Nacionaline Vinco Kudirkos premija buvo įvertintas 2020 metais Jūsų sukurtas televizijos kultūros laidų ciklas „Saulė sodą sodino...“, skirtas Tautodailės metams. Esate ne tik šio ciklo sumanytoja, kitaip tariant, idėjos autorė, tačiau ir redaktorė, režisierė, vedėja.
„Saulė sodą sodino...“ – televizijos laidų ciklas, kurį rengdama turėjau imtis visų vaidmenų. Redaktorės – rašyti literatūrinį scenarijų. Režisierės – filmuoti ir montuoti. Vedėjos vaidmens ne itin norėjau, tačiau turiu į ką lygiuotis – į savo vyrą, – todėl tą vaidmenį taip pat atlikau.
Laimė, kad šalia turiu galingą „variklį“... ir labai gražų savo vyro aktoriaus Sigučio Jačėno balsą, kuris skamba visose ciklo laidose. Sigutis mane padrąsino ir pastūmėjo rengti laidas apie tai, kas mane seniai domina – mitologiją. Sugalvoti idėją ir temą lengva. Sunkiau ją įgyvendinti taip, kad dalyviai visai neturėtų pastabų ir pačiai būtų gražu.
Laidas televizijose įprastai rengia didelės kūrybinės grupės. Visus išvardintus vaidmenis, rengdama ciklo laidas, atlikau viena pati. Viena vertus, taip yra paprasčiau, nes nereikia derinti nuomonių ir argumentuoti pasirinkimų. Kita vertus, reikia žaibiškai įsigilinti į temą ir atlikti visus kūrybinius darbus. Be to, juos lydi daugybė organizacinių reikalų: surasti dalyvių kontaktus, su jais susisiekti ir susitarti dėl filmavimo laiko ir pan. Žodžiu, smagu... Kai rengi laidas, tarsi iškrenti iš realaus gyvenimo ir patenki į kitus pasaulius. Tada kavos pupeles randi padėtas siuvimo mašinoje (juokiasi).
Televizijos režimas alinantis, nes rodymo laikas planuojamas iš anksto ir nekeičiamas – kas savaitę sutartu laiku, nevėluojant reikia pristatyti parengtą laidą. Jeigu filmus kuriantieji turi laiko palaukti oro, kokio jiems reikia pagal scenarijų, tai kuriantieji televizijos programas, deja, tokio malonumo neturi.
Su Sigučiu rašome projektus, dalyvaujame konkursuose paramai gauti, nes tai yra ne vien kūrybinė saviraiška, bet ir mūsų pragyvenimo šaltinis. Beje, jei ne Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) dalinis finansavimas, būtų galima tik pasvajoti apie tokio pobūdžio kultūros laidų rengimą.
Apskritai, pirmą kartą už kūrybinį darbą man skyrė tokį aukštą apdovanojimą – garbingą Vinco Kudirkos premiją. Malonu sužinoti, kad laidas žiūri ne vien patys dalyviai, jų artimieji ar kiti ta tema besidomintys žiūrovai, bet ir profesionalai, kolegos žurnalistai. Tai įkvepia! (šypsosi)
Ciklo visuma atskleidžia Lietuvos ir iš protėvių paveldėto lietuvių pasaulėvaizdžio grožį, kūrybinės pasaulėjautos raidos procesus ir skatina jais domėtis plačiąją visuomenę.
Laidas „Saulė sodą sodino“ (2020) skyriau Tautodailės metams ir savo aukštaitės mamos atminimui. Geriau, negu jas aprašiau SRTRF konkursui dėl dalinio finansavimo skyrimo pateiktame projekte, nepasakysiu, todėl cituoju:
Saulė sodą sodino... Kas jame auga, žydi ir vaisius nokina, kokie paukščiai čiulba, kokie vėjai pučia? Ir kur jis yra? Vaizduotėje gali išnirti ir giesmė, kurioje pasakojama, kaip Motulė Saulelė dukrelę augina, vainiku iš aukso šakelių dabina, ir dar viena... Gali užlieti akinanti šviesa, priverčianti užsimerkti ir pajusti švelnią šilumą ar uoslę pakutenti prisiminimas apie ką tik nuskintų obuolių kvapą ir atklysti mintis, kad čia, slėpiningoje vietoje, gali sutikti deivę Laimą, Aušrinę, Austėją, Gabiją, Žemyną, pulkus audėjų, patį Dangaus kalvį ir Perkūną, Dievo sūnelius, statančius aukso-sidabro tiltus ir klėtis, daugybę meistrų ir pameistrių, mums nesuprantamu būdu kuriančius ir gyvybę, ir visa tai, kas realiame pasaulyje gražu, kas džiugina dvasią ir atsiranda kiekvieno mūsų kasdieniniame gyvenime iš Saulės sodinto sodo...
Laidos pavadinimas „Saulė sodą sodino...“ (aukštaitiškai „Saula sodų sodina“) yra citata iš sutartinės, archajiškos daugiabalsės aukštaičių giesmės apie gamtą. Sutartines 2010 metų lapkričio 16 dieną UNESCO oficialiai įrašė į Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Kartu tai yra metafora, išreiškianti kūrybos slėpinį.
Daugybė garbių pasaulio mąstytojų tyrinėjo ir tebetyrinėja, kas yra kūryba, įkvėpimas, vaizduotė, menas, grožis ir t. t. Vis dėlto teorijų ir atsakymų tiek pat, kiek... saulės spindulių.
Ciklas „Saulė sodą sodino...“ tęsė ankstesniuosius.
Kai susisiekdavau su mokslininkais, jie dažniausiai nustebdavo, kad kažkas nori juos filmuoti. Tada siųsdavau klausimus, ir jie sutikdavo susitikti. Pati nesuprantu, iš kur turėjau tiek drąsos... Tiesa, akademikas prof. Vladas Žulkus prasitarė, kad mano klausimai kitokie ir kitaip klausinėju... O kaip kitaip – ir nepaaiškino (šypsosi).
Televizijų yra ne viena, tačiau jose šmėžuoja tie patys veidai, trūksta temų įvairovės. Vyrauja informacinių ir pramoginių žanrų laidos, kurios man neįdomios. Pagalvojau, kad turime didelį visame pasaulyje garsių lietuvių moterų ir vyrų mokslininkų būrį, įvairiais aspektais tyrinėjantį baltų kultūrą. Deja, apie juos Lietuvoje plačioji visuomenė mažai žino arba žino fragmentiškai. Taip gimė mintis rengti TV kultūros laidų ciklą „Skrajojantys ežerai. Baltų mitai ir simboliai“ (2017), skirtą semiotiko Algirdo Juliaus Greimo metams. Kiekvienoje laidoje Sigutis skaitė padavimus, smėlyje juos piešė dailininkė Monika Furmana, taip pat aiškinomės lietuviškų simbolių prasmes.
Penkerius metus vaikščiojau apsikabinusi dr. Vykinto Vaitkevičiaus ir dr. Daivos Vaitkevičienės knygą „Lietuva. 101 legendinė vieta“, kol subrendo sumanymas ją įvaizdinti antrajame cikle „Po baltų Lietuvą: padavimų žemėlapis“ (2018), skirtame valstybės atkūrimo šimtmečiui. Su operatoriumi Sauliumi Gudu aplankėme 24 vietoves, minimas padavimuose, kalbinome vietos gyventojus. Visos aplankytos šventvietės nufilmuotos dronu, jas galima apžvelgti ir jomis pasigrožėti iš paukščio skrydžio. Buvo malonu bendrauti su mitologe dr. Daiva Vaitkevičiene, o štai archeologą dr. Vykintą Vaitkevičių „ištraukti“ iš kasinėjimų Bajoruose buvo labai sunku. Vis atsakydavo, kad „miela, malonu, tačiau esu pelkėje“. Todėl ir nuvažiavome filmuoti į Bajorus, į pelkę.
Kartais pagalvodavau, ypač kai sukandžiodavo uodai, kad kaip gerai vedėjams-suflerių skaitytojams studijoje! Juos pagrimuoja, nosytes papudruoja, ir skaito sau, kas parašyta. O tu kas kartą kelis kilometrus su laikikliais ir technikos prikimštais krepšiais pėdini į filmavimo vietą, ir dar tave tie uodai kandžioja... jų įkandimams nuo vaikystės esu labai alergiška (šypsosi).
Ciklą „Baltų šventadieniai“ (2019), skirtą Žemaitijos metams, sumaniau po diskusijų žiniasklaidoje apie tai, ar reikia laisvadienio antrąją Vėlinių dieną. Pagalvojau, kad dažnai žmonės net nesusimąsto, ką ir kodėl švenčia. Be to, buvo įdomu, kokios yra tikros lietuviškos, o ne ateivių įdiegtos kalendorinės ir šeimos šventės. Bendravau su etnologais, „Romuvos“ bendruomenės žmonėmis, kuriems esu labai dėkinga. Konsultavausi su mitologu dr. Dainiumi Razausku, etnokosmologu Jonu Vaiškūnu, etnologu ir mitologu prof. Rimantu Balsiu.
Jūsų asmeninėje mediatekoje – labai įdomūs, sakytume, unikalūs projektai. O kokia jų sklaida? Kur galima, tarkim, šiandien juos pamatyti?
Visus projektus rodė „Balticum TV“, bendradarbiavome geranoriškai ir turiningai. Šiandien visų keturių ciklų laidas galima rasti internete. Jos įdėtos Sigučio sukurtame „Youtube“ kanale. Skleidžiame žinią apie laidas ir per alkas.lt, dienraštį „Vakarų ekspresas“, feisbuką. Tuo užsiima Sigutis. Šiuo metu, pagal kanalo ataskaitą, turime per 1 000 prenumeratorių ir daugiau nei 5 000 peržiūrų per mėnesį.
Labai įvairialypė ir įspūdinga Jūsų kūrybinė biografija. Baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje režisūros studijas pradėjote dirbti LRT. Ten sukūrėte nemažai režisūrinių kūrybinių darbų – televizijos įrašų saugoma LRT „Aukso fondo“ (dabar – mediatekos) archyve.
Baigusi Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar LMTA), gavau paskyrimą į Lietuvos televiziją. Tada kaip režisierė dirbau Vaikų ir jaunimo, Literatūros ir meno, Muzikos redakcijose su daugybe redaktorių.
Televizijos darbe redaktoriaus ir režisieriaus jungtis yra svarbi ir ypatinga. Reikia tarpusavio pasitikėjimo, atvirumo ir supratimo dermės. Tada įdomu dirbti. Taip ir gimsta vertingi kūrybiniai darbai. Nors tai tik televizija, vieta, kur programos parodomos vieną kartą.
Iš televizijos laikų į atmintį įsirėžė pokalbiai su Galina Dauguvietyte. Ji šiaip jau kitų moterų režisierių nepripažino, tačiau po kūrybinio darbo su Sigučiu maloniai su manimi aptardavo laidas ir buvo didžiausia dukros Julijos draugė. Kartą net padovanojo jai savo prašmatnią taftos suknelę, kurią vilkėjo vieną kartą per išleistuves, regis, apie 1950-uosius metus...
Petras Dimša vis ragino pradėti vesti laidas, tačiau išsisukinėdavau...
Tiesiog nepakeičiamas muzikos renginių transliacijose buvo garso režisierius Eugenijus Motiejūnas, su juo įrašėme daugybę muzikos kolektyvų, operų, baletų ir simfoninių koncertų.
Negaliu nepaminėti laidos „Saulės zuikutis“. Ją kurdami visa mūsų šeima suvienijo savo pajėgas: Sigutis rašė scenarijus, aš režisavau, o vedė ketverių metukų Julija. Parengėme tik kelias laidas iki 1991-ųjų sausio, kai buvo užgrobta televizija, dar porą Saltoniškių gatvėje, kur televizija buvo įsikūrusi laikinai. „Saulės zuikučio“ laidas atsimena iki šiol, ir tai nuostabu (šypsosi).
LRT etatine režisiere dirbau 15 metų, dar penkerius – pagal autorines sutartis. Visus televizijos žmones – ir kolegas režisierius, ir asistentes, ir operatorius, ir dailininkus, ir Kilnojamų techninių stočių (KTS), visų grandžių techninius darbuotojus iki šiol prisimenu labai šiltai, nes visi jie buvo susiję su mano darbu televizijoje, gražiais ir turiningais gyvenimo metais.
Televizijos kritikai, etninės kultūros ekspertai Jūsų 30 laidų ciklą laiko tarytum gyva Lietuvos tautodailės ir iškiliausių tautodailininkų enciklopedija, įvardijo ją kaip XXI amžiaus gyvosios atminties liudijimą.
Ciklą „Saulė sodą sodino...“ sudaro trisdešimt laidų, trisdešimt susitikimų su įvairių tautodailės sričių atstovais. Kiekvienas tautodailininkas ar senųjų amatų meistras atstovauja skirtingai tautodailės kūrybos sričiai. Norėjau apžvelgti ir pateikti kuo įvairesnę ir išsamesnę lietuvių tautodailės panoramą. Ciklą būtų galima tęsti ne vienerius metus, nes turime daug nuostabių, savitų įvairaus amžiaus tautodailės kūrėjų.
Taip pat rūpėjo išsiaiškinti dar kelis dalykus. Kur slypi tautodailės gyvybingumas, kaip patys tautodailininkai apibūdina, vertina savo kūrybą ir kaip jiems pavyksta prisitaikyti prie šiandieninės visuomenės poreikių.
Kiek pavyksta aprėpti, domiuosi visais menais. Mane seniai domina liaudies kūryba, nes ji yra kodas, atskleidžiantis archetipinį mūsų mąstymą ir elgseną. Apmaudu, kad liaudies kūryba menkinama, juk ji – mūsų savastis, lobių lobis, neišsemiamas šaltinis šiuolaikinei profesionaliajai kūrybai, įvairiems mokslo tyrimams ir atradimams. Dairomės po platųjį pasaulį, o tas lobis yra čia, šalia mūsų.
Esate nenuilstanti studentė. Jūsų biografijoje yra ir faktas, kad 2009 metais baigėte menotyrą.
Taip, teatrologiją. Tuo metu dirbau Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre Literatūrinės dalies vedėja. Rašiau žiniasklaidai įvairaus pobūdžio straipsnius apie teatrą, teatro interneto svetainei – atlikėjų kūrybines biografijas, teatro metraštį, spektaklių turinio aprašus, redagavau ir libretus, ir įvairiausius dokumentus, rengiau reklaminę spektaklių medžiagą – afišas, skrajutes, programėlių tekstus... Tiesiog norėjau dar kiek palavinti savo rašymą ir tokią galimybę suradau.
Tuo metu Klaipėdos universitete dar nebuvo panaikinta dvejų metų trukmės Teatrologijos studijų stacionare programa, kurią galėjo studijuoti asmenys, jau įgiję kokią nors (tarkim, režisieriaus) specialybę. Namiškių mano ketinimas nė kiek nenustebino, be to, pažadėjau gauti stipendiją, kad nebūtų nuostolių šeimos biudžetui. O štai dėstytojai ir mano dukros amžiaus bendrakursės iš pradžių į mane žiūrėjo kiek įtariai (šypsosi). Vis dėlto po kurio laiko suprato, kodėl nepraleidžiu paskaitų. Studijos mane iš tiesų domino.
Kurso ir baigiamojo magistro darbo vadovas prof. Petras Bielskis, mūsų „tėtušis“, buvo labai reiklus. Rašydavome spektaklių recenzijas vos ne kiekvieną dieną. Manąsias spausdino žurnale „Lietuvos scena“ (tuometinė vyr. redaktorė Jūratė Grigaitienė), „Bravissimo“ ir kituose. Paskaitose būdavo be galo įdomu išgirsti naujų faktų apie mūsų teatro istoriją, nes, kai studijavau režisūrą sovietiniais metais, apie daug ką buvo nutylima. Taip pat labai turiningos, įdomios buvo dėstytojų Sofijos Kanaverskytės spektaklių scenografijos, prof. Rimanto Balsio lyginamosios mitologijos paskaitos.
Kūrybinėje Jūsų laboratorijoje yra ir daugiau kūrėjų. Nemažai bendrų žurnalistinių darbų kuriate su vyru Sigučiu Jačėnu.
Drauge su Sigučiu gyvename jau 37-erius metus, todėl suprantama, kad ir kuriame drauge. Pradėjome bendradarbiauti 1989 m., kai pasirodė muzikinė-publicistinė laida vaikams „Saulės zuikutis“ (LTV). Vėliau, 2005–2007 metais, visi trys rengėme TV laidų ciklą „Tas džiazuojantis pasaulis“ (TV1), kuris LRTK konkurse „Pragiedruliai“ buvo apdovanotas specialiu prizu – „Geriausia 2005 metų kultūros švietimo informacinė laida“.
2012 m. su Sigučiu kūrėme Klaipėdos teatralų – Nijolės Sabulytės, Virginijos Kochanskytės, Sofijos Kanaverskytės, Gintarės Radvilavičiūtės, Vytauto Paukštės, Dariaus Meškausko, Aleksandro Šimanskio – kūrybos vakarų ciklą „Vieninteliai ir nepakartojami“, jį transliavo „Balticum TV“.
2016 m. per „Extra FM“ sekėme pasakas – „Supa tėtis ir mama: pasaulio tautų pasakos ir lopšinės“, o nuo 2017 metų pradėjau savarankiškai rengti televizijos kultūros laidų ciklus. Net neįsivaizduoju, kas kitas galėtų taip įtaigiai skaityti juose skambančius užkadrinius tekstus. Tik Sigutis! (mirkteli ir šypsosi)
Nedaugelis žino, kad rašote ir eiles, nors jų galima rasti Jūsų interneto puslapyje. Jūsų poetinėje kūryboje labai daug paprastais žodžiais neįrėminamų sąsajų su Praamžiais, gamtojautos.
Na va, dabar turiu Jums atskleisti visas savo paslaptis! Kai artimieji surengė grandiozinę mano keturiasdešimtmečio šventę, Sigutis išleido mano eilėraščių knygelę. Tai buvo viena iš staigmenų. Vėliau tas eiles dar įdėjo į interneto svetainę. Tiesiog nesiginčijau, kad to daryti nereikia (juokiasi).
Taip, kartais rašau, bet tik sau. Taip aiškinuosi eilėdarą, ritmą, lietuviškų žodžių skambesį ir jų prasmes. Be to, buvo laikas, kai buvome žiauriai užsivertę darbais. Tada vieni kitiems palikdavome priklijuotus prie šaldytuvo eiliuotus raštelius. Kartais proginių eilėraštukų parašau šeimos švenčių progomis, nieko rimto... Tačiau poeziją skaityti mėgstu, o dar labiau patinka, kai eiles skaito Sigutis.
Jei kam nors pasirodo keista tai, ką darau, pajuokauju, kad esu iš Mėnulio (šypsosi). Ir tai iš dalies tiesa, nes Vilniuje gyvenu buvusioje Mėnulio gatvėje, šalia netoliese esančių Sietyno ir Teodoro Narbuto stotelių. Senieji Žvėryno gyventojai pasakojo, kad šitą Vilniaus kalvą prie besidriekiančio draustinio seniau vadino Mėnulio kalnu. Įdomu, ar ne?
Vinco Kudirkos premija įvertintą TV laidų ciklą „Saulė sodą sodino...“ dedikavote savo Mamai.
Mano Mama buvo labai šviesus žmogus. Tėvelis mirė jaunas, 55-erių. Nuo tada ji buvo vienintelis šeimos ramstis. Matyt, mudvi su Julyte paveldėjome lašelį jos guvumo.
Ji visur suspėdavo! Ir grįžusi po darbo Gimdymo namuose sutvarkyti namus, kurie visada buvo jaukūs, ir pasikalbėti apie mūsų rūpesčius, mūsų darbus, ir nueiti į spektaklį ar koncertą. Tačiau, svarbiausia, Mama buvo mūsų šeimos globėja ir nepamainoma patarėja. Kai sunkiai susirgo, išėjau iš teatro – negalėjau kiekvieną savaitę iš Klaipėdos važinėti į Vilnių, kad galėčiau ją slaugyti. Net ir tada, kai beveik visai nebematė, pati surinkdavo telefono numerį, kad paskambintų Sigučiui, ir abu pasikalbėtų apie jo laidą, kurios ji ką tik paklausė...
Mes visi Mamą labai mylėjome ir mylime, nes ji mums kaip Saulė.
O kaip ir kuo šiandien gyvena Jūsų Saulės Zuikutis, Julija Jačėnaitė, prieš kelis dešimtmečius buvusi visos Lietuvos numylėtine, linksma dainuojanti mergytė?
Linksma dainuojanti mergytė išaugo...
Julija jau beveik dešimtmetį gyvena ir muzikuoja Anglijoje. Ji kuria ir dalyvauja muzikos projektuose su kolegomis iš viso pasaulio, veda privačias muzikos teorijos, dainavimo ir grojimo fortepijonu pamokas, taip pat dėsto „Windows“ muzikos akademijoje. Šiuo metu koncertai dėl karantino vis dar sustabdyti, tačiau muzikos pamokos ir toliau vyksta nuotoliniu būdu.
Virtualiai visi trys bendraujame beveik kiekvieną dieną. Julija papasakoja apie savo studentus, kurie yra įvairaus amžiaus ir iš įvairių pasaulio šalių, pasidaliname kitomis naujienomis. Tačiau mes be galo vieni kitų pasiilgome. Pasiilgome apsikabinimų, ilgų pasiplepėjimų Vilniuje ir šėliojimų prie jūros Smiltynėje.
