Jau pats irklavimas – labai ekologiškas sportas, nes tiek daug laiko praleidžiate gamtoje, ant vandens.
Tarptautinė federacija skiria labai daug dėmesio švaraus vandens iniciatyvai, irkluotojai patys stengiasi rinkti šiukšles, valyti aplinką. Vienas kolega buvo surengęs populiarią akciją socialiniuose tinkluose – rinko šiukšles, filmavo ir kėlė vaizdo įrašus, kuriuose fiksavo savo radinius. Mes turime rūpintis vandeniu, nes jame sportuojame kiekvieną dieną. Kaip kitam svarbu tvarkingas jo darbo stalas, taip mums – švari gamta.
Kaip pačios gyvenime atsirado irklavimas – ar dėl šviesaus atminimo tėčio Dariaus Senkaus, taip pat užsiiminėjusio šia šaka?
Ne viskas dėl tėčio, bet jis, žinoma, turėjo įtakos. Kadangi esu trakietė, regis, 2011-ųjų vasarą sulaukiau pasiūlymo padirbėti – palaikyti valtis pas mus, Trakuose, vykusiose varžybose. Tokių žmonių per irklavimo čempionatus reikia visada – jie guli ant tiltelio ir laiko kiekvienas po valtį už nosies, kad jos lygiai į vieną liniją susirikiuotų starte. Čia svarbūs ir milimetrai. Pamenu, gulėjau prie trečio takelio, o trečias ir ketvirtas pas mus tenka lyderiams. Aš laikiau Donatos Vištartaitės, dabar – Karalienės valtį. Dirbau visą dieną, o Donata laimėjo vienas varžybas po kitų. Tada ir pagalvojau: koks gražus sportas, kaip puikiai nuo vandens matyti Trakų bažnyčia, pilis! Darė įspūdį ir pati Donata – tokia daili, sportiška. Užsinorėjau ir aš pabandyti. Pamėginau, užsikabinau ir – likau. Man buvo penkiolika. Pradėti truputį vėloka, nes reikia kaupti ištvermę, perprasti techniką, o tai nutinka tik metams bėgant. Bet aš – užsispyrusi, užtat neblogai pavyko (šypsosi). Be to, turėjau privalumą: irkluotojai važinėja į stovyklas Trakuose, o aš gyvenau savo namuose.
Sportas padėjo išvykti studijuoti į Ameriką?
Buvau irklavusi tik dvejus metus, bet rezultatų tam pakako. Studijas rinkausi JAV, nes norėjau ir gero universitetinio išsilavinimo, ir neapleisti sporto, o toje šalyje tokios galimybės sudaromos. Kadangi turėjau labai mažai informacijos, pasirinkau Centrinės Floridos universitetą, negalintį pasigirti aukštais sportiniais rezultatais, tad irklavimo srityje ne kažin kiek patobulėjau, daugiau laiko skyriau mokslams. Dabar jau kitiems išvykstantiems žmonėms galėčiau patarti, kur studijuoti, o pati Amerikoje įgijau sporto verslo vadybos ir sociologijos diplomą ir tik palaikiau sportinę formą.
Kad neatsilikčiau nuo Lietuvoje likusių draugų, sportuodavau papildomai – dirbau labai daug, kad viską spėčiau, nes vienu metu sukrito ir treniruotės, ir atsiskaitymo darbai. Mokslai, kuriuos baigiau, – puikūs, turėjau galimybių padirbėti su NBA, kitomis didžiausiomis pasaulyje sporto lygomis. Grįžusi po studijų irklavau toliau – tada netrukus su Agne Ginevičiūte porinėje dvivietėje Europos jaunimo (iki 23 metų) čempionate laimėjome bronzą. Sunkus darbas atsipirko, sezonas buvo labai geras.
Ekologinės idėjos – atsivežtos iš Amerikos su universiteto diplomu?
Jų siekti labiau pradėjau grįžusi į Trakus. Universitete JAV net nebuvo normalių sąlygų atliekoms rūšiuoti – turėjome vieną šiukšliadėžę, kurios turinys keliaudavo į vieną vamzdį. Trakuose gyvenu prie ežero, vasarą palei namus, ant tiltelio, ateina žmonių pagulėti ir daug kas palieka savo šiukšles. Kodėl? Mane tai ėmė labai nervinti. Juk gamtai per pastaruosius dešimtmečius esame taip pakenkę savo vartojimo ir šiukšlinimo įpročiais. Pradėjau domėtis, skaityti, žiūrėti dokumentiką apie plastiko gamybą, perdirbimą, kiek laiko jis išlieka gamtoje.
Atliekų rūšiavimu mane pirmiausia užkrėtė mano draugas, taip pat irkluotojas – baidarininkas Simonas Maldonis. Jis man, grįžusiai iš JAV, paaiškino, kad Lietuvoje turime sąlygas tai daryti, pradėjome kartu rūšiuoti, skaityti apie tai. Mūsų abiejų filosofija tokia: geriau tegul daug žmonių po truputėlį prisideda prie gamtos išsaugojimo, švaros, nei tą darytų tik keli itin uolūs ekologijos puoselėtojai, kurie nieko neperka plastiko pakuotėse ir užsiima vadinamuoju eco-shamingu – aršiai gėdina tą darančius aplink save. Šioje srityje svarbu masiškumas ir nereikia radikalumo. Prisipažinsiu, kad vienu metu pati buvau persistengusi: apimdavo nerimas, kad parduotuvėje negaliu visiškai nieko pirkti! Kaip išsiplauti galvą, jei visi šampūnai – plastiko buteliukuose? Tas pats – su moteriškos higienos priemonėmis. Pamačius eilėje prie kasos stovintį žmogų, įsidėjusį vieną obuolį į plastiko maišelį, viduje viskas užvirdavo, jau žiodavausi klausti: „Ar tikrai jums to reikia?“ Kaip ir nuvažiavus pas mamą apimdavo nemalonus jausmas: na, kodėl ji nerūšiuoja, kaip taip galima? Artimuosius ir pabardavau... Prie svetimų kibti dar nepradėjau (juokiasi).
Reikėjo nusiraminti ir suprasti, kad, šiaip ar taip, kiekvienas po savęs žemėje paliksime šiukšlių pėdsaką. Tegul jis būna kuo mažesnis, kasdien darykime, ką galime, bet negyvenkime nuolatinio nerimo būsenoje: kas dabar bus? Zero waste, arba gyvenimo be jokių atliekų, teorija nėra visiškai įmanoma. Į ją įsitraukę žmonės gali pamesti save. Įsivaryti tokį nerimą daugiau pasidomėjus klimato kitimo, užterštumo temomis nėra sunku. Tą žinoti reikia, bet svarbu suvokti, jog vienas nepakeisi pasaulio, geriau viską daryti mažais žingsniais, bet – kasdien.
Ką dabar konkrečiai darau? Pirmiausia – itin kruopščiai viską išrūšiuoju, kad atliekų rūšiavimo centre nebereikėtų mano šiukšlių iš naujo tvarkyti. Pagal taisykles į plastiko dėžę galima mesti tikrai ne viską, kas mums atrodo iš plastiko. Kiekvienas buteliukas, pakuotė yra sužymėti skaičiukais, pagal juos ir reikėtų atliekas skirstyti. Tarkim, butelis, ant kurio parašyta „7“, jau turi keliauti prie bendrų buitinių atliekų, šios rūšies plastikas nėra perdirbamas ir, jei įmesime jį į rūšiavimo konteinerį, centro darbuotojai turės surasti ir išimti. Tą išsiaiškinę supratome, kad bet kaip rūšiuodami nė kiek nepadėjome atliekų perdirbėjams. Dabar ant mūsų šaldytuvo yra lipdukas, kuriame surašyta, kokiais skaičiais pažymėti plastiko buteliukai gali keliauti į tam skirtą dėžę. Tikrai – ne visi, nors anksčiau tvarkingai ten metėme viską nuo pakelių iki maišelių. Įpratus atrinkti, ką ir kaip teisingai rūšiuoti, tą daryti nėra sunku.
Žinoma, jei galiu rinktis, niekada neimu plastikinės pakuotės – tik popierinę arba stiklinę. Su draugu turime daugybę daugkartinių maišelių, į kuriuos dedame vaisius, daržoves. Jei juos pamirštame, nusiperkame popierinį maišelį, ji paskui ilgai naudojame, vežiojamės mašinoje.
Daug domėjotės plastiko gamyba, perdirbimu – koks atradimas sukrėtė labiausiai?
Tai, kad didžiausios korporacijos privertė mus patikėti, jog galima pirkti, naudoti plastiką ir nieko blogo dėl to nenutiks. Net ir rūšiavimas pirmiausia buvo sugalvotas tam, kad vartotojai patikėtų, jog pirkdami bet ką visai nepakenks gamtai, nes viskas bus išrūšiuota ir perdirbta. O, kaip sakiau, perdirbti galima toli gražu ne viską, nors net ir ant rūšiuoti netinkamų buteliukų užklijuotas ženklas su rodyklyte – labai panašus į tą, kuris žymi perdirbamą plastiką. Tiesiog mumis visais didieji gamintojai manipuliuoja, užmigdo sąžinę.
Tvarios mados tendencija pačiai taip pat labai patinka?
Ja ypač užsikrėčiau šįmet. Padėvėti drabužiai, daiktai, mainai – puikus dalykas. Kažkada visi norėjome pirkti tiktai naujus daiktus. Dabar tai pasikeitė. „Facebook“ yra grupių, kur žmonės sudeda nebenaudojamus daiktus, o ten juos kažkam ir perleidžia – parduoda ar dovanoja. Pati irgi tą darau. Kodėl reikėtų išmesti, jei kažkas mielai tą daiktą dar naudos? Neseniai ieškojau stiklainių-salotinių, kuriuose galėčiau salotas sudėlioti aukštas po aukšto. Parašiau internete. Atsiliepė viena moteris: „Prieš dešimt metų tuos stiklainius atsivežiau iš Italijos, taip ir nepanaudojau, stovi spintelėje.“ Nebėjau į prekybos centrą, išvadavau žmogų nuo nenaudojamų daiktų, už kuriuos nuvežiau šokoladą. Ir dar gavau indų, kurie tikrai kokybiškesni, nei būčiau radusi parduotuvėje, kur dar ir daug pinigų būčiau išleidusi.
Tas pats ir su drabužiais. Gyvenau Šeškinėje, tad patikdavo eiti į netoli esantį „Akropolį“, pirkti vis ką nors naujo. Man nebepatinka greitoji mada, užtektinai žinau, kaip išnaudojami žmonės, kurie skurdžiose šalyse tuos daiktus siuva. Nepatinka ir drabužių kainos parduotuvėse, užtat mielai užsuku į dėvėtų rūbų krautuves, susirandu vienetinių daiktų, o kai jie nebepatinka, perleidžiu kitam, pavyzdžiui, „Vinted“ platformoje. Man nėra gėda pasakyti, kad perku dėvėtų drabužių parduotuvėse, kad kokį nors konkretų daiktą iš kažkokio žmogaus įsigijau ar išsimainiau. Tą darydama ir apie tai kalbėdama jaučiuosi gerai. Ir, tikiu, savo pavyzdžiu kažkam darau bent mažytį poveikį.
Kada naujų drabužių teko pirkti parduotuvėje?
Prieš sezoną su komanda gavome sporto prekių parduotuvės čekių, tad ėjome atsinaujinti aprangos. Ją vilkime kasdien per treniruotes, sportiniai drabužiai greitai susidėvi. Visada perku naujus apatinius, kojines, o visa kita, net šventiniai drabužiai, – padėvėti.
Maistą renkiesi taip pat atidžiai – tik ekologiškus produktus?
Valgyti mėsą lioviausi dėl sveikatos – cholesterolio didėjimo ir kitų dalykų. Vegetare pirmąsyk tapau Amerikoje, nes mėsa ten pasirodė tokios prastos kokybės, kad nutariau: geriau jokios, nei tokia. Grįžusi į Lietuvą džiaugiausi kokybiška mėsa, ją valgiau, bet ir vėl lioviausi. Pradėjau domėtis, kokią žalą gamtai daro gyvulių, ypač galvijų, auginimas. Nesu tikra vegetarė, neatsisakau žuvies, gerbiu visų pasirinkimus, neskatinu kitų elgtis taip, kaip aš. Pavyzdžiui, mano draugas valgo mėsą.
Nei dėl maisto, nei dėl ekologijos tikrai nesipykstame, palaikome vienas kitą. Mūsų bendraminčiai – ir Simono brolis, taip pat irkluotojas Mindaugas Maldonis su žmona Kristina. Su ja kartu tvarkomės spintas, dalyvaujame daiktų mainuose, esame tikros eko draugės. Vieni kitus palaikome, stengiamės kiek įmanoma gyventi pagal low waste – kuo mažesnio vartojimo – principą ir įkvėpti aplinkinius. Gal žiūrint į mus kažkam nebekils ranka penkių vaisių dėti į penkis skirtingus plastiko maišelius?..
