Viena didžiausių H. Laurie baimių – tapti vieno vaidmens aktoriumi. Net jei tai – ikoniškasis daktaro Hauso vaidmuo. Praėjo jau beveik dešimt metų nuo to laiko, kai pasaulis išvydo paskutinę šio kultinio amerikiečių draminio serialo seriją, tačiau žmonės H. Laurie vis dar asocijuoja būtent su šiuo personažu. Juk daktaras Hausas tapo kone tokiu pat žinomu veikėju, kaip Šerlokas Holmsas. Ironiška, tačiau didžiausi serialo gerbėjai ne sykį matydami aktorių renginiuose stebėjosi, kad šis nešlubuoja ir vaikšto be lazdos. Dar labiau dauguma nustebs sužinoję, kad H. Laurie galėjo sekti savo tėvo, olimpinį medalį pelniusio irkluotojo, pėdomis. Atletu tapti H. Laurie sutrukdė liaukų karštinė, kurią jaunystėje jis gydėsi iš tiesų ilgai. Daktarą Gregorį Hausą aktorius vaidino net 8 metus ir šis jo herojus yra įtrauktas į Gineso rekordų knygą kaip labiausiai sekamas vyriškas televizijos personažas. Tačiau pats aktorius yra visiška jo įkūnyto herojaus priešingybė. Jei daktaras Hausas yra nuo „Vicodino“ priklausomas, į Šerloką Holmsą panašus mizantropas, tai Hugh Laurie – tikintis intuicija, mėgstantis kompaniją ir nuostabiu humoro jausmu apdovanotas žmogus. Štai kodėl su juo kalbėti – vienas malonumas.
Sakoma, kad iš tiesų talentingas žmogus turi net kelis talentus. Nedaugelis žino, kad H. Laurie taip pat darė sėkmingą muzikanto karjerą. Priešingai nei aktorystės mene, kuomet reikia apsimesti kažkuo kitu, būdamas muzikantu, kaip teigia pats H. Laurie, jis galėjo atskleisti tikrąjį save ir per muziką kurti nuoširdų asmeninį ryšį su auditorija. Būtent todėl vyrui labiau prie širdies muzikanto, o ne aktoriaus darbas. H. Laurie priklausė bliuzo grupei „The Copper Bottom Band“, kurioje grojo pianinu ir buvo vokalistas, bet yra išleidęs ir du solinius albumus, kuriuos įrašinėdamas bendradarbiavo su tokiomis bliuzo legendomis, kaip Irma Thomas, dr. Johnas ir Allenas Toussaint’as.
Aktorystė ir muzikavimas – ne vieninteliai H. Laurie talentai. Greičiausiai noras rašyti atsirado dėl to, kad aktoriui teko galimybė ne tiesiog suvaidinti kultinį herojų, o sukurti visą istoriją. Tiesa, rašydamas Hugh Laurie mėgsta pasitelkti humorą, o labiausiai patinkančios temos – tarptautinės intrigos, terorizmas ir Centrinės žvalgybos valdybos darbas. Jo detektyvas apie šnipus „Ginklų pardavėjas“, išleistas 1996 m., tapo bestseleriu. Nuo to laiko H. Laurie įsipareigojo leidėjui parašyti antrą knygą – „Popierinis karys“. Nors knyga turėjo pasirodyti dar 2009 m. rugsėjį, jos nėra iki šiol. Užuot rašęs knygą H. Laurie paniro į prodiuserio darbą. Nuo 1993 m., kuomet be galo mėgstantis skaityti Hugh Laurie vienu prisėdimu perskaitė Johno le Carré romaną apie šnipus „Nakties vadybininkas“, jis svajojo perkelti istoriją į žydruosius ekranus. 2016 m. Didžiojoje Britanijoje pagaliau pagal šią knygą buvo pastatytas televizijos serialas ir darbas susilaukė milžiniškos sėkmės. Taip H. Laurie parodė, kad geba nujausti, kas yra sėkmingi projektai.
Žinomas aktorius sako, kad savo karjeros niekuomet neplanavo. Tiesiog visada imdavosi tų veiklų, kurios patiko, sunkiai dirbo ir tikėjosi, kad žmonėms patiks tai, ką jis daro. Anokia paslaptis: tereikia iš visos širdies daryti tai, ką mėgsti, ir sėkmė pati ateis. Todėl nenuostabu, kad Hugh Laurie ėmėsi adaptuoti bei ekranizuoti ir Agathos Christie romaną „Kodėl nepaklausė Evans?“.
Tiesa, žymusis H. Laurie garsėja dar ir savo rengiamais muzikiniais vakarėliais, kuriais pažymi projektų pabaigą. Vienas sėkmingiausių vakarėlių įvyko pabaigus filmuoti televizijos serialą „Šansas“, kuriame aktorius įkūnijo teismo neuropsichiatrą. Vakarėliui Naujajame Orleane jis surado muzikos grupę, sutikusią koncertuoti komandai 2 valandą nakties. Muzika, kaip pats Hugh Laurie sako, yra „maistas sielai“, todėl joks vakarėlis negali įvykti be jos.
Kalbantis su šiuo nuostabiu ir talentingu žmogumi, norėjosi kuo daugiau sužinoti apie jį patį.
Apie atleto karjerą
„Sekiau savo tėvo pėdomis, tačiau tikrai neatidaviau savęs tiek, kiek jis. Mano tėtis irklavimo varžybose yra pelnęs auksinį olimpinį medalį. Jis dalyvavo dviejose olimpiadose: 1936 m. Berlyno ir 1948 m. Londono. Būtent pastarojoje ir laimėjo auksą. Galbūt ir aš galėjau pasiekti tokių aukštumų. Būdamas 17 metų pasiekiau universitetinį lygmenį, bet tik tiek. Nors visiškai dėl to nesigailiu. Kartais apie tai pagalvoju ir susigraudinu, bet tai greitai praeina.“
Apie tėvą
„Jis buvo gydytojas, tačiau visai kitoks nei Hausas. Ir kaip žmogus – visai kitoks. Labai švelnus vyras. Dėmesingas pacientams. Visuomet mandagus ir atjaučiantis. Žinoma, teko jam ir nusivilti, bet kuriam iš mūsų nėra tekę? Manau, kad mano tėvui būtų patikęs daktaras Hausas. Bent jau labai tikiuosi.“
Apie dramaturgijos skirtumus JAV ir Didžiojoje Britanijoje
„Manau, kad amerikiečiams labiau reikia herojų nei britams. Nežinau, kodėl taip yra. Net gerai pagalvojęs negaliu prisiminti personažo-superherojaus, kurį per pastarąjį penkiasdešimtmetį būtų sukūrę britai. Gal tik Jamesas Bondas ir Haris Poteris buvo tokie. Amerikiečiams, manau, labiau reikalinga heroizmo idėja. Bet tai – labai žavu!“
Apie vis dar neparašytą knygą
„Na, vieną knygą parašiau. Ir tai buvo mano, kaip brito, bandymas sukurti herojų. Matyt, galiu save įtrauktį į tą sąrašą greta Hario Poterio (juokiasi). Tiesa, aš turėjau parašyti ir antrą knygą... Ji turėjo pasirodyti jau prieš kelerius metus... Tačiau tam reikia laiko, labai daug laiko. O aš jo tiesiog neradau.“
Apie kosmosą
„Aš nesvajoju apie kosmosą. Man labai įdomu ir čia, Žemėje. Ir žmonės yra labai įdomūs. Po teisybei, aš net fantastinių filmų nežiūriu. Jei istorijoje yra drakonas, manęs ten nerasite. Mane domina patys žmonės ir nesuprantu, kam reikia sukurti visokių drakonų, vaiduoklių, kosminių laivų, kelionių laiku ir panašių nesąmonių.
Beje! Prieš kelerius metus, jei gerai pamenu, vyko savanorių, kurie turėjo keliauti į Marsą, atranka. Jie būtų buvę pirmieji ten apgyvendinti žmonės. Visai kaip kokie bandomieji triušiai. Buvo perspėta, jog yra tikimybė, kad grįžti atgal nepavyks. Apie tai kalbėjausi su žmona. Tiesą pasakius, buvau susigundęs šiai avantiūrai (juokiasi).“
Apie daktarą Hausą
„Vargšė, nelaiminga, iškankinta siela. Štai kodėl šį personažą įkūnyti reikėjo man. Daktaras Hausas – neįgalus ir tai turi įtakos jo būdui. Tačiau tikėtina, kad ir jo vaikystė buvo nelengva. Protingas vyras, įžvalgus, talentingas, bet nepripažintas kolegų, nepelno jų simpatijų. O ir pats nemėgsta žmonių. Nors pasirinko profesiją, kurios atstovai jiems padeda... Keista, ar ne? Manau, kad jam patinka moksliniai iššūkiai, problemų sprendimas. Todėl jis tapo gydytoju, o ne todėl, kad padėtų žmonėms.“
Apie kvailus ir protingus personažus
„Kai gyvenau Anglijoje, teko vaidinti nemažai kvailų personažų. Kažin kodėl? (juokiasi) O kai gavau daktaro Hauso vaidmenį, supratau, kad ir vaidindamas protingą herojų turiu apsimesti esąs kvailas. Juk Hausas neretai apsimesdavo, kad yra toks! Net netikėdamas kolegų sprendimais, sakydavo: „Gerai, darom taip.“ Taip dar labiau išryškėjo jo intelektas. O gal tai būdas pasišaipyti iš kitų. Nežinau. Tačiau būtent visi tie vaidmenys, kai tekdavo įkūnyti kvailus personažus, man labiausiai ir padėjo vaidinant daktarą Housą. Paradoksas.“
Apie gyvenimą po „Daktaro Hauso“
„Iki pat savo gyvenimo pabaigos, kuri gali ištikti jau šio šeštadienio rytą – kas ten žino (juokiasi), – būsiu dėkingas už šią galimybę. Tai buvo didžiausias ir įdomiausias iššūkis mano gyvenime. Tikiu, kad toks jau ir liks. Manau, kad dabar tokio vaidmens nebeįveikčiau. Nebeturiu tiek parako. Todėl esu dėkingas, kad tokia galimybė pasitaikė. Po „Daktaro Hauso“ mano gyvenimas pasikeitė kardinaliai, nes pasinėriau į muzikos pasaulį. Jaučiausi laisvas. Viską pradėjau nuo nulio, it koks vaikas. Neplanavau tokio posūkio, tačiau jis buvo geriausia, kas man galėjo nutikti. Po to vėl atradau save filmavimo aišktelėje. Buvo gera vėl filmuotis komedijoje. Tai nė iš tolo nepriminė „Daktaro Hauso“ filmavimų. Nei trukme, nei intensyvumu. Pamenu, kaip labai įsijausdavau, ir daugelį tai varydavo iš proto. Manau, kad dabar nurimau ir esu šiek tiek mažiau išprotėjęs (juokiasi). Tik nežinau, ar tai gerai, ar blogai.“
