„Turime atkreipti dėmesį į mūsų valstybės teritorijoje nuo seno paplitusius augalus, vabzdžius ir paukščius, – ragina A. Amšiejus ir paaiškina, kaip lietuviai iš to turėtų tiesioginės naudos: – Jau žinome, kad vaisius, kuris sunoko už 30 kilometrų, mūsų organizmui naudingesnis nei tas, kuris užaugintas už 3000 kilometrų. Bet ar susimąstome, kodėl? Nes jis augo toje pačioje aplinkoje, kurioje gyvename mes.“
Puoselėti aplinką, kurioje noksta, bręsta mums, lietuviams, labiausiai tinkantis derlius, nesirūpinant gyvybės įvairove neįmanoma. „Ekologija be biologinės įvairovės negalima, – pabrėžia agronomijos mokslų daktaras A. Amšiejus. – Tarkime, nepurškiame augalo jokiais pesticidais, bet jei kaimynystėje nesukursime biologinės įvairovės, jis išnyks. Augalas su kenkėjais pats kovoti negali, jam turi padėti aplinka – kiti augalai, vabzdžiai ir paukščiai, o mes, žmonės, privalome jos nesugadinti.“
Varnalėša, pagarsėjusi Vokietijoje
Europos šalys jau anksčiau buvo priverstos susirūpinti gyvybės įvairove pievose. Kodėl – puikiai iliustruoja spalvingas A. Amšiejaus pasakojimas apie maždaug prieš 20 metų jo bityną aplankiusius vokiečių bitininkus.
„Visas autobusas sulėkė fotografuoti žinote, ko? Sodo kampelyje išsikerojusių varnalėšų! Išvykus vokiečiams žmona man priekaištavo: „Tokios gėdos gyvenime nesu patyrusi, tu tiek apsileidęs, kad negali piktžolių išsirauti! Nuskambėsi per visą Europą!“ – sutuoktinės žodžius lig šiol pamena pakaunėje gyvenantis A. Amšiejus. – Po kurio laiko į Vokietiją nutekėjusi buvusi mano studentė atsiuntė vokiečių bitininkų žurnalą su nufotografuota mano varnalėša. Po nuotrauka buvęs parašas skelbė: „Lietuvoje galima rasti augalų, kurie pas mus išnyko prieš 60–70 metų.“
Vokiečiai žinojo, ką fotografavo: pas juos pesticidai išnaikino ne tik bites, bet ir bitinius plėviasparnius vabzdžius, nebėra kam apdulkinti vietinių augalų, juos išstumia invaziniai. „Aš savo varnalėšas vadinu sodo ąžuoliukais, jos tokios storos, kad peiliu neišpjausi, tik kirviu gali iškirsti, bet nesiruošiu to daryti. Vasarą ant varnalėšų žiedų, išskiriančių daug nektaro, būna tiek bičių – ir laukinių, ir naminių, tiek kitokių vabzdžių, kad Dieve Dieve!“
Lietuvoje, mokslininko skaičiavimu, biologinė įvairovė ėmė sparčiai nykti sovietmečiu. Tuomet įsivyravo agronominė doktrina: visos palaukės ir pakelės privalo būti nušienautos, neturi likti nei žolytės, nei gėlytės. Nupjauta ir palikta žolė, paskaninta azoto pertekliumi, tapo tinkama tik erkėms veistis ir žaibiškai plisti.
„Pakelėse neliko natūralių žydinčių augalų: rugiagėlių, perluočių, liucernų – viską nušienavome, nebeliko kam vilioti erkių priešų – vabzdžių entomofagų. Kai kur palaukes dar nupurškėme pesticidais – sunaikinome ir po žeme esančią mikroflorą, mikrofauną, bestuburius. Didysis biologijos ratas buvo suardytas“, – A. Amšiejaus žodžiai tinka ne tik sovietmečiui, bet ir dabarties laikams, kai žmonės skundžiasi trumpai nuskustoje miesto parko pievutėje įsisegusia erke.
Angliškos vejos vergai
Pašnekovui graži dabartinė miestiečių mada pirkti apleistas sodybas. Visgi mokslininkas pastebi, kad jas gaivindami naujieji šeimininkai retai pasitelkia specialistus. „Dažniausiai būna taip: visus iki vieno medžius išpjauna, kelmus išrauna, žemę išlygina, teritoriją apsitveria tvora, pasisėja trijų varpinių žolių rūšių veją, du kartus per savaitę ją pjauna ir sako: „Negalime atsidžiaugti, kaip gražu“, – daugybę tokių sodybų yra matęs agronomijos mokslų daktaras, dažnai kaip ekspertas kviečiamas į įvairias TV laidas.
Tačiau grožis yra kintantis dalykas – šiuo metu pasaulinės tendencijos tokios, jog graži pievutė yra ta, kurioje yra žydinčių augalų. Be to, ji daug paprasčiau prižiūrima, jai nereikia vergauti. „Dažnai idealiųjų vejų šeimininkai skundžiasi: negaliu niekur išvažiuoti, turiu žolę pjauti“, – ne kartą yra girdėjęs A. Amšiejus. O štai žydinčią pievą pakanka nupjauti du kartus per metus – kad augalai spėtų subrandinti ir išbarstyti sėklas.
Žydinti pieva – tai ir ištisas gyvybės pasaulis. Anot Žemės ūkio akademijos docento, čia sudaromos palankios sąlygos vadinamiesiems biologiniams agentams privilioti bei vystytis. Nors skamba kaip biologinis terorizmas, iš tikrųjų viskas vyksta taip: žydinti pieva sukuria maistą, užsiveisia plėšrių vorų, žiedmusių, auksaakių, amarinių vyčių, žirgelių, žygių, boružių, varliagyvių, driežų, žalčių, paskui juos atskrenda vabzdžialesių paukščių, ateina vabzdžiaėdžių žinduolių, reguliuojančių vabzdžių populiaciją. Jei šis gamtos sugalvotas biologinis ratas smagiai suksis, vabzdžiaėdžiai žinduoliai ir paukščiai sudoros sodų, daržų kenkėjus, o vabalai amariniai vyčiai – erkes.
„Išpuoselėta angliška veja kokiame miesto kamputyje gal ir tinka, bet ir tai turėtume pasirūpinti, kad kaimynystėje augtų dar kažkas, – svarsto A. Amšiejus ir pateikia pavyzdį: – Draugystės parke Kaune šalia pjaunamos žolės plotų mačiau įrengtų žydinčių augalų salelių, kurios, aišku, buvo aptūptos bičių, – tai atsakingo miesto aplinkos tvarkymo pavyzdys.“
Laukia, kol uždraus tujas
Net jei šalia jūsų daugiabučio ar kotedžo yra vietos tik trims augalams, juos galima išsirinkti tokius, kad būtų naudos visiems. Bet prieš pasiūlydamas, ką pasirinkti, A. Amšiejus vardija tuos, kurie nenaudingi. „Laukiu nesulaukiu, kol Aplinkos ministerija tujas paskelbs invaziniais augalais, – visai rimtai sako mokslininkas. – Juk iš tujos vienintelė nauda, kad ant jos ar po ja gali nutūpti koks paukštukas, bet ir tai į vidų neįlįs, laja per tanki. Tujos skirtos tik erkėms daugintis, daugiau jokie gyviai jomis negali pasinaudoti: nei lapukais, nei žiedais, nei vaisiais.
Arba – invazinis uosialapis klevas. Jo žievės nei zuikiai, nei stirnos negraužia, o lapų – jokie vabalai. Todėl šie medžiai ir plinta, kad niekas į juos nesikėsina, nors Lietuvoje absoliučiai niekam nereikalingi. Kad ir koks gražus invazinis augalas būtų, jis netinka prie mūsų biologinės įvairovės. Žmogus svetimoje vietoje pritampa greičiau, nes trumpiau gyvena, o medis užtrunka ir 200, ir 300 metų.
O štai mūsų paprastasis ąžuolas: elniai, kiškiai mielai graužia ąžuolų žievę, lapuose veisiasi amarai, šiuos ėda vabalai, jau nekalbant apie ant kamieno augančias kerpes, sugeriančias lietaus vandenį, rūko ar rasos drėgmę, po to pamažu atiduodamą į aplinką. Mokslininkai yra suskaičiavę, kad ant vieno ąžuolo gali gyventi, prie jo yra prisitaikę 280 Lietuvoje paplitusių bestuburių rūšių.“
Todėl A. Amšiejus agituoja šalia namų sodinti primirštus lietuviškus augalus – rūtą, lietuvišką laukinę rožę radastą ar šiloką. Atgaivintas tradicinis lietuviškas gėlių darželis atneštų naudos ir šalia augančiam sodeliui ar darželiui. „Žmonės dabar skundžiasi, kad braškes puola kenkėjai, atvažiuoji pakonsultuoti ir matai, kad aplinkui nėra nė vieno žydinčio augalo. Tai kodėl nepasisėjus keleto agurklių, raudonėlio, krapo, juozažolės, raugerškio ar saujos grikių, kurie paskui tiktų humusui?“ – ir stebisi, ir pataria mokslininkas.
Jis aiškina, kad augalų žiedų išskiriamas nektaras privilioja kenkėjus sudorojančius ir biologinę pusiausvyrą užtikrinančius vabzdžius entomofagus. Kai jų yra, sodeliams prie namų prižiūrėti visiškai nereikia chemijos. „Jei žemę tręši mėšlu, paties pasigamintu kompostu, laikysiesi sėjomainos, turėsi nuostabų mažą ekologinį ūkelį! Galėsi nukritusį obuolį, kaip senovėje, tik pasivalyti į rankovę ir valgyti, o ne kaip dabar pirktinį – mirkyti vandenyje su soda, o po to dar perplauti tekančiu vandeniu“, – pažymi pašnekovas.
Ar laukinės bitės gelia?
Keturis dešimtmečius bitininkaujantis A. Amšiejus prabyla apie augalus, priviliojančius bites ir kitus bitinius plėviasparnius. „Mano žmona darže yra pasisodinusi keletą krūmų jurginų, ežiuolių, rudenį pražystančių šilokų. Kada tik beateisi, jų žieduose – pilna vabzdžių, ir nebūtinai tik naminių bičių. Jie užtikrina biologinę įvairovę kitiems reikalingiems kaimynams ir tuomet daržui jokie kenkėjai, net šliužai nebaisūs“, – džiaugiasi bitininkas.
Pastaraisiais metais jis susidomėjęs naujausia pasaulinės bitininkystės tendencija – laukinių bičių išsaugojimu ir veisimu. Tarptautiniuose bitininkų kongresuose nebe pirmus metus rimtai svarstoma: jeigu naminės bitės nyks ir toliau, tai laukinės, pasėjant jas priviliojančių vadinamųjų medingųjų augalų, gal galės išgelbėti pasaulį.
Kas tos laukinės bitės? Urvabitės, lapakirtės, begeluonės bitės. Skraido labai trumpais atstumais – 60–80 metrų, negyvena šeimomis: deda kiaušinėlius ir antroje vasaros pusėje išmiršta. Pavyzdžiui, kamanės. Jos visos yra motinos, iš priešpaskutinės kartos rudenį išsirita patinėliai, iš paskutinės – patelės. Prieš žiemą patinėliai miršta, o patelės sulenda į plyšius žiemoti.
Laukinės bitės nektaro neneša, tik žiedadulkes (jomis ir minta). Kai kurios, prisirinkusios molio, drėgnos žemės, kokiame namo plyšyje nusilipdo būstelį, padeda kiaušinėlių, gausiai prideda žiedadulkių ir užlipina moliu. „Esu perpjovęs ir tyrinėjęs laukinės bitės būstą. Įsivaizduojate, visa skylutė geltona, aplink kiaušinėlį – 10 cm ilgio žiedadulkių kamštelis! Nenuostabu: laukinės bitės lanko visus augalus, kurie tik žydi. Joms nesvarbu, augalo žiedas kvepia ar smirda – tupia ant kiekvieno! Ir nesibaimina šalčio. Žiūrėk, oro temperatūra – vos 2 °C, bet dirba išsijuosusios, o naminėms bitėms būtinai reikia 12 °C“, – pasakoja A. Amšiejus, pagaili, kad šį šaltą pavasarį naminės bitės mažai teturėjo tinkamų dienų iš avilio išskristi, ir pasidžiaugia, kad bent laukinės atliko joms gamtos priskirtą pareigą – apdulkino augalus.
Laukinės bitės negelia, yra šiek tiek didesnės už muses ir kudlotos. Kai išskrenda iš žiedo visos aplipusios žiedadulkėmis, atrodo lyg geltonos lėlytės.
„Kartą paskambino žmogus: „Užpuolė bitės, negalime prieiti prie tvenkinio.“ Nuvažiuoju: žmonės įsirengę pavėsinę, kad vėjas nepūstų, iš bambukų išpynę tvorelę. Sako, pirmais metais buvo ramu, o antrais metais bambukų ertmėse prisiveisė bičių. Betgi matau – ne naminių, o laukinių, – prisimena A. Amšiejus, į kurį žmonės dažnai kreipiasi patarimo ar pagalbos. – Klausiu, ar kuriam įgėlė. Nė vienam. Suprantama: laukinės bitės ir negali gelti, jos neturi geluonies. Paėmiau jų į saują, padrąsinau žmones gyventi šalia nepavojingų ūžiančių kaimynių.“
A. Amšiejus kartu su anūkais artimiausiomis vasaromis yra labai rimtai nusiteikęs padirbėti laukinių bičių labui. Skudučių, garšvų ar skėtinių augalų tuščiavidurius stiebus pjaustys 20 cm gabalėliais, dės į ryšelius, perriš virvelėmis. Apsaugodami nuo paukščių apsuks metaliniu tinklu su 4–5 cm skersmens skylutėmis, kabins kokioje pastogėje. „Ir tikrai nebijosime gyventi šalia“, – šypsosi bitininkas.
Jis pasidžiaugia, kad bitinių plėviasparnių globėjų daugėja. Štai Kėdainiuose vienas stalius medžio kaladėje grąžtu prigręžiojo 8 mm skylučių. Apkalė tinkliuku, kad geniai ir zylės žiemą skylučių nesugalvotų kalti toliau, ir savo bendruomenėje išdovanojo gal 25 tokius aviliukus. Ir ką jūs manote? Beveik visuose apsigyveno laukinių bičių!
Ruošiasi išleisti knygą
Visgi lietuviai šioje srityje žengia tik pirmus žingsnius. „Vapsvų ir širšių lizdus vis dar naikiname, širšalų – net deginame. O, pavyzdžiui, Vokietijoje, neduok Dieve, kas pamatys, kad pritrėškėte vapsvą – gresia tūkstantinė bauda! – žino A. Amšiejus. – Berlyno botanikos sode išklausiau paskaitą „Kaip išsaugoti ir auginti širšes bei širšalus“, iš jos parsivežiau idėją. Kad širšalai neįsiveistų gyvenamųjų namų pastogėse, tereikia ten pakabinti pilkos spalvos balioną. Maždaug 35 centimetrų skersmens rutulys iš vielučių, aptrauktas medžiaga, – tikrai panašus į natūralų širšių lizdą. Pro šalį skrendančios širšės mano, kad čia jau įsikūrė konkurentės, ir nulekia tolyn.“
A. Amšiejus nesigina, kad yra aistringas bičių gerbėjas ir gynėjas. Tiesa, kartais sau papriekaištauja, kad gal per mažas. Štai susižavėjo Šveicarijoje prie gatvių, degalinių matytomis žydinčiomis pievomis, buvo prisėdęs jose pailsėti: smagu buvo stebėti, kaip ant augalų žiedų nutupia įvairiausių spalvų drugelių, ne vienos rūšies bičių, kamanių. Grįžęs namo priaugino įvairiausių žydinčių augalų sėklų ir mokyklose, mugėse ėmė jas dalinti, kviesti pasėti mieste prie namų, gatvių ar degalinių. Ant vokelių su sėklomis užrašydavo savo adresą, prašydavo, kad vaikai atsiųstų iš sėklos išaugusio augalo nuotrauką.
„Gal metus dalinau ir – jokio atgarsio, vokus dažnai rasdavau išmestus šiukšliadėžėse dar mugės teritorijoje... – apgailestauja bitininkas. – Save kaltinu: gal tas sėklas reikėjo dalinti ne miesto, o kaimo vaikams? Gal apie tai, kad iš šių sėklų išaugę augalai pamalonins bites ir kitus bitinius plėviasparnius, reikėjo aiškinti ne vaikams, o jų tėvams?“
Tačiau mokslininkas nepraranda vilties. Ką tik leidyklai „Alma littera“ atidavė knygą apie tvarų bitininkavimą, o joje pasakoja, kaip pasaulyje viskas susiję: augalai, bitės ir žmonės. Aplink jo sodybą ir toliau veši apie pusė hektaro žydinčių augalų: facelijų, geltonžiedžių ir baltažiedžių barkūnų, esparcetų, raudonėlių, juozažolių, sukatžolių, ežeinių.
„Tokių pievų net šienauti nereikia, nušienauji, tik kai perauga. Tai kodėl neauginti? Juk bitės jas taip mėgsta“, – atsisveikindamas šypsosi vienas didžiausių Lietuvos šiuolaikinės bitininkystės autoritetų.
