Miestelio pakraštyje iš tolo šviečianti sodyba, kurioje Džiugas Petraitis prieš dešimtį metų su žmona Laima įkūrė tradicinių amatų centrą „Vienaragių šilas“ – tarsi juodosios keramikos meka. Erdvioje kiemo pavėsinėje esančios trys degimo krosnys ir lentynose sutupdytas ne vienas šimtas puodynių, dubenėlių, puodelių iš juodosios keramikos išduoda šios sodybos šeimininką esant ne tik talentingą, bet ir labai darbštų. Nužiestų, kruopščiai išpuoštų ir kaitros palytėjimo degimo krosnyje belaukiančių bei jau išdegtų dirbinių pilnos visos jaukių namų erdvės. Darbų gausu indaujose ir lentynose, ant stalo ir duonkepės krosnies. Norintys ne tik pasigrožėti juodąja keramika, bet ir susipažinti su jos kūrimo technologija žinomą keramiką suranda ir iš Lietuvos, ir iš svečių šalių. Jis organizuoja edukacinius užsiėmimus, kuriuose supažindina su juodosios keramikos kilmės istorija, kaip paruoši molį, naudojamais darbo įrankiais, gamybos technologija ir degimo būdais. „Vienaragių šile“ vykstant edukacijoms per kelias valandas kiekvienas panorėjęs ne tik prisilies prie švelnaus molio, bet ir bus svetingai sutiktas.
Džiugas gilinasi į juodosios keramikos istorinę raidą, formas ir technologijas, visa tai propaguoja. Šis degimo būdas Lietuvos teritorijoje buvo naudojamas tūkstantmečius. Tokia technologija pagaminti indai tinka ne tik maistui laikyti, bet ir jam gaminti, nes taip apdirbtas molis nebijo aukštos temperatūros. Juodosios keramikos indai yra patys draugiškiausi aplinkai, nes jiems pagaminti nenaudojami jokie dažai ar glazūros. Džiugo juodosios keramikos grožybės gimsta iš ypatingo Merkinės apylinkių molio. „Meninė kūryba ir tradicijų puoselėjimas yra mano gyvenimo būdas ir bendravimo pagrindas.“ Šio menininko gyvenimo filosofija – gyventi gamtos ritmu ir dermėje su ja.
Šeimoje – visi keramikai
Mažos būsimo keramiko rankelės molį glostė dar vaikystėje. Džiugas gimė ir augo menininkų šeimoje, tarp molio, keramikos darbų, degimo krosnių. Jo mama – žymi keramikė Elvyra Teresė Petraitienė, praeityje kūrusi monumentalius interjero darbus, o dabar kurianti įspūdingas skulptūras, turinčias mitologinių dievybių vardus. Pagal vieną vaikišką sūnaus piešinį mama net buvo sukūrusi didžiulį pano. Tėtis Skirmantas ne tik kuria keramiką, bet ir stato keramikos bei kitokias krosnis. Brolis Saulius Indrašius – skulptorius, sesuo Rūta Indrašiūtė – taip pat talentinga ir žymi keramikė. „Iš arti mačiau visą meno kūrinių gimimo procesą ir, žinoma, bandžiau jame dalyvauti. Šeimoje buvo gerbiami senieji lietuvių papročiai ir tradicijos. Šalia vyresniųjų lipdžiau, piešiau, tad degamose krosnyse atsirasdavo vietos ir mano darbams. Būdamas dvylikos, surengiau pirmąją personalinę parodą Zapyškio kultūros namų salėje.“ Pirmasis jo namuose tebesaugomas darbelis – ant vieno iš tėvų nužiesto ąsočio nupieštas ornamentas. Pasakodamas apie save, menininkas prisipažįsta nuo minčių, jog gyvenimą susies jei ne su keramika, tai su menais, niekada pernelyg nenutolęs. „Mūsų namai visada buvo kitokie. Daiktai ir žmonės, kurie mus supo, taip pat buvo kitokie. Tai buvo aplinka, kuri formavo mano pasaulėjautą. Mano vaikystė prabėgo vaizdingame Jadagonių kaime, esančiame ant Nemuno kranto, netoli Lekėčių, kur atsikėlėme gyventi prieš pat Atgimimą. Tėvai čia pasistatė didelius namus ir kūrybines dirbtuves. Vaikystės namuose visuomet sklandė laisva meno dvasia, aš galėjau kada panorėjęs palipdyti.
Kai tėvų keliai išsiskyrė, mama prieš trisdešimt metų su mumis išsikėlė į Dzūkijos miškuose skendintį Maksimonių (Šilo) kaimą. Naujoje vietoje kurį laiką buvau pirmas gyventojas. Tuomet ėjau į dešimtą klasę. Prisimenu, tai buvo etapas, kai labai patiko braižyt, šiaip kažką konstruot. Buvo minčių mokytis architektūros. Bet gyvenimas sudėliojo kitaip. Tada Maksimonyse pradėjom statyt savo namus, aš taip pat labai norėjau prisidėti, buvau pagalbininkas. Tie metai buvo sunkūs visokeriopai, nes tuo metu nuvertėjo visos mamos uždirbtos santaupos. Tuo metu nebėjau į mokyklą, o vidurinį išsilavinimą įgijau jau suaugęs. Naujoje sodyboje brolis pastatė degimo krosnį. Iš pat pradžių labai patiko kurti juodosios keramikos darbus, tai darėm visa šeima. Visi lipdėm skirtingus darbus, visi turim savo stilių.“ Keramikos paslapčių vyras mokėsi iš mamos ir neabejotinai įgijo labai daug praktinių žinių. Nepaisant to, kad Džiugas toliau nestudijavo menų, 2008 m. talentingam kūrėjui jau buvo suteiktas meno kūrėjo statusas.
Dzūkijoje, šimtamečiuose šiluose skendinčiame Maksimonių kaime esanti sodyba, kurioje ir dabar tebegyvena ir kuria mama Elvyra Teresė su sese Rūta Indrašiūte, o šalia esančioje sodyboje gyvena ir kuria brolis, skulptorius Saulius Indrašius, yra tikra kūrybinė sala, į kurią šių menininkų kūrybos gerbėjai iš Lietuvos ir svetur randa kelią ištisus metus. Unikali gamta ir meniška namų atmosfera Džiugą subrandino kaip asmenybę ir kūrėją, čia atsivėrė kūrybinė dvasia. „1996-aisiais buvo mūsų kūrybinis pakilimas, nes į sodybą žmonėms susidomėjus mūsų keramika pradėjo važiuoti ekskursijos. Ne tik patys kūrėm, bet ir norėjom, kad keramika susidomėtų jaunimas. Taip pradėjom organizuot kūrybines stovyklas. Matant, kaip jaunuoliai domisi ir bando pažinti bent mažą dalelę tų tradicinių amatų paslapčių, norėjosi tokius seminarus organizuoti dažniau. Tradicinių amatų puoselėjimas ir perteikimas jaunesniems yra labai svarbus dalykas. Kas bus perteikta, išmokta, neišeis į užmarštį.“ Menininkas sakė, kad jam malonu, jei jaunuoliai, šioje stovykloje gavę savotišką keramikos pradžiamokslį, galbūt susidomės šia sritimi ateityje. Tose kūrybinėse dirbtuvėse įvykdavo pirma vaikų pažintis su moliu, kuri baigdavosi paskutinę dieną seminaro dalyvių rankomis sukurtų dirbinių išėmimu iš degimo krosnies.
Kodėl pasirinko būtent juodąją keramiką? „Juodoji keramika – archajiškiausia, paprasčiausia ir draugiškiausia gamtai. Visą jos kūrimo ciklą sudaro trys medžiagos – medis, molis vanduo. Na, ir dar kūrėjo rankos. Taip juodoji keramika, atsiradusi prieš tūkstančius metų, kuriama iki šiol.“ Išties, keramikos tradicija Lietuvoje siekia priešistorinius laikus, o nuo XIII a. apie puodininkystę jau galima kalbėti kaip apie amatą. Merkinės apylinkėse gausu akmens amžiaus stovyklų, randama VII–VIII tūkstantmetyje pr. Kr. gamintų puodų šukių, čia pirmoje neolito pusėje formavosi Nemuno kultūra. Ji garsėja ir juodosios keramikos tradicijomis. Juodosios keramikos amatas Merkinėje ypač suklestėjo XX a. pirmoje pusėje. 1930-aisiais iš Viekšnių į Merkinę dirbti persikėlė Stasys Urvikis. Netrukus juo pasekė Pranas Giedra. Iš jų amato pramoko merkiniškiai Mikas Miliauskas iš Zakavolių ir Stasys Mašala iš Kačingės. Kartu su S. Mašala atgijo juodosios keramikos gamybos tradicija. Netrukus Merkinė tapo žymiausiu juodosios keramikos židiniu Lietuvoje, o senųjų puodžių perduotas amatas gyvuoja aplinkiniuose kaimuose iki šiol.
Džiugas apgailestauja, kad su garsiaisiais keramikais, kūrusiais visai netoliese, jam jau nebeteko pabendrauti, bet iš jų pasisemti juodosios keramikos paslapčių spėjo mama. Jis yra vienas jauniausių juodosios keramikos meistrų. Tik nedaugelis meistrų moka paprastą molį paversti juodos spalvos, metalo stiprumo ir gražaus skambesio kūriniais. Džiugui tai pavyksta, nors jis yra santūrus ir tuo nesigiria. „Norint būti keramiku, pirmiausia reikia pasistatyt degimo krosnį.“ Džiugas jas turi keturias. Juodosios keramikos krosnis, kurią naudoja dažniausiai, raugo keramikos krosnis, aukštakrosnė, kuriai kūrenti reikia net penkių žmonių. Ir – namuose stovinti elektrinė. „Kad molis taptų juodas, jis degamas žemėje sumūrytoje krosnyje. Reikia pasiekti devynių šimtų laipsnių temperatūrą, tada krosnį užpilti smėliu, primesti pušinių malkų su sakais ir vėliau darsyk užpilti smėliu. Tokiu būdu krosnis „uždusinama“ – malkos pradeda rūkti ir molį nudažo juoda spalva.“
Neišsemiama kūrybos versmė
Kodėl prieš dešimtmetį gamtos apsuptyje pripratęs gyventi menininkas pasirinko Merkinę? „Merkinės aura – ypatinga. Čia norėjome toliau puoselėti daugybę metų gyvavusias juodosios keramikos tradicijas. Sugalvoję įrengti edukacijų centrą, ieškojom patalpų. Suradom nenaudojamą pastatą, abu su žmona pasiryžom rašyti projektą ir apleistas namas, kuriame praeityje buvo pieninė, buvo prikeltas naujam gyvenimui ir misijai.“ „Vienaragių šilu“ tradicinių amatų centrą pavadino todėl, kad anksčiau Maksimonys, kuriuose jie įsikūrė, turėjo dar ir Šilo pavadinimą, o vienaragis yra turtinga istorija garsėjančio ir karalių bei kunigaikščių miestu tituluojamo Merkinės miestelio herbe. Jis atkeliavęs iš Žygimanto Augusto aplinkos, taip pat nuo XVI amžiaus pradžios buvo naudojamas Lietuvos valstybės herbe. Vienaragis pagal to meto sampratą buvo Mėnulio ir kunigaikštyčių atributas bei simbolizavo nekaltumą ir skaistybę. „Vienaragiai šio centro pavadinime simbolizuoja, kad mūsų, šioje apylinkėse besidarbuojančių keramikų, yra nemažai. Vienaragiai – mitinės būtybės, keramikai kažkuria prasme į juos panašūs.“
Per dešimtmetį tradicinių amatų centras „Vienaragių šilas“ tapo vienu unikaliausių, įdomiausių Dainavos krašto lankytinų objektų. Jauki namų aplinka kuria ramią erdvę kūrybai ir čia gyvenančios šeimos bendravimui. Menininko šeimos kurtuose namuose žavi skoningai įkomponuoti dzūkiškų pirkių ir dvarų elementai. Juos stengėsi įrengti taip, kad interjere būtų kuo daugiau natūralių medžiagų. Laiptų pakopas papuošė stilizuotais žalčiukais ir tradiciniais puošybos elementais. Originalūs namų akcentai – iš šieno pagaminti baltiški simboliai ir meniškos Džiugo surištos sausos puokštės iš Merkinės pievose ir miškuose surinktų augalų ir žolynų. Ant lentynos virš durų pagarbiai saugomi senųjų Merkinės juodosios keramikos meistrų dirbiniai. Ant didelio stalo žiemą ir vasarą tiek daug gražiausių dirbinių, kad kyla nuostaba – kada menininkas tiek suspėja prigaminti? Vienintelė savaitė iki Kalėdų, kai stalas patraukiamas į šalį – šioje vietoje tuomet puikuojasi Kalėdų eglutė. Meniškus namus puošia iš etnografinio Dubininko kaimo nupirkta senovinė, iš pušies drevės padaryta indauja, kurią darbštus kūrėjas truputį atnaujino. Iš ten pat – ant sienos pakabinta šiais laikais labai reta vadinamoji budniko spintelė, kurioje puikuojasi pirmasis dukros Ūlos puodelis ir į kurias praeityje dėdavo brangiai kainavusius žadintuvus. Indaujose ir lentynose – mamos ir sesės kurti darbai. Svečius kava vaišina keraminiuose sesers Rūtos kurtuose puodeliuose.
Kambaryje matyti ir žiedimo staklės. Keramikos dirbinius nužiedus, juos reikia dekoruoti. Džiugo juodoji keramika papuošta baltiškais ženklais. „Merkinės molis gražios raudonos spalvos ir kažkoks ypatingas, nes iš jo padaryti darbai paslaptingai skamba.“ Dešimt žiedimo metų – per tiek žmogus išmoksta šiek tiek įvaldyti žiedimo techniką. Tačiau vyras sako, kad žiedimo praktikos paslapčių mokosi iki šiol.
Kai lieka šiek tiek laisvo laiko nuo nesibaigiančių darbų, Džiugas mėgsta pažvejoti aplinkiniuose ežeruose. Sėkmė žvejo neaplenkia – šeima ne kartą mėgavosi jo sužvejota žuvimi, net specialias lėkštes didelėms žuvims yra nužiedęs.
Įsigijusieji D. Petraičio dirbinių sako, jog duonkepėje kepamas kugelis ar troškiniai Džiugo juodosios keramikos puodynėse yra patys skaniausi.
Atviri namai ir širdys
Svetingų namų durys atviros visiems, kurie domisi senąja keramikos technologija. Džiugas organizuoja edukacinius užsiėmimus, kurie trunka nuo pusantros valandos iki dviejų. „Daugiausia pasakoju apie keramiką ir rodau degimo krosnis. Tada dalyviai pusvalandį palipdo. Per tokį trumpą laiką, aišku, lipdyt neišmoksi. Edukacijos – pažintinės, kad dalyviai įgytų žinių, kaip keramika daroma. Šios edukacijos – tarsi pagalba visiems keramikams, kad žmonės suvoktų tikrą keramikos dirbinių vertę. Juk jie neštampuoti gamykloje, o kiekvienas pagamintas rankomis. Net ir mums nelengva apskaičiuoti tikrąją keramikos gaminių vertę, tad skaičiuojam sunaudotą dirbiniams sukurti laiką. Žinoma, neskaičiuoji moliui ruošti skirto laiko, o tai užtrunka bene ilgiausiai.“ Kiek užtrunka nuo to momento, kai įbedi kastuvą į molį, iki to, kai rankose laikai puodelį? „Pirmiausia turi prisikasti molio. Jeigu ruoši molį pats, užtruks net kelerius metus. Jam ruošti sunaudoji du trečdalius laiko. Tas laikas tarsi nematomas. Tada lauksi pora metų, kol jame supus visos organinės medžiagos. Dar reikia akmenukus išrinkti, išsijoti. Šiuolaikinės technologijos leidžia molį paruošti greičiau ir lengviau.“
„Degimo krosnį kuriu tris keturis kartus pavasarį ir vieną arba du kartus prieš Kalėdas. Prie molio prisiliesti mėgsta ir trys dukros. Ūlai jau devyniolika, Ugnei eina keturiolikti, Audrutei – vienuolikti metai“, – pasakoja Džiugas.
Ar dažnai keramikas gali sau leist važiuoti į simpoziumus? „Anksčiau į simpoziumus važiuodavau į Molėtus pas pusseserę, taip pat esu buvęs Vokietijoje. Kiti keramikai tik taip ir daro. Jei leidžia finansinės galimybės, būna ir kaip lektoriai, iš dalies dalyviai. Bet tam reikia skirti daug laiko, reikia gyvent be šeimos, be vaikų, arba dalyvauti simpoziumuose tada, kai vaikai jau užaugę. Reiktų gyventi kitokį gyvenimo būdą, aš dabar tam neturiu laiko.“
Ar darbščiam keramikui buvo minčių keisti profesiją? „Kasdien apie tai pagalvoju“, – šmaikštauja Džiugas. „Bet nebekeisiu, nes tai mano gyvenimo būdas. Vieną kartą įlipęs į tą balą, išlipi ir neišdžiūni. Moliuotas lieki visam gyvenimui. Nebepaleidžia. Kai keturiolikos prisėdęs nužiedžiau tikrą puodynę, supratau, kad keramikos menas mane užvaldė visam gyvenimui. Deja, keramikas šiais laikais tiek neuždirba, kad investuotų į degimo krosnis, į kitus įrengimus. Man bepigu, nes esu antros kartos keramikas. Iš šeimos gavau ir profesinių žinių, taip pat galėjau ir galiu naudotis degimo krosnimis, kurios yra mamos sodyboje. Be to, daug kas įsigyta už projekto lėšas. O pradedančiajam keramikui yra labai sunku, nes pirmiausia reikia turėti finansinių galimybių viskam įsirengti. Ir keramiko duona nėra lengva. Galbūt dėl to Vilniaus dailės akademijoje jau kelintus metus neatsiranda norinčiųjų įgyti keramiko specialybę.
Pastaraisiais metais darau daugiausia puodelius, nes toks laikmetis – puodelius labiausiai perka. Puodynes, dubenis perka rečiau. Savo dirbinius dekoruoju minimaliai. Kažkada bandžiau piešti kažką panašaus kaip sesė. Bet aš pirmiausia esu žiedėjas, man savo darbuose svarbu išsaugot formą, įvaldyti ne tik įvairias keramikos žiedimo rūšis, bet ir kuriant išlaikyti senąsias, istorines puodynių, lėkščių ar mažesnių daiktų formas. Norisi žmonėms įskiepyt archajines formas. Senųjų keramikos meistrų dirbiniai nebuvo įmantrių formų, nes tuo laikmečiu kiekvienas daiktas atliko funkciją ir tarnavo namuose. Kai atsirado įvairi buitinė technika, prapuolė didelių keramikos indų poreikis. Tad ir aš savo keramikos darbuose bandau išlaikyt formą, proporcijas ir pritaikyti prie šių dienų poreikių.“
Buityje Džiugo šeima naudoja ne savo pagamintas lėkštes, nes, kaip sako pašnekovas, jas brangu pasidaryti, tad kasdien naudoti yra pernelyg didelė prabanga. „Nededam ant stalo ir sesės Rūtos lėkščių bei ąsočių. Jie yra neįkainojamos meninės vertės, tad būtų labai gaila, jei sudužtų. Manau, kad po keliasdešimt metų Rūtos kūryba apskritai bus muziejinė vertybė.“
Džiugo gyvenimo filosofijai pritaria ir žmona Laima. „Manome, kad dabartinė vartojimo kultūra yra labai ydinga. Žmonėms tiek daug visko, kiek jie dabar trokšta turėti, tikrai nereikia. Svarstau pagal savo šeimą – Džiugas daug ką pats moka ir gali padaryti, aš taip pat daug ką moku – galiausiai, visada priruošiu gėrybių žiemai, kurių nereikia pirkti.“
Smagu, kai „Vienaragių šilą“ žmonės suranda ir iš kitų šalių, kai klausia, domisi, o išeidami dėkoja už įdomų pasakojimą. „Vesdama edukacijas žinias apie keramiką nuo 5 proc. padedu pakelt iki 30 proc. o jei žmonės gerai klauso, iki 70 proc. Tuomet niekada neužduos klausimo, kodėl rankų darbo keramikos puodelis kainuoja daugiau nei masinės gamybos ir kuris iš jų ilgiau tarnaus.“
Džiugo juodoji keramika, dovanota ir įsigyta, pasklidusi po Lietuvą ir svečias šalis – Ameriką, Japoniją ir kitur. Jo kūrybos darbų yra įsigiję Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, kiti muziejai, kolekcininkai iš Lenkijos, Prancūzijos, Švedijos, JAV, Japonijos.
Menininko pasaulėjautoje užkoduotas stiprus baltiškas genas. Su ypatinga nuotaika jis pasakoja apie šalia Merkinės, prie senosios lietuvių paleoastronominės stovyklos – Jonionių akmenų – ne vienerius metus pagal senąsias lietuvių tradicijas rengtas Rasų šventes. Manoma, jog šie akmenys sudaro Mėnulio kalendorių, kurio centrinė dalis – astronominis saulės laikrodis – išlikęs iki mūsų dienų. Ši paleoastronominė stebykla galėjo būti Lietuvos žynių šventyklos dalis, kurioje švenčiant Rasas buvo atliekamos tradicinės senosios lietuvių apeigos. „Domiuosi Dainavos krašto istorija, kultūra, kasmet su bendraminčiais organizuoju Rasų šventę prie Jonionų akmenų. Saulės vartų statyba, stebulių meistravimas pasitelkiant baltų simboliką – mano kūryba. Rasų šventei ruošdavomės labai kruopščiai nuo pat ryto. Man tai – svarbiausia dalis.“
Džiugas per bene trisdešimt kūrybinio darbo metų dalyvavo daugelyje parodų, keramikos seminarų, simpoziumų Lietuvoje ir užsienio šalyse. 2010 m. sertifikuoti tautinio paveldo produktai – jo kurti dubenys, puodeliai, lėkštės, puodai, puodynės, žvakidės. Du kartus Kultūros ministerija jam buvo suteikusi individualią stipendiją. 2011 m. kūrėjas gavo tradicinių amatų meistro pažymėjimą. Džiugo kuriamai keramikai suteiktas saugomų teritorijų produkto ženklas „draugiškas gamtai“. Jis skiriamas ekologiškiems, taip pat tam etnografiniam regionui būdingiems produktams. Tai reiškia, kad pirkdami Džiugo keramiką žmonės įsigyja išskirtį kūrinį.
„Kuo toliau, tuo labiau man rūpi gamta. Manau, kad pasaulį kiekvienam reikia keisti pradedant nuo savęs. Jei visi šeši milijardai žemės gyventojų susitvarkytų savo kieme, ekologinių problemų nebeliktų“, – pokalbį baigė kūrėjas.
