Rasa, tiek visokių užsiėmimų, vieni keičia kitus... Kas esate?
Mano tėvelis mirė, kai buvau 12 metų. Dvi dienas tos žinios nesupratau, nepriėmiau. Tik kai įėjau į šarvojimo salę, sėdėjau, žiūrėjau į tėtį, visu savo kūnu, visa esybe suvokiau, kad tik tiek šio gyvenimo mums ir duota – jis toks vienas, trapus ir per sekundę gali pasibaigti. Man buvo labai liūdna ir skaudu dėl tėčio, bet ta mintis stiprino.
Praėjo beveik 20 metų, o aš vis galvoju, kad gyventi turi būti įdomu. Jei viena veikla pasirodo nebeįdomi, imuosi kitos ir leidžiu sau keistis. Kaip mane įvardyti? Aš tiesiog kuriu. Turiu tėčio paveikslų, visa mano šeima – menininkai, dirba ciklais. Aš darau tą patį, tik prie visko bandau prijungti verslą. Man jis yra kūryba. Žurnalistės apibūdinimas netinka, nors vedžiau radijo laidą, patinka podkastai, esu baigusi žurnalų leidybos studijas. Mama nuo senų laikų prenumeruoja „Moterį“, turime šio leidinio kolekciją. Augau su „Moters“ žurnalu, tai buvo stiprus stimulas pasirinkti žurnalų leidybą. Patiko tas pasaulis, o leidybos srityje mokaisi ir verslo, ir kūrybos. Taigi ir bandau abu sujungti.
Kokia esate?
Vienoks mano fasadas – sudarau stiprios moters įspūdį, bet iš tiesų esu labai jautri. Tai lėmė vaikystės patirtys. Tėtis buvo tapytojas, mama turi galeriją. Jie kartu kūrė Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrių. Seneliai iš tėčio pusės, mano dėdė, sesuo Rūta (už mane vyresnė 13 metų), skulptorė, gyvena Paryžiuje. Visi garsūs menininkai.
Tėvai gyveno įdomiai, aš su tėčiu augau savivaldybės posėdžiuose, parodų atidarymuose – anksti atsidūriau suaugusiųjų pasaulyje. Deja, tėtis turėjo didelių problemų dėl alkoholio ir aš, mažas vaikas, visą laiką stengiausi būti puikia mergaite, nepadaryti daug bėdų, nes mačiau, kaip sunku mamai dėl tėčio priklausomybės. Iki šiol psichoterapeutui padedant kratausi geros mergaitės mentaliteto ir giliai įsišaknijusio noro viską padaryti idealiai, o ne tiesiog leisti sau būti. Klausiu savęs, kas iš tikro esu, o ne kas yra tam tikri identitetai, kuriuos pati užsiklijavau, norėdama saugumo, arba užklijavo kiti.
Bohemiškoje šeimoje vaikas turbūt patiria ir gražių dalykų – įdomių asmenybių pokalbių, meno kūrėjų susibūrimų, jų kūrybos vaisių aptarimų ir t. t.
Mane palikdavo pas savo draugus tapytojus po kelias valandas, kol mama nueidavo į polikliniką. Augau apsupta Lietuvos menininkų grietinėlės. Tėvams galiu tik padėkoti už tokią turiningą vaikystę.
O mokykla, kiemas, pajūrio horizontai? Klausydavotės, kaip naktimis girgžda laivų stiebai, rinkdavote po audrų į krantą išmestus daiktus, gintarus?
Oi, ne. Buvau beprotiškai maištingas vaikas, paauglystė prasidėjo tada, kai tėtis mirė. Buvau jo mergaitė, viską darydavome kartu. Klaipėdoje gyvenu jo studijoje, jis čia turėjo savo molbertą, aš – savo, tokį mažiuką, daug tapydavau, abu eidavome į žygius, dviračiais važiuodavome prie jūros. Buvome labai geri draugai, kol neprasidėdavo alkoholizmo etapai.
Kai jis mirė, mane pasiglemžė gedulas, praradimo skausmas, ėmiau maištauti. Lankiau paprastą rajono mokyklą, kur paradinės durys užrakinamos, o langų rankenos išsukinėtos, kad vaikai nepabėgtų. Keturiolikos metų pradėjome pirkti cigaretes, rūkyti, bėgti iš pamokų. Aš mokiausi prastai. Būdama devintoje klasėje sutikau vyresnį vaikiną, kartu bėgdavome iš pamokų, o kartą jis pasakė, kad neišlaikė lietuvių kalbos egzamino kalbėjimo įskaitos, nors tai juk – pats lengviausias dalykas. Mintyse jį nuteisiau, pagalvojau, visiškas durnius. Bet prisiminiau, kad jo pažymiai geresni už mano. Jame pamačiau save. Grįžau namo, jau buvo prasidėjusios vasaros atostogos, ir ėmiau mokytis visą tų metų kursą. Pasakiau sau, kad toje mokykloje prabūsiu dar metus, o po to išeisiu į gimnaziją. Tai buvo pirmas logiškas ir sąmoningas mano sprendimas.
Tą vasarą labai daug mokiausi, gerais pažymiais baigiau dar vienus mokslo metus, įstojau į gimnaziją, o ten viskas pasikeitė. Vilkėjau uniformą, gerai mokiausi, – aplinka daro milžinišką įtaką. Atsiskyriau nuo gyvenimo tame rajone, kur buvo daug skausmo. Mano bendraklasį tėvas mušdavo laidu, per fizinio lavinimo pamokas jam būdavo gėda nusimauti kelnes, kad niekas nepamatytų mėlynėmis ir žaidomis išmargintų kojų. Ten buvo daug sunkios vaikystės pavyzdžių. O gimnazijos vaikai šešiolikos metų į mokyklą atvažiuodavo savo mašinomis, atostogaudavo Meksikoje. Ne tik iš kito ekonominio pasaulio, o tiesiog nesužaloti vaikai. Aš rašiau eilėraščius, važinėjau į „Poezijos pavasario“ renginius. Buvau mokyklos parlamento narė, redagavau mokyklos laikraštį. Mokytojai buvo nuostabūs. Taip save išgelbėjau.
Ar lengvai radote savo kelią, pašaukimą?
Lankiau dailės mokyklą, man gerai sekėsi tapyti, bet po tėčio mirties tapo sunku per grafikos pamokas matyti dėstytoją – gerą tėčio draugą. Žaizda nebuvo užsivėrusi, tad dailę mečiau. Užtat patiko rašyti. Turiu tėčio dienoraščius, jis irgi mėgo rašyti. Mama skatino rinktis psichologiją, mokytojai siūlė pagalvoti apie teisę... Man visko buvo per daug: ką tik išlaikiau egzaminus ir jau turiu priimti rimtą sprendimą, kur pasukti. Visiems pamelavau, kad įstojau mokytis režisūros Londone. Mama angliškai nemoka, parodžiau jai draugų parašytą laišką ir padariau didžiausią savo gyvenime aferą – išskridau į Londoną esą režisūros studijuoti. Bet ten atsikvėpiau, gavau padavėjos darbą, man buvo taip gera. Pusmetį mamai tiesos nepasakiau, atrodė per baisu. Per Kalėdas nuvykome pas seserį į Paryžių ir prie stalo prisipažinau, kad nesimokau, dirbu padavėja. Kaip reikiant nustebinau, bet mama sureagavo gražiai, sakė, na, tu dabar jau suaugusi, sprendi pati.
Važinėdama dviračiu į darbą vis klausdavau savęs: „Tai ką nori daryti?“ Mačiau didelius kitų žmonių lūkesčius, nenorėjau jų nuvilti. Galvojau, gal stoti į teisę, tada visi labai džiaugtųsi... Vieną dieną pajutau, kad labai sunku įkvėpti. Kasdien vis labiau trūko oro, pradėjo skaudėti šoną, odą, pagaliau atsidūriau ligoninėje. Gydytojas pasakė, kad man – panikos priepuolis, jis nerašysiąs vaistų, bet turiu savęs paklausti, kodėl taip jaučiuosi. Išėjau į lauką, atsisėdau ant bordiūro ir supratau, kad stengiuosi įtikti visiems, bet nepaklausiu savęs, ko noriu pati. Įstojau į Londono menų universitetą, tai viena stipriausių Europos menų mokyklų. Pasirinkau leidybos specialybę – mokiausi ir žurnalistikos, ir verslo.
Londone dirbote literatūriniame žurnale „Toast Magazine“. Kaip susipažinote su šio leidinio redaktore Miranda York, tapote jos dešiniąja ranka?
Miranda nuostabi moteris, įdomiai rašo. Baigusi universitetą nenorėjau dirbti biure. Per naktį su drauge sukūrėme savo interneto svetainę, visiems pasakėme, kad kuriame turinį, visokius blogus, vlogus, dvejus metus dirbome, turėjome pusę milijono sekėjų, važinėjome po Europą, fotografuodavome, rašydavome, elektroninis mūsų žurnalas klestėjo. Taip susipažinau su daugybe žmonių. Lietuvoje manome, kad „viskas per pažįstamus“ – negatyvios reikšmės frazė, o išties tavo pažinčių ratas ir reputacija aukso vertės. Miranda tuo metu ieškojo pagalbininkės, o viena klientė, kuriai kūriau žurnalą ir turinį, rekomendavo mane. Mokydamasi antrame kurse lankiausi Modernaus meno muziejuje Londone, ten aptikau tą žurnalą ir pagalvojau, kad norėčiau jame dirbti. Praėjo treji metai, man paskambino redaktorė. Tai nebuvo atsitiktinumas: iki tol įdėta daug darbo, nesirinkau lengvo kelio, nelikau darbe, kuriame man gerai mokėjo. Yra posakis: kaip pasiklosi, taip išsimiegosi. Aš tą savo lovą klojau labai ilgai.
Rašėte ne apie maistą, o restoranų savininkų istorijas. Kas tuose pasakojimuose buvo netikėčiausia?
Tame žurnale nebuvo nė vieno recepto. Jo koncepcija – maistas kaip kultūros dalis žmones vienija. Dirbdama Londone rašydavau apie restoranus, keliaudavau į atidarytus naujus viešbučius, slidinėjimo trasas, tas vietas aprašydavau. Be to, man labai patiko maistas Londone, ir pati daug gaminau, eidavau į restoranus, bet labiausiai patikdavo maži rajono restoranai. Paprastai šiuos įkuria imigrantai. Tarkim, pakistaniečių šeima sukuria verslą, o kartu ir savo gyvenimą. Maistas unikalus, tai šeimos receptai. Savo pomėgį valgyti tokiuose restoranėliuose paverčiau darbu. Kiekvieną savaitę su fotografu keliaudavome po tokius restoranus ir kalbėdavomės su savininkais. Labiausiai įsiminė mažas indų restoranas: jo savininkas vakarais prie durų pasistatydavo kėdę, sutikdavo lankytojus, prisėsdavo prie jų staliukų, viskas buvo labai tikra. Man patiko žmonių nuoširdumas.
Daug ką dariau tame literatūriniame žurnale: buvau redaktorės asistentė, reikėjo redaguoti tekstus, susisiekti su garsiais virtuvės šefais dėl interviu... Smagi bendravimo su žmonėmis, kuriančiais maisto industriją, patirtis.
Skaičiau, kad Londone verslą įkūrėte per 10 minučių, o Lietuvoje susidūrėte su krūva kliūčių...
Londone jauniems žmonėms įregistruoti savo kompaniją lengva, o kaip visa tai veikia Lietuvoje, nesuprantu iki šiol. Grįžusi čia atsidariau Mokesčių inspekcijos svetainę internete, sėdėjau kavinukėje ir skaitydama kelintą kartą apsiverkiau iš nevilties, kad esu suaugusi moteris, o nieko nesuprantu. Vienas vaikinas prisėdo, klausia, kas yra. Sakau, nesuprantu, kaip veikia sistema. Jis ėmė juokis: „Ai, žinok, niekas nesupranta, samdo konsultantus.“ Absurdas.
Londone Jums puikiai sekėsi. Kodėl grįžote į Lietuvą?
Taip, man sėkėsi, dirbau mėgstamą darbą, bet ilgainiui važinėjant į biurą vidinis balsas ėmė kuždėti, kad reikia grįžti namo. Labai pasiilgau Lietuvos. Į Londoną atskridau aštuoniolikos, bėgdama nuo spaudimo ir nežinodama, ką noriu daryti, po šešerių metų jau dirbau redakcijose, bet pajutau, kad ten jau viską padariau. Grįžau kalėdinių atostogų, laukdama traukinio į Klaipėdą, užėjau į Vilniuje esantį Okupacijų ir laisvės kovų muziejų ir supratau, kad daugiau iš Lietuvos nebeišvažiuosiu. Pagalvojau, kad ir partizaninis karas vyko visai neseniai, žmonės herojiškai gynė laisvę, kuria naudojuosi. O ką darau Londone? Ten esu mažas varžtelis. Lietuva maža, bet lanksti, čia viskas greit keičiasi, noriu būti tų pokyčių dalimi. Mano darbai Londone prisidėjo prie Lietuvos – modernios valstybės – įvaizdžio propagavimo. Pamačiau daugiau prasmės dirbti Lietuvoje.
Dirbote „Žinių radijo“ laidų vedėja, rasdavote įdomių pašnekovų. Kodėl išėjote iš radijo?
Esu dėkinga už galimybę padirbėti radijuje. Dirbau veltui, po metų paprašiau visai nedidelio užmokesčio, bet negavau. Nutariau daryti savo tinklalaidę. Tuo metu Beata Tiškevič buvo pradėjusi laidą „Nebegėda“. Mes pasikalbėjome, papasakojau savo idėją, o kitą dieną atsidūriau studijoje.
Mano socialiniai ryšiai pradėjo stipriai augti, jau dvejus metus neberengiu „Nebegėdos“ laidų, bet kavinėje vis dar priena žmonių, už tas laidas nuperkančių kavos. Yra „Liūdnų slibinų“ daina apie tai, kad kiekviena pabaiga – ko nors naujo pradžia. Mes norime saugumo, bijome išeiti, paleisti, bet gyvenimas pilnas visko, tik kartais daug iš savęs atimame. Aš visą laiką primenu sau, kad man turi būti įdomu. „Žinių radijuje“ pasidarė nebeįdomu, nebepatirdavau kūrybinio jaudulio. Tas pats nutiko ir su „Nebegėdos“ laidomis. Atėjo laikas eiti toliau.
Ar vis dar leidžiate žurnalą „What Do People Do“ – apie darbą, bet, kaip pati sakote, ne apie netikras sėkmės istorijas? Esate įsitikinusi, kad sėkmė neaplanko iškart, vos tik ėmeisi kokios nors veiklos?
Sėkmės sąvoka išaukštinta. Esą, kai sulauksime sėkmės, būsime labai laimingi. Pati beprotiškai vaikiausi sėkmės koncepto, daug dėl to dirbau. Kai mano žurnalas atsirado Londone, Niujorke, Berlyne, viduje niekas nepasikeitė, neįsijungė laimės mygtukas. Sėdėdama ant savo kalno viršūnės supratau, kad labai mažai laiko praleidau su draugais, turėjau toksiškus asmeninius santykius su buvusiu mylimuoju, jaučiausi žiauriai vieniša, persidirbusi... Sustojau ir terapijos kabinete permąsčiau savo vertybes. Tada viskas pradėjo keistis, į mano gyvenimą atėjo nauja rami meilė, grįžo draugai. Po poros metų prasidėjęs karantinas išvis buvo dovana. Išvažiavau į Klaipėdą, su būsimu vyru netekome pajamų. Turėjome atsisakyti savo buto Žvėryne, viskas buvo atšaukta. Atsikraustėme į pajūrį, dažėme sienas, aš nedirbau. Linas pasiūlė greta žurnalo parengti nuotolinio mokymo kursą. Išaugo projektas „Ką darai, daryk gerai“. Pradėjome organizuoti internetinius kursus, jie tapo itin populiarūs.
Sėkmė nepadaro tavęs laimingo. Suteikia tam tikrą statusą visuomenėje, tavęs prašo interviu, bet kas iš to, kad per interviu papasakojai, kokia tu faina, o vakare sėdi viena? Kuo greičiau suprasime, kaip stipriai mums pamelavo augant, tuo greičiau pradėsime gyventi autentišką savo gyvenimą, kuriame patiems yra vietos būti savimi.
Esate pastebėjusi, kad Lietuvoje labai gajus kritikams būdingas mentalitetas, sarkazmas, o mažai palaikymo. Kuo remdamasi taip teigiate?
Mano patirtis dvilypė. Lyginu su Londonu, kur žmonės atvirai pasakoja apie savo idėjas, sako, pažįstu tą žmogų, tu turi su juo susitikti, jūs labai padėtumėte vienas kitam. Kai grįžau į Lietuvą, buvau labai drąsi, tikėjau savo idėjomis. Kai kuriems žmonėms tai buvo neįprasta, per drasu. Ypač vyresnieji norėjo nusodinti. Susitikau su vienos didelės leidyklos savininku, pasidalinau savo idėja, o jis tarė: „Eik dirbti ir nešvaistyk savo laiko. Ši idėja niekam tikusi.“ Gerai, kad jo nepaklausiau!
Bet Lietuvos žmonės per 7 metus labai pasikeitė, nemažai tautiečių grįžta, kuria šalį tokią, kokios nori patys.
LOGIN konferencijoje skaitėte pranešimą „Ko nori moterys versle“. Ir ko gi nori?
Visi mano projektai nišiniai. Žurnalas „What Do People Do“ yra nišinis užsienio šalyse, jį perka tam tikro visuomenės sluoksnio nariai. Užtat internetinių kursų platforma „Ką darai, daryk gerai“ pasiekia daugybę žmonių. Ji seniai praaugo mano laukines svajones turėti tikrą verslą. O pasiekiant tokią didelę visuomenės dalį, galima matyti pirkimo sprendimus atsikartojant. Buvo įdomu pažvelgti į visuomenę, ką ji perka. Pamatėme, kad mus skaito labai daug moterų, tad svarstėme, ar nereikėtų daugiau joms skirtų temų. Parengėme kursą apie motinystę, bet perkamumas buvo stebėtinai mažas. Išvykusi į Nidą pagalvojau: „O ko pati norėčiau, kokį turinį pirkčiau?“ Mane tuo metu domino investavimas į kriptovaliutą, investavimas apskritai, ypač į nekilnojamąjį verslą. Pirmą kartą užsidirbau nemažai pinigų iš savo verslo, svarsčiau, į ką logiška investuoti. Tad ir sukūrėme tokius kursus moterims.
Nuostabu, kad būtent kursus apie investavimą ir „Kaip rasti mylimą darbą“ pirko tūkstančiai moterų. Tapo aišku, kokie konceptai atgyvenę. Turime per 40 kursų ir seminarų, tuos kursus rašo ne teoretikai, o žmonės, kurie daug ką nuveikę, pasiekę. Tarkim, prašėme verslininkų, kad papasakotų apie savo patirtį, kaip pradėti verslą, kokia dabar rinka, ko reikia pirkėjams. Beje, versle visi kalba apie skaičius, bet nekalba apie emocinį išsekimą, įtampą, nerimą, kaip tai įveikti.
Rašote knygą. Apie ką?
Apie tai, kaip tapti savimi. Dažnai vakarais kur nors išvažiuoju ir rašau. Po truputį knyga įgauna formą, bet nėra išleidimo datos. Norėčiau, kad pasirodytų iki Kalėdų.
Daugelį rašyti skatina vienatvė. O Jus? Laukiate įkvėpimo ar pati imate mūzą už pakarpos?
Su Linu turime dvejus namus: vieni Vilniuje, kiti – Klaipėdoje. Aš per mėnesį pasidovanoju savaitę laiko Klaipėdoje, man to gyvybiškai reikia. Labai mėgstu būti viena. Bendraudama stipriai save dalinu, o atsigauti galiu tik būdama viena gamtoje. Mėgstu išeiti į mišką, prie jūros. Net kai lyja, kai bjaurus oras, einu, nes žinau, kad susirankiojusi parsinešiu gabaliukus savęs. O rašau rytais – kol neišrašau savo minčių, gerai jų nesuprantu.
Darbas radijuje dovanojo ypatingą susitikimą – su pašnekovu „YouTube“ turinio kūrėju Linu Marcišausku užsimezgė draugystė, gimė meilė, viešėdami Estijoje susižadėjote. Kuo šis žmogus patraukė?
Kartą su Beata Tiškevič sėdėjome mano namuose, pradėjome kalbėtis apie bernus. Beata žinojo, kad buvau nuėjusi į pasimatymą su vienu ir su kitu bernu, tad atsisuko į mane ir pasakė: „Rasa, tau bus sunku vyrą susirasti.“ Man jos žodžiai įstrigo. Ir aš, ir ji, ir kitos veiklesnės moterys nesame tradicinės. Man patinka dirbti, daug uždirbti, patinka karjera. Nežinau, kaip bus, kai tapsiu mama, bet nenorėčiau sustoti, ištrinti iš savo gyvenimo metų, kai auginsiu vaiką. Gal mano vyras galėtų tėvystės atostogų eiti? Yra vyrų, kuriems patinka apie tokius dalykus kalbėtis, bet jie ne visai nori eiti tėvystės atostogų, apsikeisti vaidmenimis. Mažai tokių, kurie nekonkuruoja su moterimi, nepraranda savo vyriškumo, kai nebėra pagrindiniai duonos atnešėjai į namus. Beata tai juokais pasakė man, bet tai tinka visoms mano amžiaus moterims. Turime perrašyti taisykles, kaip bus, ko iš mūsų tikimasi.
Liną sutikau jau po visų psichoterapijos seansų, buvau ką tik išsiskyrusi. Santykių griūtis stipriai sudaužė, supratau, kad sėdžiu prie didžiulės krūvos plytų. Ir galiu po truputį rinktis, kaip noriu save atkurti. Mano draugė Neringa Rekašiūtė gerai kalba apie dvi meiles: yra meilės pradas, pilnas geismo, viską griaunantis, labai stiprus, ir yra tikra meilė, rusenanti, švelni, kuri tavęs nežeidžia, o šildo. Anksčiau man patiko bernai, kuriems reikėdavo įtikti, kur buvo daug kovos. Ir aš išsigryninau ant paprasto popieriaus lapo, kaip kokia planuojanti vadybininkė, kokio žmogaus noriu. Netrukus susipažinau su Linu, gėriau su juo kavą ir pagalvojau: „Tu esi visi šie mano laukti dalykai.“ Man jį atsiuntė. Linas buvo ir logiškas sprendimas gerai susipažinus su savimi. Aš beprotiškai jį myliu, jis nuostabus, geras žmogus.
Meilės, kuri dužo, skilo, patirtis ištiko Londone?
Ne, Lietuvoje. Londone turėjau nuostabų vyrą, buvome arti santuokos, ilgai draugavome, tie santykiai buvo graži dovana. Kai nuvykstu į Londoną, susitinkame, Linas jį pažįsta. Tas įspūdingas vyras pardavė savo startuolį, užsidirbo daug pinigų, norėjo tuoktis, išsikelti į mažą gražų Anglijos miestuką, turėti namą ir vaikų, o aš nemačiau savo vaikų, augančių svetimoje šalyje. Norėjau, kad jie žinotų pasaką apie Elenytę, kokia lietuviškos mokyklos valgykla, kad turėtume tas pačias kultūrines šaknis. Kai tapau suaugusiu žmogumi, supratau, jog noriu, kad mano darbai būtų prasmingi Lietuvai, o vaikai perimtų mano šalies kultūrą.
Sudaužėte tam vyrui širdį, nes išvykote ir negrįžote?
Atostogavau Lietuvoje, jis taip pat čia atvyko. Pasitikau Vilniuje, nuėjome pavalgyti į piceriją „Jurgis ir drakonas“. Sakiau, žiūrėk, ši šeima geras pavyzdys, kad užsienietis gali Lietuvoje sukurti verslą, puoselėti gražią šeimą. Pabandom čia pagyventi, o tada matysim. Bet jis nenorėjo būti toli nuo savo tėvų. Mūsų išsiskyrimas buvo labai gražus. Nuskridau į Londoną susirinkti daiktų, išrinkau barą, į kurį niekada nėjome, kad nesugadinčiau jo mėgstamo bariuko, ir labai ilgai abu apsikabinę verkėm. Išėję pasukom į skirtingas puses. Jau turėjau lagaminėlį, pernakvojau pas draugus ir su Londonu atsisveikinau. Mums pasidarė nebe pakeliui.
Su Linu Fabijoniškėse įkūrėte identišką butą tam, koks matomas seriale „Černobylis“. Ar planuojate atnaujinti ekskursijas?
Linas mane įžemina, jis labai šeimyniškas, rūpestingas. Santykiuose esu stichija, ką nors sugalvoju, o jis padaro. Nors jis pats turi nuostabių idėjų, jo „YouTube“ kanalas „Linas dirba darbus“ šaunus. Man patinka, kad mūsų santykiai kaip nuotykis. Sėdėdami Lino senelio bute Fabijoniškėse, spontaniškai sumanėme, kad būtų šaunu tame bute padaryti viešbutį, ir po savaitės padarėm. Atvykdavo daug azijiečių, ten vyko N. Rekašiūtės fotografijos apie Visaginą paroda, per savaitgalį apsilankė daugiau nei tūkstantis žmonių. Bet karantinas šį projektą nusinešė.
Ką laikytumėte didžiausiu savo iššūkiu?
Mylėti. Labai mylėjau savo tėtį. Anksti jo netekau. Kai esi vaikas, nesupranti, kad priklausomybė yra stipriau už žmogų, tai – liga. Daug metų slapčia save kaltinau, kad kažko nepadariau. Gal galėjau tėčiui ką nors pasakyti, labiau jo paprašyti. Išgyventi gedulą teko pačiai, mokykloje psichologo nebuvo. Maniau, buvau nepakankamai gera dukra, kad tėtis norėtų gyventi, pamatyti mano išleistuves, mano vaikus, užaugusią mane. Man buvo sunku mylėti, nes jaučiausi netobula. Dabar man trisdešimt, mokausi mylėti save ir įsileisti meilę į savo širdį bei gyvenimą.
Kada, Rasa, Jūsų vestuvės?
Rugpjūčio 27 dieną. Tuoksimės senoje klėtyje, Molėtų miške. Ten Lino seneliai turėjo sodybą, liko didžiulė klėtis. Pakabinsim daug lempučių, kviesim draugus ir švęsime bohemiškas vestuves.
Keliais štrichais
„Mano pagrindinė yda – kardinalumas. Daug ką matau kaip juoda arba balta. Mokausi ramybės, matyti vidurį, neišsigąsti.“
„Esu priklausoma nuo nikotino. Nerūkau, bet saldžiausia silpnybė, kurią sau leidžiu per draugų vakarėlį, – cigaretė. Sunku atsispirti, bet norėčiau tai įveikti. Priklausomybę įgijau rajono mokykloje, jau daug metų nerūkau, bet gerai suprantu žmones, turinčius priklausomybių. Tai kiekvienos dienos kova.“
„Bijau mirties.“
„Atsipalaiduoju sportuodama ir gamindama maistą.“
„Kartais sau leidžiu kur nors išvažiuoti viena. Išvykstu jogos stovyklą, viena į Nidą.“
„Mane pravirkdo šuo, kurį prieš dvejus metus pasiėmiau iš prieglaudos. Kai tik pamatau, kad kas nors atsitinka šuniukams, labai susijaudinu.“
„Mane prajuokina draugas ir draugės.“
„Plaukimas man yra būdas nurimti. Kiekvieną rytą prausiuosi po lediniu dušu – tai lyg kibirą laimės užsipilti.“
„Meilė – kai jauti vidinę pilnatvę ir savęs neišsižadėdama gali kurti gyvenimą su kitu žmogumi; kai tau nereikia, kad jis tave padarytų laimingą, pati atsakai už savo laimę ir ja gali dalintis.“
„Tikiu visata.“
