Svarbiausia – disciplina ir užsispyrimas
Pasak Andros, norint pasiekti aukštų rezultatų, pats svarbiausias dalykas – išugdyta disciplina. „Man ją išugdė nuo pat pradžios. Atsimenu, kai buvome dar mažiukai ir šokome pas Skaistę ir Romualdą Idzelevičius, mes iš karto suklusdavome, jeigu kažką pasakydavo, pakeldavo balsą, net šiek tiek prisibijodavome. Visada į mokytojus žiūrėdavome su pagarba, išklausydavome jų pastabas, net jeigu ir pasakydavo kažką skaudaus – priimdavome tai ir stengdavomės kitą kartą padaryti geriau. Dėl to bet kokiame sporte, ne tik šokiuose, kad pasiektum gerų rezultatų svarbiausia yra nepasiduoti vos tik susidūrus su nesėkme ar gavus kritikos iš mokytojų. Aš manau, kad būtent užsispyrimas ir nuolatinis ėjimas į priekį ir išugdo čempionus“, – tvirtina Andra.
Tiesa, šokėja priduria, kad šiomis dienomis situacija kiek pasikeitusi – dabar vaikams įskiepyti discipliną daug sudėtingiau. „Dabar vaikams nuo pat mažens yra duodama daugiau laisvės, jie nebijo išsakyti savo nuomonės. Labai dažnai pasitaiko tokie variantai, kai maži vaikai tave, mokytoją, klasėje moko. Arba būna, kad į pamoką ateina tėvai ir pradeda aiškinti, kaip tau dirbti, nes mano, kad supranta daugiau negu pats mokytojas“, – pasakoja pašnekovė.
Energijai palaikyti – speciali mityba
Ne paslaptis, kad šokėjai privalo nuolatos palaikyti gerą formą bei prižiūrėti savo mitybą. Pasak Andros, atvejų, kai leidžia sau pasilepinti nesveiku maistu, pasitaiko labai retai – gardesniu užkandžiu save apdovanoja nebent po konkursų.
„Mūsų maiste turi būti daug angliavandenių, todėl valgome daug ryžių, makaronų. Visuomet teigiama, kad angliavandeniai storina ir jų nereikia valgyti. O pas mus sporte atvirkščiai – jeigu jų nevalgysi, neturėsi energijos. Todėl pas mus kiekvienoje lėkštėje visada turi būti kokio nors proteino, valgome daug vištienos, lašišos ir, kaip jau minėjau, daug angliavandenių turinčio maisto. Žinoma, kalorijas skaičiuojame visada, bet valgome tikrai daug – maždaug 5 kartus per dieną, kad turėtume energijos. Tačiau valgome tik švarų maistą, nesąmonių stengiamės vengti. Nebent tik po konkurso galime kažkiek pasilepinti“, – apie šokėjų mitybos ypatumus pasakoja Andra.
Jausmas, lyg neturėtum namų
Nenuostabu, kad norint pasiekti tokių karjeros aukštumų, Andrai gyvenime teko daug ko atsisakyti. Laikas su draugais, romantiški paauglystės pasimatymai – visa tai mergina turėjo pamiršti.
„Kai visi vaikai vasarą ilsėdavosi, važiuodavo į stovyklas, mums, šokėjams, vasara kaip tik būdavo tas metas, kai daugiausia dirbdavome. Kadangi rugpjūčio pabaigoje vykdavo labai daug konkursų, vasarą, pasibaigus mokyklai, prasidėdavo intensyvios treniruotės. Nebūdavo kada su draugais išeiti pažaisti į kiemą ar kur nors išvažiuoti. Paauglystėje, prasidėjus dar kitokiems santykiams, reikėjo dar daugiau užsispyrimo bandant save įtikinti po mokyklos paruošus namų darbus lėkti į salę ir dirbti ten iki pat vėlumos. Reikėjo atsisakyti draugysčių, kurių tuo metu labai norisi“, – prisimena A. Vaidilaitė.
Tiesa, vėlesniame amžiuje dalykų, kurių tenka atsisakyti, tikrai ne ką mažiau. Pasak Andros, pradėjus profesionalios šokėjos karjerą jautiesi taip, tarsi neturėtum namų.
„Kai esi 18–19 metų, pradedi daug keliauti. Tu realiai neturi namų. Visą laiką kažkur skrendi, važiuoji, nematai savo tėvų, artimųjų. Susirandi antrą pusę – vėl jos nematai tris mėnesius.
O mūsų amžiuje, pavyzdžiui dabar, kai man 32 metai, pats dažniausias klausimas: „Ar tau nesinori vaikų?“ Aišku, kad jų norisi, bet turi visa tai atidėti ir tikėtis, kad viskas bus gerai. Kad kai baigsi karjerą, dar galėsi turėti šeimą. Žinoma, kiekviena moteris tikriausiai nori būti jauna mama, bet šokių pasaulyje, jeigu esi aukštoje pozicijoje, tai nelabai pavyksta. Net kai baigi karjerą, jau turi šeimą, vaikų, toliau turi skraidyti, teisėjauti, mokyti kitas poras, gali būti, kad turi išvažiuoti mėnesiui ir nematyti savo vaiko, kuris auga. Tokie dalykai iš tikrųjų yra labai sunkūs“, – tvirtina Andra.
Į šokėjo darbą vis dar nežiūrima rimtai
Nepaisant visų sėkmingų pavyzdžių, viešojoje erdvėje vis dar galima išvysti nuomonių, kad šokėjo darbas nėra rimtas. Neretai tai laikoma tiesiog laisvalaikio užsiėmimu, o ne tikra profesija. Andra teigia, kad ir pati dažnai mato tokius atvejus, kai tėvai neleidžia savo vaikams rinktis šokėjo karjeros ir vietoj to liepia studijuoti „normalią“ specialybę.
„Mačiau labai daug atvejų, kai vaikai buvo tikrai talentingi, labai norėjo šokti, bet tėvai jiems sakė, kad tai nėra rimta. Liepdavo eiti mokytis į universitetą, studijuoti verslą ar teisę. Ir labai dažnai tie vaikai tėvų paklauso. Ir vėliau, baigę universitetą, pradėję dirbti pagal įgytą specialybę, supranta, kad tai visgi nėra tai, ko jie norėjo, ne tokia buvo jų svajonė. Jie savęs neatranda. Tuomet bando grįžti į šokius, bet jau būna per vėlu, traukinys jau būna nuvažiavęs“, – pasakoja moteris.
Andra pati stengiasi dažnai kalbėtis su savo mokinių tėvais ir paskatinti juos leisti rinktis tą kelią, kurio nori vaikai.
„Manau, kad žmonės tikriausiai net neįsivaizduoja, kiek daug pasiekę šokėjai uždirba pinigų. Tai tikrai yra nemaži pinigai. Sumomis gal nesidalysiu, bet aš galiu sau gyvenime leisti absoliučiai viską. Esu labai laiminga ir galiu sau pirkti namus, automobilius, skraidyti atostogauti kaip ir gydytojai ar teisininkai. Aišku, ne visiems gal pasiseka nukeliauti iki tokio aukšto lygio, bet net ir mažiau pasiekę šokėjai vis tiek gali užsidirbti. Jie gali mokyti vaikus, atsidaryti savo šokių mokyklą, rengti konkursus, teisėjauti. Nebūtinai turi būti pasaulio čempionas, kad uždirbtum gerus pinigus šokių pasaulyje. Dėl to aš visuomet turiu kalbėtis su mokinių tėvais, kad jie suprastų, jog šokių pasaulyje yra labai daug kelių, kur galima gerai užsidirbti“, – tvirtina A. Vaidilaitė.
Traumos ar skyrybos – ne kliūtis žengti ant parketo
Šokėjų gyvenimas neatsiejamas ir nuo traumų. Ir nors, kaip teigia Andra, pati yra turėjusi tik vieną tikrai rimtą traumą, jos padarinius jaučia dar ir šiandien.
„Šokių pasaulyje, kaip ir kitame sporte, kai gauni traumą, tau tiesiog kažką užpurškia arba padaro injekciją ir tu eini toliau šokti, o tai yra labai nesveika. Mano gyvenime buvo viena rimta trauma, kai trijose vietose suplyšo prie didžiojo pėdos piršto esanti ląstelė. Tai nutiko šokant ketvirtfinalyje. Aišku, supratau, kad kažkas negerai, nes vos galėjau paeiti, bet toliau šokau ir pusfinalyje, ir finale su ta trauma. Vėliau 4 mėnesius išvis negalėjau šokti, buvo ir tokių gydytojų, kurie sakė, kad jau niekada nebešoksiu. Dabar, nors ta trauma jau ir praėjo, bet vis dar ją jaučiu kiekvieną dieną, nebėra taip, kaip anksčiau. Tačiau tai yra sportininko mentalitetas. Nesvarbu, ar tau gripas, ar atskridus į Honkongą pasikeitė laiko zona, ar tu apsinuodijai – vis tiek turi su šypsena žengti ant parketo ir apsimesti, kad tau viskas gerai. Tai tikrai sunku, reikia būti labai stipriam, kad tai pereitum“, – šokių pasaulio užkulisiais dalijasi Andra.
Iššūkius kelia ne tik patirtos traumos. Kaip vieną didžiausių karjeros sunkumų, Andra mini išsiskyrimą su antrąja puse, su kuriuo buvo partneriais ne tik ant scenos, bet ir gyvenime: „Su buvusiu scenos partneriu mes buvome pora gyvenime ir atsitiko taip, kad išsiskyrėme. Aišku, tuo metu norėjosi keisti šokių partnerį, net nusipirkau bilietą, išskridau norėdama pabėgti nuo tos visos dramos. Bet kad ir kaip buvo sunku, kadangi karjera klostėsi puikiai, teko susiimti, viską pamiršti ir toliau kartu šokti.“
Tačiau, kaip teigia moteris, tokie dalykai užgrūdina ir priverčia gyvenime užsiauginti storą odą.
„Tokie dalykai išmoko tave gyventi. Tu mokaisi ne tik šokti. Tu išmoksti, kaip elgtis su žmonėmis, kaip reaguoti, kai tau sako kažką neigiamo, kaip priimti kritiką, kaip nepasiduoti, kaip dirbti su kitu žmogumi. Šokiai išmoko labai daug apie gyvenimą“, – pokalbį užbaigia Andra.
