Irklavo ne tik pati. Rima – irkluotojų dukra, irkluotojo žmona, irkluotojų mama ir irkluotojos anyta! Irklavimo aistra, kadaise atvedusi į treniruotes, išliko visą gyvenimą: ji – irklavimo klubo Trakuose siela, irklavimo muziejaus įkūrėja, taip pat – knygų apie irkluotojus autorė. Ką tik į knygynų lentynas nugulė antras R. Karalienės romanas „Irklais iki Niagaros krioklių“, kurį įkvėpė vilnietės irkluotojos ir trenerės Sofijos Grucovos gyvenimo istorija.

Paauglystėje nebandėte išvengti valties ir irklų?

Man savaime buvo aišku, kad irkluosiu. Abu tėvai – irkluotojai. Gimiau, kai tėtis Povilas Liutkaitis Japonijoje rengėsi Tokijo olimpinėms žaidynėms – ten užėmė septintą vietą. Jo kolegai irkluotojui dukra gimė po keturių dienų. Mes – olimpinės mergaitės. Ne tik tėvai užsiėmė šiuo sportu, bet ir trys mamos seserys, viena jų ištekėjo už irkluotojo. Vaikystėje net neabejojau, kad visi žmonės – irkluotojai.

Augant supo kalbos apie šią sporto šaką. Nepamenu, ar tėvai norėjo, kad irkluočiau, bet aš apie tai svajojau nuo kokios pirmos klasės. Vasaros savaitgalius su šeima leisdavome prie Skaisčio ežero su palapinėmis, greta buvo universiteto irklavimo bazė. Tiesiog tirpau nuo irkluotojų, valtimis skriejančių per vandenį, vaizdo. Per ežerą iš kito kranto pas mus atplaukdavo „Žalgirio“ bazėje jau besitreniravusi keleriais metais vyresnė pusseserė. Aš buvau pakerėta.

Buvau sportiška, lankiau plaukimą, meninę gimnastiką, žaidžiau rankinį. Pamenu, kaip komandos draugės ir trenerė pyko, kai pareiškiau, jog su jomis esu laikinai – tol, kol galėsiu sėsti į valtį. Į irklavimo treniruotes mama nuvedė, kai buvau trylikos – kai tik galėjau treniruotis.

Kai svajonė tapo realybe, nenusivylėte? Irklavimas reikalauja daug jėgų, ištvermės ir kantrybės. Atleiskite, bet tai toks arklių sportas...

Man treniruotės – visiška romantika, nesvarbu, jog ne visada jos vyko ežere ar upėje. Bėgome krosus – dešimt, dvidešimt kilometrų. Prakaitą liejome kilnodami svorius. Šaltuoju metų laiku sėsdavome irkluoti į imitacinę valtį baseine. Labai nuobodu košti vandenį skylėtais irklais ir šlifuoti judesius. Juokavome, kad jei mus įjungtų į tinklą, tiek elektros prigamintume!

Reikia gal būti kiek mazochistu, kad tai patiktų... Aš tokia nebuvau, bet, matyt, kažkur pasąmonėje buvo įsirėžę, jog taip reikia. Tiesiog degiau noru irkluoti. Mane susodino su tėvelio irklavimo draugo dukra, abi buvome tokios pat degančios. Treneris duoda mums planą, kiek turime nuplaukti (dar ir pridėdavo, nes manė, kad tinginiaujame), o mes ne tik jį įvykdome, bet ir dar daugiau padarome.

Man buvo smagu treniruotis – juk laiką leidi su bendraamžiais, drauge vykome į stovyklas. Tačiau niekada nedegiau noru varžytis ir nelaukiau, kada galėsiu lenktyniauti. Varžybos mane vargino, slėgė nervinė įtampa ir skausmas – kai raumenyse pristinga deguonies, atrodo, jog plėšo visą kūną. Juk lenktyniaudama irkluoji iš visų jėgų.

Stresas prieš varžybas tiesiog nepakeliamas. Visi sportininkai jaučia nerimą ir netgi baimę. Skaičiau olimpinio čempiono Steve’o Redgrave’o knygą, kaip prieš varžybas dėl jau penktojo aukso medalio galvoje jam sukosi viena mintis: ką aš čia darau... Visi užduoda tą patį klausimą: kam man to reikia? Nes nerimauja, ar tiksliai startuos, nepames tempo ir dar pakaks jėgų finišuoti. O dar prisideda fizinė kančia... Žinai, kad turėsi kentėti ir iškentėti. Tuo metu vyrai varžybose irklavo du kilometrus, moterys – vieną, kad būtų lengviau. Iš tiesų trumpesnė distancija pareikalauja dar daugiau jėgų, nes kiekvienas yris kaip paskutinis. Pamenu, lieka šimtas metrų, nebeatsimeni, ką tuomet darai, įsijungia automatizmas, o sąmonė, atrodo, iškeliauja.

Neabejoju, jog irklavimo muziejuje vietą rado ir aukščiausias jūsų sportinės karjeros apdovanojimas – 1983-iaisiais su porine keturviete laimėta TSRS tautų spartakiados bronza.

Kabo tarp kitų mano ir vyro medalių. Būtent šioms varžyboms mūsų keturvietę rengė trenerė Sofija Grucova – jos istoriją aprašiau naujausioje knygoje. Rami, pakanka vien jos žvilgsnio, kad suprastum, jog netvarkingai susikišai marškinėlius. Ir pasiaukojanti dėl savo auklėtinių: kažkas nutarė, jog mums nepriklauso masažas, nes mūsų įgula nepretendavo į medalius. Trenerė kiekvieną vakarą kiekvieną iš mūsų po gerą pusvalandį minkydavo. Visų nuostabai, mūsų porinė keturvietė iškovojo trečiąją vietą, nusileidusi tik Sovietų Sąjungos rinktinei ir Rusijos komandai.

Tačiau netrukus po šio laimėjimo vos dvidešimties metėte sportą, nes...

... ištekėjau. Tuo metu nebuvo kitokio varianto, kaip tik vedybos, jei įsimyli ir nori būti kartu. Visi kūrė šeimas labai jauni.

Mano vyras Aivaras – taip pat irkluotojas. Nuostabi buvo ta mūsų Lietuvos akademinio irklavimo rinktinė – spartakiadoje net 39 irkluotojai pasipuošė medaliais ir susikūrė net septynios šeimos! Nieko keisto, kad susidarė tiek porų, juk irklavimas atima visą laiką – po mankštos ir dviejų treniruočių per dieną jėgų lieka tik pavalgyti ir pamiegoti, net minčių nekyla apie pasimatymus ir šokius. O šalia – tiek vaikinų, su kuriais sieja tie patys interesai.

Labai ryškiai pamenu paskutinę treniruotę: išsinešiau valtį ir apiplaukiau ežerus, tvirtai tikėdama, jog daugiau į valtį neatsisėsiu. Tuo metu jaučiausi labai pavargusi. Dabar suprantu, kad man reikėjo tik pertraukos.

Atsisakiusi irklavimo, galėjau nesiblaškydama tarp treniruočių studijuoti miestų statybą Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas). Vyras taip pat pasiryžo mesti sportą, netgi pasakė tai treneriui. Tuo metu kaip tik sužinojau, jog laukiuosi. Jis gaudavo sportininko stipendiją, o ši prilygo to meto atlyginimui ir net viršijo jį. Nutarėme, jog mums, jaunai šeimai, stipendija gera paspirtis. Vyras atsisveikino su irklavimu tik tada, kai baigė universitetą.

Ištekėjusi nėriau į kitą pasaulį, supratau, kad yra gyvenimas ir be sporto. Mums vienas po kito gimė trys vaikai – dvi dukros ir sūnus.

Kaip irklavimas vėl grįžo į jūsų gyvenimą?

Praėjus dešimtmečiui po paskutinės treniruotės, vėl paėmiau į rankas irklus – su nepriklausomybe atsidarė sienos, sužinojome, jog pasaulyje vyksta veteranų varžybos. Sėdau į valtį ir atrodė, kad taip ir nebuvau iš jos išlipusi. Nors grįžau ne varžytis, o ir vėl norėdama patirti tą malonumą, kai valtis slysta per vandenį. Susibūrė šeimyninis bendraminčių klubas, pradėjome dalyvauti įvairiose varžybose.

Ką sportas jums davė?

Niekada nebandžiau sau įvardinti, bet esu pastebėjusi, jog mane tiesiog gena noras daug ką išbandyti. Neleidžiu sau visko, kam kyla noras, bet... Kai sužinojau, jog dukterėčia pasiryžo ultramaratonui – bėgti septyniasdešimt kilometrų, daug kas iš artimųjų tai išgirdę net už galvos susiėmė, – sėdėjau ir galvojau: būčiau jos metų, tikrai bandyčiau. Nors ir nemėgau varžybų, išlikęs noras nugalėti – net žaidžiant elementarius stalo žaidimus: koks azartas mane pagauna per šeimos susibūrimus... Sportas išugdė ištvermę: turi pabaigti, ką pradedi, negali sustoti. Atrodo, esi visiškame kosmose, sąmonės netenki, bet privalai irkluoti, kol kerti finišo liniją. Po to ne vieną sportininką net supykina. Taip ir gyvenime viską darai iki galo, net tada, kai manai, jog negali, žinai, jog dar gali. Tai dar ne riba.

Kai paklausiau, ką davė sportas, maniau, kad pirmiausia pasakysite, jog vyrą...

Be abejo. Svarbiausia, jog turime bendrą pomėgį, kuris mus rišo ir riša iki šiol, – irklavimą. Jau keliolika metų, kai netgi gyvename Trakuose ant ežero kranto, ten, kur treniruodamiesi praleidome ne vieną vasarą jaunystėje. Retas žino, jog čia ne vienas, o keturi ežerai, pažįstu kiekvieną metrą. Kadaise irkluotojų buvo pilni ežerai, tiesiog tiršta.

Norėjote įsikurti ten, kur tiek gerų prisiminimų?

Netikėtai sužinojome, jog parduodami nebaigti statyti namai. Ir mano, ir vyro akys tiesiog užsidegė. Gerai žinojome šią vietą ir mums nereikėjo daug svarstyti, žinojome, ką galėtume čia padaryti – įkurti irklavimo klubą. Į vieną namą persikėlė šeima, kitą skyrėme savo veiklai – ten įsikūrė irklavimo klubas, nedidelis viešbutis.

Ir muziejus?

Muziejus atsirado netikėtai. Kai jau statybos ėjo į pabaigą, ėmiau galvoti, kaip papuošti klubą. Įlindau pasižvalgyti, kas parduodama internetinėje „eBay“ parduotuvėje, ir kai pamačiau, kokių ten įdomybių, susijusių su irklavimu, galima rasti, kokiems trejiems metams ten pradingau! Įvairiausi XIX amžiaus varžybų apdovanojimai, litografijos... Koks azartas pagaudavo per aukcionus, kaip kaldavausi su konkurentais, o koks jaudulys apimdavo, kai pagaliau į namus iš kito pasaulio kampelio atkeliaudavo siuntinys. Vis pasakoju, kaip kartą radau labai gražią taurę, ant kurios buvo matyti išgraviruoti 1913-ieji. Kainavo tik dešimt dolerių, nustebau, kodėl niekas jos neskuba pagriebti. Tik gavusi siuntinį supratau: ji buvo mažytė, tik penkių centimetrų, matyt, apdovanojimo replika.

Ilgainiui klube atsirado daugybė eksponatų, tačiau nevadinau šios ekspozicijos muziejumi. 2008 metais Trakuose vyko pasaulio meistrų regata, iš svečių vis girdėjau pagyrų, koks įdomus muziejus. Taip man ir įkalė į galvą, kad jau galima taip vadinti, pradėjau sistemingiau rinkti eksponatus ir įsteigiau viešąją įstaigą.

Seniausi eksponatai – 1842 metų laikraščio iškarpa apie irklavimo varžybas, 1863 metais išleistas irklavimo pradžiamokslis „Rowing And Sailing“, 1884 metų pasaulio irklavimo čempionato bilietas. Taip pat galima apžiūrėti lietuvių irkluotojų apdovanojimus – savo medalius man patiki ir dabartiniai čempionai.

Kur sužvejojote neabejotinai įspūdingiausią eksponatą – dvi valtis, kurioms pusantro šimto metų?

Jas taip pat radau internete. Nuotraukoje buvo matyti irklavimo klubo palubėje Anglijoje pakabintos penkios valtys. Kiek galėjau įžiūrėti, buvo aišku, jog joms daugiau nei šimtas metų. Užsidegiau, kaip jų reikia. Viena bėda – reikia pirkti visas. Vyras atkalbėjo, nes nebus kur jų dėti. Aukcionas baigėsi, širdį skaudėjo, kad jų nenusipirkau. Po kiek laiko pamačiau, jog vėl jas parduoda, bet po vieną. Ir kaina – tik šimtas svarų. Iškart nusipirkau dvi likusias.

Tada reikėjo sugalvoti, kaip jas atsigabenti iš miestelio netoli Birmingamo. Surengiau klube labdaros vakarėlį ir surinkau pinigus kelionei. Aš, vyras, dukra ir sūnus sėdome į mašiną ir išvažiavome – teturėjome tris paras, negalėjome niekur sustoti, vairavome pakaitomis. Dabar juokinga prisiminti, kaip iš kelto išvažiavus mus sustabdė britų policija. Jokio bagažo, tik kopėčios ant mašinos viršaus. Keturiese, juodais marškinėliais. Kur vykstate? Parsivežti valčių. Kada grįšite? Šiandien. Kažkodėl dar paklausė, ar žinome, jog negalima vežti nieko sprogstamo... „Taip“, – atsakėme. Jie tik pakraipė galvas.

Kai įvažiavome į kelionės tikslu buvusį miestelį, gatvėse pasitiko žmonių šurmulys, o upėje buvo tiršta valčių – vyko regata. Susiradome senąjį klubą, atverčiu valtis, o jos, pasirodo, dar senesnės, nei maniau, – nėra bėgelių sėdynėms, atsiradusių apie 1860-uosius.

Grįždama atgal mintyse tik skenavau mūsų namą – ar bus įmanoma jas įnešti į rūsį? Du namus jungia bendras rūsys, tilpo pro vieną langą, lyg specialiai padarytą šioms valtims – tiesiog milimetras į milimetrą...

Galiu šeimai tik padėkoti, jog palaiko visokias mano užmačias. Pamenu, iki miestelio ir valčių liko penkiasdešimt kilometrų, sakau, atleiskite man, bet kelio atgal nėra. Vyras atšovė: „Tai kelias atgal tik ir liko...“

Nenuostabu, kad irklavimo virusas neaplenkė ir jūsų vaikų.

Irklavo abi dukros ir sūnus, nors nė vieno neįkalbinėjau. Sūnus lankė plaukimą ir vis kartojo, kad neirkluos. Tačiau kartą paskambino iš vienos stovyklos ir pasakė, kad eis į irklavimo treniruotes. Jonas dalyvavo pasaulio jaunių, jaunimo ir suaugusiųjų čempionatuose, kaip irkluotojas gavo stipendiją ir studijavo aeronautiką Floridos technologijų institute Amerikoje. Po studijų su sportu atsisveikino.

Dabar jūsų šeima taip pat turi už ką sirgti...

Mano marti Donata ką tik grįžo į sportą po kelerių metų pertraukos ir ką tik vykusiame Europos irklavimo čempionate iškovojo sidabro medalį!

Rima Karalienė

Mikos Savičiūtės nuotr.

Lenkiu rankos pirštus: irklavimo klubas, muziejus... Knygos – dar viena duoklė viso gyvenimo aistrai?

Pirmą romaną įkvėpė tėvelio istorija. Kažkada jam įteikiau storą sąsiuvinį ir paprašiau aprašyti savo gyvenimo kelią. Po jo mirties atsiverčiau rankraštį ir užsidegiau idėja paversti jį knyga, sumaniau, jog tai turėtų būti ne dokumentika, o romanas. Apėjau ir išklausiau tėvelio bendražygius, sakiau, jog renku medžiagą Irklavimo muziejui – nemelavau, kaupiau medžiagą ir jam. Peržiūrėjau to meto laikraščius. Iš valstybės archyvo susipirkau viską, kas susiję su irklavimu. Ištyrinėjau kiekvieną detalę. Kiek patyriau atradimo džiaugsmo...

Esate užsiminusi, jog ilgai niekam neprasitarėte, jog rašote romaną. Net vyrui.

Juk nežinojau, kas pavyks. Tik mokykloje rašiau rašinius, gaudavau už juos gerus įvertinimus. Rašiau, o kiek emocijų užplūsdavo... Visiškai pasinėriau į knygą. Sėdu ir nieko aplink nelieka. Kartą neištvėręs vyras paklausė, kas nutiko, nes pastebėjo, jog su manimi kažkas darosi. Užginčijau, jog viskas gerai. Man buvo smagu, jog turiu paslaptį. Kai pajutau, jog kažkas išeina, o gal šiaip pasiekiau ribą, kai reikėjo kitos nuomonės, nutariau prisipažinti. Kaip tik lankėmės Kijeve, pamaniau, jog tai gera proga aplankyti vieną tėvelio bendražygį, kuris turėjo daug varžybų vaizdo įrašų. Turėjau vyrui pasakyti, jog man jų ne šiaip reikia, o labai reikia. Sėdėjome restorane, vakarieniavome, kai ištariau: „Turiu tau kai ką pasakyti.“ Jis nežinojo, ko tikėtis, o išgirdęs ir nustebo, ir nudžiugo: „Kaip gerai, aš jau baiminausi, kad tu įsimylėjai.“ Taip ir atsirado knyga „Irklais pro spygliuotą tvorą“.

Kalbėdama su tėvelio bendraamžiais irkluotojais apsilankiau ir pas Sofiją Grucovą. Tuomet išgirdau dramatišką jos istoriją – apie tai, kaip tik dvidešimt aštuonerių ji sužinojo, jog jos tėvas gyvas ir gyvena kitame pasaulio kampelyje, ir kokių vargų teko patirti, norint jį pamatyti.

Dar klausydama pagalvojau, kad galėtų išeiti puiki knyga. Atėjau pas ją jau su romanu apie tėvelį ir džiaugsmingai pasakiau, jog dabar rašysiu apie ją. Tikėjausi, kad ji taip pat man džiugiai atsakys. O ji nutilo: „Turiu pagalvoti. Aš bijau, kad nenumirčiau iš streso, nes sukils visi prisiminimai.“

Esu dėkinga, kad galų gale Sofija Grucova sutiko dar sykį prisiminti skaudžius išbandymus. Prieš aštuoniasdešimtą jos gimtadienį įteikiau rankraštį, prireikė dar lygiai poros metų, kad padovanočiau knygą.

Rinkdama medžiagą knygai ne tik išklausėte trenerės istorijos, bendravote su jos bendražygėmis, bet netgi nusigavote iki pačių Niagaros krioklių.

Jau buvau įteikusi rankraštį trenerei, kai mano jubiliejaus proga šeima padovanojo kelionę – galėjau rinktis bet kokią kryptį. Iškart pasakiau, jog noriu vykti į Kanadą. Su vyru atskridome į Najagarą Folsą, užsisakėme numerį septynioliktame viešbučio aukšte, pro langus garsieji kriokliai buvo lyg po kojomis. Susiradome namą, kur gyveno Sofijos tėvas, tik neišdrįsau pasibelsti ir pakalbinti dabar ten gyvenančių žmonių. Kapinėse sutvarkėme jo kapą. Taip pat man rūpėjo pamatyti Monrealio olimpinį kanalą, kur kadaise lankėsi Sofija, o jo gali prireikti ir kitai istorijai, jei sumanysiu vėl rašyti...