Regis, Jus yra palytėjusios trys mūzos: tapybos, poezijos ir muzikos. Kuri prisistatė pirmoji?
Poezijos. 2003 m. išleidau pirmą savo eilėraščių knygelę „Rašto ženklai“, 2008 m. išėjo „Knyga poezijai“, iliustruota mano tapyba, autoportretų ciklu. 2020 m. Vilniaus dailės akademijos leidykla išleido Lietuvių dailininkų poezijos antologiją, joje yra ir mano eilių. Knygos recenzentas Kęstutis Nastopka mano poeziją priskyrė prie ironikų pasaulėžiūros.
Keista, skaitydama Jūsų eiles nepastebiu ironijos. „Atsimenu varnas / Vilnelės prieblandoj / Bernardinų kapines / Su išvirtusiais paminklais, / Kryžiais, medine tvora, / Kunigo, klebono propriété privée.“ Arba: „Sena bjauri paštininkė / Į vežimėlį, o gal į seną / Šlavėją žiūrėjo. – / Kiekvieną žiemos šaltą rytą / Senas sizifas į kalną vežimą / Rideno. / Suklibęs, sutinęs šiukšlių / Vežimas.“
Šios eilės atsirado gyvenant Užupyje. Pastarosios gimė Polocko gatvėje, kai trumpai nuomojausi ten kambarį. O štai iš antologijos: „Atsimeni, ką vakar man sakei, / Kai dangus per ežį lipo? / Lijo, prilijo, viskas nuskendo, / Su vilko dantimis ir kaulais, / Kaulais, panašiais į mano dantis, / Dantis, kuriais perkandau tylą.“
Man patinka tapytojų Leonardo Gutausko, Algimanto Skačkausko poezija, kai žodžiai sutelkiami kuriamo paveikslo vaizdiniui perteikti, sustiprinti. Aš taip pat stengiuosi atskleisti savo mintis rašydamas eiles ir tapydamas.
Kodėl nesirinkote studijuoti lietuvių filologijos?
Mokiausi VDA meno istorijos ir teorijos katedroje, maniau, būsiu meno kritiku, rašysiu recenzijas. Bet vis eidavau stebėti, kaip studentai tapo, ši sritis mane traukė. Metus pastudijavęs, iš naujo laikiau egzaminus, įstojau mokytis tapybos. Kostas Dereškevičius, Jonas Algimantas Kuras, Arvydas Šaltenis – trys grandai, kurių paskaitos kerėjo. A. Šaltenis mane lydėjo nuo trečio bakalauro kurso iki magistro. Kaip įsisukau į tą aplinką, taip ir sukuosi tapybos orbitoje.
Kas ir kada Jums pasakė, kad turite talentą piešti?
Kiekvieną dieną abejoju savo talentu, nesu užtikrintas, ar jį turiu, kasdien privalau sau ir kitiems įrodyti, ką sugebu. Manau, abejonės lydi kiekvieną menininką. Ką nors sukūręs svarstai: tai tikra ar netikra? A. Šaltenis sako: „Reikia nemeluoti, daryti tai, ką išjauti, tada ir gimsta nesumeluotas, nesuvaidintas menas.“
Ar Jūsų tėvai yra menininkai?
Nei mama, nei tėvas, nei seneliai nebuvo dailininkai.
Mane įkvėpė, didžiulį postūmį padarė apsilankymas Algimanto Švėgždos parodoje Klaipėdos parodų rūmuose 1999 metais. A. Švėgždos paveikslai mane nustebino, pakerėjo, magnetiškai pritraukė. Nuo ankstyvos vaikystės buvau įnikęs į rankinio pasaulį, mano treneriai buvo Artūras Juškėnas ir Rasa Juškėnienė (dabar treniruoja rankinio klubą „Klaipėdos Dragūnas“). Po minėtos parodos įvyko lūžis, dar kiek svarsčiau: tęsti profesionalo karjerą ar rinktis dailę. Pasirinkau dailę.
Kaip gimsta menininkas?
Reikia būti savo šalies patriotu, altruistu, tolerantišku žmogumi kitokiam, suteikti pagalbą, kai reikia. Man norisi edukuoti žmones, kurie su kultūra neturi nieko bendra. Aš tapau ir miesto gatvėse, ir turguje, žmonės eina, kalbina, domisi, ir aš parodau, kaip gimsta tapybos kūrinys, kas yra drobė, kaip maišomi dažai. Bet kai visiškai pasineriu į savo tapybą, praeivių nebepastebiu.
Kaip studijų metais sekėsi prisijaukinti Vilnių?
Pradžia visada yra sunki. Didelis miestas padarė įspūdį, išvaikščiojau visas senamiesčio gatves, aplankiau viską, ką buvo įmanoma aplankyti. Taip ir įaugo Vilnius į mane. Gyvenau Užupyje, Vilniaus gatvėje, nepažinojau Karoliniškių ar Žirmūnų, bet visas senamiesčio spindulys apsigyveno manyje.
Ne tik mokėtės, bet ir dirbote čia.
Bestudijuodamas dirbau spaustuvėje, naktinėje pamainoje, po dvylika valandų kasdien: nuo šeštos valandos vakaro iki šeštos ryto spausdindavau saldainių popierėlius, šampano etiketes, auksą dėdavome, labai pavojingas ir monotoniškas darbas. Stovi prie staklių 12 valandų ir štampuoji, o paskui eini į paskaitas. A. J. Kuras sakė: „Gera tavo tapyba, gal tu ir nemiegok, nes kai nemiegojęs parą, gerai ir portretas nusitapo.“
Nusitapo kitaip? Eilutės iš Jūsų haiku: „Įtrūkinėjusio veido fragmentai, / Atsispindi nuvažiuojančio / Troleibuso langas.“
Dirbdavau, nes reikėjo valgyti ir mokėti už buto nuomą. Bendrabutyje Latako gatvėje gyvenau pusę metų. Septyniese viename kambaryje. Nesu vakarėlių mėgėjas, o ten būriuodavosi bohema, aš nelabai mėgdavau su jais sėdėti, filosofuoti. Teko nuomotis butą.
Vienas iš Jūsų įkvėpimo šaltinių – gamta. Ar daug laiko praleidžiate už miesto?
Vasarą – kiekvieną dieną. Bet ir kitais metų laikais būnu gamtoje. Laikau nemažai bičių šeimų, jų priežiūra reikalauja nuolatinio darbo gamtoje.
Kur bičių šeimas laikote?
50 kilometrų atstumu nuo Klaipėdos. Tai idealios sąlygos medunešiui, ekologiškam medui rinkti, nes automobilių išmetamosios dujos, per fabrikų kaminus išdūmijami teršalai jau nebepasiekia mano bičių.
Kiek ekologiško medaus prisukate per sezoną?
To manęs klausė ir Žemės ūkio ministerija, pildžiau ataskaitas. Praeitą vasarą prisukau 250 litrų.
Kaip susidomėjote bitėmis?
Mano žmonos tėvas laikė porą avilių, aš jam padėdavau. Taip bepadedant nuo dviejų avilių ūkis išaugo iki 22-iejų. Dabar uošvis padeda man. Kiekvienas metų ciklas skirtas tam tikriems darbams. Šiuo metu tvarkau rėmelius, ruošiu avilius medunešio sezonui, pamaitinu bites.
Ar buvote sugeltas bičių?
Kaskart nuvažiavus į bityną viena ar kita bitė cvaktelėja. Nesu alergiškas, nebijau įgėlimų. Sakoma, kad vienas kitas įgėlimas netgi stiprina imunitetą.
Mėgstate medų?
Nelabai. Kartais pasigardinu arbatą ar varškę.
Jūra inspiruoja beveik kiekvieną tapantį klaipėdietį. Jūsų paveikslų cikluose jūros vaizdų nematau, tik kopas. Gal ką praleidau?
Pavienių Baltijos jūros paveikslų esu nutapęs, o ciklą esu numatęs ateičiai. Viliuosi įamžinti mūsų jūrą skirtingais metų laikais. Dabar gyvenu netoli jūros, tad yra idealios sąlygos minėtam ciklui sukurti.
Kaip karantino sąlygomis mokote studentus?
Mokyti tapybos ir piešimo nuotoliniu būdu sudėtinga. Tai nėra teorija ar užduotis sukonstruoti kokį nors objektą. Turi gyvai matyti teptuko prisilietimą ar štrichą, o kai studentas rodo galutinį darbą, matydamas klaidas pasakai, ką reikia taisyti, jo rankos nusvyra. Rodau pavyzdžius, ieškau būdų, kaip sudominti, mokau tapymo technikos, bet mokymas internetu niekada neprilygs gyvam dėstytojo ir studento susitikimui.
Ar produktyvus karantino laikas Jums, tapytojui?
Mes, lietuviai, mokame prisitaikyti prie visokių situacijų. Esame kantrūs, nematau problemų dėl karantino. Be abejo, yra suvaržymų, negali kai ko nusipirkti, perki internetu, lauki, o batų ar drabužių reikia čia ir dabar. Sėdėjau mašinoje, mačiau, kad vienas vyras keikiasi, nes pametė kaukę ir negali su žmona užeiti į maisto parduotuvę. Daviau jam naują kaukę, žmogus labai laimingas buvo. Nešiojuosi atsarginių kaukių, kad galėčiau ir kitiems duoti.
Tapote kitokią Klaipėdą. Kokia ji – kitokia, Jūsų akimis?
Čionykščiam žmogui sunku ją atrasti kitokią, bet stengiuosi laužyti stereotipus, kontrastingomis spalvomis pavaizduoti urbanistinį peizažą. Kaip poezijoje galima apgauti, sužaisti žodžiais, taip ir tapyboje galima sužaisti spalvomis, kad tos spalvos, kurių nėra mieste, atsirastų paveiksluose, keltų nuostabą. Klaipėda mano senelių, tėvų gimtasis miestas su savo gilia daugiakultūre istorija. Tai Lietuvos uostas, vartai į jūrą. Klaipėdos paveikslų serijos tęsiasi nuo 2013 metų, kasmet papildau tapybos ciklą naujais darbais. Labai laukiu Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos šimtmečio šventės 2023 metais. Tada bus pristatytas visas mano tapybos darbų ciklas.
Esate darbštus. Per vieną dailininkų plenerą, trukusį dešimt dienų, nutapėte dvidešimt paveikslų. Per dieną – po du. Rytą pradėdavote dirbti ir baigdavote naktį?
Neseniai žiūrėjau filmą apie Vincentą van Goghą. Jis nutapydavo po paveikslą ryte ir vakare, nes tuo metu idealiausios sąlygos tapyti. Saulei kylant rytinis apšvietimas reikalauja šviesesnių, vaiskesnių spalvų, o vakarinis – sodresnių, ryškesnių. Išlavinta akis gali atskirti, kuris gamtoje tapančio impresionisto paveikslas yra tapytas ryte, o kuris – vakare.
Ar siekdamas kiekybės paisote kokybės? Apie ką pasakojo Jūsų pleneriniai paveikslai?
Dvidešimt paveikslų nutapiau plenere Bitėnuose, paskui dar Švėkšnos plenere buvau, irgi nutapiau 20 darbų. Išnaudoju kiekvieną akimirką ir suteiktą galimybę sukurti gerų tapybos kūrinių. Labiausiai noriu įamžinti, dokumentuoti tas vietoves. Visų pirma pradedu tapyti to miestelio bažnytėlę, kokia ji bebūtų, – apgriuvusi ar besilaikanti. Tada perteikiu miestelio istoriją, likusius archetipus, paminklus. Pavyzdžiui, senos žydų kapinės Švėkšnoje, jas netikėtai užklupau vaikščiodamas. Priėjau apleistą karvių fermą, o už jos pamačiau akmeninius antkapius. Apėmė pyktis ir siutas ant buvusios valdžios, kad nesutvarko tų kapinių.
Prieš trejus metus, gegužę, priėmėte iššūkį: kartu su JAV pianistu Alexanderiu Paley dalyvavote devynias valandas trukusiame klasikinės muzikos maratone „Klasikos viražai“. Keturių koncertų metu žiūrovų akivaizdoje nutapėte penkis įspūdingo dydžio (2x2 metrų) paveikslus. Tai buvo ekspresionistinės abstrakcijos?
Viskas prasidėjo 2018 m. kovo 8 dieną. Kaip minėjau, noriu edukuoti žmones, parodyti, kaip gimsta paveikslas. Per tapybos parodos atidarymą tapau gyvai, žmonės susirenka, per valandą gali pamatyti, kaip gimsta paveikslas. Sugalvojau, kad nepamaišytų ir klasikinė muzika. Pakviečiau violončelininkę Viliją Veličkienę, ji noriai sutiko man patalkinti, pristatė ir savo tėvelio, kompozitoriaus, muziką. Rezonansas nuvilnijo iki A. Paley, jis buvo atvažiavęs į Klaipėdą, ir man pasiūlė dalyvauti maratone. A. Paley grojo devynias valandas, o aš devynias valandas tapiau. Tai buvo pirmas muzikos ir tapybos maratonas Lietuvoje. Prieš maratoną rimtai ruošiausi, analizuodamas kompozitorių kūrinius, muzikos istoriją. Atsižvelgdamas į muzikos žanrą, tonacijas, tempą, maratono metu tapiau abstrakčius paveikslus. Prieš pasirodymą paruoštukų nesidariau, eskizų taip pat, sukauptos žinios, praktika ir muzikiniai fluidai ėjo kiaurai mane, spalvomis drobėje klojosi muzikinis kilimas. Iš pradžių skambėjo Edvardo Grygo sonata smuikui ir fortepijonui, paskui – W. A Mozarto, F. Chopino, F. Schuberto, C. Debussy, S. Rachmaninovo kūriniai. Ne vienas dailininkas yra nutapęs jūrą pagal Claude Debussy simfoninę poemą „Jūra“. Mano jūra visai kitokia išėjo, raudoni kalnai – tarsi Marso peizažas.
Tais pačiais metais rugsėjo mėnesį buvo trečias muzikos ir tapybos performansas su pianiste Audrone Urbutyte Gelgaudiškių dvare. Aš per valandą nutapiau paveikslą skambant Chopino muzikai.
Mane muzika įkvepia. Tyloje nesu nutapęs jokio paveikslo, nebent būdamas gamtoje. Studijoje visą laiką skamba kokia nors muzika. Tapydamas klausausi tik gyvai atliekamos klasikinės muzikos.
2019 m. gegužę vyko Tarptautinis Klaipėdos violončelės festivalis „Ateik. Pamatyk. Išgirsk“. Skirtingose erdvėse, skirtingiems atlikėjams atliekant koncertinius pasirodymus, skambant violončelių garsams, tapėte paveikslus. Per šešias dienas gimė šeši Jūsų kūriniai. Stebėdama įrašą, kaip tapote grojant pianistui, svarsčiau: kas kam trukdo? Ar tapytojas – klausytis muzikos, ar pianistas – stebėti tapybą?
Labiausiai trukdau muzikantams, nes mano tapybinė ekspresija pavaldi muzikai. Kai klavišai prityla, aš turiu prigesinti savo ekspresyvų braižymą teptuku į drobę, nes garsas gan čaižus, drobė čeža, dažai slysta, galiu sunervinti atlikėjus. Jiems pašaliniai garsai visai nereikalingi. Turiu sulėtinti savo darbą, mano tapyba pasiduoda muzikos tėkmei. Įvyksta savita sintezė. Atlikėjai nori pasirodyti, kad jie yra pirmame plane, o aš stengiuosi būti antrame.
Ar stebint žiūrovams tapyti jauku?
Labai didelė slegianti įtampa. Didžiulė atsakomybė, kai už nugaros – 200 žmonių. Jie tikisi kažkokio rezultato, o tu būni atsinešęs į sceną penkias didžiules drobes ir nežinai, nuo ko pradėsi. Bet vis tiek muzika nugali, ji sufleruoja garsais, ir vaizdai liejasi savaime. Darbo įkarštyje įtampa dingsta.
Skambant norvegų kompozitoriaus E. Grygo kūriniui tapomas paveikslas virto Norvegijos peizažu, kokį įsivaizdavote ar kokį jau buvote matęs?
Kai Grygą grojo A. Paley, žinojau, kad kompozitorius gimęs Bergene, bandžiau abstrakčiai perteikti spalvinę to kūrinio gamą. Paskui renginio dalyvė priėjusi paklausė: „Jūs turbūt buvote Bergene ir matėte pro muziejaus langą peizažą, kurį nutapėte?“ Atsakiau, kad ne, aš niekada nebuvau Bergene. Bet būtent tokį patį peizažą nutapiau klausydamas muzikos.
Ar esate susipažinęs su amarilių auginimu? Nutapėte visą šių gėlių žydėjimo kelią – nuo svogūnėlio, išleisto stiebo, iki sukrauto pumpuro, žydėjimo.
Per mano gimtadienį 2017 m. spalį man padovanojo žydintį amarilį. Su galerija buvome susitarę, kad kovą darysiu parodą. Tad nusprendžiau nutapyti amarilių ciklą. O tas dovanotas amarilis kiekvieną dieną mane stebino staigmenomis: tai jis išsiskleidžia, tai nuvysta, vėl išleidžia stiebą, sukrauna pumpurą, pražysta. Ir aš pritapiau paveiklsų, kurių dydis 1,5x1,5 metro, ir dedikavau parodą moterims Kovo 8-osios proga.
Gal auginate gėles?
Neauginu. Aš jas tapau.
Tapymo virtuozas – per 40 minučių į drobę perkėlėte gerbėjų padovanotą gėlių puokštę.
Viskas vyko tiesiogiai, ekspromtu, jokių burtų.
Abstrakcijos, grafika, miesto ir gamtos vaizdai, mokslo bei meno sinergija. Kaip gimė tapybos darbų ciklas „Cells“ („Ląstelės“)? Kodėl domėjotės onkologija?
Man didelį įspūdį padarė Arūno Matelio filmas „Prieš parskrendant į Žemę“ – kaip tie vaikai vieną dieną patys save filmuoja, o kitą dieną jau nebemato savo draugo, nes jis sirgo agresyvia vėžio forma. Ir vaikai nelabai supranta, kuo jie serga, kokia liga. Net suaugusieji nelabai žino, kas laukia. Kai gydytojai pasako tiesą, puola į depresiją, tampa pažeidžiami. Man norėjosi praskleisti tą šydą. Ši tema labai skaudi visiems, ji nėra tapybos objektas, bet aš nutapiau seriją darbų. Važiavau į onkologijos centrą, kalbėjausi su gydytojais, pro mikroskopą žiūrėjau, kaip atrodo vėžinės ląstelės. Iš moters krūties paėmė mėginį, šis buvo nufotografuotas elektroniniu mikroskopu. Pasižiūrėjau, padariau gražių paveikslų ciklą, bet kai žmogus išgirsta, kas yra vaizduojama, gal ir nebegražu jam tampa. Tikslas buvo pasiekti, kad skausminga vėžio tema iš nematomos taptų matoma tapybos darbuose.
Ar pastebite, kai per televiziją rodo, koks gražus tas spygliuotas COVID-19 virusas?
Tą virusą pernai stebėjau ir pro mikroskopą. Jis man primena Antrojo pasaulinio karo laivų minas. Rutuliai su spygliais.
Prisilietimas prie panašių vaizdų vis dėlto bauginantis...
Kai ėmiausi ląstelių ciklo, sakiau sau, kad nutapęs nuvešiu į onkologijos centrą Ignalinoje, bet dar nenuvežiau. Baimės nėra, tačiau kyla etikos klausimų. Gal nenoriu skaudinti žiūrovų?
Nesate bohemiškas, nevaikštote į vakarėlius, potyrius kaupiate iš gamtos, iš miesto gyvenimo. Gal būtų pravartu daugiau pasiautėti su kolegomis, įdomiais uostamiesčio personažais? Ar turite bendraminčių?
Kiekvienos asmenybės kultūrinis laukas išsiskiria ir surasti bendrų sąlyčio taškų sunku. Esu vienišas vilkas. Nors vienišų vilkų aplink mane daug, aš nesu bohemiškas žmogus ir mūsų keliai nesusikerta. Mano filosofijos samprata žemiškesnė. Bitės, namai, buitis, mokslai, teatras – visur reikia darbo, viskam reikia laiko, racionalaus proto. Turėdamas laisvo laiko, mėgstu ir iracionaliai pažvelgti, poeziją haiku rašyti.
Ar turite didelę, gal net sunkiai pasiekiamą, svajonę, tikslą?
Turiu gražią ir protingą žmoną, sukūrėme šeimą, susikūrėme namus. Belieka linkėti sau ir artimiesiems geros sveikatos, o visos svajonės ateityje.
Koks esate?
Jautrus. Nemėgstu nešvaros. Man nepatinka, kai griūna paveldas, kai pjaunami šimtamečiai ąžuolai, kai naikinamos šimtmečius egzistavusios gatvės, kai nemokame susitvarkyti aplink save. Grįžę iš Vakarų pasaulio, kur tvarka, žmonės sveikinasi, čia matai kitokią realybę. Stengiuosi sumažinti tą atotrūkį per kultūrą, meną.
Ar daug keliavote iki pandemijos?
Pradedant nuo Šiaurės Amerikos, daug valstijų apkeliavau. Ispanijoje mokiausi, apsukau visą Vokietiją, Prancūziją, Italiją, Angliją. 2020 metais su žmona pabuvome Izraelyje. Nutapiau penkiolika paveikslų iš natūros – prie Jordano upės, Negyvosios jūros, kalnų, Egipto sienos ir t. t. Kad nusivežtum į Izraelį tiek drobių ir dažų, tave turi patikrinti prie sienos. Kitoje kelionėje, kai skridau į Gran Kanariją, Anglijoje iš manęs per patikrą atėmė visus dažus...
Vis dar tapote portretus?
Aš savo portretus tapiau. Kitų bijau tapyti. Jei negražiai nutapysiu, bus bėdos. Lietuvių mentalitetas toks, kad jie turi atrodyti gražaus stoto, laikysenos, o manieji – kaip Chaimo Sutino...
Ko apie Jus niekas nežino?
Kad gaminu baldus. Slaptas pomėgis. Esu sumeistravęs ąžuolinę lovą. Su žmona nuvažiavom į lentpjūvę, parsivežėme medienos, išfrezavau gėlių ornamentus galvūgalyje, paskui kojūgalyje, išėjo stabili ąžuolinė lova, kurios matmenys – 2x2 metrų. Neseniai iš uosio pagaminau dviejų metrų ilgio televizoriaus staliuką. Dar iš uosio darau dekoratyvinę kiaušinio formos kėdę, galvoju kėdžių parodoje dalyvauti. Žmonai nupirkau arbaletą, o sau skriemulinį lanką. Kai orai atšils, galėsim išeiti pašaudyti. Labai padeda susikaupti.
Ko nemėgstate?
Puikybės. Tai didžiausia žmonių yda. Dabartiniai žmonės yra išpuikę, neįmanoma susišnekėti. Jei nebūtų puikybės, žmonės būtų daug tolerantiškesni, supratingesni visais klausimais.
Situacija, kurios negalite pamiršti...
Vilniuje, Šv. Jono gatvės galerijoje, eksponavau savo parodą „Kontrastai“. Per parodos atidarymą užėjo dvi merginos. Prie durų kabėjo geltono amarilio paveikslas. Viena merginų liko prie jo stovėti abstulbusi. Jos draugė po kurio laiko priėjo prie manęs ir sako: „Jūsų šviesūs darbai išgelbėjo gyvybę. Mano draugė išsiskyrė su mylimuoju, bandė žalotis. Tas geltonas amarilis kažką joje atvėrė, ji atsisakė minties apie savinaiką.“
Paskui atėjo vyrukas, anglas, sakė, ką tik iš lėktuvo. Papasakojo, kad tarnavo Irake, kad atvyko beveik tiesiai iš susišaudymų lauko. Jam taip pat mano paveikslai paliko didelį įspūdį.
