginsi, laukiniai žvėrys jas kaipmat išpjautų. Valgiau pitonus, dygliakiaules, krokodilus, vikšrus. Neseniai Siera Leonėje, kur po ilgai užsitęsusio karo liko mažai laukinių žvėrių, norėjau statytis palapinę ant tokios upės kranto, kurioje daugybė begemotų. Klausiau vietinių, ar yra tikimybė, kad jie iki manęs ateis. Paaiškino, jog čia saugu, begemotai naktimis į sausumą lipa tik vienoje vietoje kitame krante, o paskui paklausė: „Ar esi valgęs begemoto mėsos?“ Nesitikėjau, kad jie valgomi. „Kaip skanu!“ – stebėjosi, kad dar neragavau.
Kai pradėjau keliauti, mane domino senovės civilizacijos, šventyklos Azijoje. Paskui atėjo gamtos laikas, po to – kalnai, povandeninis pasaulis, nardžiau, kur nuskendę laivai, lėktuvai, lįsdavau į uolas, ieškodavau retų vandens gyvūnų. Vėliau ėmiau domėtis gentimis, po to – kolekcionuoti neįprastus potyrius. Niekad nešokau nuo tilto su guma. Kuris tiltas aukščiausias pasaulyje? Pietų Afrikos Respublikoje – važiuoju! Dabar mano interesai apima viską: einu ir į žygius, ir į muziejus, kopiu į kalnus, neriu į gelmes. Kitas etapas, nujaučiu, bus retų paukščių stebėjimas.
Puikiai suvokiu, kad vieną rytą galiu suprasti, jog mano kelionės jau baigėsi. Tą gali lemti daugybė faktorių: sveikata, finansai, gyvenimo pokyčiai – tarkim, atsiras šeima, jos pagausėjimas. Gali ir noras dingti, jei pasijusiu visko persisotinęs. Gal nusėsiu dviejose vietose – Lietuvoje ir kur nors Azijoje. Gana sėsliai gyventi per dvi vietas būtų visai įdomu. Bet kol kas, man atrodo, nesustosiu.
Netrukus išvykstu į Libiją, joje – nuostabūs senoviniai turgūs, romėnų statiniai, mūšių vietos, bet šalis neįsileidžia turistų, o kuo sunkiau patekti, tuo man įdomiau. Šias unikalias patirtis vėliau bandysiu panaudoti organizuodamas keliones. Nors buvau sau prisiekęs, kad keliausiu vienas, draugai išsizyzė, jog juos nuvežčiau į Šiaurės Korėją. Pabandžiau – man patiko. Matyt, jau laikas pradėti dalytis tuo, ką sukaupiau.
