Vaidotai, gyvenimo kelionę pradėjote Vilniuje, lietuvių kalbos mokytojos ir teisininko šeimoje. Ar augdamas jautėtės suspaustas į ragą, ar, priešingai, laisvas kaip paukštis skristi, kur norite, veikti, ką norite?
Turiu penkeriais metais vyresnį brolį, jis gavo daugiau pamokų, patikrino tėvus, tad šie buvo šiek tiek atlaidesni klaidoms, kurias už mane padarė Donatas. Nebuvau laisvas kaip paukštis, mus tėvai auklėjo gana griežtai. Kartais ir lupti gaudavome. Bet už tai esu dėkingas, jie tik padėjo.
Mūsų santykiai su broliu buvo ir tebėra gražūs, šilti. Tiesa, paauglystės laikais keliai kiek išsiskyrė. Kai man buvo dešimt metų, o jam – penkiolika, natūralu, kad interesai nesutapo, bet vėliau vėl susijungėme, vėl pajutome tikrą brolių meilę. Mudu gražiai bendraujame. Brolis visada buvo šalia, mane globojo, vaikas būdamas sugėrė visus nemalonumus, tad aš jau šiek tiek atlaidžiau buvau priimamas su savo klaidomis.
Maniau, kūrybiški jaunuoliai užauga laisvės sąlygomis.
Aš manau kitaip: kūrybiškumas pasireiškia tose šeimose, kur patiriamas didžiausias spaudimas, tokiems jaunuoliams norisi išsiveržti, o kūryba dovanoja laisvės pojūtį. Mano šeimoje tėvai nebuvo linkę į kokias nors dogmas, tad viskas buvo paprasta. Tėvai mus auklėjo saikingumo dvasia. Neturėjome daug, bet daug ir neprašėme. Nejutome, kad mums ko nors trūktų, nekėlėme kokių nors ypatingų reikalavimų. Gal kiek kukliau žvelgėme į pasaulį. Tai nereiškia, kad nenorėjome ko nors pasiekti, bet, žvelgiant iš materialiosios pusės, abu augome suprasdami kiekvieno daikto vertę, turėdami kuklumo jausmą ir suvokdami pareigą.
Ką Jums reikštų posakis „mokomės iš savo klaidų“? Ar daug šunybių esate prikrėtęs?
Iš klaidų mokosi sąmoningi žmonės, o iki sąmoningumo reikia užaugti ir siekti jo paties, vidinės ramybės. Nesigailiu dėl nieko, ką esu iškrėtęs, nes per mano gyvenimą įvyko daug smagių dalykų, gal vienas kitas ir skaudus. Jei reiktų grįžti ir ką nors taisyti, nieko nekeisčiau. Būtent dėl tų įvairiausių patirčių aš tampu tuo, kuo siekiu būti – geresniu ir sąmoningesniu žmogumi.
18-os dalyvavote realybės šou „Dangus“, 19-os išleidote debiutinį albumą „Ką tu mėgsti?“, tapote populiariu atlikėju. Sėkmės lydimi jaunuolio žingsniai į sceną neretai susiję ir su staiga išaugusia saviverte, ir su žvaigždėjimo procesu. Ar jautėte populiarumo pinkles?
Taip, ankstyvuoju jaunystės periodu buvo būdingas nesąmoningas jaunatviškas maksimalizmas, supratimo stoka, aplinkos nepajautimas – kiekvienas, prisilietęs prie scenos, tai išgyvena. Užrieti nosį, kai tik staigiai kas nors pasiseka, pradedi pervertinti savo talentus, galimybes. Ypač staigūs šuoliai vėl numeta į apačią. Tai pamokos, iš kurių reikia mokytis. Sakoma, geriau mokytis iš kito klaidų, bet kol pats savo kailiu nepatiri...
Žavių merginų, kurioms sunku atsispirti, vilionės, vakarėliai, kuriuose palieki nemažai energijos, malonumai, nuo kurių tampi priklausomas, – dabar jau praeitas etapas ar vis dar ataidintis, kviečiantis grįžti?
Kiekvienam skirtingai pasireiškia šlovės akimirkos ir tai, ką jos suteikia. Mano gyvenime viskas vyko paprasčiau, natūraliau. Kaip ir kiekvieno biuro klerko, mokytojo ar teisininko, mano gyvenimas nėra kuo nors išskirtinis. Dažnai piešiame paraleles tarp Holivudo ir žinomų Lietuvos žmonių gyvenimo, bet šis nėra jau toks spindintis, o gana paprastas. Esame kukli tauta, mūsų žvaigždės žiba, bet retai kada nušviečia pasaulį, mes populiarūs savo kieme ir turime suprasti to kiemo ribas. Kartais pravartu sąmoningai išlikti kukliam bei adekvačiam ir už savo įsivaizduojamų galimybių ribų neišeiti, nes kitą kartą gali išprotėti. O siekti ko nors reikia. Jei tai, ką gauni iš scenos – tas populiarumas, įdirbis, – skatina norėti žengti toliau, bent jau iki Rygos ar Talino, įdedi daug darbo, visas bagažas tampa viena didele gražia nauda.
Iš pradžių nuo savęs bėgame, paskui prasideda kelionė į save. Kas paskatino pažvelgti į save atidžiau, imtis naujų veiklų? Mokytis, tobulinti save kaip vokalistą? Ar anksti supratote, kad gražus balsas užtikrina gerą Jūsų ateitį?
Nežinau, aš iki šiol dar nesuprantu, ar gražiai dainuoju. Nuoširdžiai sakau. Žinau, kad esu techniškas, kad daug dirbu, lavinuosi, lavinu savo balsą ir amatą. Kartą su vienu bičiuliu gydytoju kalbėjomės apie tai, kokios įtakos krizė turėjo jo darbams. Jis pasakė: „Tie, kurie dirba daug ir nuoširdžiai, darbo turės visą laiką.“ Mano aplinka, žmonės, kurie mane augino, mano tėvai, leido suvokti, kad be išsilavinimo, savišvietos sunku judėti pirmyn. Taip, tau gali pasisekti, sėkmė yra didžiulė kosmoso dovana, kurios nemokame įvertinti, bet jei prie tos sėkmės pridedi devyniasdešimt procentų darbo, geras rezultatas garantuotas.
Klasikinio vokalo mokėtės pas prof. Vytautą Juozapaitį, Didžiojoje Britanijoje Sario universitete įgijote magistro laipsnį ir baigėte Gilfordo aktorinio meistriškumo mokyklą. Ko ten sėmėtės?
Mokiausi vokalo, vaidybos, iškalbos meno ir net baleto. Seniai norėjau studijuoti aktorinį meistriškumą, man patiko miuziklo žanras, bet tuo metu dar nebuvo minties, kad ateityje tai man susikraus kaip bagažas ir padės scenos meno srityje – garsinant multikus, vaidinant spektakliuose, miuzikluose, serialuose, filmuose. Matyt, pasąmonė vedė tinkama kryptimi, priimti sprendimai ir studijų investicijos dabar neša gerus dividendus.
Tuo metu, kai kiti skundėsi karantino suvaržymais, Jūs ėmėtės aktyvios veiklos, išmokote groti gitara, dalyvavote projekte „Šok su žvaigžde“, įgarsinote reklamas, animacinius filmukus, net surengėte koncertą. Vadinasi, netiesa, kad mėgstate pagulėti ant sofutės?
Tikrai mėgstu. Kai susikrauna įvairiausių darbų, vienas iš malonumų yra pagulėti ant sofutės, visiškai atsipalaiduoti, apie nieką nemąstyti, pažaisti kompiuterinius žaidimus, paskaityti knygą, pažiūrėti serialą. Gulėjimas ant sofutės yra viena mėgstamiausių mano veiklų – būtent dėl to, kad dirbu daug, svarbu yra ir pailsėti.
Kas labiausiai Jus išjudina – žinia, kad baigiasi pinigai, saviraiškos poreikis, mylima moteris?
Man pinigų niekada gyvenime netrūko. Kai daug ir gerai dirbi, jų visada yra. Ir kai jų yra, labai smagu, jie suteikia daugiau laisvės, bet kai jų mažiau, per daug nesikremtu. Pinigai man nėra joks variklis. Tėvai padėjo išmokti gyventi ir kukliau. Vienas ar kitas euras gyvenime man niekada nebus svarbiausias aspektas, motyvuojantis dirbti. Svarbiau saviraiška, poreikis kurti, susitikimai su klausytojais, žiūrovais, jų pasiilgstu. Juk dėl to ir pasirinkau scenos gyvenimą.
Ką reiškia perkurti save kaip atlikėją, kaip scenos žmogų?
Per karantiną teko pažvelgti į pasaulį šiek tiek kitaip. Taip pat ir į save – į savo kūną, judėjimą, sveikatą – ne tik fizinę, bet ir dvasinę, ieškoti ramybės, rasti taškus, kurie į paraštes nustumtų stresą. O streso mano veikloje tikrai nemažai. Jį suvaldyti – nemenkas mokslas. Dvasinė ramybė ar ramesnis gyvenimas turi įtakos geresnei sveikatai, o man norisi būti sveikam. Vidiniai atradimai buvo labai svarbūs. Mitybos pokyčiai, judėjimas, sportas, maudymasis šaltame vandenyje – tam atsirado daugiau laiko. Nemažai apie tai skaičiau, daug dėmesio skyriau streso mažinimo pamokoms.
Pradėjau maudytis Vilnelėje, ežere, visur, kur tik randu vandens telkinį. Žiemą, net kai spigina 20 laipsnių šaltis, lendu į eketę. Įdomu save stebėti stresinėje situacijose, kai protas nugali kūną. Fizinis šokas organizmui gerai tuo, kad po to nutinka priešingai, kūnas pamažu ima patirti vis mažiau šoko, tokios būsenos ištreniruoja jį ramiau reaguoti į kitas stresines situacijas, mokaisi taisyklingo kvėpavimo, vidinės ramybės.
O mokymasis groti gitara ne tik susijęs su mano profesija, tai ir puiki meditacija. Apskritai, ko nors nauja išmokti yra smagu, taip tobulini save. Nereikia savęs perkurti, gal labiau reikėtų grįžti į save.
Ar meilės ir artumo poreikis per karantiną sustiprėjo?
Aš visada buvau ir tebesu toks žmogus, kurio meilės kalba yra prisilietimas, artumas, gražus žodis. Man svarbu būti arti žmogaus, su žmogumi. Taigi, nemeluosiu, tam tikrais momentais artumo man labai trūko.
Ar planas „šeima, vaikai“ jau sukasi Jūsų mintyse?
Labai seniai sukasi. Kaip sudėlios karma ir karminės kitų žmonių bei mano būsenos, taip ir bus. Nieko nereikia spausti ir nieko nereikia versti tokiu svarbiu klausimu kaip šeimos kūrimas. Neprispaudinėsi čia jokių mygtukų ir staiga neprisidarysi vaikų, nesusituoksi. Viskas ateis tada, kada turi ateiti, bus taip, kaip Dievulis norės.
Kalbate kaip fatalistas, tarsi nuo Jūsų niekas nepriklausytų. Jei būtumėt mergina, Jums pradėtų priminti biologinio laikrodžio tiksėjimą.
Nereikia galvoti, kad šeima, vaikai yra vienintelis gyvenimo siekis. Manydamas, kad man gyvenimas nenusisekė, nes nesukūriau šeimos, imi stresuoti ir nebegali laisvai kvėpuoti. Reiktų vadovautis dzenbudizmo filosofija. Gal ir ne visiems lemta šeimą sukurti. Aš apie šeimą galvoju ir tikrai jos norėčiau, tikiuosi, kad man pasiseks. Bet jūs kaip mano močiutė, ji nuolat pabrėžia: „Būtinai, Vaidai, būtinai reikia šeimos.“ Sakau, močiute, aš negaliu priversti savęs ar kito žmogaus žengti šį svarbų žingsnį, tai turi įvykti savaime, laisva valia.
Mano tėvai jau turi dvi anūkes, aš džiaugiuosi dukterėčiomis, o apskritai, tiek daug pasaulyje yra vaikų, kuriems reikia pagalbos. Egoistiška mąstyti, kad būtinai reikia turėti savo. O gal nebūtinai savo, gal galima padėti kitiems? Tikrai šios idėjos nepametu, man regis, mes dar apie tai pasikalbėsime ateityje.
Ar močiutė aktyviai dalyvavo Jūsų vaikystės gyvenime?
Abi mano močiutės aktyviai dalyvavo mano gyvenime. Viena jau amžiną atilsį Aldona, o Vida vis dar aktyvi. Susiskambiname, pasišnekame, mūsų santykiai gražūs.
Kas gyvena Jūsų kaime Širvintų rajone?
Mano senelis Viktoras. Jam jau 93-eji metai.
Dažniausiai Jus matome besišypsantį. Ką darote tuomet, kai aplanko depresyvios nuotaikos?
Ai, prisigeriu, žinokit (kvatoja)!
Taip ir patikėjau.
Labai nenoriu būti užknisantis pozityvas, kuris tik ir kartoja: „Man viskas gerai, viskas puiku.“ Ne, ne visada gerai. Būna ir liūdniau, būna, nesiseka, santykiai nesiklosto. Per karantiną atsirado geros literatūros, turėjau laiko daug skaityti. Gražiai susiklostė aplinka, šalia atsirado žmonių, kurie panašiai mąsto.
Daug kas susiję su mūsų ego, turime lūkesčių, vilčių. Viltys yra pasaka, tai – gražu, bet susikurti lūkesčiai trukdo gyventi, kelia stresą. Aš stengiuosi būti šiandien, čia ir dabar, jei kalbėtis, tai nuoširdžiai ir iki galo. Susitelkti į dalykus, kurie yra šią minutę. Tai labai padeda tvarkytis su liūdesiu ir stresu. Kai liūdna, prisimenu, kad man gyvenime labai sekasi.
Nors kartais prasinešate ant motociklo ar automobiliu, esate aktyvus žygeivis, vaikščiotojas. Pernai pėsčiomis nukulniavote nuo Kauno iki Nidos (300 km), ankstesniais metais įveikėte dalį šv. Jokūbo kelio Ispanijoje. Kodėl tik dalį ir kam Jums to reikėjo?
Buvo daug koncertinės veiklos, laisvo laiko turėjau tik dvi savaites, o 800 kilometrų nužygiuoti reikia mėnesio. Per dvi savaites nuėjau 425 km, jaučiau sportinį interesą. O ramybė, kuri aplanko, dvasinės praktikos, filosofiniai apmąstymai prasideda kelyje. Tikrai ėjau ne iš tikėjimo ar savęs atradimo paskatų. Ėjau dėl sportinio intereso, o jau ką uždirbau ir supratau, tai yra priedas prie viso šito. Man patinka būti arti gamtos. Žmogus, kad ir kaip jam yra patogu mieste, visada grįžta į gamtą. Man gera tiesiog pabūti joje kad ir apsikabinus medį.
Esu ir vaikštūnas, ir bėgūnas. Daug bėgioju, vaikštau. Nesvarbu, koks sezonas. Per Kalėdas apėjau aplink Vilnių 120 kilometrų. Puikus kelias! Toks kelias jau yra ir aplink Kauną, tad ir tuo keliu eisiu.
Kas Jums yra kelias?
Tai visas gyvenimas. Viskas, apie ką kalbėjomės. Filosofiškai pažvelgus, gyvenimas ir yra kelionė, kelias. Man turistavimas – ne nuotrauka prie Pizos bokšto, o tautos kultūros pažinimas, būdas susirasti draugų, mokytis kalbų. Tarkim, keliaudamas po Ispaniją išmokstu ne vien alaus, bet ir pusryčius, sviesto sumuštiniui užsisakyti, pasiklausti kelio ir t. t. Pagulėti ant smėlio prie jūros ar prie baseino Turkijoje irgi smagu, bet tik dieną ar dvi. Man norisi eiti, atrasti gražiausias gamtos vietas, kopti į kalnus. Tailandą stengiausi išvaikščioti, po Himalajus važinėjome motociklais, nusigavau iki pat Pakistano sienos.
Bet yra ir stabtelėjimų? Kuo naudingos pertraukos?
Žinoma, norisi stabtelėti. Geriausios idėjos gimsta būtent per pertraukas, tingint, nieko neveikiant. Mes su draugu dabar važiuojam į Palangą, į sporto stovyklą, kalbėjomės apie tai, kada geriausiai jautiesi gyvenime. Taip būna ne tik tada, kai pats pajunti ramybę, kai yra finansų, susikuri gerovę, bet ir tada, kai ta ramybe gali dalintis su kitais. Ramybė susijusi su meile, o meilė – tai pasiaukojimas, rūpestis. Kaip tu myli save kurdamas santykį su kitu žmogumi, kaip jis myli save santykyje su tavimi, jei abiem tai patogu, aplanko ramybė, kuria norisi dalintis.
Kurį laiką praleidote užsidaręs Babtyno-Žemaitkiemio dvare. Ten sukūrėte dainą „Kunigunda“, buvo nufilmuotas ir dainos vaizdo klipas. Papasakokite apie šį projektą plačiau.
„Kunigunda“ yra daina, gimusi per kūrybinę stovyklą Babtyno dvare. Viena iš keliolikos dainų, kurias parašėme. Joje yra žodžiai: „Duoki man ženklą, Kunigunda.“ Kunigunda yra dvasia, kuri vaidenasi Babtyno dvare. Ne kiekvienam ją lemta pamatyti. O mus ji aplankė kūrybiniu aspektu. Apie Kunigundą tik atvažiavus papasakojo Babtyno dvaro savininkas. Tame dvare yra keli jos paveikslai.
Dvarų aplinka palanki Jūsų kūrybai?
Tai pirmas dvaras, kuriame dirbau. Būtų neblogai ir kituose kai ką nuveikti. Gal dvarų dvasia yra palanki kūrybai?
Jūsų dainos „Ant mašinos stogo“ vaizdo klipas alsuoja seksualumu. Ar seksualumas Jums svarbi savybė?
Nežinau, galbūt ten seksuali scena duše? Jei jums seksualu, tada aš labai džiaugiuosi. Seksualumas – be galo teigiama žmogaus savybė. Neturiu idėjos specialiai gvildenti šios temos, net ir negalėčiau tiksliai atsakyti, kas tai yra, tai labiau juntama, patiriama, nei nusakoma žodžiais.
Kas kita – seksas. Tai – svarbi mūsų santykių kasdienybės dalis, mus supantis kvapas, reiškinys, malonus veiksmas. Seksas yra skirtas mėgautis. Kaip ir valgant obuolį, gera skonėtis... Kartais šiuos jausmus įdomu perteikti kūriniuose.
Neseniai po ilgokos pertraukos Vilniuje, Vasaros terasoje, surengėte koncertą „Kaukai ir aitvarai“. Pasiilgstate publikos dėmesio?
Žinoma, pasiilgstu. Taip pat ir klausytojai išsiilgę koncertų, aktyviai dalyvauja, palaiko, džiaugiasi, kad galima pabūti visiems kartu, vienoje vietoje, su būriu kitų muzikos gerbėjų. Žmonės išsiilgę ir kitų pramogų – teatro, parodų, kelionių. Mes juk vieni be kitų artumo negalime ilgai išbūti, tai labai juntama.
Kas Jumyse dažniau prabunda – aktorius ar vokalistas?
Niekas neprabunda, tai tiesiog yra būvis. Mano profesija – aktorius, tuo naudojuosi ne tik visuose scenos darbuose, bet ir bendraudamas su žmonėmis. Ši profesija man suteikia daug vidinės laisvės. Tai nereiškia, kad kaip aktorius vaidinu draugystes ar ką nors panašaus, bet atsiranda smagus laisvės pojūtis bendraujant.
Kas įkvepia kūrybai? Kaip ateina dainos – muzika, žodžiai?
Impulsų kūrybai suteikia išgirstas žodis, kad ir Kunigunda, kartais – praskridęs lėktuvas, o kartais eini per miestą, pamatai gatvėje žmogų... Aplinka, išgyvenimai diktuoja kūrybines mintis.
Esate sukūręs vaidmenų filmuose. Kokia tai patirtis? Kokius personažus Jums įdomiau įkūnyti – blogiukus ar geriečius?
Įdomiausia – blogiukus, jie turi daug charakterio spalvų, o geriečius vaidinti sunku, tai labiau vienaplaniai stereotipiniai personažai. Kaip juos įkūnyti originaliai ir taip, kad neužknistų žiūrovo, jau menas. Patiko vaidinti muzikiniame spektaklyje „Mirtinas bučinys“. Man teko pagrindinis žudiko vaidmuo, žudiko, kuris yra nenusisekęs aktorius. Jį nuolat aplanko mirusios motinos šešėlis. Aktorius bando prasimušti, bet jam vis nepavyksta. Staiga nusprendžia, kad atlikdamas skirtingus vaidmenis žudys pagyvenusias, jo mamą primenančias moteris...
Ar gerai išauklėtas vaikinas lengvai randa vaidmeniui reikalingų tamsių savo savybių?
Mano gyvenime yra buvę visko. Yra tekę pasimušti, bėgti nuo policijos, bet ar aš kuriu blogiuko įvaizdį? Nemanau. Pagaliau, man dabar jau nusispjaut į įvaizdį, geriečio ar blogiečio etiketę prisegs. Po truputį darosi nebesvarbu, ką žmonės apie mane pagalvos. Kam nors patiksi, o kam nors nepatiksi. Jeigu atrodau labai geras, reikės savo įvaizdį šiek tiek pabloginti (juokiasi).
Ar dukterėčios atpažįsta Jūsų balsą įgarsintuose animaciniuose filmukuose? Kaip vertina šį savo dėdės talentą?
Atpažįsta. Sako: „Mano Vaidas.“ Mažoji, trejų metų, man regis, nelabai supranta, kas dėdė yra ir ką veikia, o didžioji, kuriai jau trylikti, šiek tiek gėdijasi, bet kartais ir pasididžiuoja, draugams pasako, kad Vaidas – jos dėdė. Man tai malonu.
Iš miuziklų turbūt nelengva pragyventi, o kaip iš atlikėjo amplua? Kai koncertų salės lūždavo, ar mokėjote dorotis su pinigais, protingai investuoti?
Protingai elgtis su pinigais moku. Prieš ketverius metus įsigijau butą Vilniaus senamiestyje. Pokalbio pradžioje minėjau, kaip tėvai mus auklėjo. Niekada nesišvaisčiau pinigais, bet ir niekada negailėjau jų tam, kam nereikia gailėti. Nesu šykštus.
Jeigu gyvenimas yra kelias, kas juo keliaujant svarbiausia?
Nuoširdumas, nuoširdūs jausmai, potyriai, tikrumas.
Ar mėgstate tame kelyje susikurti barjerų, patirti nuotykių, išsikelti iššūkių?
Susikurti nepavyksta, nesu pratęs ko nors ieškoti tyčia, tačiau ekstremalūs pomėgiai – ekstremalesnio sporto ar kelionių – kelia tam tikrų iššūkių. Galbūt tai yra būdas, kaip organizmui pasigaminti daugiau adrenalino?
„Žinių radijo“ laidoje „Visi savi“ paklaustas, „jei būtum kelias...“, atsakėte: „Būčiau minkštas miško kelias arba kaimo dulkėtas kelias, nes nedažnai pasirenkamas.“ Ar Jūsų netraukia atsiskyrėlio būtis? Noras apsigyventi kaime, miške?
Tikrai taip, traukia. Juokauju, kad jeigu man pasiseks sukurti tokią dainą, kuri atneš neblogų dividendų, ta daina gal pastatys man namą ant ežero kranto kur nors miške.
Ar tiesa, kad mokate pamelžti karvę, esate melžęs ožką?
Taip, teko melžti ir karvę, ir ožką. Gyvendamas kaime neprapulčiau.
Kaip įsivaizduojate savo gyvenimą po dešimties, penkiolikos metų?
Neįsivaizduoju. Bus įdomu pamatyti, kai tiek laiko praeis.
Portreto štrichai
„Esu... karštakošis. Tad ramybės pamokos ir sąmoningumo siekis man yra atsvara, saviaukla. Karštakošiškumo neįveiksiu, bet suvaldyti tikrai noriu, nes ši savybė man kartais kenkia.“
„Vertinu šeimą, draugus.“
„Nemėgstu dviveidiškumo. Stengiuosi dviveidžių į savo gyvenimą neįsileisti.“
„Mane prajuokina geriausi amerikiečių komikai, pavyzdžiui, Billas Burras.“
„Jaučiuosi laimingas būdamas dabartyje: vairuodamas automobilį Vakarų pakrantės link, šnekėdamasis su jumis, o šalia dar ir mano šunytė Bitė...“
Stilius. „Mėgstu gatvės stilių.“
Jautriausias komplimentas. „Vakar po koncerto bičiulis aktorius pagyrė, kad daug spalvų išgirdo mano balse. Jokūbas Bareikis po spektaklio „Lituanika“ priėjęs pasakė, kad dirbdamas kartu pakeitė požiūrį į mane ir kad jam buvo garbė. Jautru tai išgirsti iš žmogaus, kurį gerbi už didžiulį talentą.“
Stalo knyga. Eckharto Tolle „Naujoji žemė“.
Muzika. Patinka įvairi muzika. Pastaruoju metu atsigręžiau į hiphopą, šio stiliaus muzikos daugiausiai klausydavau paauglystėje. Užaugau su hiphopo ritmais ir grįžau prie hiphopo, tik aštresnio.“
„Mane pravirkdo filmai, kurie siunčia pasiaukojimo žinutę.“
„Meilė – tai rūpestis, pasiaukojimas, nesavanaudiškumas. Kai du žmonės, mylintys save, kuria santykius vienas su kitu. Ir vienas kitam netrukdo savęs pamesti. Tai gražiausias dviejų žmonių subuvimas.“
