„Kiek save prisimenu, visada buvau menininkė, savotiška balta varna šeimoje. Visgi galvodama apie profesijos pasirinkimą jaučiuosi lyg laimėjusi loterijoje – turiu geriausią darbą pasaulyje. Menas man kaip deguonis, jei nekurčiau meno, galima sakyti, nekvėpuočiau, tiesiog nebūčiau“, – sako Aideen Barry, pripažinta Airijos menininkė, prestižinio „Golden Fleece“ apdovanojimo laureatė, kurios darbai eksponuojami muziejuose, šiuolaikinio meno centruose ir privačiose galerijose visame pasaulyje.
Su projektu „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ bendradarbiaujanti A. Barry Kaune kuria stop kadro animacinį filmą „Klostės“ apie Kauno modernizmo architektūrą. Menininkė Kauną vadina geriausiai paslėptu Europos lobiu – brangenybių dėžute, kurios turtai nepaliauja stebinti. Tai, kad Kauno modernizmo pastatai išliko per Antrąjį pasaulinį karą, sovietmetį, politinius neramumus, ji vadina stebuklu ir mano, kad, norint papasakoti tokią istoriją, reikia pasitelkti magiją. Dirbdama kartu su Kauno gyventojais, šį pasakojimą A. Barry kuria jau antrus metus.
Kaip prasidėjo jūsų bendradarbiavimas su projektu „Kaunas Europos kultūros sostinė 2022“?
Prieš ketverius metus buvau pakviesta skaityti pranešimo apie savo darbą su bendruomenėmis į Pėčo (Pécs) miestą Vengrijoje, kuris buvo Europos kultūros sostine 2010-aisiais. Toje konferencijoje susipažinau su Vilte Migonyte-Petruliene, programos „Modernizmas ateičiai“ kuratore, kuri irgi skaitė pranešimą – apie Kauną. Prisimenu, pagalvojau: „O, Dieve! Koks nuostabus miestas!“ Galiausiai taip atsitiko, kad kartu važiavome taksi į oro uostą ir įsišnekėjome. Jai labai patiko tai, ką pasakojau apie savo darbą su bendruomenėmis, tad paklausė, ar norėčiau atvažiuoti į Kauną perskaityti pranešimo konferencijoje apie paveldą. Po poros savaičių gavau kvietimą.
Negalėjau patikėti tuo, ką pamačiau atvykusi. Vis vaikščiojau, žiūrėjau užvertusi galvą ir stebėjausi: kaip šitie pastatai išgyveno Antrąjį pasaulinį karą? Sovietų okupaciją? Ir kaip atsitiko, kad niekas apie šitą miestą nežino?! Po to vizito mane pakvietė dar kartą – surengti kūrybines dirbtuves, o paskui pasiūlė tapti viena iš bendradarbiaujančių menininkių, nes programoje buvo suplanuotas filmas apie Kauno modernizmą. Žinoma, kad to ėmiausi, ir su didžiausiu džiaugsmu.
Kuriate stop kadro animacinį filmą kartu su miesto gyventojais, įvairiomis jo bendruomenėmis. Dėl to dirbate ir namuose. Kokie jums pasirodė lietuviai, lyginant su airiais?
Iš tiesų lietuviai ir airiai yra labai panašūs. Galbūt dėl to, kad jūs buvote okupuoti, mes – kolonizuoti, mes turime to išdidumo, to siekio išsiskirti, atrasti savitą identitetą ir taip atsiskirti nuo mus užėmusios šalies kultūros. To lietuvių mene matau labai daug. Be to, mus vienija nepriklausomybės siekis, kova už ją.
Važiuodama į Kauną tikėjausi susidurti su gana uždara bendruomene, kuri vis dar kenčia nuo patirtų traumų, sunkiai atsiveria atvykėliams. O iš tiesų mane priėmė labai šiltai, parsivežiau daugybę dovanų! Pavyzdžiui, vienas kūrybines dirbtuves vedžiau kartu su jaunuoliais, kurie mokosi kulinarijos mokykloje. Jų prašėme sukurti tortus, kurie vaizduotų šešis svarbiausius modernistinius Kauno pastatus.
Tokio priėmimo, kokį man surengė toje mokykloje, nė sapne neįsivaizdavau – jie su manimi elgėsi kaip su žvaigžde! Jaunieji kulinarai dirbo dvi dienas, beprotiškai atsidavę, ir reikėjo matyti jų išdidumą, kai pristatė nuostabius savo kūrinius. Negalėjau patikėti, kaip maloniai jie su manimi elgėsi, net ir žinodami, kad turėsiu sunaikinti jų tortus – aišku, padarėme daugybę nuotraukų, jas bus galima pamatyti filme. Išeidama gavau dovanų jų keptą didžiulį šakotį ir tai buvo skaniausias dalykas, kokį kada nors esu valgiusi.
Smagu, kad jums susidarė toks įspūdis. Aš taip pat maniau, kad lietuviai gana uždari.
Aš manau, kad kai kurdamas kultūros produkciją gali atliepti ir žmonių, kurie dalyvauja procese, aistrą, įvyksta nuostabių dalykų. Maisto gaminimo menas yra tai, kuo tie žmonės gyvena. Jie man suteikė gausybę informacijos apie tai, kas buvo valgoma ir geriama tarpukariu, kas galėjo būti to meto mėgstamiausias kauniečių patiekalas. Visa tai buvo labai naudinga filmui.
Apskritai mūsų dirbtuvėse (surengėme jų – gyvų ir virtualių – per dvidešimt penkerias) per šiuos porą metų dalyvavo pačių įvairiausių žmonių: nuo moksleivių iki senjorų. Prie kūrybinio rašymo dirbtuvių prisidėjo jauni, kylantys, pradedantieji ir patyrę rašytojai. Be to, bendravome su žmonėmis, kurie gyvena tarpukario modernizmo pastatuose. Mums nepaprastai pasisekė, kad viena senjorė, gyvenanti nuostabiame to laikotarpio medinuke, sutiko atlikti vieną iš vaidmenų filme. Visa tai be galo įkvepia.
„Klostės“ – stop kadro animacinis filmas. Kas tai yra? Kiek jame dokumentikos, o kiek išmonės, fikcijos?
Mūsų filmas pasakoja slaptas istorijas. Istorijas, kurių egzistavimą pajutau pirmą kartą atvykusi į Lietuvą, – jos įrašytos tų nuostabių pastatų, kurie išliko per visus neramumus, sienose. Mūsų filme iš sienų išnyra vaiduokliai, krepšininkai atsiranda bažnyčiose, o bažnyčios tampa radijo gamyklomis. Mitinis Kauno Žvėris pasirodo vandens rezervuare, kuris dviem dienoms per metus, kai iš jo išleidžiamas vanduo, tampa portalu į kitą pasaulį. Paslaptingoms istorijoms kurti reikalingas ir atitinkamas pasakojimo būdas.
Apie aštuoniasdešimt procentų filmo bus sukurta stop kadro animacijos principu. Tai reiškia, jog mums reikia padaryti tūkstančių tūkstančius nuotraukų ir jas sumontuoti. Mes kuriame optines iliuzijas tokiais filmo kūrimo metodais, kokie greičiausiai ir buvo naudojami 1920–1930-aisiais.
Kurti stop kadro animaciją yra ilgas procesas, reikalaujantis daug kantrybės iš visų įsitraukusiųjų: kadras po kadro kuriame iliuziją apie tai, kaip kambarinė išlenda iš orkaitės, o operos dainininkas gyvena fortepijone. Galutinis rezultatas bus matyti jau tik postprodukcijos metu, o kol kas žmonėms tegaliu pasakyti: patikėkit manim, bus gerai, ir pasiūlyti pažiūrėti ankstesnius savo filmus.
Mes sukaupėme labai daug dokumentinės medžiagos – imame interviu iš žmonių, filmuojame kūrybines dirbtuves, kaip kuriamos dekoracijos, juostoje užfiksuojame architektūrines aplinkas. Galutiniame filme šios medžiagos gali ir nebelikti, bet viso to reikia, kad pasakojimas būtų autentiškas.
Filmas apie Kauno modernizmą kaip ir turėtų būti istorinis. Kam tokiam naratyvui reikalinga magija?
Kai pirmą kartą atvykau į Kauną, man buvo pasakyta, kad nemažai tarpukario modernizmo pastatų griaunami, rekonstruojami, nes žmonės trokšta šiuolaikiškos, naujos architektūros. Man buvo sakoma, kad šio paveldo svarbos visuomenė nesuvokia. Tada pagalvojau, kad magija yra tai, kas gali papirkti žmones. Kai žiūrovams parodai magišką triuką, jie ne švilpia, o bando išsiaiškinti: kaip jie tai padarė? Kaip jie perpjovė moterį pusiau? Ką dar šis fokusininkas moka?
Mes bandome paversti miestą magiška vieta, kurios gyventojai norėtų kurti naujus mitus ir istorijas. Noriu, kad jie, apsilankę operos dainininko namuose, sakytų: ššš, jis gyvena fortepijone, nepažadinkim. Kad jie tikėtų, jog Kauno rezervuare dvi dienas per metus galima pamatyti Kauno Žvėrį. Tokios istorijos galėtų būti pasakojamos iš kartos į kartą, jos galėtų padėti miesto paveldui išlikti.
Apie jus teigiama, kad kūryboje nevengiate kontroversiškų temų, provokuojate žiūrovą, skatinate mąstyti apie sudėtingus klausimus.
Aš laikau save intersekcine feministe, mano darbai dažnai kalba apie trauminius, sunkius išgyvenimus. Tačiau nenoriu pasakoti apie tamsą naudodamasi niūriomis meninėmis priemonėmis, man nepatinka gąsdinti, todėl dažnai pasitelkiu humorą. Manau, kad humoras yra labai svarbus – žiūrovai, kurie nesitikėjo tokio požiūrio, išmušami iš pusiausvyros, pamato kitą pusę, ir tas netikėtumas prajuokina.
Žinoma, daugelis Kauno istorijų yra susijusios su trauma ir netektimi. Jos yra apie žmones, kuriuos privertė išvykti, išsiskirti, tai – ir pasakojimai apie tuos, kurie tiesiog išnyko. Negali ištrinti iš istorijos nei Holokausto, nei sovietinės okupacijos. Todėl vienintelis būdas, kurį matau kaip galintį bent pradrėksti šios temos paviršių, yra humoras, juokas. Ir tai visiškai nereiškia šaipymosi. Menas man yra būdas pradėti pokalbį. Jeigu savo skausmą, sunkius išgyvenimus tik laikai savyje ir apie juos nesikalbi, jie ne dingsta, o auga ir yra perduodami toliau.
Manau, kad daugelis lietuvių supranta, apie ką aš kalbu, ir sutiktų, kad juoktis tamsoje ir iš tamsos yra sveika. Man patinka Samuelio Becketto citata: „Privalai judėti pirmyn. Negaliu. Aš eisiu pirmyn.“ Beckettas buvo airis, ir jo pjesė „Belaukiant Godo“ demonstruoja, kaip galima su humoru kalbėti apie visiškai nejuokingus dalykus.
Kita vertus, apie kontroversiškus, tamsius dalykus, sudėtingus išgyvenimus kalba psichologai, socialiniai darbuotojai, nevyriausybinės organizacijos, politikai. Kaip į šį pokalbį gali įsijungti menas?
Esu skaičiusi labai įdomią psichoterapeuto parašytą knygą, kurioje teigiama, kad kiekviena trauma palieka žymę mūsų organizmo DNR, ir nėra vieno teisingo metodo, kaip tą traumą išveikti. Jis sako, kad menas yra vienas iš būdų kalbėtis apie traumines patirtis. Labai šiam požiūriui pritariu. Menas nėra kalba lingvistiniu požiūriu – kaip anglų ar lietuvių – menas yra visai kas kita, panašiau į telepatiją. Iš tiesų, jis gali būti labai efektyvus perteikiant emociškai sudėtingus dalykus.
Savo gyvenimą paskyriau menui ne todėl, kad jaučiau, jog kaip menininkė turiu būti atsakinga už emocinių žaizdų gydymą, bet dėl to, kad man patinka žmonėms atskleisti šią galimybę. Būtent dėl to mėgstu dirbti su bendruomenėmis, patinka mokyti žmones būdų, kuriais jie gali kalbėtis apie savo išgyvenimus. Džiaugiuosi, kad būdama menininkė galiu įgalinti ir kitus, suteikti jiems galimybę tapti autoriais, sukurti ką nors gražaus.
Kitas dalykas, kuris minimas visuose jūsų pristatymuose, – tai, kad esate daugialypė menininkė, neapsiribojate viena technika, metodu ar medija. Ką jums tai duoda?
Taip, žinau. Visada sulaukiu šio klausimo ir visada savęs klausiu: kas man yra, gal koks asmenybės sutrikimas (juokiasi)? Vieną savaitę galiu kurti filmą, kitą – skulptūrą, trečią – dar ką nors. Man labai patinka dirbti rankomis, pavyzdžiui, lipdyti kažką iš molio per kūrybines dirbtuves. Tada – tą dalyką filmuoti, o tada – viską sunaikinti.
Gali būti, jog iš to, ką kalbu, atrodo, kad esu kaip auksinė žuvelė, galinti sukoncentruoti dėmesį į vieną dalyką vos kelias sekundes, bet aš tiesiog smalsi. Man įdomu, kaip skirtingos medijos gali atskleisti tai, kas man rūpi. Be to, technologijos keičiasi nuolatos ir man labai įdomu tai stebėti. Pavyzdžiui, per pandemiją atsirado daug naujo skaitmeninio meno, kuris, nors ir nėra tai, kuo žaviuosi, man įdomus kaip reiškinys.
Aš skulptorė pagal išsilavinimą, bet man atrodo, kad svarbiausia ne tai, ką studijavau, o tai, kad studijavau labai geroje meno mokykloje, kur man pasakė: nesvarbu, kokia yra tavo meninė kalba, svarbu, ką nori pasakyti. Tai, ką siekiu perteikti, yra tas kitoniškumo jausmas, atsirandandis, kai nesi vienas iš grupės, kai nepriklausai niekam. Koks tai jausmas? Kaip apie tai papasakoti? Aš ieškau būdų.
Jūsų tinklalapyje yra vaizdo įrašas, kuriame lipdote Kauno IX-ojo forto skulptūrą ir įrašinėjate garsus, kuriuos skleidžia formuojamas molis. Visa tai – vienai filmo „Klostės“ scenai. Akivaizdu, kad procesas labai ilgas, o filmas, kaip skelbiama, bus vos 45 minučių.
Taip, planavome, kad filmas bus 45 minučių trukmės. Tada pasirodė, kad festivalių konkursuose galima dalyvauti tik su filmais, kurių trukmė iki 15 arba daugiau nei 60 minučių (aišku, mano filmas būtinai turi būti nestandartinės trukmės!), tad galbūt „Klostės“ bus ilgesnis.
Bet aš suprantu, ką jūs norite pasakyti – dveji metai darbo, kad sukurtum 45 minučių filmą. Beprotybė!
Na, ypač turint omenyje mūsų gyvenimo tempą, technologijų vystymosi greitį...
Tiesa, mūsų filmas yra visiška antitezė laikmečiui. Tačiau, žiūrėdama filmus, sukurtus tarpukario Kaune, matau tą patį – į juos įdėta daugybė darbo. Mūsų filmas vadinasi „Klostės“ ir iš dalies yra apie laiko klostes, kurios klojasi viena ant kitos ir gal paslepia dalį darbo, įdėto kuriant filmą. Kartu jis ir pagerbia tą laikmetį – mes suteikiame naują perspektyvą ir požiūrį.
Ir nors, galų gale, žiūrovai pamatys tik galutines 45 minutes, galbūt jiems kils klausimų. Pavyzdžiui: pala pala, ar jie iš tikrųjų drožinėjo tą kėdę centimetras po centimetro? Tada norės pamatyti filmą iš naujo, kad sužinotų, ar tikrai. Noriu sukurti tokį deja vu momentą, kad žiūrovai, pažiūrėję filmą, sakytų: hm, turiu tai pamatyti dar kartą. Man rodos, tai susiję su tuo, ką noriu pasakyti apie Kauną: negaliu patikėti, tas miestas tikrai egzistuoja? Turiu jį pamatyti dar kartą. Ir dar.
Suprantu, kad sumanymas skamba beprotiškai, ypač turint omenyje, kad viską galėjau sumontuoti čia, Airijoje, naudodamasi skaitmeninėmis technologijomis, pasisamdžiusi būrelį jas išmanančių vyrukų, bet aš tikiu, kad turint galutį rezultatą vis vien trūktų to įdėto darbo ir atiduoto laiko pojūčio.
Kai galvoju apie Kauno modernizmo pastatus, kai matau visus tuos tulpių, kviečių motyvus, tą eglute išdėliotą grindų parketą, suprantu, kiek darbo buvo įdėta tai kuriant. Todėl ir noriu sukurti filmą, į kurį būtų įdėta tiek pat darbo ir atsidavimo. Ką daugiau galiu pasakyti – aš tikiu magija. Tikiu, kad kažkokiu, ne visai racionaliu būdu bus galima tai pajusti.
Žinokit, aš irgi tuo tikiu.
Tikrai? Kaip man palengvėjo!
Kai augau Airijoje 1980-aisiais, šalis buvo labai neturtinga ir negalėjo įpirkti brangios Holivudo produkcijos vaikams. Mes per televizorių žiūrėjome Rytų Europos menininkų sukurtus animacinius filmus. Tai buvo avangardinė stop kadro animacija, šiandien turbūt būtų laikoma, kad ji per tamsi vaikams. Man tie siurrealistiniai filmai, kuriuose perteikiama tų laikų klaustrofobija, paliko neišdildomą įspūdį. Nuo tada aš ir kuriu tokia technika.
Matot, kaip gyvenimas eina ratu – šiandien aš dirbu Rytų Europoje ir kuriu tokį filmą, kokiais žavėjausi vaikystėje.
Kad jau pradėjote kalbėti apie vaikystę: kada pasirinkote, o gal supratote, kad esate menininkė?
Nesu tikra, kad galima pasirinkti. Man rodos, kad visada buvau menininkė. Tikra balta varna šeimoje – jie iki šiol nesupranta, iš kokios aš planetos, nė vienas į mane nepanašus. Man labai pasisekė: kai Airija tapo respublika, visos meno galerijos ir valstybiniai muziejai visuomenei buvo atverti nemokamai. Užaugau tokioje aplinkoje, kur niekam menas nerūpėjo, tad jei ne ta galimybė, būčiau niekada netapusi menininke. Man menas buvo tarsi rojus, ta sritis, kurioje gali svajoti, kuri išlaisvina vaizduotę.
Menas yra mano deguonis. Jei man lieptų nustoti kurti, tai reikštų, kad nebegaliu kvėpuoti. Aš mirčiau.
Būti menininke nelengvas pasirinkimas dėl daugelio aspektų. Su kokiais iššūkiais susiduriate jūs?
Žvelgiant iš finansinės pusės, būti menininke tampa vis sunkiau. Menas vis labiau darosi turtingesniųjų privilegija, ir man, kilusiai iš visiškai kitokios aplinkos, tai matyti labai skaudu. Savo kuriamu menu stengiuosi išlaikyti demokratiją, siekiu, kad mano menas būtų prieinamas įvairiems visuomenės sluoksniams, bet šioje srityje atsiranda vis daugiau nelygybės.
Didžiuosiuose miestuose, kuriuose įsikūrusios meno mokyklos, pragyvenimas vis brangesnis, studijų nuomos kainos labai aukštos. Būti menininku tampa vis brangiau. Nebelieka tos erdvės, to laiko svajoti. Jei menininkas neturės laiko svajoti, kūrinių neliks. Jei ne svajonėms suteiktas laikas, neturėtumėme „Belaukiant Godo“.
Tad ar rekomenduotumėte šį kelią savo vaikams?
Mano vyriausiasis jau universitete, studijuoja inžinerinius mokslus. Neretai manęs prašo: primink man – kam tu tai darai? Juk niekada nieko neuždirbi! Bet du mano jaunėliai tikriausiai bus menininkai – vieną jau matau kaip kompozitorių, o kitą – kaip vizualinių menų atstovą. Žinoma, man terūpi, kad jie būtų laimingi. Viskas, ko noriu – kad ir jiems taip pasisektų, ką jie bepasirinktų.
Pokalbio pradžioje labai gražiai kalbėjote apie Lietuvą, Kauną. Airijoje gyvena nemaža lietuvių bendruomenė. Gal teko pažinti lietuvių prieš atvykstant čia?
Dėstydama Limeriko meno ir dizaino koledže sutikau nemažai pirmosios ir antrosios kartų lietuvių studentų. Bendraudama su jais supratau, kad krepšinis Lietuvoje – antroji religija. Dar sužinojau, kad lietuviai, kaip ir airiai, šeimas kuria gana anksti ir kad šeimos ryšiai jums labai svarbūs. Turiu nepaprastai talentingų lietuvių studentų, man patinka nustebę jų veidai, kai įėjusi į auditoriją sakau: „Laba diena.“
Iš tiesų, prieš atvykstant į Kauną man ilgai nedavė ramybės vienas klausimas: kodėl kiekvieną kartą, pamačiusi Lietuvos paviljoną Venecijos bienalėje, aš netenku žado? Kaip jie gali kurti tokio lygio vizualųjį meną? Atvažiavusi į Lietuvą aš supratau, kad taip ir yra – kad jūsų šalies menininkai nepaprastai talentingi. Turiu omenyje ne tik vizualiuosius menus – dirbu su nuostabiais kompozitoriais, operatoriais, šokėjais. Tai – viena iš paslapčių, kurias stengiuosi įminti.
Kartais savęs klausiu: gal taip yra dėl to, kad jums buvo uždrausta kalbėti įprasta kalba apie tai, apie ką norite, ir jūs išmokote visa tai išreikšti kitais būdais? Gal taip ištreniravote savo kūrybingumo raumenis? Mes, airiai, turime panašų fenomeną literatūroje – Jameso Joyce’o, Oscaro Wilde’o, Seamuso Heaney kūrinius skaito visame pasaulyje. Yra teigiančių, jog tai, kad mums buvo uždrausta kalbėti gimtąja – gėlų – kalba, lėmė, jog airių literatūra parašyta specifine, vaizdinga, kupina slaptų užuominų, metaforų kalba.
Kaip yra iš tiesų, nežinau, būtų įdomu apie tai pakalbėti su kokiu nors Lietuvos mokslininku.
Ką pasakytumėte žmogui, atvykstančiam į Lietuvą, į Kauną? Kaip mus apibūdintumėte?
Pasakyčiau (ir esu taip sakiusi ne kartą, patikėkit – štai ir dabar, pasibaigus pokalbiui, keliausiu aplankyti draugės ir nuvešiu lauktuvių lietuviško lino): Kaunas yra tikra brangenybių dėžutė, kurioje atrasi nuostabią architektūrą. Nesu buvusi Vilniuje, girdėjau, kad jis labai gražus, bet Kaunas man yra neprilygstamas. Čia teko matyti įspūdingų meno projektų – tiek fotografijos galerijoje, tiek Kauno bienalėje, kuri kuruojama tarptautiniu lygiu.
Šis miestas – viena iš geriausiai saugomų paslapčių Europoje. Jis ne tik gražus, bet ir saugus, be to, čia puikus maistas. Jau nekalbu apie tai, kad pragyvenimas pakankamai nebrangus.
Be to, mane labai sužavėjo, kad Kaunas labai kosmopolitiškas ir daugiakultūris: „Auros“ šokėjai, su kuriais dirbome, yra iš viso pasaulio. Taigi, mūsų projektą kuria žmonės iš viso pasaulio, tai – šiuolaikinės Lietuvos veidas.
