Ką tik grįžote iš Venecijos. Ar spėjote atsikvėpti?
Dar nebuvo laiko. Nepakanka vien atidaryti paviljoną, reikia jį ir prižiūrėti. Lietuvos paviljonas išsyk sulaukė didelio meno gerbėjų dėmesio – per penkias dienas J. Urbono kosminėje instaliacijoje įsiamžino 900 žmonių, bet paviljonas technologiškai labai sudėtingas, todėl priežiūros iššūkių laukia dar nemažai.
Nespėjusi pailsėti po intensyvaus Lietuvos kultūros atašė darbo Italijoje, tapote „Rupert“ centro vadove, o netrukus prasidėjo koronaviruso pandemija, buvo paskelbtas karantinas. Kaip tai keitė Jūsų veiklos planus?
Dabar žodis planai yra tapęs tokiu, kaip čia pasakius... Grįžusi planavau nieko neveikti, apmąstyti, ką norėčiau daryti ateityje, bet įsivėliau į daug įvairių projektų, dirbau Architektų rūmuose, Jaunimo teatre, organizavau konferencijas, lyg norėčiau sau kažką įrodyti. „Rupert“ atsirado kaip galimybė sujungti savo veiklas, interesų laukus šiuolaikinio meno, architektūros, teatro, edukacijos srityse. Priėmiau šį iššūkį, o tai sutapo su paraiška dalyvauti Venecijos bienalėje. Netrukus paaiškėjo, kad konkursą laimėjome, taigi teko vadovauti ir „Rupert“, ir Lietuvos paviljono Venecijos architektūros bienalėje projektui.
Pandemija keliskart viską apvertė aukštyn kojomis. Tačiau žmonės sugeba prisitaikyti. Perėjome prie virtualaus bendravimo ir puiki tarptautinė mūsų komanda dvejus metus dirbo nuotoliniu būdu. Susitinkame ir gyvai – retai, bet dirbame intensyviai. Kita vertus, žmogiškas ryšys yra labai svarbus, ypač meno lauke, kai kalbame apie menininkus, rezidencijas, diskusijas ar kūrybinį procesą. Turėjome permąstyti veikimo būdus ir iki šiol apie juos mąstome, nes mūsų tikslas ne grįžti į ankstesnes „normas“, o judėti pirmyn ir ieškoti naujų kūrybos ir jos raiškos būdų. Tai labai sudėtingas, bet ir labai įdomus procesas.
Tarptautinės meno rezidencijos labai populiarios užsienyje. Kiek paraiškų sulaukiate per metus?
Pernai skelbėme konkursą pusmečiui ir nustebome, kad į dvidešimt vietų sulaukėme 500 paraiškų. Didelis konkursas, didelė atsakomybė atrinkti rezidentus. Dabar vėl paskelbėme kvietimą, sunku prognozuoti, kiek bus paraiškų, bet panašu, kad menininkų judėjimas aktyvėja. Tik pastebiu vieną skirtumą: jei anksčiau rezidencijos trumpėjo, tai dabar rezidavimo galimybes stengiamasi išnaudoti kuo ilgiau ir kuo produktyviau.
„Rupert“ – pasaulyje garsus, bet Lietuvoje per menkai žinomas centras. Ar turite planą, kaip šią instituciją padaryti prieinamesnę ir žinomesnę platesniam visuomenės ratui?
Nuolat apie tai diskutuojame su komandos nariais, jaučiame atsakomybę, juk mes iš dalies išlaikomi mokesčių mokėtojų („Rupert“ yra Lietuvos kultūros tarybos strateginį finansavimą gaunanti institucija). Šis centras nėra parodų erdvė, tai – kūrybinių procesų, eksperimentų ir mokymosi vieta. Menininkams siūlome bendradarbiauti su meno institucijomis ir bendruomenėmis regionuose, kad ne tik Vilniuje vyktų kūrybos procesas. Iš tiesų juk ne tik paroda, spektaklis ar kinas yra kultūra. Siekiame sudaryti sąlygas jauniems menininkams integruotis į tam tikrą lauką, suteikti įrankių kūrybai realizuoti, tie dalykai taip pat svarbūs, tik kur kas mažiau matomi ir jiems išsiskleisti reikia laiko.
Nuolatos tenka svarstyti apie savo komunikaciją ir ją keisti, suteikti galimybę žmonėms stebėti kūrybos procesus. Stengiamės, kad būtų paliesta kuo daugiau Lietuvai aktualių temų. Pernai čia vykdytos alternatyvios edukacinės programos tema apėmė tarpusavio priklausomybę ir rūpestį, šiemet – magiją ir ritualus. Be alternatyvių edukacinių programų „Rupert“ vykdo jau minėtą rezidencijų ir viešąją programas. Visos jos veikia integruotai, bet stengiamės pasiekti vis kitą auditoriją.
Kas yra alternatyvi edukacija?
Tai nėra formali ir akademinė edukacija, ji vyksta tarp studijų ir profesionaliosios kūrybos. Jauniems menininkams reikia tam tikrų įrankių, bendradarbiavimo, susipažinimo su lauku ir procesais, kad galėtų savarankiškai vykdyti menines praktikas, integruotis sudėtingame meno lauke. Į alternatyvios edukacijos programą jie ateina su konkrečiu projektu, dirba grupėje, o mes stengiamės suteikti ne tik teorinių, bet ir praktinių žinių. Man ypač patinka, kad ateina ne tik menininkai, bet ir žmonės iš kitų disciplinų, kitų laukų – iš politikos mokslų, filosofijos, – ir įgauna impulsų kurti ar užsiimti paralelinėmis veiklomis.
Teigiate, kad menas turi būti kokybiškas ir suprantamas visuomenei. Tačiau įvertinti meno kūrinio kokybę visuomenės nariams ne visada paprasta. Visų pirma, nėra aiškių meno kokybės kriterijų.
Tai vėlgi švietimo plačiąja prasme klausimas. Kad galėtum vertinti muziką, reikia turėti klausą, kad įvertintum dailės kūrinį, turi būti matęs jų daugiau ir mokėti perskaityti. Kad suprastum šiuolaikinio meno kūrinį, reikia suvokti kontekstą, kuriame menininkas dirba, ir kartais atsiriboti nuo estetinio vertinimo. Šiuolaikinis menas retai kada kalba apie estetiką. Dažnai atrodo, kad egzistuoja tam tikri gana uždari socialiniai burbulai, kuriuose gyvename, ir sunku nebanaliai paaiškinti žmogui iš šalies, apie ką kalba meno kūrinys. Tuomet ir atsiranda slenksčio baimė: atrodytų, būtų įdomu, bet peržengti muziejaus ar galerijos slenkstį tampa baugu, nes nieko ten nesuprasiu. Ne paslaptis, kad kartais patys slepiamės už žodžių ir nesugebame visko paaiškinti paprastai. Taip yra ne vien meno, bet ir kitose srityse. Juk viena, kai mokslininkas populiariai paaiškina sudėtingą temą, ir kas kita, kai vyksta diskusija tarp profesionalų.
Iš tiesų smagu rasti raktą į bet kurį žiūrovą, bet yra ir daug kitų sluoksnių: santykiai tarp menininkų, institucijų, idėjų ir t. t. Tai – daugiasluoksniai ir kompleksiški procesai, kurie man šiuo metu ypač įdomūs.
Kokios patirties įgijote būdama Lietuvos kultūros atašė Italijoje?
Tai – darbo didelėje mašinoje patirtis. Iki tol nebuvau dirbusi valstybinėje institucijoje. Reikia suvokti, kad kultūros atašė yra Kultūros ministerijos darbuotojas, o yra ir Užsienio reikalų ministerija, tarp jų egzistuoja tam tikri santykiai, hierarchija, užduotys, tęstinumas ir t. t. Įdomu tai patirti. Viskas vyksta aštriau, greičiau, turi suvokti didelius procesus ir reiškinius, greitai reaguoti, atitinkamai komunikuoti. Tampi žmogumi orkestru. Tai buvo ir bendra kultūrinė patirtis. Italija yra valstybė, kurioje egzistuoja tam tikri kodai, juos reikia išmokti skaityti. Tai yra konservatyvi senos kultūros šalis, reikia rasti būdą, kaip be kompleksų parodyti nedidelės mūsų šalies privalumus. Šios pareigos man padėjo pamatyti, kokio aukšto lygio menininkų turime, kiek pas mus gyvybės ir galimybių, kurių retas Italijos menininkas turi.
Tačiau ten stipri ir mecenavimo tradicija, gausus paveldas, šiais aspektais esame priešinguose poliuose. Buvo įdomu visa tai derinti, rasti, kuo mes italams įdomūs, kad galėtų vykti įvairūs bendradarbiavimo projektai. Man atrodė, kad svarbu sukurti sąlygas kultūros ir meno institucijoms bendradarbiauti, užmegzti bei palaikyti ilgalaikius ryšius.
Kita patirtis, jog Italijoje postai, pozicijos yra nuasmeninti. Tu dirbi ne kaip asmuo, o kaip kultūros atašė institucija, juridinis asmuo. Netgi šalies prezidentas yra ne vardas ir pavardė, o institucija. Kita vertus, asmeniniai ryšiai labai daug lemia ir tampa ypač svarbūs.
Į Italiją išvykote dirbti ant rankų laikydama šešių mėnesių kūdikį. Vyresnėliam sūnui dar nebuvo trejų. Ar lengvai Jūsų vyras Mindaugas atsisakė aktyvios karjeros ir pasiryžo svečioje šalyje auginti du sūnus?
Kai dabar pažvelgiu atgal, suprantu, kad turėjome progą pasidaryti savotišką pertrauką, perskirstyti prioritetus. Mano vyras netrukus įstojo į doktorantūrą ir būdamas Italijoje visą laiką mokėsi. Skraidydavo į Vilnių, netrukus ginsis disertaciją. Tai buvo didelis iššūkis. Gerai atsimenu momentą, kai pasakėme draugams, kad važiuosime į Italiją. Visi ėmė užjausti Mindaugą: „Kaip, tu sutikai, juk prižiūrėsi vaikus?“ „Palaukit, – sakiau, – jeigu susiklostytų priešinga situacija, užimti tam tikro posto važiuotų Mindaugas, aš jį lydėčiau su vaikais, visi džiaugtumėtės! Kaip smagu: saulė, jūra ir visa kita.“ Mudu supratome, kad tai yra labiau galimybė negu auka. Žinojome, kad po to vėl turėsime adaptuotis Lietuvoje, bet tai natūralu. Būnant diplomatu reikia suvokti, kad tai nėra vieno žmogaus darbas. Tu važiuoji su šeima ir ši savo buvimu ar nebuvimu tau padeda arba trukdo. Kartais tai auka, kartais – privalumas, o iš tiesų – tiesiog gyvenimas. Šis mano darbas, nors buvo tikrai sudėtingų momentų, mums daugiau davė negu atėmė. Be to, Italija – labai gera šalis vaikams auginti, jie gauna ypač daug dėmesio. Visa kultūra labiau orientuota į vaikus, jie yra visatos centras. Anksti tai patirti mažiesiems yra puiku. Iki šiol džiaugiamės, kad mūsų sūnūs turėjo galimybę augti tokioje terpėje, kur buvo patys svarbiausi, nuostabiausi, mieliausi. Lietuvos švietimo sistemoje to labai trūksta.
Įsiminė Jūsų žodžiai, kad nejučia šeimoje išauga italiukas... Vaikai greitai perima bendraamžių manieras?
Jie iki dabar ilgisi Italijos: kai ko nors paragauja, staiga prisimena, kaip ten būdavo, atgyja istorijos... Per karantiną mums nebepavyko išlaikyti ryšių su draugais iš Romos, o planavome kartu vykti į vasaros stovyklą. Bet vaikai tikrai puikiai perėmė manieras, gyvenimo būdą, išmoko kalbą, juk jiems tai buvo natūrali gyvenimo dalis.
Per tuos metus šeimoje išaugo du italiukai, o dabar bus labai įdomu, kokias manieras ir bendravimo būdus perims trečiasis, pasibelsiantis rugpjūtį.
Mama dirbo, o tėtis prižiūrėjo vaikus. Ir tai – Italijoje, kur moteris-mama yra suaugusi su madonos įvaizdžiu. Koks italių požiūris į vyrą, kuris rūpinasi vaikais?
Italai sakydavo, kad jis yra šventasis. Žinot, tas vaizdas, kai vyras viena ranka stumia vežimėlį, o į kitą įsikibęs mažylis, – labai mielas, gražus. Juo labiau kad abu mūsų vaikai žydraakiai šviesiaplaukiai. Jie buvo įpratę mojuoti visoms tetulėms, kurios aikčiodavo aplink.
Aš pati turėjau visas sąlygas dalyvauti vaikų gyvenime. Mes tiesiog visur važiuodavome ir eidavome kartu. Šeima buvo mūsų darbo ir gyvenimo dalis, italai vaikus labai gerai toleruoja. Regis, dabar, kai dirbame karantino sąlygomis, zuminame ar skaipiname, natūralu, kad ekrane pasirodo vaikai, o seniau Lietuvoje jie buvo tabu ir labai stengdavaisi, kad netrukdytų tiesioginiam tavo darbui. Italijoje vaikai nekėlė problemų, išskyrus oficialius susitikimus, tada reikėdavo, kad Mindaugas mane visiškai atstotų.
Mes labai daug patyrėme kartu. Kur kas daugiau pavargome, nei gyvendami sėsliai Lietuvoje, bet ir įspūdžių buvo neįkainojamų. Kitos italės mamos man sakydavo, kad Mindaugas joms pavyzdys, ir aš iki šiol tuo didžiuojuosi. Esu jam be galo dėkinga už partnerystę ne tik gyvenime ir šeimoje, bet ir visose veiklose, kuriose puikiai papildome vienas kitą ir galime veikti kaip komanda. Jis prodiusavo šių metų Venecijos bienalės paviljoną ir tai jau trečias jo įgyvendintas paviljonas, įskaitant „Saulę ir jūrą“, todėl dirbdama su Mindaugu visose situacijose jaučiuosi itin užtikrintai.
Ketverius metus stiprinote kultūros ir meno ryšius tarp Lietuvos ir Italijos. Kokiais darbais ypač didžiuojatės?
Viena sunkiausių parodų man buvo „Magma“ – apie moteris menininkes nuo septintojo dešimtmečio Italijos iki šių laikų Lietuvos, kuruota Laimos Kreivytės ir Benedettos Carpi de Resmini. Tris kartus Kultūros tarybai teikėme paraiškas, bet finansavimo negavome, o kai pagaliau surengėme parodą Lietuvoje, Nacionalinėje dailės galerijoje, pavyko gauti finansavimą ir realizuoti parodą „Palazzo Poli“ pastate, iš kurio teka žymusis Trevio fontanas. Paroda sulaukė didelio atgarsio. Atrodė, lyg ir banalu kalbėti apie moteris ir feminizmą, bet ši tema Italijoje aktuali, paroda ir labai stiprios mūsų menininkės iki šiol prisimenamos, katalogas gyvena savo gyvenimą ir iki šiol sulaukiu atsiliepimų. Rengdami parodą bendradarbiavome su Nacionaliniu grafikos institutu Italijoje. Vilniaus grafikos meno centro, galerijos „Kairė-dešinė“ vadovės važiavo į Italiją stažuotis, taip pat šeši grafikos studentai iš Vilniaus dailės akademijos gavo grafikos ir jos restauravimo kursą, pamenu, kaip juos šokiravo galimybė gyvai pasivaikščioti vadovėliuose. Man šis projektas svarbus dėl tokio daugialypio bendradarbiavimo ir tęstinumo.
Kaip italai vertina lietuvių meną?
Nemažai italų kuratorių aplankė Lietuvą pagal Lietuvos kultūros instituto rengiamą ekspertų vizitų programą – norėdavo įsitikinti, ar pageidautų su mumis bendradarbiauti, gyvai susipažinti su mūsų kūrėjais ir institucijomis. Antrą trečią vizito dieną jie palūždavo, sakydavo: „Gana bėgti. Susėdam ir dabar paaiškink, iš kur visa tai pas jus. Iš kur tokia kokybė, iš kur tokie jauni žmonės?“ Jie nustebdavo, ypač dirbdami su jaunais menininkais, kokio aukšto lygio talentai pas mus kuria, kiek čia visko vyksta, kaip viskas gaivališka. Atvirai sakydavo, kad mums pavydi, nes jie turi gerą klasikinį išsilavinimą, bet karjerą gali pradėti daryti tik sulaukę tam tikro amžiaus. Italijoje gajus nepotizmas, mažai šiuolaikinio meno, nes jaunimas retai turi progą kur nors pasireikšti anksčiau, nei sueis 40 ar 50 metų. Turbūt nebuvo nė vieno vizito, kad italų nestebintų mūsų kūrėjų energija. Pasaulio patirčių alkis turbūt yra mums būdingas variklis, nes italai visko turi, o mums dar reikia daug ką susikurti.
Ar išmokote gyventi itališkai? Ar tiesa, kad Italijoje lietuviui už savo vietą tenka kautis?
Negaliu lygintis su tais, kurie jauni atvyko studijuoti, arba su meilės emigrantais, nes jie turėjo pradėti nuo nulio. Ne tik lietuviams Italijoje, bet ir italams kartais labai sunku prasimušti, ypač tada, kai neturi užnugario, penkių tetų ar dėdžių, kurie galėtų tave užtarti. Mano – kultūros atašė – pozicija buvo privilegijuota. Turėjau statusą, o jis toje šalyje labai svarbus. Man kaip tik būdavo sunku susitaikyti su tuo, kaip buvau traktuojama vien dėl to, kad turėjau šį postą. Italus visada šokiruodavo mano amžius, o kai sužinodavo apie vaikus, ištikdavo šokas. Galios žaidimai Italijoje daug svarbesni nei pas mus. Kai esi iš mažos šalies ir atstovauji valstybei, esi lyg tas vienas lauke karys, kartais sunku įrodyti, kad kalbi rimtai ir neturi dešimties metų tam tikriems dalykams padaryti, kad tau reikia rasti būdų, kaip kai ką nuveikti čia ir dabar.
Su Mindaugu 2004 m. važiavome į Romą stažuotis. Atsimenu, kaip mums, studentams, buvo sunku rasti išsinuomoti butą. Su tokiomis pat biurokratinėmis kliūtimis susidūrėme ir 2015 m., bet dabar, susitikusi su buvusiu praktikos vadovu, pajutau visai kitokį požiūrį: regis, nepasikeičiau, o tapau pagarbos verta ambasados darbuotoja... Tai erzina, tačiau italai yra italai, diplomatines pozicijas jie laiko svarbiomis ir atitinkamai traktuoja.
Su Roma Jus sieja ir įdomūs močiutės Romanos bei mamos Romualdos, trumpiau vadinamos Roma, sutapimai...
Likimo žaidimai. Esu pavadinta senelio vardu, o va mama ir močiutė... Galvoju, gal ir ne veltui Roma mane pasišaukė.
Roma – senosios architektūros muziejus po atviru dangumi. Plėtėte ten savo akiratį ir kaip architektė?
Jaučiu nostalgiją Romai nuo pirmo apsilankymo. Puikiai suprantu, kad Roma neišsemiama. Nesu menotyrininkė ar meno istorikė, vaikštau po šį miestą žvelgdama gana neprofesionaliu žvilgsniu, bet suprantu, kad gilintis neužtektų gyvenimo. Romoje daugiausiai yra paveldo ir labai mažai šiuolaikinės architektūros. Kai po pirmo kurso vasarą keliavome po Europą ir pirmą kartą užsukome į Romą, supratome, kad visi tie klasikiniai orderiai, kurių proporcijas skaičiuodavome, yra čia pat po ranka, juos galima pačiupinėti. Tada buvo be galo sunku suvokti vadovėlio ir realybės santykį. Supranti, ką italai arba romiečiai turi nuo pat gimimo. Mane žavi, kad kai kurie jų sugeba visą gyvenimą išlaikyti skvarbų žvilgsnį ir smalsumą, žino vietos istoriją, moka rasti vis ką nors nauja.
Labai smagu ten grįžti, todėl pasidaviau Giedrės Jankevičiūtės kvietimui drauge parengti knygą „Devyni pasivaikščiojimai po Romą“, kurioje po miestą vaikštome su skirtingais, ją puikiai pažįstančiais specialistais.
Julijonas Urbonas vėl stebina meno gerbėjus. Jis pristatė kosminę programą – savitą mokslinę ir meninę dirbtinės planetos iš žmonių kūnų galimybių studiją. Įdomu, kad ši instaliacija – Lietuvos erdvės agentūra – įkurta bažnyčioje. Kaip kosminės kultūros simuliavimą Žemėje priima italai bei kitų šalių lankytojai?
Kol kas sunku vertinti, nes pandemija apribojo lankomumą.
Šis kūrinys nėra tiesioginė architektūros paroda, tai yra instaliacija – kosminė agentūra, turinti savo archyvą, vykdanti programą „Planeta iš žmonių“. Čia 3D skeneriu nuskenuojami žmonių kūnai keliauja į astrofizikinę simuliaciją, kurioje lipdoma hipotetinė planeta – architektūrinis kosminio mastelio darinys. Kad visa tai būtų paveiku, reikia pasakojimo. Kai tam tikru metu žiūrovai suvokia, kas vyksta, įvyksta sprogimas. Jau pastebėjome, kad italus traukia ne tik kosminės erdvės agentūra, bet ir jos erdvė, Šv. Marijos, Atstumtųjų Globėjos bažnyčia, kuri iki šiol buvo uždaryta. Man ypač patiko tai, kad žiūrovai ieško santykio tarp erdvės ir instaliacijos. Nors atrodo, kad šie poliai sunkiai suderinami, vis dėlto jie estetiškai bei funkcionaliai dera tarpusavyje ir tampa savotišku site-specific projektu. Bažnyčios dekoras intelektualiai ir poetiškai papildo specialiai šiai erdvei architektų Onos Lozuraitytės ir Petro Išoros kurtą instaliacijos struktūrą, detalės kalbasi tarpusavyje. Kalbame apie kosmosą ir matome tapytas lubas – dangaus skliautą bei religinius siužetus. Italai domisi bažnyčia, tyrinėja altorius, kartu ir nusiskenuoja, o užsienio svečiams įdomesnė pati instaliacija.
Kokie Jūsų asmeniniai įspūdžiai? Ar jau nudanginote save į kosmosą?
Ilgai stebėjau, kaip žiūrovai priima J. Urbono instaliaciją, kol pagaliau prieš išvykdama į Vilnių įsiamžinau astrofizikos simuliacijoje. Menininko tikslas yra ne šokiruoti, o priversti pamąstyti, kaip esame prilipę prie Žemės, kaip mus ir mūsų architektūrą, santykius veikia gravitacija. Manau, ši tema su bienale nesibaigia.
Ar Lietuvoje Jums nėra seklu?
Tikrai ne, juk „Rupert“ yra tarptautinė organizacija. Gerai yra skrajojant debesyse likti prisirišusiai prie žemės. Kai pradedi plačiose orbitose suktis, kartais pasidaro sunku suvokti, kur tavo namai, kur tas įsižeminimo taškas. Stebėdama save ir kitus matau, kad pas mus yra daug komunikacijos socialiniuose tinkluose ir labai mažai vietos gyvai pasidžiaugti tuo, ką nuveikei, arba pasidalinti paprastais žemiškais dalykais. Per pandemiją daugelis pajutome, kad norisi sodybos, paprastų pastovių dalykų. Pastaruoju metu daug mąsčiau apie tai, kaip pristabdyti bėgantį laiką. Mūsų karta gavo šansą daryti įvairius dalykus ir suskubome į tai nerti... Dirbdama Italijoje suvokiau, kad mažai tokių šalių, kur, būdamas jaunas ir nedaug patyręs, gali daryti įtaką, tavo veiklos rezultatai tampa labai greit matomi. Tai mažos šalies privalumas. Jei turi idėją, gali ją įgyvendinti, nereikia laukti dešimt metų. Lietuva yra galimybių šalis, bet, norint nepasijusti sekliai ir klampiai, labai svarbu atitrūkti. Ir Julijono projektas apie tai, kad kartais pravartu atsizuminti, iš atstumo pasižiūrėti į save, pamatyti save tarptautiniame lauke, iš šalies. Vis prisimenu šaltojo karo modernizmo parodą Nacionalinėje galerijoje, kosmonautų nuotrauką, kai jie pirmąkart pakilo į kosmosą ir pamatė Žemę iš toli. Mažytė mėlyna planeta, viena iš daugelio... Kitas požiūrio taškas. Man atrodo, pravartu atsitraukti ir pamatyti, kad labai gera dirbti Lietuvoje, čia galima nuveikti daug įdomių dalykų.
Ar su lietuviais lengviau dirbti nei su italais?
Daugeliu atvejų taip. Turime tuos pačius kultūrinius kodus, mus sieja artimesnis pasitikėjimo lygis. Lietuviai yra darytojai, italai – labiau pasakotojai. Ir čia kartais man pritrūksta kantrybės. Su lietuviais dažnai paprasčiau, nors ir justi mažiau entuziazmo. Girdėjau palyginimą, kad šiauriečius sunkiau įtikinti startuoti, bet kai jie jau startuoja, tai važiuoja ilgai ir tolygiai. O italai... gali greitai užsidegti lemputė, bet taip pat greitai užsidegs ir kita. Tiesa, šie palyginimai yra gan stereotipiški.
