„Nebijokite garsiai ištarti pokalbio temos – ką reiškia gražiai senti, – padrąsina Alina, kai atsisėdame lauko terasoje atsigerti kavos. – Nebijau žodžio senti. Juk niekas gyvendamas nejaunėja, nuo to niekur nepaspruksime. Nors apskritai nuo realybės ir aš kartais bėgu: į ar per vaidmenis, nerimui nuraminti skaitydama Naująjį Testamentą, nerdama ar siūdama žaislus-vėjo gaudykles, megzdama...“ Alina nusimeta lietpaltį, ir, demonstruodama gelsvą savo kurtą megztinį su įmantriomis kišenėmis, lyg vėjavaikė mergiotė ištiesia rankas, apsisuka ratu. Net saulė išneria iš po debesies dėmesio vertu drabužiu pasigrožėti!
Stiliaus pojūtį Alina turi nuo mažumės, kai tyrinėdavo mamos tetos – tarpukariu populiarios Kauno ponių siuvėjos – darbus. „Ji mus visus apsiūdavo. Kartą mamytė pasakė: „Diel naujuos medžiagikies rek papiešt suknikę.“ Joms susiėjus, tuoj imdavo žemaičiuoti. Tuomet buvau dešimties, nupiešiau tą suknikę su kaspinu. Tetulė pagyrė: „Dabar kuokarduos maduo, ali neužteks medžiaguos.“ Ir išsitraukė seną prancūzišką pieštinį 1935 m. žurnalą. Vartėm, žiūrėjom, analizavom, o man dar reikėjo ir sau sarafaną sumislyt. Nupiešiau. Tada pirmąkart mamytė žavėdamasi pagyrė: „Ta mergelė turi idiejų. Aš daba jau, žinuokiet, jei kuo rek, tik anuos i beprašau...“ Galiu sufantazuoti fasoną, bet siūti – man per daug ilgas, monotoniškas procesas. Tas pat ir mezgant. Pradedi skaičiuoti rašto akis, ir sudie, nykume! Bet va net ir per visą pandemijos laiką iš dešimties nertinių tik keturis esu susiuvusi. Vis pagalvoju: „O jei turėčiau anūkų..?“
Nebėra ko bijoti
„Nebijau savo metų, – drąsiai teigia moteris. – Ačiū didžiai italų aktorei Anai Manjani, kuri duodama priešmirtinį interviu operatoriui šūktelėjo: „Neslėpkite mano raukšlių, jos per daug brangiai man kainavo!“ Tuomet mane, 17-metę, tai sukrėtė, nes per pasaulį jau ritosi holivudinio grožio kultas su visomis įtakomis jaunoms smegenims. Nuo tada žiūrėdama į veidrodį ar į kito žmogaus veidą tyrinėju: šios juoko, o štai šios mąslumo ir susikaupimo, šios, ko gero, pavydo ar trumparegystės, o tos – rūkoriaus raukšlės ir po kiekviena šia vagele sava istorija. O viską apibendrino ir vainikavo perpasakotas Pauliaus Širvio posakis: „Veidas tuo ir skiriasi nuo užpakalio, kad raukšlėjas“.
Deja, daugeliui mūsų tik netektys, žiauriausi sukrėtimai išgrynina gyvenimo vertybes. Tik pats atsidūręs tarp dabarties ir Anapusės suvoki išminčių teisumą, kad per aspera ad astra tikrai nėra per astras į radastas.
Po visų tragiškų išgyvenimų galvojau, kad jau tikrai nebėra ko bijoti. Tikrai nebijau savo metų, bent dabar. Bet žinau, kad nenorėčiau niekam būti našta.
Po sūnaus netekties nieko nereikėjo, tik tylos ir ramybės. Praėjus metams įsijungiau televizorių, paėmiau knygą. Nesinorėjo jokių susitikimų. Buvo visiška apatija. Gyvenau tarsi su vienintele prošviesa – gerais, gražiais atsiminimais, neįgyvendintais tikslais. Tad šio karantino izoliacija, atsiribojimas man visiškai priimtinas. Prisimenu ir vis dar atsiprašinėju sesės už tai, jog apšaukiau ją, apsiverkusią, kai paskambino dėl sūnaus laidotuvių ir pasakė, kad atvyksta padėti ir pabūti su manimi. Staiga išgirstu save šaukiant: „Nereikia, užtenka man tų raudotojų! Važiuok pas mamą, ja reikia rūpintis – gyvaisiais visų pirma!“ Iš kur tai, kodėl aš šitaip? Juk sesė kartais man buvo daugiau nei mama. Kai gimiau, ji, šešiametė, metus mane augino. Kartą mamos paklausė: „Kai Alinutė užaugs, ką ji mamyte vadins, tave ar mane?“ Studentė važiavau iš Garliavos į Klaipėdą, sesė man davė rublį iš stipendijos ir atsiprašinėjo, kad daugiau neturi. Neseniai vykau į Portugaliją filmuotis – paskolino lagaminą. Jos sūnus atvežė visko prikrautą, o vokelyje – 50 eurų. Skambinu, sakau, sese, ką tu dabar. Ji juokiasi: „Ledams.“ Iki šiol globėjiška, nors abi jau pensininkės esam.“
Vėlyva kino pasaulyje
Į kino pasaulį Alina įsiliejo ne taip ir seniai, bet ryškiai. Juokauja, kad vaidinti grįžo būdama panašaus amžiaus, kokio Žemaitė, kurios „Trys mylimos“ buvo Alinos statytas diplominis spektaklis, pradėjo rašyti. O iki kino pasaulio kaupė patirtis, blaškėsi ieškodama, kur pagaliau nutūpti. „Niekada nenorėjau būti teatro aktore. Nors lėlių teatre dirbdama kaifavau. Kaifuoti – tai mano jaunystės slengo žodis, nusakantis pasitenkinimo viršūnę. Taip ir buvo. O kai antrakursę Klaipėdoje pakvietė porąkart su skėčiu praeiti pro kamerą, pagalvojau, kad tai taip lengva. Tačiau siūlytis į kino aktores nedrįsau. Esu labai atsakinga, tad ir atsargi. Man tebeatrodo, kad žmonės daug geriau apie mane mano, galvoja, kad aš daug daugiau moku, sugebu, nei pati tai jaučiu.“
Per 7 metus aktorė sukūrė nemažai nedidelių vaidmenų lietuviškuose televizijos serialuose, filmavosi įvairiuose vaizdo klipuose. „Mano amžius lemia motinų, senjorių vaidmenis. O I. Jonyno juostoje „Nematoma“, Š. Barto „Sutemose“, P. Stankevičiaus filme „Pomirtinis gyvenimas“ įkūnijau skirtingas moteris-motinas. Tie vaidmenys man labai artimi tuo, kad I. Jonyno, Š. Barto pasakojimuose motina dėl nelaimingo atsitiktinumo netenka vienintelio savo sūnaus.
Visgi yra nematoma ranka, kuri vedžioja. Iš savo realybės persikeldavau į personažo realybę, panirusi į vaidmenis supratau, kad lengviau ištverti tikrovę atleidus ir susitaikius visų pirma su savimi.“
Sūnus nutiesė kelią
„Sūnus Andrius mane labai palaikė, skatino ir savotiškai nutiesė kelią į kinematografiją. Vis kartodavo: „Kokia tu artistiška, kokia charizmatiška.“ Pirmą kartą žodį charizmatiška išgirdau iš jo.
Kai stojau į teatro kursą, kurį rinko Dalia Tamulevičiūtė, iš trečio turo mane išbirbino. Stoviu prie durų, graudinuosi, prieina „Lėlės“ teatro režisierius V. Mazūras, klausia, ką čia veikiu. Sakau, nepriėmė, ir žliumbiu. Jis pakvietė ateiti į teatrą ir priėmė dirbti. Tada supratau, kad žiauriai trūksta žinių. Išvykau studijuoti. Paskui buvo ilga pertrauka, mano kaip aktorės tyla. Bet kupina gyvenimo potyrių.
Šiemet bus aštuoneri metai, kai mane paliko patys brangiausi ir svarbiausi gyvenimo žmonės. Per tą laiką sūnaus įkvėpta grįžau į aktorystę. Jeigu išties yra Anapusė, sūnus, mamytė ir tėtukas, kurie tarsi susikibę išėjo vienas paskui kitą, tikiu, džiaugtųsi ir gal net didžiuotųsi manimi.
Kitą dieną po sūnaus laidotuvių mane pakvietė vaidinti seriale „Moterų laimė“. Jei ne vyras ir sesė, būčiau nesutikusi. Tuomkart priimti taip ilgai lauktą pasiūlymą atrodė šventvagiška. Pykau, raudojau ir vapėjau: „Viešpatie, kodėl?“ Vyras ramino, prašė paskambinti ir sutikti, o paskutiniu sakiniu privertė atsikvošėti: „Juk Andriukas to taip norėjo.“ Jeigu man tik pasidaro sunku filmuojantis, mintyse meldžiu: „Sūnyti, padėk... leisk suprasti ir įgyvendinti tai... dėl tavęs, dėl mūsų visų... juk to taip norėjai.“ Ir kažkaip viskas išsisprendžia. Nesu mačiusi savo močiučių, bet prieš metus pas brolį vartant seną tėvų nuotraukų albumą žvilgsnis sustojo prie mamytės mamos nuotraukos. Pirmąkart gyvenime susimąsčiau, kad mudvi panašios. Ne tik išvaizda, bet ir gyvenimo sūkuriais: ji gyveno JAV, neteko dviejų vaikelių... Išgyveno ir du karus, iš viso susilaukė aštuonių vaikų... Kiek ji turėjo iškęsti ir kaip išliko? Amerikiečiai sakytų – family rock, – šeimos uola, dėl kurios vaikai rungėsi, kuris vakare nuplaus mamai kojas. Būna, kad pagalvoju, jog būtų smagu pasifilmuoti, ir tik blykst mintyse ta pageltusi nuotraukėlė, ir skambina, kviečia. Tokie sutapimai man patinka.
Sako, pasąmonė žino mūsų likimą. Tik kelyje iš pasąmonės į sąmonę kažkas transformuojasi, užsisklendžia arba subtiliai atsiveria per supančią aplinką, situacijas.
Pirmieji vaidmenys man buvo tarsi psichoterapija, leidusi bent trumpam užmiršti realybę. „Moterų laimėje“ reikėjo vaidinti advokatę. Teksto kelios eilutės, o aš nė žodžio negaliu įsiminti. Pakeliu akis nuo scenarijaus – tuštuma... Vyras, dirbęs tyrėju, mokė, kaip elgiasi advokatai. Po filmavimo vienas aktorius paklausė: „Ar jūs gyvenime iš tiesų advokatė?“ Tai tebėra pats geriausias komplimentas!“
Filmuodamasi JAV seriale „Jekaterina Didžioji“ Alina turėjo galimybę stebėti Helen Mirren kuriamą neeilinės moters vaidmenį. Pasakoja, kaip pirmąkart susitikus prie viešbučio durų nejučia jai nusilenkė, padariusi reveransą...
Su sūnum – į Čikagą
Alina paragavusi ir bedarbės duonos, ir slaugos darbų užsienyje. „Mano sūnus sužavėjo mamos pusbrolį chirurgą ortopedą, jis atvykdavo iš Čikagos į Lietuvą daryti klubo sąnario protezavimo operacijų. Čikagos bendruomenėje buvo gerbiamas žmogus, globojo skautus. Norėjo ir Klaipėdoje suaktyvinti skautijos judėjimą. Pamatęs mano bernioką pakvietė į JAV. Andriui buvo penkiolika, jis gimnaziją baigė Čikagoje.
Atlydėjau sūnų į ambasadą, konsulas klausia: „Kas lydi jūsų vaiką? Kur dokumentai? Vaikas nepilnametis, turite jį lydėti.“ Per dvi valandas pasidariau nuotraukas, norint gauti mokslo vizą nereikėjo laukti didžiulės eilės. Pinigų neturėjau, pasiskolinau iš vieno dailininko ir kaip stoviu – su sportiniais bateliais, vilkinti megztuką – išskridau su sūnumi į Čikagą. Giminės manęs nelaukė, jaučiausi nejaukiai. Netrukus pradėjau dirbti begėdiškai turtingų moterų kompanione. Lydėdavau jas visur, kur pageidaudavo.
Kaip ir daugelis potarybinių moterų, kurios mokėsi aukštosiose mokyklose, buvau išklausiusi pirmosios pagalbos kursą. Žinios pasitarnavo. Vėliau draugė pakvietė į Didžiąją Britaniją padirbėti slaugytoja. Ten dar baigiau slaugos kursus koledže. Suteikė kvalifikaciją.
Išvažiuodavau, vyras likdavo čia. Santykiams atstumas neturėjo įtakos. Man grįžus jausdavomės kaip įsimylėję šešiolikmečiai. Būdavo, apsikabiname oro uoste, per kūnus nueina virpuliukai. Išsiilgę, jokios rutinos, einame pasėdėti į kavinukę. Toks santykių naujumas. Jau 42 metai, kai susituokę. Visada jaučiu vyro palaikymą, globą. Tai meilė. Tik dabar ji kitokia – brandžių žmonių. Išgryninta. Svari.“
Niekada nevėlu siekti tikslo
Alinos pavyzdys rodo, kad niekada nevėlu siekti savo tikslų. Tarsi vėlyvasis žiedas ji atsiskleidė pačiomis gražiausiomis spalvomis, perkopusi savo penkiasdešimtmetį. Aktorė skatina moteris nemanyti, kad yra amžius, kai esi nurašyta. „Niekada apie tai nemąsčiau. Tada, kai norėjau būti kine, nesiprašiau, gyvenimas ėjo ir nuėjo sau. O kino pasaulyje atsiradau Nijolės Narmontaitės dėka, savo vyro dėka, dar anksčiau – sūnaus dėka. Jis mane paėmęs už rankos nutempė nusifotografuoti aktorių agentūroje, esą, jis bandys (JAV jį buvo kvietę būti modeliu), tik su sąlyga, kad ir aš kartu eisiu. Sūnus nebuvo aktorius, baigė Vilniaus universitetą, dirbo su tarptautiniais projektais. Labai norėjo, kad siekčiau saviraiškos.“
Pasaulis priklauso ne vien jaunimui
Klausiu Alinos, ar pasaulis priklauso jaunimui. „Oi, ne, jokiu būdu. Pamenu, buvo vasara, vakaro prieblanda, su sūnumi leidžiamės nuo Tauro kalno. Tvanku. Mudu neseniai grįžę iš Amerikos. Kalbamės, koks gražus tas Vilnius, kaip čia gera. Sustojam, žiūrime abu išsišiepę. Staiga pro mus praeina jauna mergina. Tamsiai apsirengusi, tokio pikto veido. Perskrodė mus su tokia neapykanta... Abu prapliupom juoktis ir sūnus sako: „Dieve, atrodo, žmogus labai nelaimingas. Bet kuo mes dėti?“ Paklausiau: „Kas geriau – falšyva amerikoniška šypsena ar nuoširdžiai piktas, susiraukęs lietuviškas veidas?“ O jis: „Žinai, vis tik dirbtinę šypseną matyti maloniau.“
Darbe sutinku labai gražaus, talentingo jaunimo. Vyrams dramaturgija visada buvo palankesnė nei moterims. Kodėl jaunimas turi daugiau galimybių? Todėl, kad visada maloniau žiūrėti į jauną, gražų kūną, veidą. Kodėl niekas nesistebi, kad senis veda jauną, gražią? Aš senį visiškai suprantu, bet visai nesuprantu jaunos merginos, kaip ji su tuo senu sudribusiu kūnu... Suprantu išminties, patirties galią, bet yra ir tas žingsnis fiziologinio ryšio link. Man senas kūnas viską užbrauktų...“
Alinos grožio paslaptys
Alina – užburianti moteris. Kai pasileidžia ilgus vešlius plaukus, neįmanoma į ją neatkreipti dėmesio. „Nesidažau. Buvau šatenė. Anksti pradėjau žilti. Pirmoji šarma atsirado po diplominių aktorinio meistriškumo kurso spektaklių, o netekusi sūnaus ir po onkologinės ligos visai nubalau...
Niekada neišgyvenau dėl savo metų. Gal todėl, kad sukausi aplinkoje, kur nebuvo konkurencijos, nebuvo kalbama apie išorinį grožį. Man, mergaitei, kartą vienuolė teta pasakė, kad mergaitė turi kvepėti švara ir vandeniu. Kad visada turi būti sušukuoti plaukai, sutvarkyti nagai, tvarkingos kojinės, avalynė. Tetulė, baigusi vaikų psichologiją, daug metų dirbo vaikų namų direktore, darželio vedėja, mokė: „Apsivilk brangiausią blizgančią suknelę, bet jei tavo kojinės bus suplyšusios, batai – išklypę, panagės juodos, plaukai taukini, o dar ir prakaitu atsiduosi – bus krachas. O jei būsi švarutė, tvarkingutė, nereiks ir brangios suknelės.“
Aktorė iš tų moterų, kurios metams bėgant tik gražėja. Skaudūs išgyvenimai jos nepalaužė taip, kad susmuktų, pasiduotų, o juk ir vėžį įveikė. „O aš ir susmukau. Buvo laikas, sūnui – devyniolika, man – 47 metai, ėjome prospektu, iš kitapus gatvės švilptelėjo jo grupiokai. Grįžęs po paskaitų sūnus sako, mamyt, įsivaizduoji, aš chebrai neįrodžiau, kad tu mama. Sakė: „Aha, tai dabar taip vadinasi – mamytė?“ Paskutiniu metu jis dirbo „Žinių radijo“ laidoje „Radioaktyvūs“, skirsnis vadinosi „Pats sau bosas“. Per šermenis priėjo jo vadovė: „Aš taip norėjau su jumis susipažinti, tik, žinoma, ne tokiomis aplinkybėmis.“ Ir papasakojo, kokį gilų įspūdį jai paliko gražus mano sūnaus bendravimas telefonu su manimi.
Atmintyje liko daug šviesių prisiminimų. Gal todėl neraudu, o šypsausi, prisiminusi sūnų, kai jis į tėvą kreipdavosi „tėčiau“, mane vadindavo tik mamyte arba mamuku. Mano brolis, tą paskutinį vakarą nugirdęs mudviejų pokalbį telefonu, pajuokavo, kad 28 metų vis dar toks mamytis. Arba kai jam netikėtai skambinant klausdavau, kas nutiko, išgirsdavau: „Nieko, mamyt. Kodėl turi kas nors nutikti, kad tau paskambinčiau? Nepagalvoji, gal aš paprasčiausiai pasiilgau tavo balso?“
Kalbamės apie gražių moterų giminę, atsineštus gerus genus. „Mano mamukas buvo sveika ir stipri moteris. Ji tik po aštuoniasdešimties akinius skaitydama ėmė dėtis, neturėjo tik 4 krūminių dantų, visi kiti buvo sveiki. Valgė mėsą. Brolis stebėjosi: „Tokį riebų padažą valgai.“ O ji: „Nu jetis tu mano, jei aš negaunu nors gabaliuką dešrikės, būnu alkana.“ Buvo laikas, kai laikiausi dietos. Bet tik dėl to, kad neįtilpau į drabužius, tad buvo pigiau sulieknėti, negu keisti garderobą.“
Svarbu jaustis reikalingai
Alina vis kartoja, kad labai svarbu jaustis naudingai, reikalingai. „Prasidėjo karantinas, kažkam stogas važiuoja, kreizas. O aš pasiutau megzti! Prieš 7 metus, po operacijos, sėdėjau namie, bedarbė, jau ir pinigėliai išseko, artėjo Kalėdos, giminių vaikams norėjosi ką nors padovanoti. Amerikoje buvau nusižiūrėjusi skersvėjų blokuotojus – tokiu zuikius ant slenksčio ar palangės dedamus vėjui sulaikyti. Taigi pradėjau iš atraižų siūti panašius ir dovanoti – šunis, kates. Mezgu, neriu ir pyragus kepu. Penktadieniais stengiuosi, kad namai kvepėtų cinamonu ir vanile. Kartą, studentu būdamas, sūnus neperspėjęs grįžo ir klausia: „Mamyt, o kur pyragiukai, sausainukai?“
Būna, pareina ir ilgesys su liūdesiu, blogumas. Kai pasidaro labai sunku, imu amžių išminties knygą Naująjį Testamentą, atsiverčiu bet kurį puslapį ir skaitau. Manau, visi būtume kur kas ramesni, pakantesni ir laimingesni, jei bent kartą per mėnesį pasikartotume Dešimt Dievo įsakymų. Tai ypač būtų naudinga politikams, verslininkams, valdžios vyrams.
Kartą ėjome su dešimtmečiu sūnumi palei Danės upę, kitoje pusėje kažkas sprogo. Mūsų link atskrido automobilio gabalas. Tuo metu vyras dirbo kriminalistu, pasakodavo apie gaujų karus. Mano mažasis vyrukas sumąstė: „Žinai, mamyt, aš vis dėlto manau, kad Dievo nėra. Jei jis būtų, argi leistų tokią neteisybę žemėje, tiek vargo ir šitiek žudynių...“ Kaip tik tada mokykloje ruošėsi Pirmajai Komunijai. Staiga tokia meilė prabudo Kauno močiutei ir seneliui, reikia jam važiuoti pas juos. Po savaitės skambina tikybos mokytoja, klausia, ar jis pasveiko. Sako, rytoj Pirmoji Komunija. Man mažutis šokas – pirmąkart su tėvu buvom taip vyruko suvystyti. Įvyko rimtas pokalbis, dar rimtesni buvo jo argumentai dėl mokytojos tikėjimo. Tada, pasijutęs teisuoliu, pareiškė, kad nekels kojos į bažnyčią. Paaiškinau jam apie mūsų šeimos tradicijas ir pareigas vieno kitam.“
Mėgstama jaunųjų kūrėjų
Aliną Žaliukaitę-Ramanauskienę įsidėmėję jaunieji kūrėjai ir prodiuseriai. Aktorė sukūrė nemažai reklaminių, dainų vaizdo klipų. Naujausias skirtas Vaido Baumilos kūriniui, filmuotas Babtyno dvare. „Su V. Baumila susipažinome 2017 m., kai filmavomės sukant juostą „Neto ir Bruto 3“. Vaidinau bjaurią egoistę motiną – pirmas vaidmuo, kuris mane kankino. Visi esame girdėję apie groteską, o kaip tai išreikšti kine?
Vaido įvaizdis buvo žvaigžduko, o susipažinus pasirodė nepaprastai šiltas žmogus. Ir dabar, kai pradėjo rinkti komandą, kažkas prisiminė mane matęs „Mados infekcijos“ pristatymo filmavime, dėvinčią Sandros Straukaitės drabužius. Vaidas pasakė, kad mane pažįsta. Pamačiau ir Onušką, Augustę Oną Š. – dainuojančią aktoriukę, jos klipe „Jaunystė“ taip pat vaidinau. Buvo gera. Visi jaunučiai, tokia graži kolegiška pagarba vieno kitam, mokėjimas išgirsti ir išklausyti. Didelis dalykas surinkti gerą komandą ir kartu dirbti dėl gražaus tikslo.
Per karantiną Vaidas kurį laiką buvo užsidaręs Babtyno dvare. Ten vienoje salėje prie durų kabo gražios moters portretas. Babtuose sklando legenda apie ją – Kunigundą. Pasakojama, jog stabmeldystės laikais nekaltai mergaitei buvo garbė pasiaukoti bendruomenės gerovės labui. Minėtas klipas pasakoja apie mergaitės paruošimą aukai. Burtai, šokis apie ugnį, mergelės atidavimas... Aš – kaip vyriausioji žynė. Nepaprastai gera dirbti su talentingų kūrėjų komanda.“
Pralėkusi trumpo gyvenimo juosta
„10-ies esu skendusi, – pasakoja Alina. – Nuėjome prie katilo formos tvenkinio. 10 metų vyresnis brolis užsikėlė mane ant pečių ir ketino paplukdyti. Likus trims žingsniams iki kranto pasileidau ir nugrimzdau. Rusvas vanduo, burbuliukai iš burnos... Staiga prabėgo dar neilgas mano gyvenimas: man – vieni metai, nauja sofa, gautas baltas meškiukas, šokinėju, mėtau jį. Ir dieviška mamytės šypsena. Ji sako tėčiui: „Pažiūrėk, kaip tas vaikas moka džiaugtis.“ Kita: man – dveji, nuo šilelio pagrybavę einame pieva, mamytė man įdavusi didelį grybą. Jis atrodo toks sunkus, dar tos žolės virš manęs... Prašau, kad mane paneštų. O ji sako: „Negaliu, Alinute, abiejose rankose krepšiai.“ Paskui prisimenu, kaip suaugusieji dainuoja: „Užkukavo raiba gegutėlė...“ O aš išgirstu savaip ir užtraukiu: „Ožkos kalnas...“ Visi smagiai juokiasi. Vėliau aš – ketverių, kaimynas mane užkelia ant arklio ir nustembu, kad arklys – šiltas. Taigi mano atsiminimai – jutiminiai.
Turėjau gerą atmintį. Trejų mane paliko pas tetą. Pasiilgstu namų, man paskaito pasaką, bet vis tiek nenoriu miegoti. Žiūriu į kažkokius paveikslus ant sienos, klausiu, kas čia. Sako: „Dievuliukas. Ar tu nė vienos maldelės nemoki?“ – „Ne.“ Teta sukalba „Tėve mūsų“ ir aš pakartoju į žodis žodį. „Eik, eik, vaikeli, nemeluok, kad tavęs nemokė.“ Daug kartų yra buvę: perskaitau eilėraštį ir pasakau atmintinai. „Tas baltumas, nenusakomas baltumas...“ Galėdavau ištisai cituoti „Mažąjį princą“. Kita knyga – Chalilio Džibrano „Pranašas“. Ten ir gauni atsakymus, kas yra draugystė, o kas – meilė.
Puoselėja ne gėlynus, o vaikus
Alina mėgsta vaikščioti. Į vaikų lopšelį-darželį, kur dirba auklėtoja, neretai miško takeliais nueina pėsčiomis. Ji daug būna gryname ore, leidžia laiką prie Žaliųjų ežerų, kur įsikūrusi jos šeima. Labai vertina gamtos prieglobstį. Paklausta apie puoselėjamus gėlynus, ima kvatoti: „Esu begėdė, jokių gėlynų nesodinu! Tiesa, turime sodą. Draugės oranžerijoje augalai kaip išprotėję klesti, žydi, o ji moko: „Augalus reikia mylėti lyg žmones. Aš su jais net pasišneku.“ Mano kasdienis rūpestis ir džiaugsmas po 3,5 valandos dabar yra vaikai. Aš su jais duoduosi, voliojuosi, – mažieji mėgsta judrius žaidimus.“
Buvo laikas, kai Alina, taikydama aktorystės lėlių teatre įgūdžius, mokė vaikus anglų kalbos. Prisipažįsta, kad labai myli mažuosius, ir nors su jais dirbti nelengva, įdomus ugdymo procesas teikia atgaivos.
Staiga moteris pasisuka į mane ir perskrodžia ypatingu žvilgsniu: „Ar gera būti močiute?“ Žinau, mano atsakymas „labai gera“ jai gali būti skausmingas, tad skubu svarstyti, jog ji pulkui auklėjamų vaikų yra šilta kaip močiutė. „Šiemet vis ateina tokia mintis: turbūt būčiau gera močiutė. Tie vaikeliai mane jaučia ir kaip močiutę. Dirbu su trejų–penkerių metų vaikiukais, į grupę atėjo mažiukai dvynukai. Visi vienas per kitą garsiai šnekasi, vienas dvynių prašo dėmesio: „Akatoja, akatoja...“ Staiga neiškentęs kad sušuks: „Nu, močiute!“ Grupėje – baisus triukšmas, visi stengiasi vienas kitą perrėkti. Klausiu, ar jie ir namuose nemoka kalbėti tyliai. Linksi, kad nemoka. Pirmais kartais, kai pakeldavau balsą, kad mane išgirstų (norisi apsaugoti juos, kad neliptų, nenukristų), namo grįždavau ligonė – apšaukiau vaiką. Vyras guosdavo: „Tu padarei viską, kad tave išgirstų.“
Post scriptum
Kokia esu? Galiu būti visokia: ir šiltai rami, ir karštai audringa. Išmokau nesmerkti žmonių. Vertinu sąžiningumą, nuoširdumą. Man gyvenime sekėsi sutikti gerus žmones. Intuicija neleidžia artintis prie tų, kurie nėra mano sielai artimi. Esu iš optimistų giminės, mano stiklinė visada artipilnė, ne pustuštė.
Prieš septynerius metus įvyko didelis lūžis. Tada rimčiau pradėjau skaityti Bibliją. Nejau žmogus turi atsirasti ant ribos tarp čia ir anapus, kad suvoktų tikrąsias vertybes? Tebesvajoju, bet griežtai neplanuoju, nes niekada nežinai, kas laukia už posūkio. O man suteikiamą dieną stengiuosi laikytis Dekalogo: nemeluok, nevok, mylėk ir gerbk savo artimą, negeisk svetimo... ir viskas bus gerai.“
