2021-uosius netgi UNESCO yra paskelbusi M. Gimbutienės metais, o tai jau savaime byloja, kokia įtakinga mokslininke ji laikoma pasaulyje. Ir ne be reikalo. Mat, be viso kito, Marija Gimbutienė yra ir naujos mokslo disciplinos – archeomitologijos (mokslo šakos, jungiančios archeologiją, lingvistiką, etnologiją ir religijotyrą) – pradininkė. Negana to, ji pirmoji atrado, kad prieš tūkstančius metų egzistavo Senosios Europos civilizacija. Į šį atradimą kiti mokslininkai iš pradžių žiūrėjo skeptiškai, tačiau dabar jis yra pagrįstas genetiniais tyrimais.
Pelnyta pagarba
2021-uosius M. Gimbutienės metais paskelbė ne tik UNESCO, bet ir Seimas. Neslėpsiu, iki šiol visada skeptiškai žiūrėjau į tai, kad Seimas paskelbia kuriuos nors metus vieno ar kito reiškinio arba žmogaus metais. Nežinau, ar mano nuomonė pasikeis visam laikui, tačiau bent jau M. Gimbutienės atveju toks Seimo sprendimas pasiteisino. Jau vien dėl to, kad sausio pabaigoje prezidentūroje buvo surengta didžiulė konferencija M. Gimbutienės garbei, kurios metu apie šią iškilią asmenybę paskleista daugybė informacijos. Prisipažinsiu, aš, kaip turbūt ir daugelis lietuvių, žinojau apie M. Gimbutienę kaip apie visame pasaulyje vertintą mokslininkę. Deja, tai buvo beveik viskas. Tačiau nauji išgirsti faktai pranoko lūkesčius. Kita vertus, galbūt renginys, kurį globojo pirmoji šalies ponia Diana Nausėdienė, būtų įvykęs net ir be Seimo sprendimo, mat mokslininkė su prezidentūra susijusi tiesiogiai. Tai yra su prezidentūros pastatu: dar tada, kai jame buvo įsikūrusi ne prezidentūra, o Menininkų rūmai, juose ne kartą minėtos M. Gimbutienės gimimo sukaktys.
Beje, Lietuvos nacionalinės UNESCO atstovybės tinklalapyje skelbiama, kad 40-osios generalinės konferencijos metu (2019 m. lapkričio 12–27 d.) Paryžiuje buvo paskelbtas UNESCO ir valstybių narių minimų sukakčių sąrašas, į kurį įtrauktos vos 59 pasaulio kultūrai, švietimui, mokslui ir istorinei atminčiai svarbios datos. Į šį sąrašą pateko ir abi Lietuvos pateiktos sukaktys: 2020 m. – didžiojo Lietuvos rabino, iškilaus litvakų kultūros atstovo Elijahu Ben Salomono Zalmano (Vilniaus Gaono, 1720–1797) 300-osios gimimo metinės, o 2021 m. – archeologės, antropologės, archeomitologijos pradininkės Marijos Birutės Alseikaitės-Gimbutienės (1921–1994) 100-osios gimimo metinės (minimos remiant Latvijai, Vokietijai ir Ramiojo vandenyno universiteto absolventų institutui JAV). Daugiau faktų apie mokslininkei rodomą pagarbą gal nebereikia.
„Neįmanoma glaustai apibūdinti šios iškilios asmenybės – ji aistringa mokslininkė, pasaulyje pripažinta archeologė, baltų ir indoeuropiečių kultūrų, Senosios Europos civilizacijos tyrinėtoja, įžvalgi ir drąsi mokslo vizionierė, naujos mokslo disciplinos – archeomitologijos – pradininkė, stipri moteris, rūpestinga motina, lietuvė, patriotė, pilietė“, – taip apie mokslininkę sako žinoma istorikė, dabar – ir Prezidento Gitano Nausėdos patarėja Jolanta Karpavičienė. Jos iš viešai prieinamų šaltinių surinkta informacija apie M. Gimbutienę padėjo atsirasti ir šiam straipsniui. Istorikės pateikti faktai bei konferencijos dalyvių kalbos paskatino bibliotekoje paieškoti ir išleistų pačios mokslininkės prisiminimų.
Išskirtinė nuo vaikystės
M. Gimbutienė gimė 1921 m. sausio 23 d. Vilniuje gydytojų Danieliaus ir Veronikos Alseikų šeimoje. Jos motina daktaro disertaciją apsigynė Berlyno universitete, kuomet Lietuva dar buvo okupuota Rusijos. Taip tapo pirmąja Lietuvos moterimi, daktaro laipsnį gavusia Vakaruose. Akių gydytoja V. Alseikienė skiepijo beždžiones, siekdama išrasti būdą vienai akių ligai gydyti. Tai ir tapo jos disertacijos tema. Beje, tuo metu Berlyno universitete iš 400 studentų tebuvo 4 moterys. Grįžus į Lietuvą Rusijos imperija jos diplomo, deja, nepripažino, todėl teko perlaikyti egzaminus, tačiau V. Alseikienei tai nesutrukdė įkurti pirmąją lietuvišką ligoninę Vilniuje, Vilniaus gatvėje. Ten, ant jos rankų, mirė ir tautos patriarchu vadinamas Jonas Basanavičius.
V. Alseikienės sesuo – Julija Janulaitytė-Biliūnienė-Matjošaitienė, garsios edukologės Meilės Lukšienės mama, buvo gydytoja odontologė. Pusseserės Meilė ir Marija labai šiltus ir artimus tarpusavio santykius išlaikė visą gyvenimą, nors jas ir buvo išskyręs atstumas.
Marijos mama apie savo dukrą rašė kaip apie ypatingą vaiką, kuris nuo pat mažų dienų gėrė ne iš buteliuko, bet iš stiklinės arba puodelio, jau trejų metukų čiuožė pačiūžomis, ketverių išmoko skaityti, o aštuonerių jau mokėsi gimnazijoje Vilniuje.
Pasak istorikės J. Karpavičienės, Marijai dvasiniu autoritetu buvęs tėvas vadovavo laikinajam Vilniaus lietuvių komitetui, buvo Lietuvių mokslo draugijos narys, vienas iš lietuviškos spaudos – žurnalo „Vilniaus šviesa“ ir laikraščio „Vilniaus žodis“ – leidėjų. Tuo metu Lenkijos valdomame Vilniuje Marijos tėvų namai buvo tapę vienu iš lietuviškos kultūros centrų. Šeimos bičiuliai buvo filosofas Vydūnas, rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas, J. Basanavičius, todėl nenuostabu, kad, augant tarp tokių žmonių, Marijai buvo įkvėpta meilė praeičiai ir Lietuvai.
1931 m. V. Alseikienė kartu su Marija ir jos broliu Vytautu persikėlė į Kauną. Ten mergaitė baigė „Aušros“ mergaičių gimnaziją, po to įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinį fakultetą, kur pradėjo domėtis lietuvių literatūra ir kraštotyra, dalyvavo įvairiose ekspedicijose, priešistorinių kapų tyrinėjimuose.
Gyvenimo sukrėtimas
Būdama penkiolikos metų Marija neteko tėvo. Ši mirtis itin sukrėtė merginą ir pakeitė jos pasaulėžiūrą. Būtent tada Marija pasinėrė į knygų pasaulį, susidomėjo istorija, tautosaka, senaisiais baltų mitais, papročiais. Ji pati rašė, kad būtent po tėvo mirties jai parūpo klausimas „kas po mirties?“, o tai ir nulėmė profesijos pasirinkimą.
Lietuvai atgavus Vilnių, Marija grįžo į gimtąjį miestą, mokslus tęsė ir baigė Vilniaus universitete. Ji studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, tautotyrą, archeologiją, susidomėjo senaisiais baltų mitais ir papročiais. Tarp jos profesorių buvo tokie iškilūs asmenys, kaip Vincas Krėvė, Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis-Putinas, Jonas Puzinas.
Karas ir kitos objektyvios aplinkybės privertė Mariją išvykti iš Lietuvos. 1944 m. ji su vyru inžinieriumi, architektu Jurgiu Gimbutu ir pirmagime dukrele pasitraukė į Vokietiją, dar po kelerių metų – jau visam laikui – į JAV. Vilniaus universitete apgintą diplominį darbą apie lietuvių laidoseną geležies amžiuje moteris išplėtė tematiškai ir chronologiškai, išvertė į vokiečių kalbą ir, 1946 m. Tiubingeno universitete apgynusi disertaciją, gavo filosofijos mokslų daktaro laipsnį. Persikėlus į JAV M. Gimbutienė pradėjo versti tekstus Rytų Europos archeologijos temomis Harvardo universitete, pamažu kopė mokslinės ir pedagoginės karjeros laiptais.
„Mokslininkei buvo leista skaityti paskaitas (beje, sulaukdavusias didžiulio studentijos susidomėjimo), ji ėmė rašyti mokslines knygas, tapo minėto universiteto Peabody [Pibodžio] muziejaus bendradarbe. Po truputį lietuvė pradėjo įsitvirtinti JAV mokslininkų gretose, tapo žinoma ir Europoje. 1963 m. M. Gimbutienė su dukromis persikėlė į Kaliforniją, po metų tapo Kalifornijos Los Andželo universiteto Europos archeologijos ir indoeuropietiškųjų studijų profesore, o netrukus ir šios aukštosios mokyklos Senojo pasaulio archeologijos skyriaus kuratore. Po jos mirties 1994 m. „The Los Angeles Times“ paskelbtame nekrologe buvo pažymėta, kad šios moters nuopelnai ilgainiui atneš jai didesnę šlovę, o Marijos Gimbutienės profesoriavimas Kalifornijos universitete suteikė šiai aukštajai mokyklai naujo spindesio. Ji buvo sulaukusi ir visuomenės pripažinimo: minėtas dienraštis „The Los Angeles Times“ 1968 m. ją buvo paskelbęs Metų moterimi“, – rašo J. Karpavičienė.
Pasak jos, archeomitologijos paradigma ir skvarbios intelektinės įžvalgos vedė mokslininkę gilesnių atodangų link: M. Gimbutienė pirmoji akademiniame pasaulyje iškėlė hipotezę, kad 7000–3500 m. prieš Kristų, iki indoeuropiečių atėjimo, Europoje egzistavo dar viena – Senosios Europos – civilizacija, kurios visuomeninę sanklodą sudarė matriarchatas, o vertybes lėmė taikiu bendrabūviu ir lygiomis teisėmis grįsta žmonių egzistencija.
Naujos disciplinos pradininkė
Šios taikios civilizacijos žmonės vertėsi žemdirbyste, garbino Didžiąją Deivę Motiną, kūrė nuostabius meno kūrinius. Analizuodama Senosios Europos fenomeną, mokslininkė siekė įrodyti, kad civilizacijos pamatas yra dvasinės vertybės ir meninė kūryba. Anot M. Gimbutienės, „Senosios Europos bruožai – kūrybiškumas, taikingumas, darnus ryšys su gamta, jos šventumo pajauta – tampa labai svarbūs šių dienų visuomenei“. Žymioji lietuvė tvirtino: „Civilizaciją aš suprantu kaip tokią kultūrą, kurioje kuriamos ir tausojamos moralinės ir meno vertybės, socialinė sistema yra subalansuota. Kiekvienas pilietis turi lygias teises, nėra hierarchijos, leidžiančios vienai gyventojų daliai slopinti ar išnaudoti kitą. Taip buvo Senojoje Europoje ir visame senajame pasaulyje daugelį tūkstančių metų.“
„Mokslininkės knygos (iš viso parašė 23 mokslo monografijas) ir šimtai straipsnių anglų ir kitomis užsienio kalbomis ne tik užtikrino sėkmę Marijos Gimbutienės akademinėms įžvalgoms bei lėmė jos tarptautinį pripažinimą. Gausiais daugiakalbiais moksliniais darbais (jie išversti į vokiečių, italų, japonų, portugalų, rumunų, vengrų ir kitas kalbas) tarsi kokiu tiltu iškilioji lietuvė ne tik į tarptautinį akademinį gyvenimą, bet ir į platųjį pasaulį nešė žinias apie Senąją Europą, indoeuropiečius, baltus ir apie Lietuvą, kurią ir būdama toli nuo Tėvynės (o gal kaip tik dar ir dėl to) taip karštai, be išlygų mylėjo“, – rašo istorikė J. Karpavičienė.
Žavėjo ir Holivudo žvaigždes
M. Gimbutienės paskaitų Los Andžele ėjo klausytis net Holivudo žvaigždės, JAV politikai, žurnalistai. Tačiau gyvenimas šiame milžiniškame mieste buvo nepakeliamas M. Gimbutienei, labai vertinusiai gamtą ir tyrą orą, todėl ji įsikūrė milijoninio miesto apylinkėse – Topangoje, paskutinėje indėnų gyvenvietėje Kalifornijoje. Name, kuris vėliau tapo „Santaros-Šviesos“ federacijos būstine, rinkdavosi daugybė išeivijos lietuvių: Vytautas Kavolis, Algirdas J. Greimas, Henrikas Nagys, Jonas Mekas, Algimantas Mackus, Antanas Škėma, Antanas Maceina ir kiti. Federacijai rūpėjo Lietuvos kultūros visumos išsaugojimas. Namuose viešėdavo kolegos mokslininkai, menininkai, aktoriai, netgi garsioji Holivudo žvaigždė Jane Fonda, svajojusi apie mokslininkę sukurti filmą. Deja, filmas nebuvo sukurtas, tačiau aktorė su kolegomis nuolat lankydavosi M. Gimbutienės paskaitose.
„Suprantama, kad M. Gimbutienė troško atvykti į gimtąją šalį, pasimatyti su motina, pussesere Meile Lukšiene, giminėmis ir bičiuliais. Pasaulyje pripažintai mokslininkei pagaliau buvo leista tai padaryti. Trumpam jai pavyko atvykti į Lietuvą 1960 m., o pirmą viešą paskaitą ji skaitė per kitą apsilankymą Vilniuje – 1968 m. Salė Dailininkų sąjungoje lūžo nuo miniomis suplūdusių žmonių. Fotografas Rimantas Dichavičius prisimena: „Daugelis atėjo vien pažiūrėti į ją kaip į laisvą lietuvę, tiek daug pasiekusią mokslo pasaulyje... Ir aš bėgau vien pasižiūrėti į ją, nes iki to laiko nebuvau matęs nė vieno gyvo Amerikos lietuvio, tad M. Gimbutienė man buvo tarsi marsietė kokia atskridusi.“ Dar kelios žymiõsios lietuvės vėlesnės viešnagės Tėvynėje 1981, 1986, 1988 m. taip pat buvo tarsi gaivos gūsiai iš akademine laisve alsuojančių Vakarų, kuriems dėl Marijos Gimbutienės darbų Lietuvos istorija, mitologija, kultūra jau nebuvo terra incognita“, – akcentuoja J. Karpavičienė.
„Kai nuolat esu klausiama, kodėl būtent aš, o ne kas kitas rašė apie Europą prieš indoeuropiečių įsiveržimą, kodėl aš, o ne kas kitas ėmėsi šifruoti tos kultūros simbolinę sistemą, kodėl pasitelkiau mitologiją ir tautosaką priešistoriniams įvaizdžiams suprasti, mano atsakymas yra trumpas: visų pirma dėl to, kad užaugau Lietuvoje“, – 1993 m. lankydamasi Lietuvoje sakė M. Gimbutienė.
„Šiomis mintimis Marija Gimbutienė dalijosi žinodama, kad Tėvynėje vieši paskutinį kartą: palaužta onkologinės ligos, 1994 m. ji mirė Los Andžele, eidama 73-iuosius metus. Vėliau buvo perlaidota Kauno Petrašiūnų kapinėse“, – reziumavo J. Karpavičienė.
